Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-224-397/2016

2016 m. kovo 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Linui Frančiakui, išteisintiesiems T. B., T. M., jų gynėjoms advokatėms Marijai Vietaitei, Vidai Kabečienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. ir T. B. išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 3 d. padarymo, neįrodžius, kad kaltinamieji padarė nusikalstamas veikas. Nukentėjusiojo D. M. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. ir T. B. išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 3 d. padarymo, t. y. dėl kaltinimo tuo, kad 2015 m. balandžio 6 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, išėmę D. M. negyvenamo namo lango rėmą su stiklais, tuo jį apgadindami, padarė 50 Eur turtinę žalą, įsibrovė į namą ir virtuvėje išgriovę viryklę ją sugadino, tuo padarydami 100 Eur turtinę žalą, pagrobė nerūdijančio plieno medsukį 50 Eur vertės, dvi metalines 200 litrų tuščias talpas 6 Eur vertės, keturis motociklo „Dniepr“ ratus su padangomis 8 Eur vertės bei iš sodybos kiemo pagrobė bičių avilį 50 Eur vertės, 50 vienetų metalinių kuolelių 25 Eur vertės, vaško lydintuvą 30 Eur vertės, tuo nukentėjusiajam padarė 289 Eur turtinę žalą.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde prašė panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2015-12-23 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo T. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d ir paskirti laisvės apribojimą 1 m., įpareigojant nuo 21.00 iki 6.00 val. būti namuose, pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d.ir paskirti laisvės apribojimą 6 mėn. BK 63 str. 5 d. 1 p. pagrindu bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti laisvės apribojimą 1 m., įpareigojant nuo 21.00 iki 6.00 val. būti namuose; T. B. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir paskirti laisvės apribojimą 1 m., įpareigojant nuo 21.00 iki 6.00 val. būti namuose, pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d. ir paskirti laisvės apribojimą 6 mėn. BK 63 str. 5 d. 1 p. pagrindu bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti laisvės apribojimą 1 m., įpareigojant nuo 21.00 iki 6.00 val. būti namuose. Civilinį ieškinį prašoma tenkinti visiškai ir solidariai iš kaltinamųjų T. M. ir T. B. priteisti 289 Eur turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam D. M..

Vertinant bylos aplinkybes darytina išvada, kad kaltinamieji T. M. ir T. B., veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovė į D. M. namą, ten sugadino bei pagrobė turtą, todėl jie pripažintini kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. 187 str. 3 d., o jų parodymai tėra gynybinė pozicija, prieštaraujanti liudytojos R. R. parodymams ir kitoms bylos aplinkybėms.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą prašiusį prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintuosius ir jų gynėjas, prašiusius prokuroro apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nuosprendyje netinkamai vertino įrodymus, dėl ko teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-240/2014 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, įrodymų vertinimo klaidų nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog byloje esantys duomenys nesudaro visumos įrodymų, leidžiančių T. M. ir T. B. pripažinti padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d. ir 187 str. 3 d.

Liudytoja R. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad girdėjo mašiną, nes šuniukas sulojo, todėl nuėjo pažiūrėti. Kad jie būtų ką pavogę, tai ji negali pasakyti. Nurodė, kad jų mašinos priekabutėje buvo keli kuoliukai. Kad ten ką vogtų tai tikrai nematė. Ji nuėjo į G. M. kiemą, o juodu stovėjo prie mašinos. Nežino, ar automobilio bagažinė buvo atidaryta. Vakare, kai atvažiavo policija, pamatė kad langai išplėšti. Matė, kad priekaboje buvo kuoliukai. Neatsimena ką su kaltinamaisiais kalbėjo, tačiau teigė, kad tuo metu buvo blaiva. Nežino nei kam mašina, nei kam priekaba priklausė. Priekaba prie mašinos buvo prisegta. Po sodybos savininko mirties vasario mėnesį toje sodyboje niekas negyveno. Iš sodybos rinkosi kam ko reikėjo. Ji nebuvo susitarius, kad prižiūrės sodybą. Kai numirė sodybos savininkas, nežino kas, bet vežėsi malkas, gal metalą. Ji nėjo kiekvieną kartą į kiemą ir nežiūrėjo, kas ten ką vežėsi. Sodybos niekas neprižiūrėjo. Nurodė, jog žino, kad D. M. gyvena (duomenys neskelbtini), tik kartais atvažiuoja į sodybą malkų gamintis. Kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu, neatsimena. Dėl to, kad įvykio metu buvo neblaivi, tai parodymai yra neteisingi. Nuo vasario mėnesio iki vagystės negali pasakyti kiek ten kartų ir kas ten buvo atvažiavę. Po savininko mirties iš karto turtas buvo vežamas, buvo ir vėliau.

I instancijos teisme, dėl liudytojos parodymų prieštaringumo bylos nagrinėjimo metu buvo pagarsinti liudytojos R. R. duoti parodymai, kuriuose ji teigė, jog ji prižiūri D. M. negyvenamą sodybą, nes gyvena kaimynystėje. 2015-04-06 apie 14 val., ji išgirdo lojant šunis, todėl nusprendė nueiti pažiūrėti, kas vyksta. Buvo šiek tiek neblaivi. Nuėjusi prie D. M. sodybos, pamatė tamsios spalvos lengvąjį automobilį, markės neįsidėmėjo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su šviesiai mėlynos spalvos priekabėle, kurioje pamatė sudėtus kelis metalinius strypus ir vieną metalinį ratą, galimai motociklo. Daugiau daiktų joje nepastebėjo, labai arti nebuvo priėjusi. Prie automobilio pamatė du nepažįstamus vyrus, ji pasiteiravo, ką jie ten veikė. Vienas iš jų atsakė, kad sodyboje gyvenusi moteris A. D. jiems leido kai ką iš jos pasiimti. Ji atsakė, kad sodybos paveldėtojas yra D. M. ir nieko imti negalima. Vyrai susėdo į automobilį ir išvažiavo. Ji sodyboje, prieš sutinkant minėtus vyrus, buvo maždaug prieš savaitę laiko ir nieko įtartino nepastebėjo, jokių kitų pašalinių asmenų prie sodybos ar sodyboje, nematė (b. l. 27-28, 30).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus paminėtus liudytojos parodymus, liko nepaneigta T. M. ir T. B. versija, kad jie važiavo kasti smėlio, į sodybą važiavo tik apsisukti, nes nebuvo galimybės kitur su priekaba apsisukti. Pamatė, kad toje sodyboje lova kažkokia mėtėsi. Sustojo, nuėjo pasižiūrėti. Langas namo buvo išdaužtas. Rėmas buvo sienoje, nebuvo išimtas. Buvo atėjusi kaimynė, su kuria pakalbėjo. Paskui išvažiavo. Buvo paėmę keturis kuoliukus, kuriuos buvo radę ne sodybos teritorijoje.

Apžiūrėjus įvykio vietą, buvo fotografuojama ir aprašoma situacija, konstatuota D. M. priklausančioje negyvenamoje sodyboje, apžiūros protokole (T 1 b. l. 5-15). Įvykio vietoje, nustatinėjant nusikaltimo padarymo aplinkybes bei renkant bylos tyrimui svarbius duomenis, jokie duomenys, galintys patvirtinti kaltinamųjų kaltę, nebuvo surinkti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apžiūros protokole užfiksuota, jog name buvo rasti du motociklo, galimai motociklo „Dnepr“, ratai, vienas pirmame aukšte – virtuvėje, antrasis – palėpėje, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įvertinta tikrosios aplinkybės apie sodyboje realiai buvusį ir pagrobtą turtą. O tai kelia pagrįstas abejones dėl kaltinamiesiems inkriminuotos 4 motociklo ratų vagystės.

Nukentėjusiojo D. M. parodymais nustatyta, kad jam nuvykus į sodybą, jis pastebėjo, kad išimti iš staktos rėmai su stiklais. Viduje buvo sugriauta krosnis, metalo dalys prie lango padėtos, paliktas laužtuvas, metalinės detalės. Matėsi, kad skubėjo. Kitame kambaryje pasigedo dviejų metalinių talpų ir medsukio. Buvo išvartyti drabužiai. Lauke pasigedo vieno avilio ir saulinio lydytuvo. Palėpėje nebebuvo motociklo keturių ratų. Vakare grįžęs namo susisiekė su R. R., kuri pasakė, kad žmones ir mašinos numerius atsimintų. Tada skambino policijai ir su tyrėjais nuvažiavo į sodybą. Kai nuvažiavo, laužtuvas ir kiti pėdsakai buvo likę. Laužtuvą jis pasiėmė, policijos pareigūnams jo nereikėjo. Nurodė, kad buvo išvažinėtas kiemas ir likusios nepaimtos metalinės detalės. Nurodė, kad prieš šią vagystę sodyboje buvo gal balandžio 1 d. Tada buvo išplėštas lango kabliukas, matyti, kad kažkas buvo lindę į vidų. Tada policijos nekvietė, nes žala nebuvo padaryta. Po to užkalė stipriau langus, duris sutvirtino. Tas langas buvo su vinimi iš vidaus, jį sutvarkė, uždarė.

Vertinant šiuos parodymus, akivaizdu, kad nuo paskutiniojo nukentėjusiojo D. M. apsilankymo sodyboje balandžio 1 d. iki nagrinėjamo įvykio balandžio 6 d., buvo praėjusi beveik savaitė. Nukentėjusiojo buvo pasigesta daug gana stambių daiktų – medsukio, metalinių talpų, motociklo 4 ratų, avilio ir kt. Šių daiktų galimo buvimo kaltinamųjų automobilio priekaboje ar pačiame automobilyje (kas dėl daiktų matmenų neįtikėtina, kad tai tilptų į patį lengvąjį automobilį), liudytoja nenurodė, ką pagrįstai savo parodymuose nuosekliai tvirtino ir kaltinamieji. Taip pat nebuvo nustatyta ir jokių veiksmų, susijusių su daiktų nešimu, krovimu, netgi nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, susijusių su kaltinamųjų judėjimu po sodybą. Liudytoja nepatvirtino, kad asmenys būtų buvę nuėję prie namo, ar ką nors krovę į automobilį ar jo priekabą. Kaltinamuosius ji pamatė stovinčius prie automobilio, o po pokalbio su ja, jie išvažiavo.

Aplinkybės, susijusios su kuoliukų buvimu priekaboje, jų pagrobimo iš sodybos nepatvirtina, kadangi sodyboje buvo pasigesta žymiai didesnio jų kiekio, o pastarųjų galimos suradimo vietos, už sodybos ribų, jokios aplinkybės nepaneigia.

Nors prokuroras skunde teigė, kad nepašalinti prieštaravimai tarp kaltinamųjų ir liudytojos R. R., tačiau atsižvelgiant į duomenų visumą, akivaizdu, kad reikšmingiausi prieštaravimai konstatuojami pačios liudytojos R. R. parodymuose. Ikiteisminio tyrimo metu R. R. teigusi, kad buvo šiek tiek neblaivi, anksčiau nieko įtartino nepastebėjusi, jokių kitų pašalinių asmenų prie sodybos ar sodyboje anksčiau nemačiusi, minėjusi apie priekaboje buvusį metalinį ratą, galimai nuo motociklo, o I instancijos teisme jau nurodė, kad ji buvo blaivi, o išgėrusi tik vėliau, kad iki įvykio ne kartą buvo vežami daiktai iš sodybos, paaiškinimų dėl neva buvusio rato priekaboje, neišsakė, todėl remtis jos parodymais kaip visiškai neabejotinais ir kaip neginčytinai įrodančiais nusikalstamos veikos faktą, t. y. kad T. M. ir T. B. padarė jiems inkriminuojamas nusikaltimas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d., 187 str. 3 d., nėra pagrindo, kaip ir nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo netgi deklaratyviai sieti kaltinamuosius su sodybos lankymu ankstesniu laiku, todėl prokuroro apeliacinio skundo motyvai dėl nepašalintų kaltinamųjų ir liudytojos R. R. parodymų prieštaravimų ir liudytojos parodymų teisingumo, atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami tiek BPK, tiek ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais, nepakankamais ar keliančiais abejonių duomenimis. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas ištyrė visus, tiek kaltinamuosius teisinančius, tiek juos kaltinančius įrodymus, vertino kiekvieną jų atskirai ir viseto kontekste ir tai neleidžia daryti išvados, kad bylą išnagrinėjo teismas, turėdamas išankstinę nuomonę, įtakotą kaltinamųjų parodymų. Nustatytos aplinkybės ir bylos medžiaga leidžia teigti, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Iš to seka, kad prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, t. y. kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neabejotinų įrodymų, patikimai patvirtinančių T. M. ir T. B. pateiktame kaltinime nurodytų tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, pagrįstai vadovaujamasi in dubio pro reo principu, t. y. visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai, šios nuostatos deklaruojamos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Šakių rajono apylinkės teismo 2015-12-23 nuosprendis paliekamas nepakeistas, o prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl teisinės pagalbos suteikimo nuteistajam T. M., prašant priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas netenkintinas, kadangi BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. kaltinimo ir gynybos pusių dalyvavimas yra būtinas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio asmens teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Dėl šių aplinkybių Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, atmesti.