Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI3-1957-463/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.7; 12.16.4; 55.1.3 (S)

2020 m. balandžio 8 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus teritorinė muitinė, V. U., G. T., L. B.) dėl sprendimų ir sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. S. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. S-170 (7-151/2019) „Dėl A. S. skundo“ (toliau – Komisijos sprendimas); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2019 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1A-230 „Dėl A. S. skundo“ (toliau – Departamento sprendimas); 3) Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. 18KP-17-686 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ (toliau – Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas) 1, 2, 3, 4 ir 6 punktus.

Pareiškėjo nuomone, ir Departamentas, ir Komisijai nepagrįstai, nagrinėdamos pareiškėjo skundus, taikė 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 patvirtinto Bendrijos muitinės kodekso (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 203 straipsnio 3 dalį, nes vietoje jo turėjo taikyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 952/2013 patvirtintas Sąjungos muitinės kodekso (toliau – Sąjungos muitinės kodeksas) 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktus, įsigaliojusius nuo 2016 m. gegužės 1 d. Šių punktų pagrindu pareiškėjui turėjo būti panaikinta mokestinė atsakomybė, nes prekės buvo sunaikintos jau galiojant minėto Sąjungos muitinės kodekso nurodytiems punktams. Tai, kad Departamentas ir Komisija turėjo vadovautis nurodytais punktai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir susidariusios faktinės aplinkybės. Pareiškėjui prievolė muitinei įregistruota 2016 m. lapkričio 10 d. ir prekės sunaikintos 2017 m. spalio 20 d., t. y. jau galiojant minėtam Sąjungos muitinės kodeksui, kuris numato mokestinės atsakomybės panaikinimą. Vilniaus teritorinė muitinė pažeidė Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnio 6 dalį, nes pranešimas pareiškėjui nebuvo pateiktas. Šis procedūrinis pažeidimas nulemia jų pagrindu priimtų sprendimų neteisėtumą.

Atsakovas Departamentas atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas nurodo, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai buvo atlikti 2015 m. gruodžio 22 d., kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, todėl skolos muitinei atsiradimo diena pagrįstai pripažinta 2015 m. gruodžio 22 d., kai galiojo Bendrijos muitinės kodekso nuostatos. Pareiškėjas nepagrįstai sieja skolos muitinei atsiradimo momentą su skundžiamo Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo priėmimo data, t. y. 2016 m. lapkričio 11 d. Šiuo atveju prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tokiu atveju, jeigu importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuotos bei sunaikintos iki 2016 m. gegužės 1 d., galiojant Sąjungos muitinės kodeksui. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse byloje Nr. eA-4293-968/2019, Nr.eA-1256-261/2019. Pareiškėjo teisė būti išklausytam pagal Europos Sąjungos Teisingumą Teismą yra sąlyginė, nes šio principo pažeidimas lemia sprendimo panaikinimą tik tuo atveju, kai, nesant šio pažeidimo, procedūros rezultatas galėtų būti kitoks. Pareiškėjui buvo suteikta teisė būti išklausytam, t. y. jis turėjo galimybę teikti visus dokumentus ir paaiškinimus skundo nagrinėjimo metu dar iki ginčas pasiekė teismą. Po skundo nagrinėjimo atnaujinimo pareiškėjas nepateikė jokių naujų argumentų ar nesutikimo su įregistruota mokestine prievole motyvų. Skunde taip pat nenurodyti jokie dokumentai, kurių pareiškėjas negalėjo pateikti ar kurie buvo Vilniaus teritorinės muitinės neįvertinti ir galėtų pakeisti skundžiamo sprendimo turinį. Įvertinus visus atsiliepime išdėstytus argumentus, nėra pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reglamentuoja neteisėto prekių įvežimo metu galiojęs Bendrijos muitinės kodeksas, o ne pareiškėjo skunde nurodomas Sąjungos muitinės kodeksas. Šiuo atveju vežamos prekės į Bendrijos muitų teritoriją nebuvo pateiktos muitinės įstaigai, dėl ko šios prekės laikytos kaip neteisėtai įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Šio kodekso 202 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas skolos atsiradimo momentas, t. y. skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu. Šiuo atveju prekės buvo neteisėtai įvežtos vykdant legaliai gabenamų prekių (medinių padėklų dangčių) Bendrijos tranzito procedūrą 2015 m. gruodžio 22 d., o ne 2016 m. lapkričio 11 d., kaip skunde nurodo pareiškėjas. Visgi pareiškėjo skunde teisingai nurodyta, kad šios prekės buvo sunaikintos 2017 m. spalio 20 d., t. y. jau galiojant Sąjungos muitinės kodeksui, kuris panaikina mokestinę prievolę. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs panašią administracinę bylą Nr. eA-1224-575/2019 (kai prekės buvo sunaikintos jau galiojant Sąjungos muitinės kodeksui), yra konstatavęs, kad, jeigu prekių sunaikinimo faktas lemtų skolos muitinei išnykimą, būtų pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas, kadangi tą pačią nusikalstamą veiką padariusiems keliems asmenims, priklausomai nuo bylos išnagrinėjimo trukmės, kiltų skirtingos teisinės-mokestinės pasekmės. Vilniaus teritorinės muitinės teigimu, šie atsiliepimo argumentai patvirtina, kad pareiškėjo skundo argumentai nėra pagrįsti. Pažymėjo, kad pareiškėjui ikiteisminio tyrimo medžiaga ir jo metu nustatytos faktinės aplinkybės visą laiką buvo žinomos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. U. atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu sutinka su pareiškėjo skundu ir prašo teismo panaikinti Departamento sprendimą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, šioje byloje skundžiami sprendimai prieštarauja Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams. Apie prekių (cigarečių) sunaikinimą patvirtina į bylą pateikti aktai dėl sunaikintų prekių, kas patvirtina, kad prekės (cigaretės) buvo sunaikintos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, kurie švelnina atsakomybę ir turi būti taikytini šiuo atveju. Be to, prievolė muitinei taip pat atsirado galiojant Sąjungos muitinei kodeksui, t. y. 2016 m. lapkričio 10 d., dėl ko, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką egzistuoja abi sąlygos, dėl kurių turi būti panaikinti skola. Trečiasis suinteresuotas asmuo kaip ir pareiškėjas prieš Vilniaus teritorinei muitinei priimant sprendimą negavo jokio pranešimo, todėl buvo pažeista Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnio 6 dalis. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pabrėžė, kad Departamento sprendimas, kuriuo nustatyta solidari mokestinė prievolė ir jo atžvilgiu, yra pagrįsta tik formaliais pagrindais, neįvertinus faktinių aplinkybių visumos ir nenustačius pagrindu, leidžiančių pripažinti trečiąjį suinteresuotą asmenį solidariu skolininku.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. T. ir L. B. atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką informuoti tinkamai.

Administracinės bylos visapusiškam ir objektyviam išnagrinėjimui prie šios administracinės bylos prijungta Komisijos byla Nr. 7-151/2019 (toliau – Byla).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Byloje kilęs ginčas dėl atsisakymo pripažinti pareiškėjo atžvilgiu skolą muitinei išnykusia, pasikeitus teisiniam reguliavimui.

2. Vadovaujantis bylos medžiaga nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės.

2.1. Vilniaus teritorinė muitinė atliko tyrimą pagal gautą informaciją, kad 2015 m. gruodžio 22 d. Šalčininkų kelio poste buvo pateikta ir įforminta tranzito deklaracija Nr. 15LTVK300014D70CE0, kurioje buvo deklaruota, kad vežama 24 pakuotės medinių padėklų dangčių, nors atlikus rekontrolę transporto priemonėje buvo rasta apie 600–700 dėžių nedeklaruotų cigarečių. Vadovaudamasi muitinės tyrimo medžiaga ir Muitinės kriminalinės tarnybos ikiteisminio tyrimo medžiaga, Vilniaus teritorinė muitinė priėmė skundžiamą sprendimą (Byla, b. l. 10–13). Šiuo sprendimu Vilniaus teritorinė muitinė, vadovaudamasi, be kita ko, tranzito procedūros įforminimo metu galiojančio Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, nusprendė: 1) pripažinti pareiškėją solidariu skolininku su kitais asmenimis muitinei; 2) skolos muitinei atsiradimo datą laikyti 2015 m. gruodžio 22 d.; 3) skolos atsiradimo vietą laikyti Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zoną; 4) įregistruoti pareiškėjui ir kitiems asmenims mokestinę prievolę muitinei; 5) skirti pareiškėjui ir kitiems asmenims baudą už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą; 6) įpareigoti pareiškėją ir kitus asmenis sumokėti mokestinę prievolę.

2.2. Nesutikdamas su tokiu Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu pareiškėjas kreipėsi su skundu į Departamentą, prašydamas panaikinti šį sprendimą.

2.3. Departamentas, įvertinęs faktinę aplinkybę, kad Vilniaus teritorinė muitinė, priimdama skundžiamą sprendimą, rėmėsi Muitinės kriminalinės tarnybos ikiteisminio tyrimo medžiaga, pagal kurią pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir nustatęs, kad šio tyrimo metu nustatyti faktai ar jų nebuvimas galės turėti įtakos mokestinės prievolės atsiradimui mokestinio ginčo kontekste, priėmė 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 1A-3 „Dėl A. S.“ skundo nagrinėjimo sustabdymo“ ir pareiškėjo skundo nagrinėjimą sustabdė iki kol bus priimtas galutinis sprendimas pagal Muitinės kriminalinės tarnybos pradėtą ikiteisminį tyrimą.

2.4. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su 2019 m. birželio 27 d. prašymu „Dėl Vilniaus teritorinės muitinės sprendimų panaikinimo“ (Byla, b. l. 22–23), kuriuo nurodė, kad baudžiamoji byla pagal Muitinės kriminalinės tarnybos pradėtą ikiteisminį tyrimą išnagrinėta ir Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-165-654/2019 priimtas 2018 m. birželio 25 d. nuosprendis, pagal kurį įvežtos prekės sunaikintos. Atkreipė dėmesį, kad nuo Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo priėmimo dienos iki šių dienų keitėsi teisinis reglamentavimas, t. y. tuo metu, kai buvo priimtas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas galiojęs Bendrovės muitinės kodeksas nuo 2016 m. gegužės 1 d. buvo panaikintas ir įsigaliojo Sąjungos muitinės kodeksas, kurio 124 straipsnis numato skolos muitinei išnykimą. Todėl prašė be kitų Vilniaus teritorinės muitinės priimtų sprendimų panaikinti ir Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą.

2.5. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir prašymą, Departamentas priėmė skundžiamą Departamento sprendimą (Byla, b. l. 5–9), kuriuo atnaujino pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir nusprendė panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo rezoliucinės dalies 5 punktą, pagal kurį pareiškėjui solidariai su kitais skolininkais paskirta 103 179 Eur bauda, o likusioje dalyje Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą palikti nepakeistą. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė šias išvadas. Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai pareiškėją pripažino solidariu skolininku muitinei. Vilniaus teritorinė muitinė, priimdama skundžiamą Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą, pagrįstai netaikė Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio (Skolos muitinei išnykimas), nes šiuo atveju skola muitinei atsirado iki Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatų, dėl muitinės skolos išnykimo, įsigaliojimo. Vilniaus teritorinė muitinė, skirdama 103 179 Eur baudą, pažeidė non bis in idem (liet. asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį pažeidimą) principą.

2.6. Pareiškėjas, nesutikęs su ta Departamento sprendimo dalimi, kuria Departamentas paliko Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą nepakeistą, kreipėsi su skundu į Komisiją (Byla, b. l. 2–3). Pareiškėjas skundą grindė nesutikimu su Departamento išvada, kad Vilniaus teritorinė muitinė, priimdama Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą, pagrįstai netaikė Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio, reglamentuojančio skolos muitinei išnykimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skola muitinei ir prekės sunaikintos pareiškėjo atžvilgiu jau galiojant Sąjungos muitinės kodeksui. O, be to, ir baudžiamosiose bylose Nr. 1A-563-398/2016, Nr. 1-19-497/2017 yra suformuota praktika, pagal kurią Sąjungos muitinės kodeksas pareiškėjo atveju taikomas atgal, nes jis lengvina asmens padėtį. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė skundžiamą Komisijos sprendimą (Byla, b. l. 81–84) ir šiuo nusprendė pareiškėjo skundo argumentų pagrindu Departamento sprendimo nepanaikinti.

2.7. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti jo atžvilgiu teisines pasekmes sukeliančius Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo 1, 2, 3, 4 ir 6 punktus, Departamento sprendimo dalį, kuria patvirtinti Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo 1, 2, 3, 4 ir 6 punktai, ir Komisijos sprendimą, kuriuo patvirtintas Departamento sprendimas.

3. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad pareiškėjas pripažintas mokesčių mokėtoju (solidariu skolininku muitinei) (Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo 1 punktas) ir kad skolos atsiradimo vieta – Vilniaus teritorinės muitinės veiklos zona (Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo 3 punktas), nėra. Pareiškėjas taip pat neginčija fakto, kad jam ir kitiems asmenims buvo įregistruota mokestinė prievolė (Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo 4 punktas), bei Departamento sprendimo dalies, kuria panaikintas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo 5 punktas. Nagrinėjamu atveju nekeliamas ginčas ir dėl faktinių aplinkybių, kurios nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir buvo įvertintos baudžiamojoje byloje bei kuriomis buvo remtasi priimant skundžiamus Vilniaus teritorinės muitinės, Departamento ir Komisijos sprendimus. Šiuo atveju pareiškėjas ginčą kelia išimtinai dėl to, kad jo atžvilgiu nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnis, numatantis skolos muitinei išnykimą prekių konfiskavimo atveju, ir skola muitinei nebuvo panaikinta. Su tokia pareiškėjo pozicija sutinka ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. U.. Visgi teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais Vilniaus teritorinė muitinė ir Departamentas laikosi priešingos pozicijos, t. y. kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnį, nes skolos muitinei atsiradimo momentu, t. y. 2015 m. gruodžio 22 d. galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, kuris nenumatė skolos muitinei išnyko, esant prekių konfiskavimui ar sunaikinimui. Tokią poziciją palaikė ir Komisija, patvirtinusi Departamento sprendimą. Todėl, siekdamas išnagrinėti kilusį ginčą, toliau teismas, vadovaudamasis aktualiomis Bendrijos muitinės kodekso ir Sąjungos muitinės kodekso nuostatomis, vertins, ar nagrinėjamu atveju teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu skola muitinei nepripažinta išnykusia pasikeitus teisiniam reguliavimui, t. y. ar Komisijos sprendimas, kuriuo patvirtinas Departamento sprendimas ir konstatuota, kad skolos muitinei atsiradimo momentas yra 2015 m. gruodžio 22 d., o Departamentas teisėtai atsisakė pripažinti, kad skola muitinei yra išnykusi, yra teisėtas ir pagrįstas.

4. Vilniaus teritorinei muitinei priimant skundžiamą sprendimą galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, kurio 202 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, jog skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Šio kodekso 214 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip, ir nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Taigi, skolos muitinei atsiradimo data būtent ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Analogiška nuostata yra numatyta ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje, kurioje pasakyta, kad importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei. Vadinasi, Bendrijos muitinės kodekso ar Sąjungos muitinės kodekso taikymas išimtinai priklauso nuo kuris iš šių kodeksų galiojo skolos muitinei atsiradimo dieną. Kaip minėta, pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kurios nustatytos ikiteisminio tyrimo metu ir buvo įvertintos baudžiamojoje byloje bei kuriomis buvo remtasi priimant skundžiamus Vilniaus teritorinės muitinės, Departamento ir Komisijos sprendimus. Šiuo atveju nustatyta, kad skola muitinei atsirado 2015 m. gruodžio 22 d., kai Šalčininkų kelio poste buvo pateikta ir įforminta tranzito deklaracija Nr. 15LTVK300014D70CE0, kurioje buvo deklaruota, kad vežama 24 pakuotės medinių padėklų dangčių, nors atlikus rekontrolę transporto priemonėje iš tikrųjų buvo rasta apie 600–700 dėžių nedeklaruotų cigarečių. Tuo metu galiojo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalis, pagal kurią skolos muitinės atsiradimo momentas siejamas su neteisėtais veiksmais. Todėl įvertinus tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad skola muitinei atsirado 2016 m. lapkričio 10 d., t. y. kai buvo priimtas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas, dėl to skola muitinei jo atžvilgiu atsirado jau galiojant Sąjungos muitinės kodeksui, laikomas neatitinkančiu nustatytų ir aptartų faktinių aplinkybių, susijusių su skolos muitinei atsiradimo momentu, todėl atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo 2 punktas, kuriame nustatyta, kad skolos muitinei atsiradimo data yra 2015 m. gruodžio 22 d., yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus teritorinė muitinė teisėtai pareiškėjo atžvilgiu dėl skolos muitinei įregistravimo vadovavosi Bendrijos muitinės kodeksu, todėl ir Departamentas neturėjo jokio pagrindo jo naikinti.

5. Laikotarpiu kai buvo priimtas Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas ir vykdomas Muitinės kriminalinės tarnybos ikiteisminio tyrimas bei baudžiamosios bylos nagrinėjimas nuo 2016 m. gegužės 1 d. (Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 288 straipsnis) pradėjo galioti Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punktas, kuris nustatė, kad nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta, kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, o f punktas – kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Šiuo atveju pareiškėjas, remdamasis tuo, kad Vilniaus teritorinei muitinei priimant sprendimą ir vykdant ikiteisminį tyrimą pasikeitė teisinis reglamentavimas, kuris švelnina jo atsakomybę, kad nurodydamas, kad neteisėtai gabentos prekės buvo sunaikintos 2017 m. spalio 20 d. (pagal 2017 m. spalio 20 d. turto sunaikinimo aktą (Byla, b. l. 74–75)), t. y. galiojant Sąjungos muitinės kodeksui, laikosi pozicijos, kad Departamentas nepagrįstai atsisakė skolą muitinei pripažinti išnykusia.

5.1. Vertinant šį pareiškėjo argumentą aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas teisės aiškinimas, aiškinant Bendrijos muitinės kodekso ir Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymą dėl skolos muitinei pripažinimo išnykusia, pagal kurį prekių sunaikinimo faktas lemia importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4293-968/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1256-261/2019). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo suformuotoje praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą (išnykimą), yra materialinio pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šio kodekso įsigaliojimo. O ir nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data.

5.2. Atitinkamai, spręsdama dėl prekių konfiskavimo ir jų sunaikinimo reikšmės vertinant skolos muitinei išnykimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-489/2020 vadovavosi aptarta nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. eA-1256-261/2019, Nr. eA-1224-575/2019, eA-4293-968/2019, taip pat žr., su atitinkamais pakeitimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1368-422/2018) panašiose bylose, pagal kurią Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą ir išnykimą, konkrečiai ir šio kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktai, gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo, o galiojant Bendrijos muitinės kodeksui atsiradusioms skoloms, taikomos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos. Įvertinus tai Kasacinio teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad prekių, dėl kurių muitinės skola atsirado galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, konfiskavimas ir sunaikinimas skolos išnykimo savaime nelemia.

5.3. Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir šio ginčo išsprendimui aktualią teismų praktiką, nenustatytas nei teisinis, nei faktinis pagrindas, leidžiantis sutikti su pareiškėjo skunde ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstyta pozicija. Pirma, kaip nustatyta vertinant skolos muitinei atsiradimo momentą, pareiškėjo atžvilgiu skola muitinei atsirado galiojant Bendrovės muitinės kodeksui, o ne Sąjungos muitinės kodeksui. Antra, nustačius, kad skola muitinei pareiškėjo atžvilgiu atsirado galiojant Bendrovės muitinės kodeksui, aplinkybė, kad ginčo prekės (cigaretės) buvo sunaikintos 2017 m. spalio 20 d., neturi jokios įtakos skolos muitinei pripažinimui išnykusia pagal Sąjungos muitinės kodeksą, nes jis šiuo atveju nėra taikomas. Šiuo atveju skolos muitinei atsiradimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d) punktas nustatė, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi, vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-2619/2011, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą C-459/07 38 punktas ir kt.), Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d) punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš šių prekių išvežimą iš pirmos muitinės įstaigos. Byloje nagrinėjamu atveju prekės, kurios buvo vežamos iš Baltarusijos Respublikos, buvo sulaikytos Šalčininkų kelio posto teritorijoje, o tai reiškia, kad importo mokesčių skola muitinei nurodytu pagrindu negali būti pripažįstama išnykusia. Todėl ir šie pareiškėjo skundo argumentai, kuriais grindžiamas skolos muitinei pripažinimas išnykusia, atmestini kaip nepagrįsti.

5.4. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų, kurie būtų pagrindu teismui nukrypti nuo jau suformuotos teisės aiškinimo aktualaus nagrinėjamu atveju nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjo skundo argumentas, kad baudžiamosiose bylose yra formuluojamas kitos teisės aiškinimas nei administracinių teismų, yra atmetamas kaip nepagrįstas, vadovaujantis sprendimo 5.2 papunktyje aptartu vėliausiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo atžvilgiu skola muitinei turėjo būti pripažinta išnykusia ir nesutikti su Komisijos sprendime padaryta tokia išvada.

6. Pareiškėjas savo skundo reikalavimus grindžia ir tuo, kad jis nebuvo tinkamai išklausytas Vilniaus teritorinės muitinės procedūros metu, todėl buvo pažeistas Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnis. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 straipsnio 2 d. a punktas). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze (C-395/00), 51 punktas). Tačiau ši aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. A756-686/2010). Pirmiausia pažymėtina, kad šio skundo argumento pareiškėjas nebuvo nurodęs Komisijai, kuri nagrinėjo šį ginčą ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Kadangi šios administracinės bylos ribos – Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas – šiuo atveju skundo argumentai, kurie nebuvo pateikti Komisijai nevertinami sprendžiant dėl Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjo skundo argumentas, jog jam nebuvo užtikrinta jo teisė būti išklausytam, yra niekuo nepagrįstas, t. y. pareiškėjas nenurodė konkrečiai, ar buvo kreipęsis į Vilniaus teritorinę muitinę su prašymais, kurių Vilniaus teritorinė muitinė negavo, ar teikė kokius nors dokumentus, kuriuos buvo atsisakyta priimti, ar teikė papildomus paaiškinimus, kurie nebuvo priimti ir ar dar kitaip buvo suvaržyta jo teisė būti išklausytam. Šiuo aspektu Departamentas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas neteikė jokių papildomų paaiškinimų, nebuvo aktyvus procedūros metu. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentas, kad jis nebuvo tinkamai išklausytas, yra nepagrįstas.

7. Šios administracinės bylos ribose nenustačius pagrindų, kuriais būtų galima naikinti skundžiamus sprendimus, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.