- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-18
- Bylos Nr.
- I-606-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02173-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-4).
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu skundą palaikė ir paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015-06-16 iki 2018-09-28 pareiškėjas buvo laikomas Kybartų pataisos namų būriuose Nr. 1, Nr. 4, Nr. 6, taip pat kamerų tipo patalpose Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad 30 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose buvo laikoma po 12 asmenų, o 6-10 kv. m ploto kamerų tipo patalpose - po 2-5 asmenis, taigi pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Patalpų sienų ir lubų danga buvo apsilupusi ir nutrupėjusi, kietasis inventorius (lovos, spintelės) techniškai netvarkingas, neremontuotas, todėl asmeninius daiktus laikė ant grindų krepšiuose. Patalpose buvo netinkamas apšvietimas, o tai kenkė regėjimui. Kamerų tipo patalpoje langas buvo be stiklo paketo, o dėl ant langų įrengtų grotų nebuvo galimybės išvėdinti šių patalpų. Bendrabučio tipo patalpos nevėdinamos, nes jose nebuvo mechaninės vėdinimo sistemos. Pataisos namuose išduodamas pasenęs, suplyšęs ir antisanitarinės būklės minkštasis inventorius. Kamerų tipo patalpose sanitarinio mazgo plotas buvo mažas, unitazai ir praustuvės techniškai netvarkingi, nesudaryta galimybė skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliuko, skersinio, pareigūnų iškvietimo mygtuko. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau į jo raštus nebuvo reaguojama. Minėtos kalinimo sąlygos sukėlė išgyvenimus, sukrėtimą, depresiją, orumo pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 12-23) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo dalis dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2016-09-26 iki 2017-05-23 jau išnagrinėta, todėl skundas dėl šių aplinkybių atmestinas. Nors pareiškėjui atskirais laikotarpiais minimalus gyvenamųjų patalpų plotas bendrabučio tipo patalpose buvo mažesnis, nei numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą. Kybartų pataisos namai yra nuolat tikrinami Visuomenės sveikatos centro specialistų ir šių patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Kybartų pataisos namuose esančios patalpos, sanitariniai mazgai, ventiliaciniai įrenginiai yra įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami. Elektros instaliaciją gadina patys nuteistieji, tačiau pastebėti gedimai nuolat šalinami, taip pat nuolat atliekami einamieji remontai. Gyvenamosios patalpos yra įrengtos tinkamai ir pilnai aprūpintos inventoriumi. Pataisos namų administracija metalines lovas keičia pagal poreikį, atlikus metinę turto inventorizaciją, bei pagal nuteistųjų prašymus. Minkštasis inventorius nuteistiesiems yra išduodamas naujas arba dezinfekuotas. Kybartų pataisos namų kiemeliuose yra įrengtos lygiagretės. Į visus pareiškėjo prašymus buvo atsakoma raštiškai arba pasirašytinai. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Kybartų pataisos namų pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų laikant jį netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015-06-16 iki 2018-09-28.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017-09-08 sprendimu išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-1849-422/2017 pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje neturtinę žalą pareiškėjas kildino dėl gyvenamojo ploto trūkumo, susikaupusios drėgmės ir pareigūnų netinkamo elgesio drausmės grupės kamerose laikotarpiu nuo 2016-09-26 iki 2017-06-16. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.
Kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl administracinė byla dėl minėtų aplinkybių nutrauktina (ABTĮ 103 str. 2 p.).
Atsakovo atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes apie netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas nebuvo informuotas.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr. LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi 2018-09-28 (b. l. 5), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009-09-24 nutartis Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė išgyvenimus, nepatogumus. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015-06-16 iki 2015-09-27 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015-09-28 iki 2018-09-28.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015-09-28 iki 2018-09-28, pareiškėjas buvo laikomas šiose bendrabučio tipo patalpose: nuo 2015-09-28 iki 2016-08-04 ir nuo 2016-08-22 iki 2016-09-26 – 1 būrio 122 brigadoje, kurios plotas 36,60 kv. m, patalpoje buvo laikoma 9-12 nuteistųjų, taigi vienam asmeniui teko nuo 3,05 iki 4,07 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2016-08-04 iki 2016-08-22 – 4 būrio 411 brigadoje, kurios plotas 17,85 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 5,95 kv. m ploto; nuo 2017-09-11 iki 2018-02-22 – 1 būrio 124 brigadoje, kurios plotas 35,82 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma po 10-13 nuteistųjų, t. y., vienam asmeniui teko nuo 2,76 iki 3,58 kv. m ploto; laikotarpiu nuo 2018-02-22 iki 2018-05-14 – 1 būrio 106 brigadoje, kurios plotas 36,00 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo laikoma 9-12 nuteistųjų, vienam asmeniui teko nuo 3,00 iki 4,00 kv. m ploto (b. l. 30, 31-32, 33-62). Minėtais duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose iš viso 20 parų buvo pažeista Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi minėtomis dienomis pareiškėjui trūko nuo 0,05 iki 0,34 kv. m ploto.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: nuo 2017-06-16 iki 2016-09-26 – drausmės grupės kamerose, nuo 2017-11-21 iki 2017-11-31 – kamerų tipo patalpose (duomenų apie šių patalpų plotą, jose laikytų asmenų skaičių, nėra, b. l. 28, 30, 144), laikotarpiais nuo 2018-05-14 iki 2018-05-29, nuo 2018-06-20 iki 2018-07-04 kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas 15,81 kv. m, buvo laikomi 2-4 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 3,95 kv. m ploto; nuo 2018-05-29 iki 2018-06-01, nuo 2018-06-05 iki 2018-06-12 - kamerų tipo patalpoje Nr. 4, kurios plotas 12,08 kv. m, buvo laikomi 2-3 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 4,03 kv. m ploto; nuo 2018-06-01 iki 2018-06-05- kamerų tipo patalpoje Nr. 105, kurios plotas 11,01 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, vienam asmeniui teko 5,51 kv. m ploto; nuo 2018-06-19 iki 2018-06-20, nuo 2018-07-27 iki 2018-09-04 – kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas 16,84 kv. m, buvo laikomi 2-4 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 4,21 kv. m ploto; nuo 2018-07-04 iki 2018-07-27 - kamerų tipo patalpoje Nr. 5, plotas 14,28 kv. m, buvo laikomas 1 asmuo; nuo 2018-09-06 iki 2018-09-28 - kamerų tipo patalpoje Nr. 8, kurios plotas 7,91 kv. m, buvo laikomi 2 asmenys, vienam asmeniui teko 3,96 kv. m ploto (b. l. 26-29, 30, 31-32).
Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017-06-16 iki 2017-09-26 pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės kamerose, o nuo 2017-11-21 iki 2017-11-30 – kamerų tipo patalpose (b. l. 28), tačiau duomenų apie šių patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų ar laikytų asmenų skaičių, atsakovas nepateikė. Teismas 2018-11-09 nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti duomenis apie kamerų tipo patalpas, jose laikytų asmenų skaičių tačiau atsakovas šių duomenų nepateikė ir pažymėjo, kad tokia informacija pataisos namuose nekaupiama (b. l. 131, 144).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas remiasi pareiškėjo argumentais ir konstatuoja, kad laikotarpiu nuo 2017-06-16 iki 2017-09-26 (102 paros) drausmės grupėje pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, o nuo 2017-11-21 iki 2017-11-30 (10 parų) kamerų tipo patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.2. punkte minimali gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas pažymėjo, kad patalpų sienų ir lubų danga buvo apsilupusi, ištrupėjusi, kietasis inventorius (lovos, spintelės) techniškai netvarkingas ir neremontuojamas.
Atsakovas atsiliepime tvirtino, kad Kybartų pataisos namų patalpos įrengtos pagal Pataisos įstaigų įrengimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908, reikalavimus. Pažymėjo, kad Kybartų pataisos namai yra nuolat tikrinami Visuomenės sveikatos centro specialistų ir šių patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Tvirtino, kad patalpų remonto darbai atliekami nuolat. Jei nuteistieji sugadina inventorių, jis pakeičiamas nauju arba sutaisomas.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 62 ir 12 punktus, laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovo atstovo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2015-12-18 patikrinimo aktas patvirtina atsakovo atstovo argumentus, kad įstaigos patalpos, tame tarpe kamerų tipo patalpos, remontuojamos pagal poreikį (b. l. 123-124). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas netvarkingose, neremontuotose patalpose. Bylos duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo argumentų dėl išimto lango stiklo paketo. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-04-19 patikrinimo akto matyti, kad 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 122 buvo išimtas lango stiklas, tačiau, kaip matyti iš administracinės bylos Nr. I-1849-422/2017 duomenų, pareiškėjas minėtu laikotarpiu kameroje 6 būrio kameroje Nr. 122 negyveno, drausmines nuobaudas jis atliko kamerose Nr. 125, Nr. 3 ir Nr. 118, be to, minėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas pagal kito nuteistojo skundą (b. l. 116-118). Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, nenurodė, kurios konkrečiai patalpos ar jų inventorius neatitiko nustatytų reikalavimų. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas eilę kartų prašymais kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl jo netenkinančių sąlygų ir pareiškėjo prašymai buvo patenkinti (b. l. 62-111). Pagal pareiškėjo prašymus buvo sumontuotas veidrodis, sutvarkytas apšvietimas, sanitariniai įrenginiai, sutvarkytas langas, pakeista spintelė, lentynos, ir kt. (b. l. 70, 76-77, 78, 85, 86, 88, 98, 101, 103), o pareiškėjas pretenzijų nereiškė, todėl nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad atsakovas nevykdė pareigos apgyvendinti pareiškėją techniškai tvarkingose patalpose. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas apleistose ir neremontuojamose patalpose ar, kad buvo aprūpintas techniškai netvarkingu inventoriumi. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerų tipo patalpose buvo mažas sanitarinio mazgo plotas, tačiau, teismas pažymi, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. punktą, reikalavimas dėl 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos įrengimo taikytinas įrengiant naujas kameras arba jas rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant. Byloje taip pat nėra duomenų apie techniškai netvarkingus kamerų tipo patalpų sanitarinius įrenginius. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, sanitariniai įrenginiai buvo sutvarkyti, suremontuotas apšvietimas, sudėtos lentynos (b. l. 103, 107, 108, 111). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad jis buvo laikomas patalpose su techniškai netvarkingais sanitariniais įrenginiais, ar, kad į prašymus dėl netinkamų sanitarinių įrenginių nebūtų reaguojama. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik konstatavo savo nuomonę apie Kybartų pataisos namų patalpų būklę, tačiau visiškai nepagrindė ir nedetalizavo šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl nepakankamo apšvietimo, vėdinimo, susikaupusios drėgmės ir pelėsio.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 112-122) patvirtina, kad gyvenamosios patalpos Kybartų pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Dėl pareiškėjo argumentų apie antisanitarines sąlygas, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro temperatūrą, oro judėjimo greitį, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas, oro judėjimo greitis, temperatūra neatitiktų nustatytų reikalavimų. Priešingai, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad gyvenamųjų patalpų natūralus apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, apšvietimas atitiko nustatytus reikalavimus, patalpose nebuvo drėgmės ir pelėsio požymių (b. l. 116-122). Pareiškėjo prašymai dėl apšvietimo lempų pakeitimo buvo patenkinti (b. l. 62, 68-69, 73, 84, 91, 92, 99, 108). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų atitiktį sveikatos saugos reikalavimams, todėl jais remiasi. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas, oro temperatūra, oro judėjimo greitis neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Dėl pareiškėjo pretenzijų, jog kamerose nebuvo erdvės drabužiams išsiskalbti ir jiems pasidžiauti, pažymėtina, kad teisės aktai nenumato reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti vietą (erdvę) drabužių skalbimui ir jų džiovimui, todėl pareiškėjo argumentai iš esmės atmestini. Be to, kaip matyti iš 2017-02-28 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto, kamerų tipo patalpose laikomų asmenų patalynė, rankšluosčiai, apatiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Drabužiai skalbimui priduodami ir išskalbti atiduodami naudojimosi dušo laiku (b. l. 112-115). Minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad patikrinimo metu minkštas inventorius buvo švarus ir nesusidėvėjęs. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo prašymas dėl čiužinio pakeitimo buvo patenkintas, jam buvo išduotas naujas čiužinys (b. l. 104). Kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, ar, kad jis būtų aprūpintas netinkamu naudojimui minkštu inventoriumi, byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas pažymėjo, kad uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo suoliuko, skersinio ir iškvietimo signalo.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, sporto inventoriaus įrengimas pasivaikščiojimo kiemuose nėra privalomas, o suoliukų ir iškvietimo signalo įrengimas nenumatytas.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad Kybartų pataisos namai jo nurodytų problemų nesprendė, tačiau iš prie skundo pateiktų Kybartų pataisos namų raštų (atsakymų) matyti, kad į pareiškėjo prašymus atsakovo atstovas atsakė raštu, kiti pareiškėjo prašymai buvo tenkinami neteikiant raštiško atsakymo (b. l. 62-111). Minėtais duomenimis nustatyta, kad reaguojant į pareiškėjo skundus buvo išduotos valymo priemonės ir įrankiai, radijo taškas, išduotas dubenėlis, sumontuotas veidrodis, sutvarkytas apšvietimas, spintelės, lentynos, sanitariniai įrenginiai, pakeistas čiužinys ir pan. Kitų duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kybartų pataisos namų administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o pataisos namai būtų nereagavę ar netinkamai reagavę į jo skundus/prašymus, byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl Kybartų pataisos namų pareigūnų netinkamo elgesio (nereagavo į problemas) atmestini kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kybartų pataisos namai iš viso 132 paras (20 parų bendrabučio tipo patalpose, 102 paras drausmės grupėje ir 10 parų kamerų tipo patalpose) neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Kybartų pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė išgyvenimus, sukrėtimą, depresiją, orumo pažeminimą. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas vartojo (duomenys neskelbtini) (b. l. 28-29, 63, 66), taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl šių medžiagų poveikio ir abstinencijos po vartojimo. Todėl nagrinėjamu atveju negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl aukščiau minėtų kalinimo sąlygų pažeidimų. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo ilgą trukmę ir mastą, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 550 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie 155,34 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas (b. l. 142).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje yra įtvirtinta bendra išlaidų atlyginimo taisyklė, kad „moka pralaimėjusi šalis“, išskyrus atvejus, kai šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Tokiu atveju valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Atsižvelgus į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (žr. LVAT 2017-11-08 nutartis Nr. A-2160-261/2017).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 103 straipsnio 2 punktu
nusprendžia:
Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl gyvenamojo ploto trūkumo, drėgmės patalpose ir pareigūnų netinkamo elgesio laikotarpiu nuo 2016-09-26 iki 2017-06-16 nutraukti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 550 Eur (penkis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.