Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Irena Šeškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-33-3-00010-2013-7

2014 m. birželio 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. K. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo B. K. , gim. (duomenys neskelbtini) , pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį 3 MGL (390 Lt) dydžio bauda.

B. K. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį dėl laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ viešai išsakytų žodžių – „Negana to, moters teigimu, kaimynas ėmė ardyti abu pastatus skiriančią sieną, gadinti stogą, per kurio plyšius lyjant į vidų teka vanduo“ – išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš B. K. priteista A. J. 500 litų neturtinei žalai ir 500 litų advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. K. nuteista už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. per visuomenės informavimo priemonę laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ paskleidė apie A. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti A. J. ir pakirsti pasitikėjimą juo, kad, kaip nurodyta straipsnyje „Kaimynams susikalbėti nepadėjo net registruoti laiškai“ „Kita A. J. niekšybė–ūkiniame pastate buvusioje krosnyje deginti seni batai, nuo kurių smarvės vienas po kito ėmė kristi jos kalakutai. Vištas jis taip pat nuodijo. Savo akimis matė, kaip kažką joms įmetė, ir šios ėmė dvėsti. Be to, jis vieną jos kalakutą peiliu ar kokiu kitu aštriu daiktu perdūrė“, taip B. K. apšmeižė A. J..

Apeliaciniame skunde nuteistoji B. K. mano, kad teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, išvadas grindė prielaidomis, remdamasis tik nukentėjusiojo A. J. ir liudytojos žurnalistės G. K. parodymais, tačiau visiškai neatsižvelgė į liudytojos Z. J. ir jos parodymus. Taip pat teismas pažeidė procesines teisės normas, susijusias su įrodinėjimu, nemotyvuotai atmetė gynybos pateiktus duomenis, dėl to padarė neteisingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingos nuosprendžio dalies priėmimui (BPK 20 straipsnis).

Apeliantės tvirtinimu, byloje jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių ji būtų turėjusi interesą ar asmeninį nusistatymą (tyčią) skleisti pramanytą informaciją apie nukentėjusįjį A. J., nenustatyta. Nurodo, kad „Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia <...>. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro“ (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-845-166/2012).

Nuteistoji B. K. neginčija, kad bendravo su laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ žurnaliste, sakė jai, jog A. J. ūkiniame pastate, buvusioje krosnyje degino senus batus, dėl to į jos ūkinį pastatą pateko daug dūmų, todėl, jos nuomone, nudvėsė vienas kalakutas, o kiti buvo leisgyviai, juos buvo priversta išpjauti. Neneigia žurnalistei sakiusi, kad, netikėtai grįžusi iš kaimynės, pati asmeniškai matė, kaip A. J. kažko įmetė vištoms į lauke esantį aptvarą, po to vištos pradėjo dvėsti. Neneigia, kad žurnalistei sakė, jog, papjovusi vieną iš kalakutų, krūtinės dešinėje pusėje rado durtinę žaizdą. Neneigia taip pat ir to, kad pokalbio su žurnaliste metu jai sakė, kad yra tvirtai įsitikinusi, jog vienas kalakutas nudvėsė, o kiti buvo apsinuodiję dėl to, kad A. J. keletą kartų krosnį kūreno senais batais net ir po to, kai buvo iškviesti gaisrininkai, nes iki tol kalakutai augo labai gerai. Žurnalistei minėjo, kad šią problemą dėl batų deginimo pavyko išspręsti tik po to, kai pati nugriovė nuo stogo jai priklausiusį kaminą. Tačiau žurnalistė to savo straipsnyje net nepaminėjo, straipsnyje klaidingai parašė, kad nuo smarvės vienas po kito ėmė kristi kalakutai. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu pripažino pati žurnalistė. Žurnalistė taip pat suklydo parašydama, kad A. J. vištas nuodijo. Apeliantė neigia sakiusi tokius žodžius. Ji tik pasakė, kad A. J. per savo tvorą kažko su sauja įmetė į jos vištų aptvarą ir po to jos pradėjo dvėsti. B. K. dėl to yra įsitikinusi. Be to, žurnalistė visai kitaip interpretavo jos pasakytus žodžius dėl kalakuto su durtine žaizda. Apeliantė žurnalistei tik paminėjo faktą, kad, papjovusi kalakutą, dešinėje krūtinės pusėje ten, kur jau buvo sugedusi mėsa, rado durtinę žaizdą. Kad tai konkrečiai padarė A. J., nesakė. Ji tik suabejojo tuo, kad daugiau niekas tai padaryti negalėjo, nes jos ūkinis pastatas visada rakinamas ir niekas į jį patekti negali. A. J. buvo išardęs jų ūkinių pastatų bendrą sieną, todėl jis į jos ūkinį pastatą galėjo patekti. Šią išardytą sieną pati žurnalistė fotografavo, tačiau į laikraštį šios nuotraukos neįdėjo. Nuteistajai nesuprantama, kodėl, rašydama straipsnį, žurnalistė jos išsakytą nuomonę interpretavo savaip, taip pat nesupranta, kodėl teismo posėdžio metu ji tvirtino, kad straipsnyje kabutėse ji pažodžiui citavo jos žodžius be jokių žodžių iškraipymų, jei žurnalistė tai tikrai būtų dariusi, tai nebūtų sumaišiusi vištų su kalakutais, nes žurnalistei to, kad nuo smarvės vienas po kito ėmė kristi kalakutai, neminėjo, minėjo, kad dvėsė vištos. Dar viena aplinkybė, įrodanti, kad žurnalistė, rašydama straipsnį, pažodžiui cituoti jos žodžių tikrai negalėjo, yra ta, kad straipsnį ji rašė ne tuo pačiu metu, kai bendravo su ja, o praėjus laiko tarpui, todėl atsiminti pažodžiui kiekvieną jos pasakytą žodį negalėjo. Kadangi žurnalistė pokalbio neįrašinėjo, niekur nieko neužsirašė, pokalbis vyko ne tik redakcijoje, kur žurnalistė tik atsišvietė jai reikalingus jos pateiktus dokumentus dėl administracinių nuobaudų taikymo A. J., bet ir jos sodo sklype. Kad žurnalistė nedarė jų pokalbio garso įrašo ir neturėjo jos pasakojimo konspekto, patvirtina tai, jog tokie duomenys teismui pateikti nebuvo. Be to, apklausta kaip liudytoja žurnalistė G. K. patvirtino, kad paukščių rūšis ji galėjo sumaišyti, todėl neatmestina ir tai, kad, ne taip supratusi jos žodžius, galėjo juos interpretuoti savaip.

Apeliaciniame skunde rašoma, kad fizinio asmens garbė ir orumas ginami teisme, paskleidus apie asmenį ne bet kokius, bet tik tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. šie duomenys turi būti netikri, tokie, kurių iš tiesų nebuvo (melagingi, išgalvoti, pramanyti). Be to, duomenys turi būti tokie, kuriuos būtų galima patikrinti, nes, pavyzdžiui, asmens išsakyta nuomonė nėra duomenys. Apeliantės tvirtinimu, ji bendraudama su žurnaliste, jokio tikslo apšmeižti A. J. ar jį pažeminti neturėjo, nes jokių išgalvotų faktų nenurodė. Batai buvo deginami tikrai, nes buvo kviesti net gaisrininkai, jos vištos dvėsė tikrai, po batų deginimo taip pat nudvėsė vienas kalakutas, kitus teko išpjauti, vienas kalakutas tikrai buvo su durtine žaizda. Į žurnalistę kreipėsi dėl to, kad nebeturėjo kitos išeities kaip apginti save ir savo turtą bei priversti A. J. baigti ardyti jos ūkinio pastato sieną ir kitaip gadinti jos turtą, nes net taikytos A. J. administracinės nuobaudos už svetimo turto (t. y. B. K.) sugadinimą jam įtakos nepadarė.

Apeliantės tvirtinimu, ji žurnalistei išsakė tik savo nuomonę, kad būtent nuo dūmų ir smarvės galėjo nudvėsti jos kalakutas, o kiti – apsinuodyti, nes iki tol paukščiai augo gerai, tačiau konkrečiai, kad A. J. nuodijo jos vištas ir perdūrė kalakutą, nesakė. Kad A. J. galėjo patekti į jos ūkinį pastatą ir sužeisti kalakutą, buvo tik jos įtarimas. Nudvėsusias vištas apeliantė norėjo ištirti, tačiau, jas atnešus į Plungės veterinarijos tarnybą, jai buvo paaiškinta, kad vištos turi būti ką tik nudvėsusios ir jas reikia vežti tirti į Telšius. Kadangi ji nuolat sode negyvena, o į jį tik nuvažiuoja, tai vištas rasdavo jau sustingusias, todėl tyrimų atlikti negalėjo. Jeigu asmuo yra įsitikinęs, kad jo skleidžiama informacija yra teisinga, t. y. jis sąžiningai klysta dėl informacijos teisingumo, ši aplinkybė atsakomybę šalina (Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-301-133/2012).

Apeliantės nuomone, byloje jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ji šmeižė žmogų per visuomenės informavimo priemonę, nėra, todėl jos veika pagal BK 154 straipsnio 2 dalį kvalifikuota nepagrįstai. Tikėti vien tik liudytojos žurnalistės G. K. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jų jokie kiti objektyvūs bylos duomenys nepatvirtino. Be to, abejonių kelia G. K. parodymai dėl to, kad ji jos žodžius citavo pažodžiui. Daugiau tikėtina, kad ši liudytoja tokiais parodymais siekia išvengti savo galimos atsakomybės už netiksliai straipsnyje pacituotus žodžius.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą nukentėjusysis A. J. nurodo, kad dėl laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ išspausdintų B. K. teiginių jis buvo apšmeižtas, dėl to visuomenėje pablogėjo jo reputacija, jam buvo padaryta didelė neturtinė žala. Straipsnį perskaičiusiems asmenims jis turėjo teisintis, kad jis straipsnyje nurodytų veiksmų neatliko. Nukentėjusysis A. J. prašo skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, B. K. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistoji, jos gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Šmeižimas (BK 154 straipsnis) yra tyčinis nusikaltimas. Šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą.

Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimas yra ir tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.

B. K. buvo kaltinama, tačiau išteisinta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) dėl laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ viešai išsakytų žodžių: „Negana to, moters teigimu, kaimynas ėmė ardyti abu pastatus skiriančią sieną, gadinti stogą, per kurio plyšius lyjant į vidų teka vanduo“.

Skundžiamu nuosprendžiu B. K. nuteista pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ publikuotame straipsnyje „Kaimynams susikalbėti nepadėjo net registruoti laiškai“ (b. l. 4) buvo išspausdinta: „Kita A. J. niekšybė – ūkiniame pastate buvusioje krosnyje deginti seni batai, nuo kurių smarvės vienas po kito ėmė kristi jos kalakutai. Vištas jis taip pat nuodijo. Savo akimis matė, kaip kažką joms įmetė, ir šios ėmė dvėsti. Be to, jis vieną jos kalakutą peiliu ar kokiu kitu aštriu daiktu perdūrė“. Taip B. K. apšmeižė A. J..

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. J. tvirtino, kad laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, tokie teiginiai žemina jo garbę ir orumą. Susitikęs gatvėje žmones, jis turi kiekvienam aiškinti, kad laikraštyje buvo parašyta neteisybė, kad jis B. K. vištų nenuodijo, nieko joms nemetė, kalakutui nedūrė. Nukentėjusysis neneigė, kad vieną kartą norėjo sudeginti porą batų, per sienoje buvusią skylę priėjo dūmų, B. K. iškvietė gaisrininkus. Gaisrininkai pasižiūrėjo ir pasakė, kad skylė yra B. K. pusėje, liepė skylę sutvarkyti, laikinai nutraukė kūrenimą. Pro bendroje sienoje esančią skylę jis į B. K. ūkinio pastato pusę patekti negalėjo, nes skylė yra nedidelė (b. l. 80).

Apeliaciniame skunde nuteistoji B. K. neigė sakiusi žurnalistei, kad jos vištas nuodijo bei kalakutą perdūrė būtent A. J.. Tvirtino, kad į žurnalistę kreipėsi norėdama apginti savo turtą, priversti A. J. baigti ardyti jos ūkinio pastato sieną ir kitaip gadinti jos turtą.

Byloje surinkti duomenys nepaneigia aplinkybės, kad tarp B. K. ir A. J. vyksta nuolatiniai konfliktai. Pagal B. K. pareiškimą A. J. ne kartą buvo nubaustas administracine tvarka pagal ATPK 188 straipsnį už sublokuoto ūkinio pastato sienos ardymą (b. l. 40, 41–42, 27), keletą kartų dėl to paties pažeidimo A. J. administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta (b. l. 44, 48). A. J. taip pat kreipėsi į policijos komisariatą dėl to, jog, jo teigimu, B. K. galėjo nuvytinti jo gėles (b. l. 46). Tačiau B. K. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad ji nesakė, jog jos vištas nuodijo bei kalakutą perdūrė būtent A. J., prieštarauja jos pačios parodymams, duotiems teisiamajame posėdyje.

Teisiamajame posėdyje nuteistoji B. K. tvirtino, kad ji pati matė, kaip A. J. jos „vištoms saują įmetė“, vištos pradėjo viena po kitos dvėsti, dėl to ji su A. J. barėsi. Taip pat A. J. degino batus. Sienoje pamatė išardytą didelę skylę ir surado sužeistą kalakutą. Niekas kitas, išskyrus A. J., į jos teritoriją patekti negalėjo. V. J. per sieną galėjo palipti kopėčiomis. B. K. žurnalistams sakė, kad dėl dūmų nudvėsė tik vienas kalakutas, o vištos dvėsė viena po kitos, taip pat rado perdurtą kalakutą. Kitus kalakutus išpjovė pati, dėl to, kad vienas iš jų susirgo. Perdurtą kalakutą ištyrimui vežė į Plungę, pas veterinarus, tačiau veterinarai pasakė, kad Plungėje jie tokių tyrimų neatlieka, liepė vežti į Telšius, be to, kalakutas turėjo būti atvežtas ką tik nudvėsęs. Todėl ji rašytinių įrodymų, dėl ko nudvėsė paukščiai, neturi. Atvažiavę gaisrininkai matė, kad kalakutai vos alsavo. Straipsnyje netiksliai parašyta, kad vienas po kito dvėsė kalakutai. Dėl to laikraščio į teismą nedavė (b. l. 80–81).

Teisiamajame posėdyje liudytoja G. K. pripažino, kad vienintelį dalyką, ką ji galėjo sumaišyti rašydama straipsnį, tai naminių paukščių rūšis, t. y. kalakutus sumaišyti su vištomis. Parodė, kad straipsnyje jokių jos interpretacijų nebuvo. Straipsnyje pažodžiui pacitavo pašnekovės žodžius, juos parašydama kabutėse. B. K. viską išdėstė redakcijoje, po to dar kartelį ji viską papasakojo nuvažiavus į jos sodą. Moters kalba buvo pataisyta tik gramatiškai, nenukrypstant nuo faktų. Buvo išklausyta ir B. K., ir A. J.. Liudytojos darbas yra paviešinti nusiskundimus, o ne būti kieno nors pusėje (b. l. 75).

Aplinkybę, kad liudytoja G. K. straipsnyje sumaišė tik naminių paukščių rūšis, teisiamajame posėdyje nepaneigė ir B. K.. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji B. K. aiškiai parodė, kad straipsnyje netiksliai parašyta, kad vienas po kito dvėsė kalakutai.

Tai, kad liudytoja G. K. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnyje „Kaimynams susikalbėti nepadėjo net registruoti laiškai“ parašė aplinkybes iš B. K. pasakojimų, jų neiškraipė, patvirtina ir liudytojos Z. J. parodymai, iš kurių matyti, kad B. K. jai pasakojo apie naminių paukščių nuodijimą, kad matė, kaip A. J. kažką įmetė vištoms ir kitą rytą surado padvėsusią vištą, taip pat surado perdurtą kalakutą (b. l. 76).

Iš aptartų duomenų matyti, kad nuteistoji B. K. apie tai, kad V. J., degindamas batus, nuodijo jos vištas, įlindęs pro skylę į jos ūkinio pastato pusę, perdūrė kalakutą, kad pati matė, kaip A. J. kažką įmetė vištoms ir kitą rytą surado padvėsusią vištą, pasakojo ne tik žurnalistei, bet ir liudytojai Z. J.. Akivaizdu, kad žurnalistė B. K. nurodytų aplinkybių žinoti negalėjo. B. K. papasakotos aplinkybės žurnalistei G. K. ir Z. J. visiškai sutampa, todėl netikėti G. K. parodymais, kad ji straipsnyje parašė tik tas aplinkybes, apie kurias jai papasakojo pati B. K., nėra jokio pagrindo.

Dėl to, kad laikraštyje buvo išspausdinti, jos teigimu, neteisingi duomenys, B. K. laikraščiui „(duomenys neskelbtini)“ pretenzijų ar civilinio ieškinio nepareiškė, savo tariamos nuomonės jokiais objektyviais įrodymais nei prieš paskleisdama ją spaudinyje, nei vėliau nepagrindė, todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog B. K. spaudoje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją.

Esant aptartoms aplinkybėms, akivaizdu, kad B. K. spaudoje viešai paskleista informacija apie tai, kad „Kita A. J. niekšybė – ūkiniame pastate buvusioje krosnyje deginti seni batai, nuo kurių smarvės vienas po kito ėmė kristi jos kalakutai. Vištas jis taip pat nuodijo. Savo akimis matė, kaip kažką joms įmetė, ir šios ėmė dvėsti. Be to, jis vieną jos kalakutą peiliu ar kokiu kitu aštriu daiktu perdūrė“, yra negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija, kuri gali asmenį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Apylinkės teismo skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, teismas bylą išnagrinėjo nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, įrodymus vertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais, B. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį nuteisė pagrįstai. Plungės rajono apylinkės teismo 2014-03-28 nuosprendis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistosios B. K. apeliacinį skundą atmesti.