Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. A. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovui V. A., tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Inkomlita“, antstoliui R. K., Bigbang AS Filialui, dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir kreditorinių įsipareigojimų paskirstymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą.

19. Byloje kilo ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, nukrypstant nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo.

Faktinės bylos aplinkybės

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė N. A. ir atsakovas V. A. susituokė (duomenys neskelbtini); šalių santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokos nutraukimas registruotas (duomenys neskelbtini) Šiaulių miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Santuokos metu 1992-12-19 sutarties pagrindu buvo įsigytas 0,0778 ha ploto žemės sklypas, už jį sumokant 360 rublių ir 1100 rublių ieškovės N. A. investiciniais čekiais. 2014-02-27 ieškovė N. A. valstybinio žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi už 49,39 Lt įsigijo 0,0049 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). 2014-03-24 Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) sujungimo būdu pertvarkyti žemės sklypai, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). 1992-08-13 ieškovė ir atsakovas sutarties pagrindu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už kurį sumokėta 1338 rublių, sumokėta grynaisiais pinigais ir 9009 sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. 2011-02-01 notarine tvarka patvirtinta nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartimi V. A. ir N. A. pirkėjui V. V. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 25000 Lt.

Dėl šalių santuokoje įgyto turto padalijimo

21. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas, vadovaujantis CK 3.123 straipsniu bei suformuota ir nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, dalinant šalių santuokoje įgytą turtą nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir ieškovei priteisti didesnę šalių santuokoje įgyto turto dalį. Apeliantės teigimu, iš pirmosios instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų bei pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad Žemės sklypo 1 įsigijimui buvo panaudota 75,34 proc. asmeninių ieškovės lėšų (1 100 rb. ieškovės valstybės vienkartinių išmokų) ir 24,66 proc. šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomų lėšų (360 rublių grynaisiais pinigais), o žemės sklypo 2 įsigijimui buvo panaudotos šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomos lėšos (49,39 Lt grynaisiais pinigais). Todėl, dalinant santuokoje įgytą žemės sklypą, egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas dalinant žemės sklypą nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir ieškovės asmeninėn nuosavybėn dalinant santuokoje įgytą turtą perduoti 86/100 dalis žemės sklypo 5 160,00 Eur vertės (75,34 proc. (0,0563 ha ploto) žemės sklypo 1, 12,33 proc. (0,00922 ha ploto) žemės sklypo 1, ir 50 proc. (0,00245 ha ploto) Žemės sklypo 2), o atsakovo asmeninėn nuosavybėn dalinant santuokoje įgytą turtą perduoti 14/100 dalių žemės sklypo 840,00 Eur vertės (12,33 proc. (0,00922 ha ploto) žemės sklypo 1 ir 50 proc. (0,00245 ha ploto) žemės sklypo 2).

22. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas su apeliantės prašomu turto atidalijimu sutinka. Todėl apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje veikė kreditorės UAB „Inkomlita“ interesais ir santuokoje įgytą turtą šalims padalino lygiomis dalimis. Tačiau šioje byloje nei šalims, nei tretiesiems asmenims nereiškiant reikalavimų šalių turtą padalinti šalims lygiomis dalimis, teismas neturėjo pagrindo išeiti už ieškinio ribų ir, veikiant išimtinai kreditorės UAB „Inkomlita“ interesais, padalinti šalių santuokoje įgytą turtą šalims lygiomis dalimis. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad teismas šeimos bylose turi teisę būti aktyvus ir turi teisę išeiti už ieškinio reikalavimo ribų. Svarbiausias teismo tikslas yra priimti teisingą sprendimą, teismas turi užtikrinti, kad santuokinių turtas būtų dalijamas nepažeidžiant įstatymo nuostatų, bendrosios jungtinės nuosavybės dalyvių ir kreditorių interesų.

23. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpcija, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis).

24. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

25. CK 3.88 straipsnis vertintinas kaip norma, kuri detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgyja sudarę santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši norma taip pat nustato, kad turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Net už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005).

26. Nagrinėjamu atveju žemės sklypas Nr. 1 įgytas šalių santuokos metu. Žemės sklypas Nr. 1 buvo įsigytas už ieškovės investicinius čekius (1100 rublių) ir už 360 rublių grynaisiais pinigais, kuriuos pati ieškovė nurodė kaip bendras sutuoktinių lėšas. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog įsigyjant žemės sklypą Nr. 1 buvo panaudotos tiek asmeninės, tiek bendros sutuoktinių lėšos. Pažymėtina, kad šalys dar įsigijo žemės sklypą Nr. 2, kurį pati apeliantė laiko bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo sujungti į vieną, kaip byloje šalys nurodė, tikslu ateityje ten statyti šeimai gyvenamąjį namą. Nekilnojamojo turto registre bendrai sujungtas sklypas registruotas N. A. ir V. A. vardu, šiame sklype apeliantė su atsakovu pradėjo statyti gyvenamąjį namą. Iš 2014-09-22 prašymo registrų centrui dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą įregistravimo matyti, kad apeliantė registracijos atlikimui pateikė santuokos liudijimą, tai parodo sutuoktinių siekį sklypą įsigyti bendros jungtinės nuosavybės teise. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pagrįsta vertintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad sklypą buvo siekiama naudoti bendriems šeimos poreikiams ir žemės sklypas Nr. 1 buvo įgytas būtent bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, jog iš byloje esančių įrodymų iš kitų tarp šalių buvusių bylų matyti, kad apeliantė ir atsakovas žemės sklypą bei jame statomą gyvenamąjį namą laikė bendru šeimos turtu. Įvertinęs visas aplinkybes, pagrįstai pirmosios instancijos konstatavo, kad žemės sklypas Nr. 1, 1992-12-19 sutarties pagrindu buvo įsigytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise ir priklauso abiem šalims lygiomis dalimis.

27. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai sprendė, jog 25 000 Lt piniginės lėšos šalims priklausė lygiomis dalimis, nes buto, esančio (duomenys neskelbtini), šalims priklausiusio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, įsigijimui buvo panaudota didesnė dalis ieškovės asmeninių lėšų. Apeliantės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad už butą (duomenys neskelbtini), gautomis lėšomis buvo statomas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai, atsakovas savo darbu mažai prisidėjo prie statybos darbų, dalinant tarp šalių turtines teises į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius taip pat yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir apeliantės asmeninėn nuosavybėn perduoti 94/100 dalis turtinių teisių į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius 51 700,00 Eur vertės, o atsakovo asmeninėn nuosavybėn perduoti 6/100 dalis turtinių teisių į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius 3 300,00 Eur vertės.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas nuosavybės teise, jį privatizuojant. Pagal 1992 m. rugpjūčio 18 d. buto pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartį buto pirkėjai yra N. A. ir atsakovas V. A.. Nekilnojamojo turto registre šis butas nuo pat jo įsigijimo momento registruotas lygiomis dalimis po ½ dalį kiekvienam iš sutuoktinių. Bendra buto kaina yra nurodyta 10 347 rublių, iš kurių N. A. ir V. A. sumokėjo 1338 rublių ir 9009 rublių valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama Butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgyto turto nuosavybės formų klausimus, 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002 pažymėjo, kad pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 ir Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsniais, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog, nepriklausomai nuo to, kurio vardu įregistruota buto pirkimo – pardavimo sutartis ir kuris iš sutuoktinių panaudojo investicinius čekius ginčo buto įsigijimui, butas, esantis (duomenys neskelbtini), laikytinas įgytas bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe.

30. Į bylą yra pateikta 2011-02-01 notarine tvarka patvirtinta nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis, kuria V. A. ir N. A. pirkėjui – apeliantės broliui V. V. pardavė butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 25000 Lt. Tačiau apeliantė byloje įrodinėja, kad pats sandoris realiai įvyko daug anksčiau – 2008 metais, kai ieškovės brolis su savo sutuoktine, 2004 m. pardavęs savo turimą būstą, nutarė įsigyti iš sesers butą ir (duomenys neskelbtini) prisiregistravo bute adresu (duomenys neskelbtini), o faktiškai pradėjo gyventi 2004 m. Įvertinusi šias aplinkybes ir apeliantės pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės tik patvirtina apeliantės brolio deklaruotą gyvenamąją vietą šalių bute, bet ne realų buto pirkimo-pardavimo sandorį. Byloje nėra pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų nurodytas aplinkybes, kad vienai ieškovei buvo sumokėta visa buto kaina – 25 000 Lt.

31. Įvertinus tai, kad apeliantei ir atsakovui buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausė po ½ dalį, vertintina, kad 2011 metais už butą gautus pinigus apeliantė ir atsakovas gavo lygiomis dalimis. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog abiejų sutuoktinių lygia dalimi gautos piniginės lėšos, pardavus 2011 metais butą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. 25000 Lt, buvo vėliau panaudotos ginčo turtui, t. y. sodo sklype suprojektuoto namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybai. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliantės argumentas, kad už butą gautos 87,07 proc. kainos yra jos asmeninė nuosavybė, vertintinas nepagrįstu.

32. Dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad namo statybai buvo panaudotos abiejų sutuoktinių lėšos, gautos pardavus bendra daline nuosavybe turėtą butą, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad lėšos, gautos pardavus butą, buvo abiejų sutuoktinių panaudotos gyvenamojo namo ir jo priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), statybai, todėl šis gyvenamasis namas su priklausiniais taip pat pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apeliantė nurodo, kad namo statybai buvo panaudotos ir jos artimųjų padovanotos pinginės lėšos, tačiau pakankamais įrodymai šių argumentų apeliantė nepagrindė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės ir atsakovo nurodomos aplinkybės, kad atsakovas prie statybos darbų menkai prisidėjo, taip pat nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant gyvenamąjį namą, nes apeliantei ir atsakovui lygiomis dalimis priklausė lėšos, gautos pardavus jų bendrą nuosavybę.

33. Įvertinus bylos įrodymų visumą, vertintina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinumo nukrypti nuo lygių dalių principo, dalinant šalių turtą.

34. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

35. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.