Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 2–4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovas), 84 000 Lt (24 328,08 eurų) neturinės žalos atlyginimui.

Paaiškino, kad pareiškėjo laisvė nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2012 m. gegužės 17 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. kovo 20 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo apribota pažeidžiant galiojančius teises aktus. Atvykus į Šiaulių TI, jis suprantama kalba nebuvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje kamerose, kurių plotas siekė 15,88 kv. m – 19,6 kv. m, buvo kalinama nuo 2-jų iki 8-nių asmenų. Teigė, kad tualetas (skylė) neturi būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Į kamerų plotą įeina: keturi dviaukščiai gultai, atviras tualetas – skylė, kurią nuo kameros skiria vos pusantro metro aukščio sienele, stalas ir dvi taburetės. Be to, kiekvienas iš aštuonių asmenų kameroje laiko apie 30 kg nuosavų daiktų. Tokioje kameroje vienu metu judėti galėdavo tik vienas asmuo, prie stalo galėdavo susėdę valgyti tik šeši iš aštuonių asmenų. Būnant 23 val. per parą tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, yra labai sunku ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, yra ir kitų nepatogumų. Žiemą kamerose būdavo beprotiškai šalta, tvyrojo smarvė, drėgmė. Šiaulių TI buvo išduodami visiškai susidėvėję, pasenę čiužiniai, antklodės ir pagalvės, kurie nuo šalčio miego metu mažai jį galėjo apsaugoti. Praktiškai kiekvieną dieną skaudėjo galvą, kameroje pastoviai tvyrojo įtampa, kuri bet kokiu metu galėjo baigtis muštinėmis ar mirtimi. Jis pasidarė irzlus, nervingas, sunkiai užmigdavo, skaudėdavo galvą. Administracija neretai nereaguodavo į skundus, prašymus, paprasčiausiai nespėdavo dėl žmonių pertekliaus (nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai). Kvapas, kuriame pareiškėjui teko gyventi, valgyti, miegoti, skaityti knygas prieblandoje, buvo neįmanomas, kadangi gyvenamas patalpas nuo tualetų skyrė vos pusantro metro aukščio sienelė, pats tualetas būdavo be durų, o langas įrengtas visiškai kitoje tualeto pusėje. Šiaulių tardymo izoliatoriaus tualetai taip pat neatitinka HN 76:2010 Laisves atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimų 21 punkto. Pažeidinėjamas Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymas „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-82. Kamerų įrengimo reikalavimai 16.5 punktas. Kamerose, kuriose pareiškėjas kalėjo buvo vietoj tualetų tupimos skylės. Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo „Dėl kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ Nr. 178. „Kalinamųjų pasivaikščiojimų tvarka“ 83 punkto. Šiame punkte aiškiai yra pasakyta, kad kiekvienam kalinamajam priklauso 3 kv. m pasivaikščiojimo ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kiemeliai siekė vos 15–16 kv. m, o kadangi išeidavo į kiemelius pasivaikščioti dažniausiai po 6–8 asmenis, pareiškėjui tekdavo tik stovėti. Taip pat ir stogelis visiškai negelbėjo nuo lietaus, kadangi buvo per mažas ir neteisingai įrengtas. Vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į aplinką be tabako dūmų, kas yra numatyta Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme. Yra nerūkantis, tačiau beveik 8 mėnesius kalėjo su rūkančiais. Buvimo tardymo izoliatoriuje laikotarpiais jis sirgo, turėjo aukštą temperatūrą (galimai gripavo), tačiau jokie vaistai jokie skiriami nebuvo, nebuvo daroma jokia diagnostika, nebuvo supažindintas su sveikatos priežiūros paslaugų teikimo šioje įstaigoje tvarka. Atvykusiems jo artimiesiems atvežus jam vaistų nuo peršalimo, juos perduoti neleista. Nurodė, kad jo atžvilgiu buvo vykdoma diskriminacija. Gyvendamas perpildytose patalpose tokiomis žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, sąlygomis tardymo izoliatoriuje patyrė didžiausių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą nebuvo įmanoma pailsėti, pablogėjo sveikata, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5, 7, 8, 14 straipsnių nuostatos. Netinkamomis, o tuo pačiu neteisėtomis valstybės institucijų (Šiaulių TI nepriklausomai nuo jų kaltes) veikomis pažeidus konstitucinę asmens teisę į orumą, buvo padaryta žala. Pažymėjo ir tai, kad ši žala yra padaryta ne tik konstitucinės teises normų saugomam gėriui – konstitucinei teisei į orumą, bet ir civilinės teises normų saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos piliečiu. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė moralinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocine depresiją, pablogėjo pareiškėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai dėl to sumažėjo bendravimo galimybė. Prašė priteisti po 100 litų už kiekvieną kalinimo parą nežmoniškomis, nepriimtinomis sąlygomis, nes į gerą aplinkybės nesikeičia, o tik blogėja. Atsižvelgiant į teismų praktiką, atsakovo finansines galimybes, į Lietuvos darbo užmokesčio vidurkį, į tai, kad sistemingai buvo pažeidinėjamos jo teisės, kad nedaroma išvadų, nesiimama jokių priemonių aplinkybėms pagerinti, mano, kad būtų teisinga, sąžininga bei protinga jam priteisti 84 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Dažnai Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei Europos žmogaus teisių teismas motyvuodami tai tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžiantis ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 69/06-4570 „Dėl A. K. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2012 m. sausio 4 d. ir įstaigoje laikytas iki 2014 m. kovo 20 d. Pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,99 kv. m iki 6,28 kv. m gyvenamojo ploto. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. kovo 20 d. iš viso buvo laikomas tik 183 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais, laike apibrėžtais, galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. kovo 20 d., Šiaulių visuomenės sveikatos centras čia patikrinimų, kurie tiesiogiai atspindėtų realią kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklę. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo šviesos patekimo i patalpas, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Vadovavosi HN 76:2010 24 punktu. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Vadovavosi HN 76:2010 56, 58 punktais. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio blogo kvapo. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Pažymėjo, kad tiek mikroklimato, tiek apšvietos parametrams būdingas momentiškumas. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių. Atsakovas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi. Ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje naujai atvykusių asmenų supažindinimas su laikymo įstaigoje tvarka buvo vykdomas vadovaujantis 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1/01-316 patvirtintu „Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėms, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašu“ (neteko galios 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1/01-108) bei 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1/01-108 patvirtintu tvarkos aprašu „Dėl naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo patvirtinimo“. Iš pareiškėjo asmens bylos, t. y. 2012 m. sausio 4 d. ir 2013 m. gruodžio 23 d. A. K. supažindinimų, matyti, kad pareiškėjas su suimtojo teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka bei sąlygomis buvo supažindintas ir informacinis lankstinukas jam buvo įteiktas. Vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 101, 102 punktais. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas nesikreipė konsultacijai į Sveikatos priežiūros tarnybos medicinos darbuotojus nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. Pareiškėjo pateikti argumentai, kad jis turėjo temperatūros, sirgo, yra nepagrįsti bei nesuteikiantys pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pareiškėjas savo skunde teismui nurodė, kad medicininė pagalba nebuvo suteikiama, tačiau savo teiginių nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė, kada kreipėsi į sveikatos priežiūros tarnybą, pas kokį gydytoją, kada jam pagalba nebuvo suteikta arba buvo suteikta nekvalifikuota pagalba. Šiaulių tardymo izoliatorius yra pastatytas 1911 m., laikantis tuo metu galiojusių reikalavimų, ir veikia perpildymo sąlygomis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. birželio 19 d. pažymoje Nr. 68/08-136 nurodyta, kad, vadovaujantis HN 76:2010 22 ir 24 punktais, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidrūs stiklo langai ir patalpos turi būti vėdinamos per juos. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą, todėl kai kurių trūkumų pašalinti neįmanoma. Vadovaujantis Taisyklių 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja. Vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 3 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, HN 76:2010 6, 14 punktais. Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 23 d. pateikė prašymą būti laikomam su nerūkančiais asmenimis, todėl buvo paskirtas į 24 kamerą, kurioje buvo laikomi nerūkantys asmenys. Įstaiga negali būti laikoma atsakinga, jei laikomi asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja ar teikia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, atkreipia dėmesį į teismų praktiką, anot kurios, tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Atsakovas vadovavosi Taisyklių 21 ir 22 punktais. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Taisyklės nei HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014 m. spalio 10 d. pažymos Nr. 69/06-4570 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalėjo su dar 1–7 asmenimis, taigi ir pasivaikščioti į kiemelius buvo vedamas tik su keliais asmenimis. Atsakovas teigė, kad trumpalaikių pasimatymų nebuvo suteikta laikotarpiu 2012 m. sausio 4 d. – 2012 m. gegužės 16 d. (nebuvo pateikta prašymų trumpalaikiams pasymatymams). Atsakovas vadovavosi HN 76:2010 63 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu. Atsakovas pažymėjo, kad įstaigoje išduodami čiužiniai ir patalynė yra nuolat skalbiami ir dezinfekuojami pagal teisės aktų reikalavimus, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja. Pareiškėjo teiginiai dėl patalynės visiškai susidėvėjimo yra abstraktūs ir neįrodyti, todėl negali būti laikomi pagrįstais, be to, jiems nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas į įstaigos direktorių su jokiais skundais jo kalinimo laikotarpiu, nesikreipė. Jis savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsniu, jo 8 punktu. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsakovas taip pat prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu (II t., b. l. 132–151) pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 100 eurų neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas vadovavosi CK 6.271, 6.246–6.249 straipsniais, Konvencijos 3 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95, sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą), Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2, 12.3 punktais.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas atsižvelgė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. sausio 14 d. pažymos Nr.69/06-257, 2014 m. spalio 10 d. pažymos Nr.69/06-4570 duomenis. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus pažyma Nr.69/06-4570, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną, vertinta kritiškai, o jos turinys vertintas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Teismas konstatavo, kad iš viso, įvertinus abi aukščiau minėtas pažymas, pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas 155 dienas: 2013 m. gruodžio 23 d. – 2014 m. kovo 29 d. 76 dienas ir 2012 m. sausio 4 d. – 2012 m. gegužės 16 d. – 79 dienas. Aplinkybės, glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, paprastai vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas 155 dienas, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė naudotis stalu, t. y. ši aplinkybė laikytina minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo dalimi.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad administracija neretai nereaguodavo į skundus, prašymus, paprasčiausiai nesuspėdavo dėl žmonių pertekliaus (nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai). Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. spalio 15 d. pažymoje Nr.62/08-282 nurodoma, kad signalizacijos (pagalbos) mygtukai suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (kamerose) nėra įrengti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros yra skirtos nuobaudai už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo tvarkos pažeidimą atlikti, šios patalpos yra kamerų tipo, t. y. uždaros, teisėjų kolegija sprendė, jog susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos. Šią aplinkybę patvirtino ir tai, jog, kaip nurodė atsakovas, 2003 m. Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriaus rekonstrukcijos metu mygtukai pareigūnams iškviesti kamerose buvo įrengti, tačiau dėl piktybiškų nuteistųjų veiksmų šiuo metu jie yra nepataisomai sugadinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog negalėjimas sutaisyti šių mygtukų šiuo atveju reikšmės neturi (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie jam suprantama kalba nesupažindinimą su jo teisėmis ir pareigomis šioje įstaigoje, teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsniu. Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad teismui pateiktas lankstinukas rusų kalba buvo parengtas po 2012 m. balandžio 6 d., t. y. lankstinuko viršuje nurodoma, „patvirtinta 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr.1/01-58“. Teismui pateiktos dvi Naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo redakcijos: viena, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 25 d., kita – nuo 2012 m. gegužės 31 d. Nuo 2010 m. lapkričio 25 d. galiojusios redakcijos 6 punktas numato, kad „kai suimtasis nesupranta valstybinės kalbos, įstaigos administracija užtikrina, kad reikalinga informacija jam būtų suteikta teisės akto redakcijos numato pareigą įstaigos administracijai suimtajam, nesuprantančiam lietuvių kalbos užtikrinti, kad reikalinga informacija jam būtų suteikta įstatymų nustatyta tvarka“. Teismui pateiktas 2012 m. sausio 4 d. lietuvių kalba surašytas dokumentas Supažindinimas, kuriame parašyta lotynų abėcėlės raidėmis, lietuviškai „K. A.“. Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale (2-ojo aukšto), pradėtame pildyti 2012 m. sausio 2 d., 2012 m. sausio 5 d. padarytas priimančio asmens A. A. įrašas: „naujai atvykęs. Paaiškinta Šiaulių tardymo izoliatoriaus tvarka, suimtųjų teisės, pareigos ir draudimai“, prie suimtojo vardo nurodoma „A. K.“, padėtas parašas. Teismo posėdžio metu liudytojas A. A. nurodė, kad beveik 3 metus nebedirba Šiaulių tardymo izoliatoriuje. 2011–2012 m. pradžioje dirbo. Nurodė, kad nepažino pareiškėjo. Atvykus visiškam naujam asmeniui į tardymo izoliatorių, jis, labai tikėtina (2011–2012 metais), buvo paskirtas į specialiąją „adaptacinę“ kamerą, kur atvykdavo nauji asmenys. Su jais buvo dirbama specialiai, svetimtaučiams ir rusų, ir anglų išrašai iš būtiniausių teisės aktų buvo įteikiami pasirašytinai. Mano, kad taip buvo 2011 m. pabaigoje – 2012 metais. Liudytojo, kaip būrio viršininko, pareigos buvo kviesti „adoptuojamuosius“ ir aiškinti tai, kas neaišku. Patvirtino, kad įrašą 2012 m. sausio 5 d. atliko savo ranka. Nurodė, kad buvo aiškinama tvarka, kaip susirašinėti, kaip gauti medicininę pagalbą, kažkiek standartizuotas paaiškinimas, pakoreguojamas kaip įdomu pašnekovui. Išaiškinami draudimai, už kuriuos gali būti skiriamos drausminės nuobaudos. Patvirtino, kad surašė ir davė pasirašyti interesantui. Patys asmenys pasirašo. Nurodė, kad aiškinamos būtiniausios teisės ir pareigos. Kamera Nr. 61 buvo „adaptacinė“ kamera. Mano, kad išversdavo tekstą svetimtaučiams. Aiškinama pagrindinė, bazinė informacija per pirmąjį, „adaptacinį pokalbį“. Tuo laiku tas klausimas jau buvo tvarkingai sureguliuotas. Nurodė, kad „Patvirtinimas apie supažindinimą“ ir „Supažindinimas“ pasirašoma Priėmimo – paskirstymo skyriuje, iš karto asmeniu įėjus pro duris; nurodė, kad įteikė, tie pareigūnai, kurie daro asmens kratą. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad minėtame įraše yra jo parašas. Pareiškėjas nurodė, kad brošiūra nebuvo duota. Taip pat teismui pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnalo (1-ojo aukšto) kopija, kurioje padarytas Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko Z. S. įrašas, patvirtintas pareiškėjo parašu, „naujai atvykęs, pokalbio metu suimtajam išaiškinta kreipimosi pas pareigūnus, gydytoją, psichologą ir įvairias institucijas tvarka. Supažindintas su susirašinėjimo, pasimatymo skyrimo, skambinimosi telefonu, perlaidų gavimo, apsipirkimo parduotuvėje, siuntinių gavimo tvarka. Išaiškintos suimtųjų teisės, pareigos, drausminė bei materialinė atsakomybė. Suteikta intensyvi socialinė-psichologinė parama, atliktas tiriamasis – aiškinamasis darbas. Atsižvelgiant į tai, kad teismui vis dėlto nebuvo pagrindo abejoti liudytojo parodymais, įvertinus turimų rašytinių įrodymų visetą bei tai, kad iš byloje turimų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 61 (kuri liudytojo įvardijama kaip „adaptacinė“) buvo nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. sausio 9 d., daryta išvada, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių jam buvo išaiškintos jam suprantama kalba pagrindinės teisės ir pareigos, draudimai, numatyti teisės aktuose.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad kamerose būdavo šalta, miegodavo apsirengęs su rūbais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2014 m. balandžio 9 d. pasitarime patvirtinto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 36 punkte numatyta, kad siekiant užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, laisvės atėmimo įstaigoms privalu pasirūpinti adekvačia kameros temperatūra, pakankamu šildymu žiemos metu ir adekvačiu vėdinimu vasaros metu. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato HN 76:2010 26 punktas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. kovo 20 d. nebuvo atlikta Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros atitikimo higienos reikalavimams, kuriose patikrinimo metu buvo laikomas pareiškėjas, būklę. Konstatuota, kad rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 61, 45, 87, 13, 24 būtų buvę nustatyti HN 76:2010 26 punkto pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, neturima.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad čiužinys, antklodė, pagalvė buvo pasenę, mažai galėdavo apsaugoti nuo šalčio. Teismas vadovavosi HN 76:2010 65 punktu. Teismui nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad ginčui aktualiais laikotarpiais buvo valomi čiužiniai, pagalvės, antklodės (ar susidėvėjus pakeičiami naujais), dėl ko konstatuota, kad ginčui aktualiais laikotarpiais Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo įgyvendinami HN 76:2010 65 punkto reikalavimai.

Dėl pasivaikščiojimų trukmės, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Kita vertus, atkreiptas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-757/2013, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į sulaikymo, kuris neatitiko teisės aktų reikalavimų, trukmę, pareiškėjui jo kalinimo metu suteikto ploto dydį, jam sudarytas kalinimo sąlygas bei tai, kad jis tik vieną valandą per parą turėjo galimybę būti gryname ore. Teismas rėmėsi HN 76:2010 18.4 punktu, Taisyklių 21 punktu bei Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu. Įvertinus teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, daryta išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos įrengimo atmestini.

Dėl sanitarinio mazgo teismas vadovavosi HN 76:2010 21 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-176/2013; 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-496/2013). Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų būklė turi atitikti HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. gegužės 16 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. kovo 20 d., turėjo būti vadovaujamasi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – HN 76:2010 reikalavimais. Teismas atkreipė dėmesį, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02, 81-82 p.). Taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 29 paragrafas; taip pat žr. 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07, 97 paragrafą; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafą, ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafą, ECHR 2002-VI).

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad beveik aštuonis mėnesius kalėjo su rūkančiais asmenimis. Teismas vadovavosi nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punktu. Teismui pateiktas pareiškėjo 2013 m. gruodžio 23 d. prašymas būti kalinamu kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys. Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, kad vadovaujantis šiuo prašymu bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planu, pareiškėjas buvo paskirtas į 24 kamerą, kurioje buvo laikomi nerūkantys asmenys. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014 m. spalio 10 d. pažymos Nr.69/06-4570 matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. vasario 28 d. ir nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. kovo 20 d. buvo laikomas kameroje Nr. 24. Pažymėta, kad neturima įrodymų, kad kitu ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2012 m. gegužės 16 d.) pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daryta išvada, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad skaudėjo galvą. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 1495 pirminės gydytojų apžiūros lapo matyti, kad pareiškėjas buvo patyręs galvos traumą. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galvos skausmų. Taip pat pateiktuose asmens sveikatos istorijos nuorašuose nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl depresijos, jog jam būtų buvusi diagnozuota depresija. Iš turimų asmens sveikatos nuorašų nebuvo matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl gripo (peršalimo ligų). Taip pat neturima rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytoją (administraciją) dėl medikamentų gavimo iš artimųjų asmenų, dėl jų pateikimo į Šiaulių tardymo izoliatorių (Padavimo skyrių). Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2014 m. spalio 15 d. pažymoje Nr. 62/08-282 nurodoma, kad vaistus ir medicininės paskirties prekes suimtieji (nuteistieji) gali įsigyti tik Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojui leidus. Padedant gydytojui kalintis asmuo rašo specialios formos prašymą įstaigos direktoriui ir jam leidus, prašyme nurodytus medikamentus galima įnešti į Šiaulių tardymo izoliatorių. Asmeninai vaistai (medicinos prekės) priimami Šiaulių tardymo izoliatoriaus Perdavimo skyriuje. Atsakingo Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo vaistai patikrinami pagal tvarkoje nurodytus kriterijus, jei pažeidimų nenustatoma, medikamentai užregistruojami apskaitos dokumentuose ir Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojui išdavus pažymą, asmeninai medikamentai gali būti atiduodami suimtajam (nuteistajam) į kamerą (neilgesniam nei vieno mėnesio gydomojo kurso laikotarpiui). Konstatuota, kad pažeidimų, susijusių su Šiaulių tardymo administracijos (darbuotojų) veiksmais, susijusiais su pareiškėjo sveikatos priežiūros organizavimu, tokio pobūdžio paslaugų administravimu, prašymų sprendimu, taip pat medikamentų pateikimu pareiškėjui į Šiaulių tardymo izoliatorių, nenustatyta.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Atsižvelgiant į tai, konstatuota, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose ir HN 76:2010 21, 65 punktų pažeidimai kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėta, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Teisėjų kolegija darė išvadą, jog yra neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose, dėl HN 76:2010 21, 65 punktų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (155 dienos), vienos valandos pasivaikščiojimo laiką gryname ore, į tai, kad nebuvo įrengtas skambutis Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už aukščiau nurodytus pažeidimus priteistina 1 100 Eur suma.

Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 185–186) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pažymi, kad Šiaulių TI, gerai žinodamas, kad pareiškėjas yra Rusijos pilietis, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą lietuvių kalba, tokiu būdu diskriminuodamas ir pasunkindamas galimybę paneigti atsiliepimo argumentus.

Pateiktame apeliacinio skundo papildyme (III t., b. l. 2–7) A. K. nurodo, kad net teigiant, kad atsakovas pareiškėjui būtų įteikęs lankstinuką su informacija rusų kalba, tai galėjo įvykti ne anksčiau negu buvo patvirtintas įsakymas Nr. 1/01-58, kuriuo parengtas ir patvirtintas šis lankstinukas, t. y. 2012 m. balandžio 6 d., o ne atvykimo dieną, t. y. 2012 m. sausio 4 d. Tvirtina, kad dėl supažindinimo su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis teko pasirašinėti kratos metu stovint pusnuogiam. Teigia, kad atvykus į Šiaulių TI visi dokumentai buvo pateikti lietuvių kalba, nedalyvaujant vertėjui. Pažymi, kad pareiškėjas ir liudytojas A. A. nepažino vienas kito. Tvirtina, jog lankstinuką pirmą kartą pamatė tik posėdžio metu, ant jo pareiškėjo, įstaigos vadovo parašo, datos nebuvo.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovas teismui nebuvo pateikęs jokių rašytinių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo įgyvendinama HN 76:2010 26 punkto norma dėl temperatūros kamerose. Pažymi, jog atsakovas pats pripažįsta, kad kai kurių trūkumų (taip pat ir sureguliuoti oro temperatūrą) pašalinti neįmanoma.

Mano, kad tai, jog plotas pasivaikščiojimo kiemeliuose yra nuo 2,16 iki 2,88 kv. m, pažeidžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymą Nr. 178 „Dėl kardomojo kalinimo vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“. Teigia, kad 1 valandos pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui.

Tvirtina, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė kalėti kamerose bei pasivaikščiojimo kiemeliuose be tabako dūmų.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nebuvo suprantama kalba supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimo tvarka. Pažymi, jog teismas rėmėsi pareiškėjo kalinimo laikotarpiu dar nepriimta Ūkio skyriaus 2014 m. spalio 15 d. pažyma Nr. 62/08-282. Teismas neišreikalavo iš Šiaulių TI sunumeruotų medicininių žurnalų, neleido pasisakyti Rusijos Federacijos konsului V. Č..

Mano, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo diskriminuojamas, kadangi yra užsienietis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 190–192) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Teigia, kad Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymi, jog paties pareiškėjo skundas ir apeliacinis skundas surašytas lietuvių kalba. Vadovaujantis Konstitucijos 117 straipsniu teismo procesas vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėją kalinant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad, jo teigimu, Šiaulių TI kamerose asmeniui teko per mažai ploto, buvo rūkoma, šalta, blogas kvapas, neįrengti iškvietimo skambučiai, netinkamai įrengti tualetai, išduodami nusidėvėję čiužiniai, antklodės, pagalvės, pasivaikščiojimo kiemai netinkamai įrengti, pasivaikščiojimų trukmė per trumpa, pareiškėjas nebuvo gydomas, nebuvo skiriami vaistai bei neleidžiama vaistus perduoti artimiesiems, pareiškėjas nebuvo supažindintas su vidaus tvarka bei sveikatos priežiūros tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs pažeidimus dėl kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ploto trūkumo, nusidėvėjusių čiužinių, antklodžių, pagalvių naudojimo, tualetų netinkamo įrengimo, iškvietimo skambučių neįrengimo, nusprendė priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame tvirtina, jog turėjo būti pripažinti visi jo skunde nurodyti pažeidimai.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, išreiškė norą dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir grindžia tuo, jog atsakovo atsiliepimas į skundą jam buvo pateiktas lietuvių kalba, kurios jis nesupranta, ABTĮ 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Už vertėjo paslaugas mokama iš valstybės biudžeto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad teismo posėdžio, kuriame vertimas į pareiškėjo gimtąją kalbą buvo užtikrintas, pareiškėjui, padedamam vertėjo, buvo suteikta laiko susipažinti su bylos medžiaga, tame tarpe – ir atsakovo atsiliepimu į skundą, jis (pareiškėjas) nereiškė prašymų atidėti bylos nagrinėjimą, todėl aplinkybė, kad pareiškėjui, nekalbančiam valstybine kalba, nebuvo įteiktas į jam suprantamą kalbą išverstas atsakovo atsiliepimas į skundą, savaime nėra pagrindas naikinti ginčijamą sprendimą, juo labiau, kad pareiškėjas iš esmės siekia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų pakeistas, o ne bylos perdavimo nagrinėti iš naujo.

Savo apeliacinio skundo reikalavimą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad, anot jo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino visų jo nurodytų pažeidimų, be to, priteisė mažesnę nei jo prašyta lėšų sumą neturtinei žalai atlyginti.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis, pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Byloje yra pateiktas 2012 m. sausio 4 d. pasirašytas Supažindinimas, kuriame nurodyta: „Su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje tvarka, bei sąlygomis esu supažindintas. Informacinį lankstinuką gavau.“, įrašytas vardas K. A., parašas (I t., b. l. 42), taip pat yra K. A. parašas 2013 m. gruodžio 23 d. patvirtinime apie supažindinimą (I t., b. l. 43–44). Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale (2-ojo aukšto) (I t., b. l. 70–71), 2012 m. sausio 5 d. padarytas priimančio asmens A. A. įrašas: „naujai atvykęs. Paaiškinta Šiaulių tardymo izoliatoriaus tvarka, suimtųjų teisės, pareigos ir draudimai“, prie suimtojo vardo nurodoma „A. K.“, padėtas parašas. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas A. A. nurodė, kad su atvykusiais asmenimis buvo vykdomas pokalbis, aiškinama tvarka. Šio liudytojo teigimu, teisės aktų nuostatos buvo išverčiamos kitataučiams, be to, atvykęs pareiškėjas buvo laikomas „adaptacinėje kameroje“. Byloje yra ir Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnalo (1-ojo aukšto) kopija, kurioje 2013 m. gruodžio 27 d. padarytas Z. S. įrašas: „naujai atvykęs, pokalbio metu suimtajam išaiškinta kreipimosi pas pareigūnus, gydytoją, psichologą ir įvairias institucijas tvarka. Supažindintas su susirašinėjimo, pasimatymo skyrimo, skambinimosi telefonu, perlaidų gavimo, apsipirkimo parduotuvėje, siuntinių gavimo tvarka. Išaiškintos suimtųjų teisės, pareigos, drausminė bei materialinė atsakomybė. Suteikta intensyvi socialinė-psichologinė parama, atliktas tiriamasis – aiškinamasis darbas“, yra pareiškėjo parašas (I t., b. l. 68–69). Nors, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepateikė įrodymų, kad 2012 m. sausio 4 d. pareiškėjui buvo įteiktas rusų kalba sudarytas lankstinukas, kuriame nurodytos pagrindinės suimtojo teisės ir pareigos, įstaigos tvarka, draudimai ir atsakomybė (I t., b. l. 72), pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjui atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, pokalbio su pareigūnais metu jam suprantama kalba buvo išaiškintos pagrindinės suimtojo teisės ir pareigos, įstaigos tvarka, draudimai, numatyti teisės aktuose. Pažymėtina, kad statistinis Lietuvos Respublikos gyventojas, įsijęs vidurinį ar specialų išsilavinimą iki 1990–1995 m., t. y. vidurinėje mokykloje eilę metų mokęsis rusų kalbos, kurios mokėjimas sovietmečiu dėl informacijos, paslaugų ir pan. prieinamumo buvo tiesiog būtinas, moka rusų kalba lygiu, leidžiančiu šia kalba tinkamai perteikti teisės aktų, susijusių su suimtųjų teisėmis ir pareigomis, nuostatas. Atsižvelgiant į išdėstytą bei tai, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo, kad informacijos apie jo teises ir pareigas, įstaigos tvarką stoka jam suprantama kalba būtų buvusi kliūtis naudotis turimomis teisėmis ar vykdyti pareigas, galima teigti, kad aplinkybė, jog tokia informacija jam buvo suteikta žodžiu, o ne raštu, savaime nėra pagrindas pripažinti, kad tokiais pažeidimais jam buvo padaryta neturtinė žala.

Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, neturėjo galimybės pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis. Priešingai – teismui pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (I t., b. l. 18–26; II t., b. l. 90–110), iš kurių matyti, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas abu kartus, kai jis atvyko į Šiaulių TI, įvertinta jo sveikatos būklė. Pažymėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Nors pareiškėjas ir teigia, kad sirgo, turėjo didelę temperatūrą, byloje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus gydytoją dėl didelės temperatūros, gripo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ar kitas asmuo būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją lietuvių ar rusų kalbomis, prašydamas leisti gauti ar perduoti vaistus, todėl pirmosios instancijos teismo išdava, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų, susijusių su tinkamos medicininės pagalbos teikimo neužtikrinimu, nėra nustatyta, yra pagrįsta.

Kaip minėta, pareiga paneigti pareiškėjo teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenka atsakovui. Šiuo atveju pareiškėjas tvirtino, jog kamerose buvo labai šalta. Atsakovas šio teiginio nepaneigė, tik nurodė, kad kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, be kita ko ir efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose (I t., b. l. 33–34). Atsakovas nepateikė jokių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie galėtų patvirtinti temperatūrą kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ar bet kuriose kitose Šiaulių TI kamerose. Todėl laikytina, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl per žemos temperatūros kamerose atsakovo nebuvo paneigtas įrodymais, todėl ir šiuo aspektu pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija atmesti pareiškėjo argumentus dėl suteikiamo nepakankamo laiko pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178) neteko galios 2009 m. birželio 10 d., todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, grindžiami neaktualiomis taisyklėmis, nėra reikšmingi.

Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kuris nenustatė neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis. Byloje yra pateiktas 2013 m. gruodžio 23 d. pareiškėjo prašymas būti kalinamam kartu su nerūkančiais asmenimis (I t., b. l. 29). Byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose asmenys rūko. Pareiškėjas tik apibendrintai teigia, kad buvo kalinamas tarp rūkančių asmenų, tačiau teiginių, kad kartu su juo kameroje kalinti nuteistieji būtų rūkę ir tai butų darę su kalinimo įstaigos administracijai žinia, nepagrindė, nenurodė, kad dėl to būtų skundęsis tardymo įstaigos administracijai. Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų.

Pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginiai, kad jis buvo diskriminuojamas dėl pilietybės, yra prieštaringi: skunde nurodęs, kad yra diskriminuojamas, pareiškėjas neteigė, kad su juo yra elgiamasi kitaip nei su kitais suimtaisiais, esančiais kitų šalių piliečiais, t. y. kad kitų suimtųjų kalinimo sąlygos yra kitokios. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog kitiems suimtiesiems savaime buvo prieinama daugiau informacijos, sąlygota objektyvių priežasčių (pareiškėjo, Rusijos Federacijos piliečio, mokančio rusų kalbą, suėmimas vykdytas Lietuvos Respublikoje), todėl vėlgi nėra pagrindas teigti ji buvus diskriminuojamu; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, kad buvo verčiamas prašymus rašyti lietuvių kalba, kuria gaudavo ir atsakymus į jo skundus. Kadangi pareiškėjas, reikšdamas ir pagrįsdamas reikalavimus atsakovui, pats apibrėžė skundo ribas, teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, naujai nurodytos aplinkybės nėra vertinamos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais nustatytus reikalavimus, kadangi jam nebuvo užtikrinamas pakankamas plotas, kamerose nebuvo įrengti pagalbos mygtukai, čiužiniai, antklodės, pagalvės buvo nusidėvėję, sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, be to, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra kamerose. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl neturtinė žala pareiškėjui turi būti atlyginta.

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog jam turėjo būti priteista visa jo prašyta suma neturtinei žalai atlyginti, t. y. 24 328,08 Eur, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 4 d. iki 2014 m. kovo 20 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, o 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 24 328,08 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 2 000 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. K. (A. K.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.