Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjas Erminijus Baziulis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 28 d. iki 2023 m. birželio 8 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos administracija neužtikrinimo jo teisės būti perkeltam į paprastą nuteistųjų grupę.

BVK 36 straipsnio 5 dalis nustato, kad nuteistieji, kurie bausmės atlikimo metu šio straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais iš paprastosios grupės buvo perkelti į drausmės grupę, į paprastąją grupę grąžinami, kai atitinka visas šias sąlygas: 1) drausmės grupėje atliko ne mažiau kaip tris paskirtos bausmės mėnesius; 2) drausmės grupėje užsiima jiems pasiūlyta darbine veikla šio kodekso 61 straipsnyje nurodytą laiką ne mažiau kaip tris paskutinius mėnesius; 3) vykdo individualiame resocializacijos plane nurodytas priemones; 4) neturi drausminių nuobaudų; 5) neturi neįvykdytų administracinių nuobaudų ar administracinio poveikio priemonių už bausmės atlikimo metu padarytus pažeidimus.

Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie pareiškėjo įvykdytus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 metus matyti, kad pareiškėjas 2022 m. vasario 3 d., 2022 m. vasario 3 d., 2022 m. vasario 2 d. ir 2019 m. gegužės 13 d. nutarimais už administracinius nusižengimus buvo nubaustas baudomis, kurios nebuvo sumokėtos. Visi pareiškėjo įvykdyti administraciniai nusižengimai yra įvykdyti bausmės atlikimo metu, atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 672 straipsnio 3 dalyje yra numatytas nutarimo skirti baudą priverstinio vykdymo senaties terminas – penkeri metai nuo šio kodekso 675 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pabaigos. Nagrinėjamu atveju nei vienos pareiškėjui paskirtos baudos priverstinio vykdymo senaties terminas nėra suėjęs, tai yra šios baudos yra galiojančios.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal suformuotą teismų praktiką nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra laisvės atėmimo įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas bei aprūpinimo darbu tikslus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-407-14). Pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu pataisos įstaigoms teisės aktai nenustato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017). Tai yra Lietuvos kalėjimų tarnyba, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, priimdama sprendimą dėl nuteistojo darbo, kiekvieną atvejį vertina pagal konkrečios situacijos aplinkybes atitinkamo asmens atžvilgiu. Todėl Lietuvos kalėjimų tarnyba neturėjo pareigos siūlyti pareiškėjui užsiimti darbine veikla ir pareiškėjui nepasiūlydama darbo nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo galiojančių nuobaudų yra tik viena iš BVK 36 straipsnio 5 dalyje imperatyviai numatytų sąlygų sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo perkėlimo į paprastą nuteistųjų grupę. Todėl, be kitų BVK 36 straipsnio 5 dalyje imperatyviai numatytų sąlygų nebuvo pagrindo pareiškėjo perkelti į paprastą nuteistųjų grupę.

Remiantis aukščiau aptartomis aplinkybėmis matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo neįvykdytų administracinių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus pažeidimus, tai yra neatitiko visų BVK 36 straipsnio 5 dalyje numatytų sąlygų norint pareiškėją perkelti į paprastą nuteistųjų grupę. Todėl konstatuojama, jog ginčo laikotarpiu nebuvo teisinio pagrindo perkelti pareiškėją į paprastą nuteistųjų grupę tolimesniam bausmės atlikimui ir darytina išvada, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo teisės būti perkeltam į paprastą nuteistųjų grupę neužtikrinimo yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo drausmės nuteistųjų grupės sąlygomis neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie šių laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo teisės būti perkeltam į paprastą nuteistųjų grupę neužtikrinimo, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, tai yra nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.