Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-995-431/2016

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-10-11
Bylos Nr.: 2A-995-431/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-16749-2013-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Neringa Švedienė, Laima Gerasičkinienė
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkija“
Ieškovas: G.

Kategorijos

2.5.10.5.1Sutartinė atsakomybė

Civilinė byla Nr. 2A-995-431/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16749-2013-2Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.5.1.; (S) 2.5.18.1.; 3.2.4.11.; 3.3.1.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G.-A. S. projektavimo firmos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dzūkija“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkija“ priešieškinį ieškovei G.-A. S. projektavimo firmai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir sutarties modifikavimo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 14 700 Lt (4 257,41 Eur) nuostolių atlyginimo, 532,14 Lt (154,12 Eur) delspinigių, 300 Lt (86,89 Eur) netiesioginių nuostolių, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovė ir atsakovė 2003 m. sausio 23 d. sudarė projektavimo darbų sutartį Nr. 03.01.01 (toliau tekste – 2003 m. Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti pastato pritaikymo techninį projektą. Pagal šią sutartį atsakovė sumokėjo 18 000 Lt už atliktus darbus – projektinius architektūrinius sprendinius ir dalį techninio projekto. Atsakovė neįvykdė šios sutarties 4.1.4 – 4.1.6 punktų, todėl ieškovė nebegalėjo tęsti darbų pagal 2003 m. sutartį. Vykdant 2003 m. sutartį, buvo sudarytas 2003 m. gegužės 6 d. Defektinis aktas dėl objekto, siekiant gauti 2003 m. liepos 25 d. leidimą atlikti paveldo apsaugos technologijų darbus objekte. Po derybų – 2004 m. gruodžio 16 d. šalys pasirašė Avarinio stovio likvidavimo projekto sutartį Nr. 04.12.16, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti objekto avarinio stovio likvidavimo projektą pagal Defektinį aktą, o atsakovė įsipareigojo priimti darbus ir sumokėti darbų kainą – 14 700 Lt (4 257,41 Eur). Avarinio stovio likvidavimo projekto parengimą patvirtina Kultūros paveldo departamento suderinimo žyma – 2005 m. sausio 28 d. Nr. 30. Pagal šį projektą buvo faktiškai atstatyta dalis sugriuvusio pastato. Atsakovė nesumokėjo ieškovei pagal sutartį 14 700 Lt (4 257,41 Eur), todėl ši suma priteistina iš atsakovės. Kadangi atsakovė uždelsė laiku atsiskaityti, todėl iš jos priteistini ir Sutartyje sutarti 0,02 procentų dydžio delspinigiai už šešis mėnesius - 532,14 Lt (154,12 Eur). Ieškovė patyrė ir netiesioginių nuostolių už teisines paslaugas iki teisminio ginčo, todėl iš atsakovės priteistina 300 Lt (86,89 Eur) netiesioginių nuostolių. Ieškovė su atsakovės pareikštu priešieškiniu nesutiko. Nurodė, jog atsakovė kelia savarankišką reikalavimą dėl 2003 m. sutarties modifikavimo, tačiau reikalavimas nėra susietas su sutarties dalyku, objektu ir kaina. Atsakovė pagal 2003 m. sutartį yra sumokėjusi 18 000 Lt už atliktus darbus. Tokių įsipareigojimų vykdymą ir darbų priėmimą bei mokėjimus patvirtino ir pati atsakovė civilinėje byloje Nr. B2-3008-640/2013, pripažindama šias faktines aplinkybes. Atsakovė neįvykdė 2003 m. sutarties įsipareigojimų, todėl ieškovė negalėjo iki galo įvykdyti 2003 m. sutarties. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be to, reikalavimui dėl 2003 m. sutarties modifikavimo taikytina ieškinio senatis. Atsakovė pateikė daug vienas kitam prieštaraujančių teiginių, kurie buvo paneigti bylos nagrinėjimo metu. Pasirašant sutartį, ji buvo šalių derinama su atsakove, todėl, atsakovės prašymu išmetus kai kuriuos sutarties projekto punktus, pas atsakovę buvo atspausdinti pirmi du sutarties lapai ir liko trečiasis sutarties lapas, kurį jau atspausdintą atsivežė ieškovė. Be to, ir šiam reikalavimui taikytina senatis, nes atsakovė nenurodė pagal kokią sutartį ieškovė parengė Avarinio stovio likvidavimo projektą, pagal kurį UAB „Fabra“ vykdė objekte statybos rangos darbus 2004 m. Kadangi atsakovė veikė prieš greitą bylos išnagrinėjimą, jai skirtina bauda.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Priešieškiniu prašė pripažinti 2004 m. gruodžio 16 d. avarinio stovio likvidavimo projekto sutartį Nr. 04.12.16 niekine – negaliojančia, pripažinti, kad šalys pakeitė 2003 m. sausio 23 d. projektavimo darbų sutartį, pakeisdamos sutarties objektą iš pastato pritaikymo techninio projekto parengimo į būtinų veiksmų, reikalingų gauti Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento leidimą atlikti paveldo apsaugos technologijų darbus, atlikimą ir pagal faktiškai atliktus darbus sumažindamos darbų kainą iki 18 000 Lt. Nurodė, kad atsakovė nėra sudariusi ir pasirašiusi sutarties, todėl nėra skolinga ieškovei. Sutartis yra suklastota, nes nepasirašyta ant visų lapų, lapų išdėstymas neaiškus. Šalims nereikėjo sudaryti sutarties dėl darbų, nes jau buvo išduotas Leidimas ir darbai buvo atliekami pagal Leidimą. Po Leidimo išdavimo atsakovė sumokėjo likusią sumą – 5 000 Lt ir buvo galutinai atsiskaičiusi pagal 2003 m. sutartį. Atlikus darbus pagal Leidimą, nebebuvo poreikio po metų laiko sudaryti sutartį. Be to, darbai nebuvo perduoti atsakovei. 2003 m. sutarties šalys, pasirašydamas Defektinį aktą, pripažino, sutiko ir sutarė, kad atliktinų darbų poreikis yra mažesnis, nei numatyta anksčiau – reikia tik gauti leidimą paveldo apsaugos technologijų darbų pastate atlikimui. Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas 2003 m. liepos 25 d. išdavė Leidimą atlikti darbus pagal Defektinį aktą. Tuo 2003 m. sutarties vykdymas, šalių sutarimu, pasibaigė, todėl ieškovė atsakovei atliko galutinį mokėjimą – 2003 m. rugpjūčio 6 d. sumokėjo dar 5 000 Lt (1 448,1 Eur). Atsakovės vadovas paskolino ieškovės vadovui 9 000 Lt (2 606,58 Eur), kurių pastarasis negrąžino. Ieškovė darė spaudimą atsakovei, kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau teismas atsisakė iškelti atsakovei bankroto bylą, nes ieškovės reikalavimai buvo nepagrįsti. Sutartis pripažintina negaliojančia, nes nėra vientisas dokumentas, sudaryta iš trimis skirtingais spausdintuvais išspausdintų lapų ir nėra pasirašyta atsakovės atstovo ant kiekvieno lapo, nors 2003 m. sutartis pasirašyta ant kiekvieno lapo. Sutarties šalys nepasirašė, todėl negali būti reikalaujama ją vykdyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 4 257,41 Eur skolos už projektavimo darbus, 154,12 Eur delspinigių, 86,89 Eur netiesioginių nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (4 498,42 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. birželio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 750,80 Eur bylinėjimosi išlaidų. Grąžino atsakovei 1 091,06 Eur permokėto užstato iš teismo depozitinės sąskaitos. Atsakovės priešieškinį atmetė. Priteisė valstybei iš atsakovės 15,10 Eur.

Teismas nustatė, kad byloje nėra neginčijamų ir vienareikšmių įrodymų, patvirtinančių tam tikrų byloje nustatinėtinų aplinkybių egzistavimą, todėl teismas rėmėsi tikėtinumo taisykle. Byloje neginčijamai nustatyta, jog šalys yra pasirašę sutartį ant kelių lapų, kurių paskutinis yra pasirašytas abiejų šalių. Taigi byloje yra neginčijamai nustatyta, kad šalys be 2003 m. sutarties yra pasirašę dar vieną sutartį. Teismas nustatė, kad pagal Defektinį aktą skubiai turėjo būti parengtas Avarinio stovio likvidavimo projektas ir likviduota susidariusi avarinė situacija objekte įmanomai skubiai. Nors Defektiniame akte nurodytas pasiūlymas parengti avarinio stovio likvidavimo aktą, tačiau Kultūros vertybių apsaugos departamentas 2003 m. liepos 25 d. išdavė Leidimą, iš kurio matyti, kad objekte pagal Defektinį aktą leista atlikti paveldo apsaugos technologijų darbus. Pagal bylos duomenis Leidimas išduotas nesant Projekto ir Leidimas yra pakankamas dokumentas, suteikiantis teisę atsakovei atlikti avarinio remonto darbus. Ta aplinkybė, kad atsakovei statybos darbams atlikti jau buvo išduotas Leidimas, nepaneigia ir nedraudžia atsakovei tartis su kitais projektuotojais, jog būtų paruoštas avarinio stovio likvidavimo projektas avarinio remonto darbams atlikti. Iš Projekto 19 ir 20 lapų matyti, jog buvo parengta konstrukcinė dalis, kuri ir yra esminė dalis nustatanti, kaip turi būti likviduojamas avarinis stovis. UAB „Fabra“ darbus atliko pagal brėžinius gautus iš ieškovės. Atsakovė nepateikė įrodymų, jog darbai buvo atlikti pagal kokius nors kitus brėžinius.

Ekspertizė 1 nustatė, kad sutarties visi trys lapai atspausdinti skirtingais spausdintuvais ir sutartis nėra atspausdinta vienu spausdinimo veiksmu, bet yra sukomponuota iš skirtingų lapų. Teisės aktai nedraudžia šalims sudaryti susitarimus, išspausdintus ant skirtingų lapų, skirtingais spausdintuvais. Esminė aplinkybė, jog sutartis atspindėtų tikrąją šalių valią. Pagal teismų praktiką du verslo subjektai vienas kitam nemokamų paslaugų neteikia. Atsakovė nenurodė jokios sutarties, kokią be 2003 m. sutarties yra pasirašiusi su ieškove. Todėl teismas padarė išvadą, jog šalys yra pasirašiusios sutartį dėl projekto. Atsakovė neginčijo, jog tokio projekto kaina gali būti 14 700 Lt, atsakovė ginčijo tokio susitarimo buvimą, todėl teismui konstatavus sutarties buvimą, darytina išvada, jog šalys buvo susitarę dėl projekto kainos – 14 700 Lt. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sumokėjusi 9 000 Lt avansą. Atsakovės vadovo asmeninė 9 000 Lt paskola ieškovės vadovui nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagal sutartį už projekto parengimą yra skolinga 14 700 Lt arba 4 257,41 Eur, todėl ieškovės reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovės priteistina 4 257,41 Eur skolos.

Ieškinys pateiktas 2013 m. gegužės 17 d. Prievolė sumokėti avansą atsirado po dviejų dienų nuo sutarties pasirašymo – 2004 m. gruodžio 18 d. Ieškinys yra dėl skolos pagal sutartį priteisimo, o ne dėl žalos atlyginimo. Šiems reikalavimams yra taikomas 10 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Senaties terminas, kuris baigiasi 2014 m. gruodžio 18 d., nėra praleistas. Nesant praleistam ankstesniam terminui, akivaizdu, jog nėra praleistas ir vėlesnis senaties terminas reikalavimui dėl 5 700 Lt priteisimo.

Kadangi teismas nustatė, jog sutartis dėl projekto buvo sudaryta ir darbai atlikti, priešieškinio reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia yra atmestinas. Ginčo tarp šalių, kad 2003 m. sutartis yra įvykdyta, nėra. Šalys neginčija, jog 2003 m. sutartis įvykdyta mažesne apimtimi, nei sutarta 2003 m. sutartyje. Pretenzijų dėl netinkamo 2003 m. sutarties vykdymo nėra. Byloje nėra įrodymų patvirtinančių, jog šalys pakeitė 2003 m. sutarties dalyką, t. y. modifikavo jį į Leidimo gavimą. Todėl teismas atmetė atsakovės reikalavimą pripažinti, kad šalys modifikavo 2003 m. sutarties dalyką, kaip neįrodytą. Be to, atsakovė praleido senaties terminą šiems reikalavimams ginti. Priešieškinys pateiktas 2015 m. birželio 23 d. Sutartis sudaryta 2004 m. gruodžio 16 d. Atsakovės teiginiai, kad apie sutarties egzistavimą sužinojo tik 2009 m., gavusi pretenziją, atmestini, nes ant sutarties yra atsakovės parašas, todėl akivaizdu, jog nuo pasirašymo momento atsakovė žinojo arba turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą. Senaties terminas dėl pirmojo priešieškinio reikalavimo baigėsi 2014 m. gruodžio 16 d. Leidimas išduotas 2003 m. liepos 25 d., t. y. modifikavimo rezultatas pasiektas minėtą dieną, todėl susitarimas turėtų būti netgi ankstesnis. Tačiau ir skaičiuojant terminą reikalavimams pareikšti nuo šios datos, senaties terminas baigėsi 2013 m. liepos 25 d. Teismas padarė išvadą, jog atsakovė praleido senaties terminą, todėl priešieškinio reikalavimus atmetė. Atsakovė nenurodė objektyvių aplinkybių ieškinio senaties termino atnaujinimui. Apie ieškovės valios pasikeitimą atsakovė sužinojo vėliausiai 2009 metų pabaigoje, tuo labiau, kad nuo 2013 metų buvo pareikštas reikalavimas dėl bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti reikalavimai šioje byloje, todėl atsakovė objektyviai galėjo ginti savo teises, tačiau to nepadarė iki ieškinio senaties termino pabaigos. Todėl nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Dzūkija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas neįvertino aplinkybės, jog Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius 2015 m. rugpjūčio 27 d. raštu nurodė, kad dėl pastato turi tik architekto R. J. projektus, o ieškovės projekto neturi. Teismas nemotyvavo, kokiu būdu perdangų brėžinių buvimas projekte patvirtina jo pateikimą atsakovei iki darbų pradžios. Teismas nemotyvuotai nevertino liudytojo S. D. parodymų apie vientiso projekto nebuvimą, UAB „Fabra“ vadovo santykių su ieškove ir atsakove. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė 2005 m. rugsėjo 9 d. dėl netinkamai vykdytų darbų nutraukė visas sutartis su UAB „Fabra“, kuri liko atsakovei skolinga. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad byloje nėra jokių duomenų apie projekto pateikimą atsakovei, nors būtent ji tariamoje sutartyje nurodoma užsakove ir, jei tikėti šios sutarties 1.1. punkto sąlyga, būtent atsakovei turėtų būtų perduotas tinkamai atliktas darbas - projektas (jeigu jis būtų egzistavęs). Projekto pateikimas kitiems asmenims negalėtų būti vertintinas tinkamu sutarties sąlygų vykdymu.

2) Teismas klaidingai nurodo, kad pagal sutarties 3.1. punktą darbai pradedami per 3 savaites nuo sutarties pasirašymo ir laikomi baigti, pasirašius darbų perdavimo aktą. Tačiau byloje esančios sutarties 3.1. punkte numatyta, kad darbai pradedami sutarties pasirašymo dieną ir baigiami po 3 savaičių. Taigi, darbai turėjo būti baigti 2005 m. sausio 6 d., jei sutartis būtų buvusi šalių tikrai sudaryta. Teismas visiškai nevertino net pačios ieškovės 2013 m. kovo 4 d. rašte nurodytos aplinkybės, kad projektą atsakovei ieškovė perdavė dar 2003 m. liepos 25 d. Sutartyje, kurios data – 2004 m. gruodžio 16 d., nurodyti įsipareigojimai dėl darbų atlikimo ateityje, dėl būsimų terminų, kurie sueitų po 2004 m. gruodžio 16 d., būtų fiktyvūs, o sutartis, net jeigu būtų buvusi šalių abipuse valia sudaryta, turėjo būti pripažinta sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti realių pasekmių, todėl - negaliojančia (CK 1.86 straipsnio 1 dalis). Teismas nevertino aplinkybės, kad aktas ir sąskaita atsakovei pateikti tik 2009 m. gruodžio 31 d., t.y. praėjus daugiau negu 6 metams po sutarties vykdymo užbaigimo ir daugiau nei 5 metams nuo sutartyje nurodytos jos sudarymo datos. Sutarties fiktyvumą patvirtina ir jokio susirašinėjimo tarp šalių per paskutinius 10 metų nebuvimas: nei dėl darbų vykdymo, nei dėl atsiskaitymų

3) Sprendime padaryta nepagrįsta išvada, kad darbai pastate atlikti būtent projekto pagrindu. Teismas nevertino aplinkybių, kad ieškovė dalį brėžinių buvo parengusi, juos atsakovė naudojo, tačiau tai neįrodo sutarties sudarymo. Byloje nenustatyta, kokius brėžinius konkrečiai parengė ieškovė, nors atsakovė 2015 m. birželio 4 d. posėdyje prašė išreikalauti visą sutarties pagrindu parengtą projektinę dokumentaciją. Teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad darbai buvo atliekami pagal kitus brėžinius. Pats teismas pripažino, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą avarinio stovio šalinimo darbams, kurie atlikti pastate, projektas nebuvo būtinas. Architekto R. J. 1999 m. projekto aiškinamasis raštas patvirtina, kad juo planuota pakeisti pastato duris ir langus, sutvirtinti avarinės būklės sąramas, likviduoti mūro įtrūkimus. R. J. projekto sprendiniai apėmė tą pastato dalį, kuri ir buvo tvarkyta Kultūros paveldo departamento 2003 m. liepos 25 d. atsakovei duoto leidimo atlikti darbus pagrindu. Bylos duomenys patvirtina, kad pastato būklė fiksuota ir net avarinės būklės šalinimo darbai buvo suprojektuoti kitų architektų brėžiniuose, o jais naudojosi ne tik atsakovė, tačiau ir ieškovė.

4) Nei pirmas, nei antras sutarties lapas atsakovės nėra pasirašyti, nors ieškovės parašas yra ant kiekvieno lapo. Teismas ignoravo aplinkybę, kad ginčijamos sutarties trečiajame puslapyje esančios nuostatos visiškai analogiškos 2003 m. sutarties 8 ir 9 dalies nuostatoms. Net teksto išdėstymas yra analogiškas. Taigi, pas ieškovę galėjo likti pasirašytas sutarties paskutinis lapas, kuris panaudotas, sudarant ginčijamą sutartį. Teismas visiškai nevertino atsakovės nurodytos aplinkybės, kad lapas su atsakovės atstovo parašu, tapęs trečiuoju sutarties lapu, galėjo atsirasti ir šalims pasirašant sutartį dėl objekto „Trys laipteliai“. Šalys buvo pasirašiusi projektavimo sutartį, o darbus objekte būtų vykdžiusi UAB „Fabra“, tačiau projektavimo sutartis nebuvo pradėta vykdyti, nes atsakovė nutraukė santykius su UAB „Fabra“.

5) Teismas pripažino, kad darbų vykdymui užteko Defektinio akto ir Leidimo, joks papildomas projektas nebuvo reikalingas. Tačiau teismas papildomai padarė išvadą, kad projekto parengimo būtinumo nebuvimas neatima galimybės atsakovei užsakyti tokį projektą. Tokios galimybės realizavimą teismas grindė tik verslo ekonominei logikai prieštaraujančiomis prielaidomis (prielaida, kad atsakovė įsipareigojo atlikti nebūtinas jos verslui išlaidas) ir ginčijama sutartimi, kurios esminių sąlygų suderinimo šalys abipusiais parašais nepatvirtino. Sprendimu konstatuota, kad Projekto 19-20 lapai patvirtina, Jog buvo parengta konstrukcinė dalis, kuri yra esminė, likviduojant pastato avarinį stovį. Tačiau realybėje Projekto 19-20 lapuose perdangų virš pirmo ir virš antro aukšto planais pavadinti brėžiniai parengti net ne ieškovės, o nežinomo asmens, juose nenurodyta, kokiam objektui jie parengti, nenurodyta parengimo data, nėra jokių sąsajų nei su ieškove, nei su atsakove, nei su pastatu. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent šių brėžinių pagrindu būtų atlikti statybos rangos darbai pastate.

6) Teismas faktą, kad sutarties teksto lapai atspausdinti skirtingų spausdintuvų, vertino atsietai nuo kitų bylos aplinkybių. Ieškovė nurodė, kad sutartis buvo parengta ieškovės vadovui nuvykus pas atsakovę, kur kelis kartus koreguota, atsakovės „sekretorei atspausdinant“. Tačiau atsakovė teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 17 d. pažymą, patvirtinančią, kad atsakovės įmonėje 2003-2004 m. buvo tik vienas rašalinis spausdintuvas, kuris buvo spalvotas. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Teismas nepagrįstai nesiaiškino ir sutarties numeracijos neatitikimų.

7) Teismas atsakovės vadovo 9 000 Lt asmeninės paskolos ieškovės vadovui aplinkybę nepagrįstai vertino kaip nesusijusią su šia byla. Ši paskola kaip tik ir atkleidė, paaiškino ieškovės elgesį, kadangi jos vadovas tą skolą nusprendė „pridengti“ jo sugalvotu avansu, kurį pabandė pagrįsti sutartimi.

8) Projektas turėjo atitikti STR reglamento „Statinio projektavimas“ projektams keliamus reikalavimus, tačiau jų akivaizdžiai neatitiko ne tik turiniu (nėra jokios struktūros Projekto dalių, net lapų numeracijos, nėra aiškinamojo rašto), bet ir forma. Projektas net tinkamai nepasirašytas deklaruojamų jo rengėjų, tik vieninteliame jo lape yra nurodyta, kad užsakovė – atsakovė, tačiau net ir jame nėra atsakovės parašo. Atsakovė teismui detaliai paaiškino, kad projektas – tai netvarkingas anksčiau atsakovės samdytų projektuotojų (architektų) brėžinių rinkinys ir net neaišku, kada „surinktas“. Tačiau teismas šių aplinkybių visiškai nevertino.

9) Sutarties 2.2. p. numatyta, kad už atliktus darbus užsakovas sumoka rangovui pagal darbų perdavimo-priėmimo aktą bei rangovo pateiktą sąskaitą faktūrą per 3 dienas nuo sąskaitos faktūros pateikimo ir darbų perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos. Atsakovė pirmą kartą ieškovės 2009 m. gruodžio 29 d. aktą ir 2009 m. gruodžio 29 d. sąskaitą faksu gavo 2009 m. gruodžio 31 d. Taigi, vėliausiai apie atsakovės tariamos pareigos pažeidimą ieškovė galėjo sužinoti 2010 m. sausio mėnesį, todėl ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo baigėsi 2013 m. sausio mėnesį. Ieškinį ieškovė pateikė teismui tik 2013 m. gegužės mėnesį. Teismas ieškovės pareikštus nuostolių reikalavimus savo iniciatyva perkvalifikavo į skolos reikalavimą. Teismas aktyvus gali būti, keisti pareikštus reikalavimus, išeiti už ieškinio ribų tik CPK baigtiniu sąrašu numatytais atvejais. Tokiu būdu teismas netinkami taikė ne tik procesinės, bet ir materialinės teisės normas.

Šalies argumentai

10) Teismas konstatavo, kad abi šalys sutartį pripažįsta įvykdyta, nors mažesne apimtimi ir pretenzijų dėl to neturi. Pati ieškovė ieškinyje Leidimo gavimą priskyrė sutarties vykdymui ir nurodė, kad tai buvo paskutinis veiksmas, vykdant sutartį, taip pat nurodė, kad dėl jos vykdymo (18 000 Lt sumokėjimo vietoje 50 000 Lt) ginčo nėra, abi šalys pasirašė Defektinį aktą. Taigi, byloje nustatyta, kad šalys pripažino sutarties dalyko ir kainos pakeitimą de facto. Tačiau teismas šį pakeitimą pripažinti atsisakė, o ši aplinkybė palieka ieškovei teisę sutarties pagrindu reikalauti iš atsakovės sutartyje numatytos likusios kainos dalies sumokėjimo.

Žemesnės instancijos teismas

11) Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad senaties terminas dėl sutarties pripažinimo niekine baigėsi 2014 m. gruodžio 16 d. Teismas nurodė, kad ant sutarties yra atsakovės parašas, todėl apie jos sudarymą atsakovė esą turėjo sužinoti nuo pat sudarymo – 2004 m. gruodžio 16 d. Teismas, darydamas tokią išvadą, ignoravo aplinkybę, kad atsakovės atstovo parašas yra tik ant paskutinio sutarties lapo, kuriame yra tik bendro pobūdžio nuostatos, jame nėra datos. Apie sutartį, ieškovės sudarytą iš atskirų trijų lapų, atsakovė sužinojo tik 2010 m. sausį. Taigi, senaties termino pradžia – tik 2010 m. sausio mėnuo (pirmosios pretenzijos gavimas).

Atsiliepimas

Ieškovė G. A. S. projektavimo firma atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą nesutinka su skundu, prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog paveldo apsaugos technologijų darbus objekte pagal atsakovės užsakymą atliko UAB „Fabra“, kurios atstovas teismui pateikė 2004 m. spalio 1 d. rekonstrukcijos darbų rangos sutartį bei 2005 m. sausio 11 d. statybos darbų rangos sutartį, kuriose numatytas sutarties dalykas yra atsakovės pastato dalinė rekonstrukcija, o 6 punkte numatytas atsakovės įsipareigojimas pateikti projektinę dokumentaciją ir leidimą. Ieškovės parengtas Avarinio stovio likvidavimo projektas buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamentu pagal tuo metu galiojančius teisės aktų reikalavimus. Būtent Kultūros paveldo departamentas 2013 m. gegužės 8 d. raštu ieškovei pateikė Avarinio stovio likvidavimo projektą pagal 2003 m. gegužės 6 d. defektinį aktą kopiją. Tuo tarpu atsakovė nepateikė teismui jokio projekto, kuriam buvo išduotas leidimas atlikti darbus ir neįrodė, kad UAB „Fabra“ nevykdė statybos rangos darbų pagal Projektavimo firmos parengtą avarinio stovio likvidavimo projektą. Ieškovė teismui pateikė 2004 m. gruodžio 16 d. Avarinio stovio likvidavimo projekto sutarties originalą, parašais ir antspaudais patvirtintą ieškovės ir atsakovės. Atsakovės atstovas teigė, kad nepasirašė šios sutarties, tačiau 2014 m. birželio 17 d. ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad sutartį pasirašė pats R. Ž.. Tuomet atsakovės atstovas ir buvęs atsakovės darbuotojas S. D. teigė, kad kažkada architektui pasirašė ant tuščio lapo. Tačiau 2015 m. balandžio 3 d. ekspertizės aktas patvirtino, jog sutarties trečiajame lape pirmiau buvo išspausdintas tekstas, po to buvo atspaustas atsakovės antspaudas ir pasirašyta R. Ž. vardu. Atsakovė priešieškiniu kelia savarankišką reikalavimą dėl 2003 m. sausio 23 d. sudarytos Projektavimo darbų sutarties modifikavimo, tai yra reikalavimas nėra susietas su 2004 m. gruodžio 16 d. avarinio stovio likvidavimo projekto sutarties dalyku – avarinio stovio likvidavimo projekto parengimu, objektu ir kaina. Kultūros vertybių apsaugos departamento 2003 m. liepos 25 d. išduoto leidimo pagrindas yra defektinis aktas, kuriame aiškiai nurodyta, kad kuo skubiau parengti avarinio stovio likvidavimo projektą ir likviduoti susidariusią avarinę situaciją patalpose. Atsakovės keliamas reikalavimas dėl Projektavimo darbų sutarties modifikavimo neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo, nes atsakovė nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų šalių minėtos sutarties sąlygų modifikavimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl užsakovo pareigos sumokėti rangovui už atliktus projektavimo darbus, sutarties sudarymo aplinkybių vertinimo bei ieškinio senaties taikymo.

Atsakovė apeliaciniame skunde prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnis nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nustatytas išimtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimą dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl sutarties sudarymo fakto ir aplinkybių, dėl kurių byloje buvo paskirtos net trys teismo ekspertizės, taip pat dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo, visi pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai yra grindžiami teisės normų, byloje esančių rašytinių įrodymų aiškinimu. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodė, kokias konkrečiai bylos aplinkybes gali išsamiau atskleisti žodinis apeliacinis procesas, todėl atsakovės prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Byloje nustatyta, kad šalys 2003 m. sausio 23 d. sudarė projektavimo darbų sutartį Nr. 03.01.01, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti pastato pritaikymo techninį projektą, o atsakovė įsipareigojo kokybiškai atliktą darbą priimti ir sumokėti 50 000 Lt (t. I, b.l. 7-9). Komisija sudaryta iš Vilniaus miesto plėtros departamento architekto, Vilniaus miesto Senamiesčio vyr. specialisto, ieškovės ir atsakovės vadovų bei kitų architektų, 2003 m. gegužės 6 d. sudarė defektinį aktą, kuriuo buvo konstatuota būtinybė kuo skubiau parengti avarinio stovio likvidavimo projektą ir likviduoti susidariusią avarinę situaciją patalpose, esančiose pastate, kuriam ieškovė rengė techninį projektą (t. I, b.l. 18-19). Minėtas aktas 2003 m. liepos 25 d. buvo suderintas su Kultūros vertybių apsaugos departamento Vilniaus teritoriniu padaliniu. Taip pat 2003 m. liepos 25 d. Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentas išdavė ieškovei leidimą atlikti paveldo apsaugos technologinius darbus (t. I, b.l. 20). Šalys 2004 m. gruodžio 16 d. sudarė Avarinio stovio likvidavimo projekto sutartį pagal 2003 m. gegužės 6 d. defektinį aktą, pagal kurią ieškovė įsipareigojo atlikti pastato avarinio stovio likvidavimo projektą, o atsakovė įsipareigojo kokybiškai atliktą darbą priimti ir sumokėti 14 700 Lt (t. I, b.l. 102-104). Ieškovė 2009 m. gruodžio 29 d. parengė Darbų perdavimo priėmimo aktą dėl objekto avarinio stovio likvidavimo projekto perdavimo priėmimo (t. I, b. l. 92) ir pareikalavo iš atsakovės sumokėti už atliktus darbus.

Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Galimybė nuginčyti sudarytą sutartį ar pripažinti ją niekine numatyta CK 1.78-1.94 straipsniuose. Atsakovė tiek nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde iš esmės nesiremia nei vienu iš šiuose straipsniuose nurodytų pagrindų, dėl kurių ginčijamas sandoris galėtų būti pripažintas niekiniu arba negaliojančiu. Atsakovė teigia, kad 2004 m. gruodžio 16 d. Avarinio stovio likvidavimo projekto sutarties iš viso nėra sudariusi su ieškove, sutarties tekstas yra ieškovės sudėtas iš trijų atskirų lapų, kurie yra kitų šalių sutarčių dalys. Byloje pagal atsakovės prašymą buvo atliktos net trys ekspertizės dėl ginčijamos sutarties autentiškumo. 2014 m. spalio 22 d. ekspertizės akte Nr. 11-1001 (14) buvo pateikta išvada, jog sutarties trečiame lape pasirašė atsakovės vadovas R. Ž. (t. II, b. l. 9-11). 2015 m. balandžio 3 d. ekspertizės akte Nr. 11-567 (15) pateikta išvada, kad ginčo sutarties trečiajame lape pirmiau buvo išspausdintas tekstas, vėliau uždėtas spaudas ir vėliau pasirašytas R. Ž. (t. II, b. l. 66-69). 2014 m. birželio 17 d. ekspertizės akte Nr. 11-1002 (14) pateikta išvada, jog sutarties pirmas ir trečiasis lapai išspausdinti skirtingais lazerinio spausdinimo įrenginiais, sutarties antrasis lapas išspausdintas rašaliniu spausdintuvu, dokumentas nėra išspausdintas vienu spausdinimo veiksmu, t. y. nėra vientisas dokumentas, o yra sukomponuotas iš skirtingais spausdinimo aparatais išspausdintų dokumento lapų (t. II, b. l. 2-4). Minėtos ekspertizės neginčijamai patvirtino, jog trečias sutarties lapas ir ant jo esantis tekstas yra tikrai patvirtintas ieškovės vadovo po to, kai jau buvo atspausdintas tekstas. Aplinkybė, jog visas sutarties tekstas buvo išspausdintas trimis skirtingais spausdintuvais ir jame yra akivaizdus teksto koregavimas (skiriasi lapų numeracija, žyma „Lapas Nr. 3“ yra palikta antro sutarties lapo teksto viduryje), nepatvirtina, jog sutartis yra savavališkai sudaryta ieškovės be atsakovės žinios. Sutarties teksto keitimas ir jos atskirų dalių ar lapų išspausdinimas skirtingais spausdintuvais yra galimas šalių derybų dėl sutarties sąlygų procese. Trečio sutarties lapo autentiškumas patvirtina, kad šalys buvo sudariusios dar vieną sutartį. Atsakovė nepateikė jokios kitos sutarties su tapačiu ginčijamos sutarties paskutiniu lapu, todėl teismas negali daryti jokių išvadų apie galimą ieškovės sutarties teksto keitimą ir klastojimą. Iš dalies sutiktina su atsakovės teiginiu, kad ginčijamos sutarties 8 ir 9 dalys yra analogiškos 2003 m. sausio 23 d. projektavimo darbų sutarties 8 ir 9 dalims. Tačiau pats teksto išdėstymas šių sutarčių lapuose skiriasi, tai yra šalių vadovų parašai ir antspaudai ginčijamoje sutartyje yra beveik trečio lapo viduryje, o projektavimo darbų sutartyje – lapo apačioje. Tuo tarpu aukščiau minėtoje ekspertizėje buvo nustatyta, kad ginčijamos sutarties trečiame lape antspaudas buvo uždėtas ir atsakovės vadovas pasirašė po to, kai buvo išspausdintas tekstas. Atsakovė nepateikė jokių duomenų, jog 2003 m. sausio 23 d. sutarties tekstas būtų šalių pakeistas ir egzistuotų anksčiau šalių pasirašytos sutarties versija, kurioje trečio lapo tekstas baigtųsi jo viduryje, o ne apačioje. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šalys yra pasirašę 2004 m. gruodžio 16 d. Avarinio stovio likvidavimo projekto sutartį.

Atsakovė taip pat teigia, kad ginčijamoje sutartyje numatyto projekto rengimas buvo nereikalingas, taip pat, kad ieškovė jo neparengė ir neperdavė atsakovei. Tačiau 2003 m. gegužės 6 d. defektiniame akte buvo aiškiai nurodyta: „kuo skubiau parengti avarinio stovio likvidavimo projektą ir likviduoti susidariusią avarinę situaciją patalpose“. Aplinkybė, jog pagal tuo metu galiojančius teisės aktus projektas nebuvo būtinas, nepatvirtina, jog šalys nesudarė Avarinio stovio likvidavimo projekto sutarties. Taip pat byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad tokį projektą ieškovė parengė, nes tam tikros jo dalys yra Kultūros paveldo departamente (t. I, b.l. 53-73), atsakovė 2004 m. spalio 1 d. su UAB „Fabra“ buvo sudariusi rekonstrukcijos darbų rangos sutartį, pagal kurią UAB „Fabra“ iki 2004 m. lapkričio 19 d. turėjo parengti pastato dalinę rekonstrukciją už 69 456 Lt (t. I, b.l. 109-110), taip pat atsakovė su UAB „Fabra“ 2005 m. sausio 11 d. sudarė kitą statybos darbų rangos sutartį dėl to paties pastato dalinės rekonstrukcijos iki 2005 m. kovo 15 d. už 41 097,00 Lt (t. I, b.l. 137-138). Atsakovės apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog dėl konflikto ji nutraukė sutartis su UAB „Fabra“, nepaneigia pirmos instancijos teismo išvados, jog šalys buvo sudariusios 2004 m. gruodžio 16 d. sutartį ir ieškovė ją buvo tinkamai įvykdžiusi.

Pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Šio straipsnio 8 dalyje numatyta, jog sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovė reikalavime nurodė, jog prašo priteisti iš atsakovės 14 700 Lt nuostolių. Tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog ieškinyje iš tikrųjų yra prašoma skolos priteisimo, todėl pripažino, kad bendrasis ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio pareiškime ieškovas privalo nurodyti savo ieškinio elementus – ieškinio dalyką (ieškovo materialinį reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (LAT 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-313/2006; 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-356/2008). Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, jog ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės, o ne įstatymai ar faktinių aplinkybių teisinė kvalifikacija. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (CPK 3 straipsnis). Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (LAT 2001 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2001 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001, 2005 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008). Todėl pirmos instancijos teismas turėjo teisę tinkamai įvertinti ieškovės reikalavimą pagal galiojančias teisės normas ir pritaikyti tinkamą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad atsakovės reikalavimui dėl 2003 m. sausio 23 d. projektavimo sutarties modifikavimo teismas taip pat tinkamai taikė bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė jį yra praleidusi. Tuo tarpu reikalavimui dėl 2004 m. gruodžio 16 d. sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia teismas ieškinio senaties termino netaikė, tačiau atmetė šį reikalavimą, kadangi pripažino pastarąją sutartį sudaryta ir galiojančia.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Ieškovė sumokėjo 150,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkte nustatyto maksimalaus 955,63 Eur dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 150 Eur.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Dzūkija“, j.a.k. 121263258, ieškovei G. A. S. projektavimo firmai, j.a.k. 121169015, 150,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.

TeisėjaiLaima GerasičkinienėAsta RadzevičienėNeringa Švedienė