- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-27
- Bylos Nr.
- 2A-723-390/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14944-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- T. P.
- Atsakovas
- UAB „Envija“
- Kategorijos
- 14.3.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo T. P. ir atsakovės UAB „Envija“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19221-638/2014 pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovei UAB „Envija“ dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką ir kitų su šiais reikalavimais susijusių mokėjimų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas T. P. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Envija“ 31 100 Lt išeitinę kompensaciją, 4 277 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo nesumokėtos 35 377 Lt sumos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (b. l. 3–12, t. 1). Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovės, 2009 m. lapkričio 9 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu ieškovas ėjo UAB „Envija“ direktoriaus pareigas. Darbo sutartis buvo sudaryta neterminuotam laikui, darbdavys įsipareigojo darbuotojui mokėti 4 605,26 Lt (su mokesčiais) darbo užmokestį. 2011 m. sausio mėnesį darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio dydžio buvo pakeista ir nuo 2011 m. vasario mėnesio alga buvo sumažinta iki 4 277 Lt, kuri tokia ir liko iki darbo sutarties nutraukimo. Ieškovas pažymėjo, kad 2013 m. gruodžio 3 d. tarpusavio su UAB „Envija“ susitarimu parašė prašymą dėl atleidimo iš pareigų ir inicijavo visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame būtų svarstomas bendrovės direktoriaus atleidimo ir kito direktoriaus paskyrimo klausimas. UAB „Envija” visuotinis akcininkų susirinkimas įvyko 2013 m. gruodžio 11 d., kuriame buvo nuspręsta atleisti ieškovą iš direktoriaus pareigų nuo 2013-12-31. 2013 m. gruodžio 30 d. ieškovas ir atsakovė sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, kurio pagrindu susitarė darbo sutartį, sudarytą 2009 m. lapkričio 9 d., nutraukti nuo 2013-12-31. Sudarytu susitarimu UAB „Envija“ įsipareigojo ne vėliau kaip darbo sutarties nutraukimo dieną išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat kitas priklausančias išmokėti sumas. Tame pačiame susitarime buvo numatyta, jog UAB „Envija“ įsipareigoja iki 2014 m. kovo 4 d., bet kokiu atveju ne vėliau kaip iki 2014 m. birželio 15 d., išmokėti 31 100 Lt išeitinę kompensaciją. Atsakovė kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir kitas sumas išmokėjo 2014 m. sausio 7 d., tačiau susitarime numatytos 31 100 Lt išeitinės kompensacijos neišmokėjo nei iki 2014 m. kovo 4 d., nei iki 2014 m. birželio 15 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui T. P. iš atsakovės UAB „Envija“ 31 000 Lt (8 978,22 Eur) išeitinės kompensacijos, 250,50 Lt (72,54 Eur) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (31 250,50 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-08-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 664 Lt (481,93 Eur) bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė iš atsakovės UAB „Envija“ 935 Lt (270,79 Eur) žyminio mokesčio ir 15 Lt (4 Eur) pašto išlaidų valstybei (b. l. 116–120, t. 1).
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2009 m. lapkričio 9 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas pradėjo eiti atsakovės UAB „Envija“ direktoriaus pareigas (b. l. 14–16, t. 1). 2013-12-03 ieškovas įmonės akcininkams pateikė prašymą atleisti jį iš einamų pareigų nuo 2013-12-31 (b. l. 21, t. 1). UAB „Envija“ visuotiniame akcininkų susirinkime, įvykusiame 2013-12-11, buvo priimtas sprendimas atleisti ieškovą T. P. iš UAB „Envija“ direktoriaus pareigų nuo 2013-12-31 ir direktoriumi paskirti kitą asmenį (b. l. 23–24, t. 1). 2013 m. gruodžio 30 d. šalys pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų (b. l. 25–26, t. 1), kuriame aptarė tarpusavio pareigų ir teisių turinį pasibaigus darbo teisiniams santykiams. Šiuo susitarimu šalys ne tik sutarė nutraukti 2009-11-09 sudarytą darbo sutartį, kuria ieškovas buvo priimtas dirbti atsakovės direktoriumi ir darbdavys įsipareigojo atsiskaityti su darbuotoju paskutinę jo darbo dieną, bet ir susitarė dėl 31 000 Lt išeitinės kompensacijos, kuri turėjo būti sumokėta ieškovui iki 2014-03-04, bet ne vėliau nei iki 2014-06-15 už tai, kad ieškovas atsakovei teiks visapusišką pagalbą, informaciją, dokumentus ir duomenis, reikalingus nagrinėjant civilinę bylą Jelgavos teisme Latvijos Respublikoje, bei duomenis ir dokumentus, reikalingus UAB „Envija“ patikrinimuose valstybinėse ir savivaldos institucijose ar organizacijose. Teismas laikė, kad esant darbuotojo ir darbdavio bendrai suderintai valiai nutraukti darbo sutartį, susitarimo dalis - 1.1 ir 2.1 punktai kvalifikuojami pagal DK 125 straipsnį ir nustatė, kad šia susitarimo dalimi šalys susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo datos ir atsiskaitymo su darbuotoju tvarkos. Teismas, sutikdamas su atsakove, vertindamas susitarimo 2.2 punktą ir visą 3 punktą laikė, kad šioje susitarimo dalyje numatytoms šalių teisėms ir pareigoms turi būti taikomos civilinės teisės, o ne darbo normos. Teismas pažymėjo, kad minėta susitarimo dalis apima bent du skirtingus ir savarankiškus santykius. Vienu iš jų sutarta, kad ieškovas teiks pagalbą, informaciją, duomenis ir dokumentus, o antruoju - ieškovas nevykdys konkurencinės veiklos ar nesteigs konkurencinio verslo. Teismas atmetė atsakovės samprotavimus, kad sutartis yra vykdoma kaip vientisas dokumentas ir sutartas atlygis gali būti sumokėtas tik įvykdžius visą susitarimą. Teismas pažymėjo, kad nekonkuravimo susitarimu yra ribojama darbuotojo konstitucinė teisė laisvai rinktis veiklą ir kurti verslą, todėl toks ribojimas turi būti protingai ir proporcingai atlyginamas, o jo atlyginimas negali būti siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis, tokiomis kaip kitų paslaugų teikimas ir pan. Bylos nagrinėjimo metu teismas nustatė, kad ieškovas nekonkuravimo susitarimo laikosi, jo dabartinė veikla (dirbamas darbas) nėra susijęs ar konkuruojantis su atsakovės veikla. Teismas susitarimo 3.1.1 ir 3.1.2 punktams taikė atlygintino paslaugų teikimo santykius reglamentuojančias normas (CK 6.716 straipsnis). Teismo nuomone, šių sutartyje nustatytų pareigų vykdymui yra reikalinga abiejų šalių valia ir bendras veikimas. Ieškovas nuo 2013-12-31 įmonėje nebedirbo, joje nesilankė, įmonės reikalai jam išsamiai nebuvo žinomi, todėl, siekdama gauti sutartą pagalbą, atsakovė pati turėjo kreiptis su konkrečios pagalbos prašymu į ieškovą. Pasibaigus darbo santykiams ieškovas nebebuvo nei UAB „Envija“ vadovas, nei bendrovės darbuotojas, todėl neturėjo jokių priimtina forma išreikštų įgaliojimų dalyvauti bylos nagrinėjime Jelgavos teisme Latvijos Respublikoje. Atsakovė nepateikė įrodymų bei negalėjo nurodyti tokių aplinkybių, kad atsakovė kreipėsi į ieškovą dėl visapusiškos pagalbos, informacijos, duomenų ar dokumentų pateikimo, o pastarasis juos atsisakė pateikti. Teismas vertino, kad ieškovas laikėsi sudaryto susitarimo - nepradėjo dirbti konkurencinio darbo ar neįsteigė konkuruojančio verslo, o faktinis paslaugų suteikimas neįvyko dėl objektyvių nuo ieškovo valios nepriklausančių aplinkybių – atsakovė tokių paslaugų neprašė suteikti bei nedavė jokio rimto pagrindo ieškovui tikėtis, kad sutinka kažkokias paslaugas priimti, nes pagal susitarimo specifiką ieškovas pats tokių paslaugų, t. y. teikti pagalbą dėl bylos nagrinėjimo Jelgavos teisme ir bendrovės patikrinimuose valstybės ir savivaldybių institucijose ar organizacijose, nesant atsakovės sutikimui jas priimti, teikti negalėjo. Teismas laikė, kad 31 000 Lt suma iš esmės atitinka ieškovo gautą metinį darbo užmokestį, todėl tokia suma galėtų būti protingu kompensacijos dydžiu už nekonkuravimą. Konstatavęs, kad susitarime numatytos 31 000 Lt sumos teismas nevertina kaip išeitinės išmokos, tuo pačiu teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą darbdaviui taikyti DK 141 straipsnyje numatytą sankciją, t. y. priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laikotarpį. Teismas laikė, kad pagal šalių sudarytą susitarimą 31 000 Lt kompensacija (atlyginimas) turėjo būti sumokėta iki 2014-06-15, todėl nuo 2014-06-16 iš atsakovės ieškovui priteisė 5 procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą (CK 6.37 straipsnis ir 6.210 straipsnis).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai.
Apeliaciniu skundu ieškovas T. P. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą iš dalies pakeisti: priteisti iš atsakovės ieškovui 22 854,72 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d., priteisti iš atsakovės ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, skaičiuojamą pagal 200,48 Lt vidutinį darbo dienos užmokestį, priteisti iš atsakovės ieškovui 2 870 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kitoje dalyje sprendimo nekeisti (b. l. 124–131, t. 1).
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sekančių argumentų:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas iš dalies netinkamai teisiškai kvalifikavo ir netinkamai taikė teisės normas 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimui dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką priteisimo. Teismas vertino 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 2.2. punktą ir visą 3 punktą bei laikė, kad šiose susitarimo dalyse numatytoms šalių teisėms ir pareigoms turi būti taikomos civilinės teisės normos, o 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 1.1. ir 2.1. punktams - darbo teisės normos. Tokia teismo išvada yra paremta teismo prielaidomis, o ne konkrečia teismų praktika. Teismas nepagrįstai teigė, jog nekonkuravimo susitarimui nesvarbu kokia forma jis būtų sudarytas - kaip darbo sutarties dalis, jos priedas, susitarimo nutraukti darbo sutartį dalis ar kaip atskiras ir savarankiškas susitarimas - tokiam nekonkuravimo susitarimui turi būti taikomos civilinės teisės normos. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi praktiškai nekonkuravimo susitarimus galima sudaryti tiek kaip atskirą (civilinę) nekonkuravimo sutartį, tiek kaip darbo sutarties sąlygą ar jos priedą, vienodos praktikos nagrinėjamu klausimu nėra. Teismas netinkamai interpretavo 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 2.2. punktą, jo vykdymą susiedamas su tam tikrų 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 3 punkte numatytų pareigų įvykdymu. Pagal teismų formuojamą praktiką tarp darbuotojo ir darbdavio sudarytame rašytiniame susitarime nutraukti darbo sutartį turi būti nurodomos šios esminės darbo sutarties nutraukimo sąlygos - data, nuo kurios bus nutraukiama darbo sutartis bei kitos tokios sutarties baigties sąlygos - piniginės kompensacijos išmokėjimas, nepanaudotų kasmetinių atostogų suteikimas, atsiskaitymo tvarka ir pan. Darbo sutarties nutraukimo esminė sąlyga gali būti bet kokia sąlyga, kurią privalu įtraukti į sutartį pareikalavus vienai iš šalių. Jeigu darbuotojas pareikalautų išmokėti kompensaciją ir atsisakytų nutraukti darbo santykius šalių susitarimu tuo atveju, jeigu ji nebūtų išmokėta, tai reikštų, kad kompensacijos sąlyga taptų esmine sutarties sąlyga ir dėl jos nepasiekus bendro susitarimo darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu taptų negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2003). Apeliantas teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra pasisakęs, kad tiek DK 125 straipsnio 1 dalies, tiek DK 141 straipsnio 1 dalies nuostatose yra nustatyta galimybė darbdaviui ir darbuotojui susitarti kokia tvarka darbdavys atsiskaitys su atleidžiamu darbuotoju. Šalys atitinkamą susitarimą sudaro, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis, naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis. Toks darbo sutarties nutraukimo reglamentavimas yra dispozityvumo ir sutarčių laisvės principų išraiška darbo teisėje. Nagrinėjamu atveju 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 2.2. punkte numatytas išeitinės kompensacijos mokėjimas buvo esminė paties susitarimo sąlyga, šalys laisva valia susitarė dėl tokios sąlygos įtraukimo į susitarimą, tuo atveju, jeigu tokia sąlyga nebūtų buvusi įtraukta į minėtą susitarimą, ieškovas, kaip tuometinis atsakovės darbuotojas, turėjo teisę apskritai nepasirašyti tokio susitarimo, kadangi tuo metu kaip darbuotojas galėjo reikalauti darbo sutartį nutraukti ir kitais DK numatytais darbo sutarties nutraukimo pagrindais. Teismas klaidingai interpretavo 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 2.2. punktą, jį nepagrįstai susiedamas su 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 3 punkto įvykdymu ir nepagrįstai nurodydamas, jog tai civilinės, o ne darbo teisės normų reguliuojamas susitarimas.
DK 141 straipsnio 1 dalis įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymai ar darbdavio ir darbuotojo susitarimai nenustato kitokios atsiskaitymo tvarkos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Darbuotojui turi būti išmokamas ne tik darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ir kitos išmokos - išeitinė kompensacija, komandiruotpinigiai, delspinigiai ir kt. Atleidžiant darbuotoją iš darbo ir uždelsus su juo atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas apskritai atmetė ieškinio reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laikotarpį, motyvuodamas tuo, kad 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 2.2. punkte numatytą išeitinės kompensacijos mokėjimą teismas laiko atlygiu už nekonkuravimo veiklą, o ne išeitine kompensacija, bei atsižvelgiant į tai, kad teismas visiškai nepasisakė dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo.
Teismas netiksliai apskaičiavo vidutinį darbo užmokestį už visą vėlavimo atsiskaityti laikotarpį, ir dėl to netinkamai nustatė bendrą ieškinio kainą. Iš skundžiamo teismo sprendimo nėra galimybės nustatyti, kokiu būdu teismas apskaičiavo sprendime minimą 22 745 Lt vidutinį darbo užmokestį už visą vėlavimo laikotarpį, dėl to nėra galimybės nustatyti, ar toks apskaičiavimo būdas yra tinkamas ir pagrįstas DK 141 straipsnio 3 dalies prasme.
Teismas nepagrįstai nesivadovavo CPK 98 straipsnyje nurodytomis atstovavimo išlaidų priteisimo nuostatomis ir nepagrįstai ieškovo naudai iš atsakovės priteisė tik dalį bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Envija“ prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovės ieškovui 10 333,33 Lt, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas (b. l. 139–146, t. 1).
Apeliantės nuomone, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikyti atlygintino paslaugų teikimo santykius reglamentuojančias normas, tačiau teismas priimdamas sprendimą netinkamai taikė minėtus santykius reglamentuojančias materialines teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas-ieškovas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento-atsakovo) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Pareiga atsakovei UAB „Envija“ sumokėti sutartą atlygį atsiranda tada, kai paslaugų teikėjas, t. y. ieškovas, įvykdys sutartyje numatytus veiksmus. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad jis įvykdė 2013-12-30 dienos susitarimo 3.1.1. ir 3.1.2. punktuose numatytus įsipareigojimus ir/ar veiksmus atsakovės UAB „Envija“ naudai. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atlygis paslaugų teikėjui mokamas už realiai suteiktas paslaugas, tačiau ne už susitarimą teikti atitinkamo pobūdžio paslaugas. CK 6.720 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos. Šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį. Taigi atlygis mokamas ir prievolė mokėti atsiranda už suteiktas paslaugas, kurių ieškovas atsakovės naudai nėra atlikęs ir šių aplinkybių neginčijo bei nepateikė priešingų įrodymų, kad susitartas paslaugas atsakovės naudai atliko, todėl visiškai nepagrįsta sprendimo dalis dėl 31 000 Lt priteisimo iš atsakovės ieškovo naudai.
Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Pagal sutartį prisiimtos prievolės pasibaigia, kai tinkamai įvykdomos (CK 6.123 straipsnio 1 dalis). 2013-12-30 dienos susitarimu šalys susitarė dėl paslaugų dėl pagalbos ir informacijos teikimu susijusiu su civilinės bylos nagrinėjimu Jelgavos teisme Latvijos Respublikoje ir atitinkamose institucijose, nustatydamos 31 100 Lt atlygį (2.2 punktas). Pareikšdamas reikalavimą priteisti pagal sutartį nesumokėtus 31 100 Lt ieškovas privalėjo įrodyti, kad jis sutartį įvykdė tinkamai (CPK 178 straipsnis). Susitarimu prisiimtų įsipareigojimų ieškovas neįvykdė, todėl konstatavus, kad ieškovas neįrodė, jog paslaugas atliko, yra pagrindas ir ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą visiškai nevertino atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų apie nesąžiningus ieškovo veiksmus jo darbo metu įmonėje ir padarė nepagrįstą išvadą, kad neva tai pati atsakovė yra kalta dėl to, kad ieškovas nevykdė susitarime numatytų įsipareigojimų, kadangi atsakovė dėl to į ieškovą nesikreipė.
Pirmosios instancijos teismas priėmė prieštaringą sprendimą. Sprendime teismas nurodo, kad sprendžia, jog šalių teisiniams, o būtent sprendžiant dėl susitarimo 2.2., 3.1.1. ir 3.1.2. punktų, taiko atlygintino paslaugų teikimo santykius reglamentuojančias normas, todėl visiškai nesuprantama, kodėl kitoje sprendimo dalyje jau teismas teigia, kad 2.2. punkte numatytą atlygį (kompensaciją) jau vertina kaip kompensaciją tik už nekonkuravimą. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš sudaryto susitarimo nėra įmanoma nustatyti, kaip turi būti paskirstoma 31 000 Lt suma už konkrečių sutarties punktų įvykdymą, visa suma gali būti vertinama kaip kompensacija už nekonkuravimą. Atsakovės nuomone, atlygio suma turėtų būti lygomis dalimis paskirstoma už kiekvieną sutarties punktą, t. y. po 10 333,33 Lt ir tai atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Todėl byloje nustačius aplinkybę, kad ieškovas susitarimo 3.1.1. ir 3.1.2. punktuose numatytų paslaugų neatliko, 2.2. punkte numatytas atlygis turėjo būti atitinkamai sumažintas 20 666,67 Lt sumai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „Envija“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 3–8, t. 2). Atsakovė nurodo, kad ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl 2013-12-30 Susitarimui, jo 2.2., 3 punktams taikytinų materialinės teisės normų bei neteisingai sprendė, kad minėtoms susitarimo nuostatoms taikytinos ne darbo teisės normos, o civilinės teisės normos, ir dėl to teismas nepagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą su juo atsiskaityti laiką. Atsakovės nuomone, teismas teisingai Susitarimo 2.2., 3 punktams taikė civilinės teisės normas, tačiau teisingai nustatęs taikytinas civilinės teisės normas, neteisingai jas pritaikė ir dėl to dalyje priėmė neteisingą sprendimą, dėl ko atsakovė taip pat teikė apeliacinį skundą. Išeitinės kompensacijos išmokėjimas yra siejamas ne su darbo sutarties pasibaigimu (1.1. punkte šalys susitarė, kad darbo sutartis nutraukiama nuo 2013-12-31 dienos), o su Susitarimo 3.1. punkte numatytais įsipareigojimais, todėl minėtiems Susitarimo punktams negali būti taikytinos darbinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kadangi ieškovas jau po darbo sutarties nutraukimo įsipareigojo atlikti UAB „Envija“ naudai susitarime nurodytus veiksmus, už ką jam ir turėjo būti išmokėtas atlygis, kas ir buvo susitarta 2.2. punkte. Būtent Susitarimo 1.1. ir 2.1. punktuose šalys susitarė nutraukti darbo sutartį, susitarė ir dėl darbo sutarties nutraukimo datos, atsiskaitymo su darbuotoju tvarkos. Atsakovė šiuose punktuose numatytus įsipareigojimus įvykdė ir su ieškovu atsiskaitė pilnai, jam išmokėdama paskutinį darbo užmokestį ir nepanaudotų atostogų kompensaciją. Susitarimo 2.2. punkte numatyta 31 100 Lt sumokėjimo data, jos susiejimas su 3.1.1. punkte numatyta sąlyga, ir pagrindžia, kad kompensacijos išmokėjimas ieškovui būtent ir siejamas su 3.1. punkte numatytomis sąlygomis bei jų įvykdymu, todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmos instancijos teismas neteisingai taikė atitinkamoms susitarimo dalims civilinės teisės normas, yra visiškai nepagrįsti. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad būtent ieškovas kreipėsi į UAB „Envija“ akcininkus, prašydamas jį atleisti iš einamų pareigų nuo 2013-12-31., todėl apelianto nurodyti samprotavimai, kad esą atsakovei nesutikus su kompensacijos mokėjimu jis galėjo reikalauti sutartį nutraukti kitais DK pagrindais, o būtent DK 129 straipsnio pagrindu ir jam būtų atsiradusi reikalavimo teisė į DK 140 straipsnio numatytą išeitinę kompensaciją, yra visiškai nepagrįsti. Darbdavys neturi pareigos mokėti darbuotojui jokios išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo DK 125 straipsnio pagrindu, t. y. kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu, kas ir buvo šiuo atveju. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad susitarime numatytos 31 100 Lt sumos teismas nevertina kaip išeitinės išmokos, todėl atmetė ir ieškovo reikalavimą darbdaviui taikyti DK 141 straipsnyje numatytą sankciją, t. y. priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą laikotarpį.
Atsiliepime į atsakovės UAB „Envija“ apeliacinį skundą ieškovas T. P. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti (b. l. 10–15, t. 2). Ieškovo nuomone, tiek Susitarimo 3.1.1. punktas, tiek Susitarimo 3.1.2. punktas turėtų būti vertinami atsietai nuo Susitarimo 2.2. punkte numatytų išeitinės kompensacijos mokėjimo sąlygų, kadangi, kitaip nei teigia atsakovė, šalys pačios savo susitarimu nusistatė, kad už Susitarimo 3.1.1. ir 3.1.2. punktuose numatytų pareigų realų įvykdymą darbdavys atskirai atsiskaitys su darbuotoju, t. y. kad darbdavys skirs tam tikrą atlygį už darbuotojo realų pareigų įvykdymą. Tuo tarpu išeitinė kompensacija, nurodyta Susitarimo 2.2. punkte, turėtų būti suprantama ne kaip atlygis už paslaugų teikimą, tačiau kaip susitarimo užbaigti darbo teisinius santykius dalis, t. y. kaip darbdavio įsipareigojimas išmokėti darbuotojui išeitinę kompensaciją, esant darbo sutarties nutraukimui šalių susitarimu. Susitarimo 2.2. punkte yra numatytas išeitinės kompensacijos mokėjimo terminas, nurodant dvi tikslias mokėjimo datas, tačiau šioje susitarimo dalyje nėra kalbama apie tai, kad tik darbuotojui įvykdžius visas Susitarimo 3 punkte numatytas sąlygas, atitinkamai už pareigų įvykdymą jam bus išmokėta išeitinė kompensacija. Tiek teismas, tiek atsakovė klaidingai vertino 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo 2.2. punktą, jį nepagrįstai susiedami su Susitarimo 3 punkto įvykdymu ir nepagrįstai nurodydami, jog tai civilinės, o ne darbo teisės normų reguliuojamas susitarimas.
Teismas teisingai įvertino byloje esančius duomenis apie tai, kad ieškovas, kaip buvęs darbuotojas, susitarimo galiojimo laikotarpiu įmonėje nebedirbo, joje nesilankė, įmonės reikalai ieškovui išsamiai nebuvo žinomi, pasibaigus darbo santykiams nebebuvo nei atsakovės vadovas, nei atsakovės darbuotojas, todėl susitarimo galiojimo laiku neturėjo jokių procesiškai priimtina forma išreikštų įgaliojimų dalyvauti bylos nagrinėjime Jelgavos teisme Latvijos Respublikoje. Teismas taip pat teisingai įvertino tą aplinkybę, kad atsakovė įrodinėjimo procese ne tik nepateikė įrodymų, tačiau netgi negalėjo tiksliai nurodyti tokių aplinkybių, kad atsakovė apskritai yra kreipusis ar bent jau ketino kreiptis į ieškovą dėl visapusiškos pagalbos, informacijos, dokumentų ir duomenų pateikimo. Šios bylos nagrinėjimo dalykas iš darbo teisinių santykių kilęs ginčas (neišmokėta išeitinė kompensacija), tuo tarpu Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla, kurios dalykas yra iš civilinių teisinių santykių kilęs ginčas (nuostolių atlyginimas), tai reiškia, kad bylos neturi reikšmingo tarpusavio sąsajumo. Atsakovės argumentas, kad ji visą susitarimo galiojimo laiką nesikreipė į ieškovą dėl to, kad nepasitikėjo, yra nelogiškas, kadangi civilinės bylos Jelgavos teisme, Latvijos Respublikoje nagrinėjimas buvo numatytas 2014 m. kovo 4 d., tuo tarpu ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atsakovė Kauno apygardos teismui pateikė tik 2014 m. rugpjūčio 18 d., t. y. iš karto po to, kai ieškovas 2014 m. rugpjūčio 13 d. pateikė Kauno apylinkės teismui savo ieškinį dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką ir kitų su šiais reikalavimais susijusių mokėjimų priteisimo. Tuo tarpu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo atsakovė į Kauno apskrities VPK NVTV ENTS kreipėsi tik 2014 m. spalio mėnesį, t. y. taip pat po šios civilinės bylos iškėlimo.
Šalies argumentai
Ieškovas nesutinka su atsakovės argumentu, kad kompensacija už nekonkuravimą galėtų būti priteista 2 992,74 Eur/10 333,33 Lt. Pagal Susitarimo 3.1.3. punkte numatytas sąlygas nekonkuravimo laikotarpis buvo 1 metai, o vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis buvo 1 238,70 Eur/4 277 Lt, tai kompensacijos dydis už nekonkuravimo laikotarpį susidaro ne 2 992,74 Eur/10 333,33 Lt, bet 14 864,46 Eur/51 324 Lt. Atsakovė įsipareigojo ieškovui išmokėti išeitinę kompensaciją ne vėliau kaip iki 2014 m. birželio 15 d., tuo tarpu nekonkuravimo laikotarpis nurodytas nuo darbo sutarties nutraukimo, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m gruodžio 31 d., išeitinės kompensacijos mokėjimo terminas buvo nurodytas tikslia data, kuri visiškai nepriklausė nuo susitarto nekonkuravimo laikotarpio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo 2013 m. gruodžio 30 d. Susitarimo Dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų (toliau – 2013-12-30 Susitarimas) 2.2. punktą, jį nepagrįstai susiedamas su 2013-12-30 Susitarimo 3.1 punkto įvykdymu ir nepagrįstai nurodydamas, jog tai civilinės teisės, o ne darbo teisės normų reguliuojamas susitarimas.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino 2013-12-30 Susitarimo 2.2. ir 3.1. punktus ir padarė pagrįstą išvadą, kad šioje susitarimo dalyje numatytoms šalių teisėms ir pareigoms turi būti taikomos civilinės teisės, o ne darbo teisės normos.
Kasacinės instancijos teismas formuodamas teismo praktiką yra nurodęs, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas bendrovės vadovo teisinis statusas yra dualistinis: tarp įmonės ir jos vadovo visų pirma susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, pagrįsti pasitikėjimu, tačiau kartu – ir darbdavio bei darbuotojo santykiai, kurie įforminami sudarant darbo sutartį. Įmonės vadovas veikia kaip jos patikėtinis ir įgaliotas atstovas, savo veiksmais sukuriantis įmonei teises ir pareigas, nuo vadovo kompetencijos, veiklos didele dalimi priklauso viso juridinio asmens sėkmė. Dėl to bendrovės valdymo organai turi įstatymu užtikrintą teisę atšaukti iš pareigų vadovą ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011m. spalio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011 ir kt.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovės, 2009 m. lapkričio 9 d. buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu ieškovas ėjo UAB „Envija“ direktoriaus pareigas. Darbo sutartis buvo sudaryta neterminuotam laikui. Ieškovas 2013 m. gruodžio 3 d. tarpusavio su UAB „Envija“ susitarimu parašė prašymą dėl atleidimo iš pareigų ir inicijavo visuotinį akcininkų susirinkimą, kuriame būtų svarstomas bendrovės direktoriaus atleidimo ir kito direktoriaus paskyrimo klausimas. UAB „Envija” visuotinis akcininkų susirinkimas įvyko 2013 m. gruodžio 11 d., kuriame buvo nuspręsta atleisti ieškovą iš direktoriaus pareigų nuo 2013-12-31. 2013 m. gruodžio 30 d. ieškovas ir atsakovė, sudarė susitarimą Dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų, kurio pagrindu susitarė darbo sutartį, sudarytą 2009 m. lapkričio 9 d., nutraukti nuo 2013-12-31 (2013-12-30 Susitarimo 1.1. punktas). 2013-12-30 Susitarimu UAB „Envija“ įsipareigojo ne vėliau kaip darbo sutarties nutraukimo dieną išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat kitas priklausančias išmokėti sumas (2013-12-30 Susitarimo 2.1. punktas). Tame pačiame susitarime buvo numatyta, jog UAB „Envija“ įsipareigoja iki 2014 m. kovo 4 d., bet kokiu atveju ne vėliau kaip iki 2014 m. birželio 15 d., išmokėti 31 100 Lt išeitinę kompensaciją. 2013-12-30 Susitarime taip pat numatyti ieškovo įsipareigojimai: 3.1.1. punkte numatyta teikti visapusišką pagalbą, informaciją, dokumentus ir duomenis, reikalingus nagrinėjant civilinę (-es) bylą (-as) ir atstovaujant atsakovę Jelgavos teisme iki teismo posėdžio 2014 m. kovo 4 d. ir jo metu. Taip pat šiame susitarimo punkte nurodyta, kad tuo atveju, jeigu teismo posėdis neįvyktų ir (ar) būtų atidėtas vėlesniam laikui, minėtos ieškovo pareigos galios iki pilno civilinės bylos ar kitų civilinių bylų, susijusių su skolos UAB „Envija“ priteisimu, išnagrinėjimo; 3.1.2. punkte numatyta teikti visapusišką pagalbą, informaciją, dokumentus ir duomenis, reikalingus vykstančiuose ir (ar) įvyksiančiuose valstybinių ir (ar) savivaldybių institucijų ir (ar) organizacijų UAB „Envija“ planiniuose ir (ar) operatyviniuose patikrinimuose, teikiant atsakymus, paaiškinimus į paklausimus ir kituose panašiuose patikrinimuose, iki 2014 m. gruodžio 31 d., kaip buvusio UAB „Envija“ atstovo – direktoriaus, patikrinimuose vykdomuose už tą laikotarpį, kai darbuotojas ėjo direktoriaus pareigas; 3.1.3. punkte ieškovas įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. be išankstinio raštiško darbdavio sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partneris, įmonių valdymo organo narys bei jų įgaliotinis, neužsiimti jokia konkuruojančia veikla. Taigi iš 2013-12-30 Susitarimo turinio akivaizdu, jog šalys sutarė pavedimo santykius nutraukti ir juos įformint pagal darbo sutarties normas, darbdavys įsipareigojo atsiskaityti ne vėliau kaip darbo sutarties nutraukimo dieną išmokant darbuotojui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taip pat kitas darbuotojui priklausančias išmokėti sumas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (2013-12-30 Susitarimo 1.1. ir 2.1 punktai), bet ir prisiėmė įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu pasibaigus tokiems teisiniams santykiams, t. y. susitarė dėl kitų, iš esmės naujų šalis siejančių civilinių santykių (2013-12-30 Susitarimo 2.2. ir 3.1. punktai). CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei) (CK 6.156 straipsnio 1 dalis).
Ieškovo teigimu, 2013-12-30 Susitarimo 2.2. punkte numatytas išeitinės kompensacijos mokėjimas buvo esminė paties susitarimo sąlyga, šalys laisva valia susitarė dėl tokios sąlygos įtraukimo į susitarimą, tuo atveju, jeigu tokia sąlyga nebūtų buvusi įtraukta į minėtą susitarimą, ieškovas, kaip tuometinis atsakovės darbuotojas, turėjo teisę apskritai nepasirašyti tokio susitarimo, reikalauti darbo sutartį nutraukti kitais DK numatytais pagrindais.
Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus. DK 125 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Jei ši sutinka su pasiūlymu, per septynias dienas turi apie tai pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.). Nagrinėjamuoju atveju, darbo sutarties nutraukimo data ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.) buvo numatytos 2013-12-30 Susitarimo 1.1. ir 2.1. punktuose. 2013-12-30 Susitarimo 2.2. punkte numatytas 31 100 Lt išeitinės kompensacijos išmokėjimas buvo susietas su ieškovo įsipareigojimais, numatytais 3.1.1. punkte, išmokėjimą nurodant konkrečiomis datomis, t.y. iki 2014-03-04, bet kokiu atveju ne vėliau kaip iki 2014-06-15. Antra, su tokiu sutarties sąlygų aiškinimu sutiko atsakovė, nurodydama, jog išeitinės kompensacijos išmokėjimas yra siejamas ne su darbo sutarties pasibaigimu (1.1. punkte šalys susitarė, kad darbo sutartis nutraukiama nuo 2013-12-31 dienos), o su 2013-12-30 Susitarimo 3.1. punkte numatytais įsipareigojimais, todėl minėtiems 2013-12-30 Susitarimo punktams negali būti taikytinos darbinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, kadangi ieškovas jau po darbo sutarties nutraukimo įsipareigojo atlikti UAB „Envija“ naudai 2013-12-30 Susitarime nurodytus veiksmus, už ką jam ir turėjo būti išmokėtas atlygis, kas ir buvo susitarta 2.2. punkte. Būtent 2013-12-30 Susitarimo 1.1. ir 2.1. punktuose šalys susitarė nutraukti darbo sutartį, susitarė ir dėl darbo sutarties nutraukimo datos, atsiskaitymo su darbuotoju tvarkos. Atsakovė šiuose punktuose numatytus įsipareigojimus įvykdė ir su ieškovu atsiskaitė pilnai, jam išmokėdama paskutinį darbo užmokestį ir nepanaudotų atostogų kompensaciją. 2013-12-30 Susitarimo 2.2. punkte numatyta 31 100 Lt sumokėjimo data, jos susiejimas su 3.1.1. punkte numatyta sąlyga, ir pagrindžia, kad kompensacijos išmokėjimas ieškovui būtent ir siejamas su 3.1. punkte numatytomis sąlygomis bei jų įvykdymu.
Apeliantas laiko nepagrįsta teismo išvadą, jog visa 31 000 Lt suma gali būti vertinama kaip kompensacija už nekonkuravimą ir kad tokia suma galėtų būti protingu kompensacijos dydžiu, kadangi už vienerių metų nekonkuravimo laikotarpį kompensacijos dydis turėtų sudaryti daugiau nei 51 000 Lt, jei vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 4 277 Lt, be to, tarp 2013-12-30 Susitarimo 2.2. punkte numatyto atsiskaitymo termino ir 2013-12-30 Susitarimo 3.1.3. punkte numatyto nekonkuravimo susitarimo nėra jokio tiesioginio ryšio, kadangi atsiskaitymo terminas nurodytas tikslia data, kuri visiškai nepriklauso nuo nekonkuravimo sąlygų vykdymo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nekonkuravimo susitarimu darbuotojas įsipareigoja, pasibaigus darbo sutarčiai, sutartą laikotarpį nustatytomis sąlygomis nekonkuruoti su darbdaviu – nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti įmonės ar nedalyvauti versle, konkuruojančiame su buvusio darbdavio verslu. Kadangi darbdavio ir darbuotojo sudaromu nekonkuravimo susitarimu apribojama Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą būtent toje srityje, kurioje darbuotojas turi aukštesnę kvalifikaciją, kartu ribojama jo galimybė gauti didesnes nei kitose srityse pajamas, tai už įsipareigojimą nekonkuruoti turi būti teisingai atlyginama. Dėl to tik nustačius teisingą kompensaciją už nurodytus darbuotojo teisių suvaržymus, šie suvaržymai nevertintini kaip neproporcingi ir pažeidžiantys darbuotojų konstitucines teises. 2013-12-30 Susitarimo 3.1.3. punktu ieškovas įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. be išankstinio raštiško darbdavio sutikimo ar viršijant tokiame sutikime numatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partneris, įmonių valdymo organo narys bei jų įgaliotinis, neužsiimti jokia konkuruojančia veikla. Taigi, minėtu 2013-12-30 Susitarimo punktu ieškovas įsipareigojo 1 metus laiko nuo jo atleidimo iš UAB „Envija“ direktoriaus pareigų nedirbti darbdavio konkurento įmonėje, nesteigti įmonės ar nedalyvauti versle, konkuruojančiame su buvusio darbdavio verslu. Tokiu būdu už įsipareigojimą nekonkuruoti 2013-12-30 Susitarime turėjo būti numatyta kompensacija. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2013-12-30 Susitarimo 2.2. punkte numatyta 31 100 Lt suma galėtų būti protingu kompensacijos dydžiu už nekonkuravimą. Pažymėtina, jog kompensacijos dydis už nekonkuravimą nustatomas šalių susitarimu. Todėl apelianto teiginys, jog už vienerių metų nekonkuravimo laikotarpį kompensacijos dydis turėtų sudaryti daugiau nei 51 000 Lt, nepagrįstas jokia kita argumentacija, kaip tik ieškovo paskaičiavimais, jog jo gauto darbo užmokestis už metus sudarytų daugiau nei 51 000 Lt.
Konstatavus, kad 2013-12-30 Susitarimo 2.2. ir 3.1. punktuose numatytoms šalių teisėms ir pareigoms turi būti taikomos civilinės teisės, o ne darbo teisės normos, netenkintinas apelianto reikalavimas priteisti iš atsakovės ieškovui 22 854,72 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. lapkričio 24 d., bei priteisti iš atsakovės ieškovui vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, skaičiuojamą pagal 200,48 Lt vidutinį darbo dienos užmokestį. Dėl to, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio priteisimu už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį.
Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas priteisė tik dalį bylinėjimosi išlaidų. Byloje ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 2 650 Lt atstovavimo išlaidų (t. 1, b. l. 34, 36, 92, 94) ir 220 Lt išlaidų, sumokėtų antstoliui už nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo (t. 1, b. l. 48), t. y. viso ieškovas patyrė 2 870 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas ieškinio sumą paskaičiavo sekančiai: 31 000 Lt kompensacija + 22 745 Lt vidutinis darbo užmokestis už visą vėlavimo atsiskaityti laikotarpį (nuo 2014-06-16 iki 2014-11-25), viso ieškinio suma 53 745 Lt. Pirmosios instancijos teismas patenkino 58 proc. ((31 000x100 proc.)/53 745) nuo ieškovo pareikštų reikalavimų sumos, nes priteisė 31 000 Lt. Apeliantas neteisingai apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo patenkinta 55 proc. ieškinio reikalavimų. Be to, jei vadovautis apelianto nurodytu vidutiniu darbo užmokesčiu už vėlavimo laikotarpį - 22 854,72 Lt, tai bendra ieškinio suma sudarytų 53 854,72 Lt, o patenkintų reikalavimų procentinė išraiška taip pat būtų 58 proc. ((31 000x100 proc.)/53 854,72). CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pirmosios instancijos teismas patenkino 58 proc. ieškinio reikalavimų, kas nuo 2 870 Lt sumos sudaro 1 664 Lt. Nors CPK 93 straipsnio 4 dalis numato galimybę teismui nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, tenkinti ieškovo prašymo ir priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo, nes byla nesudėtinga, nenustatyta, jog atsakovės elgesys proceso metu buvo netinkamas. Vien ta aplinkybė, jog ieškovo patirtos išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ nurodytų dydžių už ieškinio, už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą, už atstovavimą pirmosios instancijos teisme, nesudaro pagrindo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, kuomet ieškinys tenkintas tik iš dalies. Be to, ginčas kilo ne iš darbo teisinių santykių, kaip nurodė ieškovas, o iš civilinių teisinių santykių.
Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priteisė 31 000 Lt iš atsakovės ieškovo naudai, nes ieškovas atsakovės naudai nėra atlikęs sutartyje numatytų veiksmų. Pareiga atsakovei UAB „Envija“ sumokėti sutartą atlygį atsiranda tada, kai paslaugų teikėjas, t. y. ieškovas, įvykdys sutartyje numatytus veiksmus. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad jis įvykdė 2013-12-30 Susitarimo 3.1.1. ir 3.1.2. punktuose numatytus įsipareigojimus ir/ar veiksmus atsakovės UAB „Envija“ naudai.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Nors ieškovas neginčijo ir sutiko, kad 2013-12-30 Susitarimo 3.1.1 ir 3.1.2. punktuose numatytų paslaugų atsakovei nesuteikė, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog dėl 2013-12-30 Susitarimo 3.1.1.ir 3.1.2. punktuose susitartų paslaugų atsakovė kreipėsi į ieškovą, o ieškovas jų neįvykdė ar atsisakė vykdyti. Kaip nustatyta bylos duomenimis, kad ieškovas nuo 2013-12-31 dienos įmonėje nebedirbo, joje nesilankė, įmonės reikalai jam nebuvo išsamiai žinomi. Atsakovė, siekdama gauti ieškovo pagalbą, turėjo į jį kreiptis su konkrečios pagalbos prašymu. Tokių įrodymų atsakovė teismui nepateikė. Laikytina, jog atsakovei 2013-12-30 Susitarimo 3.1.1. ir 3.1.2. punktuose numatytų paslaugų gauti iš ieškovo iš viso nebereikėjo. Negalima sutikti su atsakovės argumentu, jog pareiga atsakovei UAB „Envija“ sumokėti sutartą atlygį atsirastų tuomet, kai paslaugų teikėjas (ieškovas) įvykdytų sutartyje numatytus veiksmus. Susitarimo punktuose nenumatyta, jog tik ieškovui įvykdžius numatytus veiksmus, ieškovui būtų išmokėta 2013-12-30 Susitarimo 2.2. punkte numatyta kompensacija, priešingai, kompensacijos išmokėjimas nurodytas konkrečiomis datomis, t. y. iki 2014-03-04, bet kokiu atveju ne vėliau kaip iki 2014-06-15. Be to, pati atsakovė pripažįsta, kad ieškovo paslaugų neprašė ir negalėjo prašyti, kadangi nepasitikėjo ieškovu, nes po ieškovo atleidimo iš UAB „Envija“ direktoriaus pareigų, paaiškėjo ieškovo atliktų veiksmų neteisėtumas, pasireiškiantis žalos įmonei padarymu. Atsakovės nurodyti argumentai dėl nesąžiningų ieškovo veiksmų jo darbo metu įmonėje nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, kadangi šioje byloje ginčas kilo dėl 2013-12-30 Susitarimo Dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų aiškinimo. Be to, kaip nurodė pati atsakovė, UAB „Envija“ ieškiniu yra kreipusis į Kauno apygardos teismą dėl 185 000 Lt žalos priteisimo iš T. P., civilinės bylos Nr. 2-2442-324/2014, todėl šioje byloje atsakovės įrodymai dėl nesąžiningų ieškovo veiksmų jo darbo įmonėje metu ir nebuvo vertinti.
Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2013-12-30 Susitarimo 3.1. punkto „Darbuotojo pareigos“ dalis apima du skirtingus ir savarankiškus santykius: ieškovas įsipareigoja teikti pagalbą, informaciją, duomenis ir dokumentus (paslaugų teikimo santykiai; Susitarimo 3.1.1. ir 3.1.2. punktai) ir ieškovas įsipareigoja nevykdyti konkurencinės veiklos, nesteigti konkurencijos verslo (nekonkuravimo susitarimas; Susitarimo 3.1.3. punktas). Tačiau iš 2013-12-30 Susitarimo nėra aišku, kaip turėtų būti paskirstoma 31 000 Lt suma už konkrečių sutarties punktų įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas 31 000 Lt sumą vertino kaip kompensaciją už nekonkuravimą, kadangi tokia suma galėtų būti protingu kompensacijos dydžiu. Atsakovės nuomone, atlygio suma turėtų būti lygiomis dalimis paskirstoma už kiekvieną sutarties punktą, t. y. po 10 333,33 Lt ir tai atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, ir ieškovui prašo priteisti 10 333,33 Lt, kadangi ieškovas susitarimo 3.1.1. ir 3.1.2. punktuose numatytų paslaugų neatliko.
Teisėjų kolegijos vertinimu, lygiomis dalimis paskirstyti 31 000 Lt sumą ir ieškovui priteisti tik 10 333,33 Lt kaip kompensaciją už nekonkuravimą nėra pagrindo atsakovei neįrodžius, jog 2013-12-30 Susitarimo 3.1.1. ir 3.1.2. punktuose numatytus įsipareigojimus ieškovas atsakovei pareikalavus neįvykdė ar atsisakė vykdyti. Be to, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 31 000 Lt suma laikytina protingu kompensacijos dydžiu už ieškovo įsipareigojimą metus laiko nekonkuruoti.
Esant nurodytai motyvacijai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, tinkamai aiškino ginčo susitarimo sąlygas, numatytas 2013-12-30 Susitarimo Dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų 2.2. ir 3.1.1., 3.1.2., 3.1.3. punktuose, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinius skundus, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinius skundus atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.