Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. (N. G.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas N. G. skunde nurodė, kad nuo 2013 m. (tikslios datos nenurodo) iki 2019 m. liepos mėn. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Kai jis atvyko į pataisos namus buvo laikomas 1-ajame sektoriuje gyvybei pavojingomis sąlygomis dėl statinio blogos būklės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Alytaus pataisos namuose.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė prašo taikyti šį terminą. Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. (tikslios datos nenurodo) iki 2019 m. liepos mėn., o skundą teismui išsiuntė 2019 m. liepos 16 d. (b. l. 4). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2016 m. liepos 17 d. iki skundo išsiuntimo dienos 2019 m. liepos 16 d.

Pagal bylos duomenis, N. G. laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 17 d. iki 2017 m. vasario 14 d. buvo paskirtas į 12 būrį (5 lokalinis sektorius) 5 miegamąjį (b.l.10, 18). Kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK 5 sektoriuje nagrinėjamojoje byloje paduotu skundu pareiškėjas neskundžia.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Alytaus PN jam neužtikrino minimalaus vienam nuteistajam tenkančio gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose 7 lokaliniame sektoriuje ir 1 lokaliniame sektoriuje.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Alytaus pataisos namai pateikė duomenis (b. l. 10,11 18-24), kad pareiškėjas nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. liepos 14 d. gyveno 1 lokaliniame sektoriuje, 7 būryje, 2 miegamajame (45,59 kv. m ploto). Šiame miegamajame įrengta 12 miegamųjų vietų. Nuo 2017 m. liepos 14 d. iki 2017 m. liepos 20 d. pareiškėjas gyveno 7 lokaliniame sektoriuje, 13 būryje, 2 miegamajame (37,13 kv. m ploto) įrengta 11 miegamųjų vietų. Nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. birželio 4 d. pareiškėjas gyveno 7 lokaliniame sektoriuje, 6 būryje, 5 miegamajame (23,87 kv. m ploto) įrengta 7 miegamosios vietos. 2018 m. birželio 4, 5 dienomis pareiškėjas gyveno 9 lokaliniame sektoriuje, tačiau teismas pažymi, kad dėl šiame sektoriuje tenkančio vienam asmeniui minimalaus ploto ginčo nėra. Nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. birželio 6 d. pareiškėjas gyveno 7 lokaliniame sektoriuje, 8 būryje, 2 miegamajame (82,12 kv. m ploto) įrengta 20 miegamųjų vietų. Nuo 2018 m. birželio 6 d. iki skundo išsiuntimo dienos - 2019 d. liepos 16 d. pareiškėjas gyvena 7 lokaliniame sektoriuje, 6 būryje, 2 miegamajame (27,64 kv. m ploto) įrengta 8 miegamosios vietos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie pareiškėjo paskyrimą į gyvenamąsias patalpas, šių patalpų plotą, įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl daroma išvada, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,41 kv. m ploto iki 4,40 kv. m ploto. Taigi pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

Dėl pastato būklės.

Pareiškėjas skunde teigė, jog jam atliekant bausmę Alytaus PN patalpos buvo avarinės būklės, durys ir langai buvo nesandarūs, išpuvę, atplyšę betono gabalai, nukritęs tinkas, sanitariniai mazgai netinkamos būklės, vargino besilaikanti drėgmė.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Byloje esantis 2008 m. vasario 27 d. Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu aktas (toliau – ir Aktas) (b.l. 53,54) patvirtina, kad, atlikus 2-ojo bendrabučio apžiūrą, jo būklė pripažinta ne avarine, o bloga. Šiame akte nurodyta, kad vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynų sistemos elementų žymi korozija, nesandarūs sujungimai, paržeista sanmazgų grindų izoliacija. Praustuvai, klozetai ir visi esantys WC vamzdynai pažeisti stipriai korozijos, estetinė išvaizda labai bloga. Bendrabučio patalpų vidaus sienos ir lubos pažeistos grybelio, daugumoje nukritęs tinkas (atplyšę betono lopiniai), nuo drėgmės sienos pajuodusios, apipelijusios. Laiptų pakopos ištrupėjusios, iš dalies nukritę darbo armatūros apsauginis betono sluoksnis. Langų rėmai supuvę, nesandarūs. Durų staktos ir pačios durys nesandarios. Vidaus patalpų sienos, lubos, grindys, langai ir durys fiziškai susidėvėjusios (fizinio susidėvėjimo procentas 58 proc.). Stogas vietomis praleidžia vandenį, danga susidėvėjusi, iškeltos oro pūslės. Reikalinga rekonstruoti vandentiekio ir kanalizacijos sistemas, elektros instaliaciją, pakeisti langus ir duris, būtinas vidaus, sienų ir grindų, laiptinių remontas, pamato, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas. Atsakovo atstovas į bylą pateikė statinio techninės priežiūros žurnalą (b.l. 57,58), kuriame matyti, kad ginčo laikotarpiu defektai išlikę, Alytaus miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 21 d. statinio techninės priežiūros patikrinimo akte (b. l. 59,60) nurodyta, kad vykdomi nuolatiniai stebėjimai, konstrukcijų ir inžinerinių sistemų būklė tik patenkinama, stogo danga blogos būklės. Kaip nurodė atsakovės atstovas, reikalingi remonto darbai pradėti tik nuo 2018 metų liepos mėnesio.

Taigi, akivaizdu, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad 7 būrio gyvenamosios patalpos, kurioje jis gyveno nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. liepos 14 d. buvo blogos būklės, taip pat pagrindžia pareiškėjo nurodytus blogos patalpų būklės jam sukeltus nepatogumus (patalpose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, netvarkingi langai, durys, sanitarinių įrenginių nusidėvėjimas).

Tai, kad kapitalinis remontas reikalingas bendrabučio Nr. 2 patalpoms, patvirtino ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 (22.14.3. 1.12) (b. l. 46-48). Dėl kitų būrių patalpų, teismas neturi pagrindo konstatuoti blogos patalpų būklės, kadangi byloje esantis minėtas patikrinimo aktas ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad patalpos (išskyrus bendrabučio Nr. 2 patalpas) atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus.

Taip pat pareiškėjas skunde teigė, kad 7-to lokalinio sektoriaus gyvenamosios patalpos yra virš darbo cecho, kur dirbama su propano dujomis ir deguonies balionais. Atsakovo atstovas nurodė, kad darbo cechai priklauso VšĮ „Mūsų amatai“ ir virš darbo cecho jokių patalpų nėra, angliarūgštės balionai sandėliuojami 7 lokalinio sektoriaus atskirame nuo gyvenamųjų patalpų sandėlyje. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

Dėl graužikų, buitinių parazitų, švaros, lovų būklės.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Alytaus PN patalpose, kuriose jis gyveno, pataluose buvo parazitų. N. G. teigimu, čiužiniai seni, nevalomi.

Pažymėtina, kad Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Alytaus PN pateikė teismui 2018 m. gruodžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį dėl deratizacijos ir dezinfekcijos paslaugų pirkimo (b. l. 61-63, 65,66) bei paslaugų atlikimo aktus pagal sutartį ir dezinfekuojamo minkšto inventoriaus apskaitos žurnalą Nr. 272 (b. l. 68-83). Pateikti duomenys patvirtina, jog Alytaus PN atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami, o minkštasis inventorius nuolat dezinfekuojamas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo parazitų naikinimo bei patalų nedezinfekavimo atmestini. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 punktas). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pelėsio atsiradimas galėjo būti sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Taip pat pareiškėjas nurodė, kad lovų būklė labai bloga, suvirinta iš kelių dalių. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 numatyta, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose turi būti metalinė lova. Kokio dizaino ar kokiu būdu ji turi būti pagaminta teisės aktai nenumato. Atsakovės atstovas nurodė, kad lovos, kaip ir kitas inventorius nuolat prižiūrimos ir esant reikalui skubiai remontuojamos. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjo argumentai dėl prastos lovų būklės atmetami.

Dėl sanitarinių mazgų, naudojimosi dušu.

Pareiškėjas nurodė, kad yra 7 lokaliniame sektoriuje įrengta 6 klozetai, 1 pisuaras, 9 kriauklės, kuriais naudojasi visas lokalinis sektorius 150-200 žmonių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir Aprūpinimo normos) numatyta, jog prausykloje turi būti praustuvė (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 6, 8 ir 13 būrių sanitariniuose mazguose yra įrengti 6 unitazai ir 1 pisuaras bei 9 praustuvės. Ginčo laikotarpiu gyveno iki 156 nuteistųjų. 3,7 ir 21 būrių sanitariniame mazge yra 12 praustuvių, 5 klozetai, 4 pisuarai. Ginčo laikotarpiu gyveno iki 130 nuteistųjų (b.l.13, 30-33). Pagal nurodytus duomenis daroma išvada, kad pareiškėjui atliekant bausmę 13, 6, 8 ir 7 būriuose (nuo 2017-02-14 iki 2019-07-16) sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.

Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkto reikalavimus ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Analogiška galimybė užtikrinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Taigi pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, kad jam nebuvo suteikta teisės per savaitę du kartus pasinaudoti dušu, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, kaip nurodo atsakovės atstovas 8, 6 ir 13 būrio nuteistieji yra dirbantys, todėl jiems suteikiama galimybė nusiprausti duše kiekvieną dieną, nes darbo vietoje papildomai įrengtas sanitarinis mazgas. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas gyveno ir gyvena dirbančių nuteistųjų būriuose, todėl dušu gali pasinaudoti dažniau.

Dėl rūkymo vietos.

Pareiškėjas nurodo, kad 7 lokaliniame sektoriuje įrengta rūkymo vieta yra per maža, tik 8,8 kv. m. Teismas apžymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte numatyta, kad Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui (b. l. 34), Kaip matyti iš bylos duomenų, 7 lokaliniame sektoriuje įrengta vieta rūkymui sektoriaus viduje. Teismas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato kokio ploto turi būti įrengta rūkymo vieta, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažos rūkymo erdvės nepagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra akivaizdžių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotų pažeidimų trukmę, tai kad pareiškėjas blogos būklės patalpose gyveno nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. liepos 14 d. bei tai kad sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko teisės aktų reikalavimų, nenustatęs, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos pablogėjimas ar išgyvenimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą) daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu

nusprendžia:

pareiškėjo N. G. (N. G.) skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo N. G. (N. G.) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.