Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2017-04-18 · Civilinė byla Nr. 2A-367-258/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-18
Bylos Nr.
2A-367-258/2017
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-34730-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
Atsakovas
AB „Lietuvos draudimas“
Ieškovas
J. B.
Kategorijos
  • 2.5.39.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-367-258/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-34730-2013-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.2.6.1.; 3.3.1.18.2.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo draudimo išmoką- 15 700 Lt (4 547,03 Eur), 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas 2012-11-13 apie 15 val. 30 min. vairavo jam priklausantį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Važiuodamas Vilniuje esančia Kareivių gatve nuo sankryžos su Žirmūnų gatve, priartėjęs prie pastato Nr. 9, ieškovas pastebėjo, kad staiga iš aikštelės prie nurodyto pastato išsuko automobilis „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas staigiai stabdė, bet atstumas iki automobilio „Opel Vectra“ buvo pernelyg mažas. Automobiliai susidūrė. Ieškovas ir automobilio „Opel Vectra“ vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, pastarojo automobilio vairuotojas pripažino kaltę dėl eismo įvykio. UAB „Nepriklausomų ekspertų biuras“ įvertino apgadintą ieškovo automobilį ir nustatė, kad apgadintos transporto priemonės atkūrimas iki buvusių prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių netikslingas. Ieškovas mano, kad ieškinyje aprašyto eismo įvykio metu jam padaryta 15 700 Lt (4 547,03 €) dydžio žala, lygi automobilio rinkos vertės iki apgadinimo (22 600 Lt) ir apgadintos transporto priemonės likutinės rinkos vertės (6 900 Lt) skirtumui. Atsakovas su ieškiniu nesutiko bei nurodė, kad jis atsisakė sumokėti draudimo išmoką, kadangi ieškinyje nurodyti automobiliai susidūrė kitokiomis, negu nurodė vairuotojai eismo įvykio deklaracijoje, aplinkybėmis. Atsakovas savo poziciją grindė atsakovo eksperto R. L. 2012-12-19 ekspertine pažyma žalos byloje Nr. 1316336, kur konstatuota, kad didžiausi tyrime aprašytų automobilių sugadinimai buvo padaryti ne 2012-11-13 eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis. Atsakovas mano, kad ši išvada neprieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-06-19 specialistų išvadai Nr. 11-1390(13), pateiktai ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 10-9-00134-13. Specialistai nurodė, kad automobilis „VW Golf“ priekinės dalies dešine puse atsitrenkė į priekyje jo buvusio ir stovėjusio arba mažu greičiu važiavusio automobilio „Opel Vectra“ kairiojo šono priekinę dalį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 9 sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovui J. B. iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 4 547,03 Eur draudimo išmoką, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 4 547,03 Eur nuo 2013-10-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 222,36 Eur bylinėjimosi išlaidas.Teismas nurodė, kad ieškovas automobilio „Opel Vectra“ greitį 2012-11-23 paaiškinimuose nurodė tik apytiksliai. Kitas eismo įvykio dalyvis apie jo vairuoto automobilio judėjimą prieš susidūrimą 2012-11-28 paaiškinime (I t., b. l. 50) parašė „Pajudėjau iš vietos I pavara, kito automobilio greičio nurodyti negaliu „iš akies“. Iš šių duomenų teismas sprendė, kad eismo įvykyje susidūrusių automobilių vairuotojai nežinojo tikslių duomenų apie automobilio „Opel Vectra“ greitį prieš susidūrimą, jie paaiškinimuose nurodė ne duomenis, o savo įspūdžius, kurie galėjo būti netikslūs. Ieškovas 2012-11-23 paaiškinime nurodė, kad abu eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai buvo išsigandę (I t., b. l. 49), o išgąstis trukdo užfiksuoti tikslius eismo įvykio duomenis.Teismas konstatavo, kad nėra patikimų duomenų, paneigiančių ar verčiančių abejoti ieškovo ir kito eismo įvykio dalyvio V. P. paaiškinimais apie jų vairuotų automobilių susidūrimo aplinkybes, todėl padarė išvadą, kad ieškovas ir V. P. pateikė teisingus duomenis apie automobilių „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrimo 2012-11-23 aplinkybes. Todėl ieškovo nuostoliai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su 2012-11-23 eismo įvykiu. Teismas nurodė, kad įvykis, kurio metu buvo apgadinta apdrausta transporto priemonė „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal šio automobilio savininko ir atsakovo sudarytą draudimo sutartį (draudimo liudijimas Nr. LD97974557) yra draudžiamasis įvykis. Draudžiamasis įvykis įvyko draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Todėl atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti ieškovui draudimo išmoką ir privalo šią išmoką ieškovui sumokėti (CK 6.987 str.).Teismas nurodė, kad 2009-12-18 UAB „Nepriklausomas autoekspertų biuras“ pateikė ieškovui Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 2121137 (I t., b. l. 5, 6,- kopija). Šios ataskaitos išvadose parašyta, kad apgadinto automobilio atkūrimas iki buvusių prieš apgadinimą techninės būklės ir eksploatacinių savybių ekonomiškai netikslingas. Automobilio vertė iki apgadinimo- 22 600 Lt, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė- 6 900 Lt. Automobilio rinkos vertės iki apgadinimo (22 600 Lt) ir apgadintos transporto priemonės likutinės rinkos vertės (6 900 Lt) skirtumą - 15 700 Lt (4 547,03 Eur) ieškovas laiko nuostoliais, kuriuos patyrė dėl jo turto apgadinimo ir reikalauja tokio dydžio draudimo išmokos. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalaujama priteisti žalos dydžio išmoka atitinka Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 6 d. nuostatas, todėl ieškovui iš atsakovo priteisė 4 547,03 Eur draudimo išmoką (CK 6.987 str., Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16, 19 str.).

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) AB „Lietuvos draudimas“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą atmetant ieškovo reikalavimą visa apimti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:Apelianto ekspertas R. L., atlikęs transporto priemonių, „VW Golf“ ir „Opel Vectra“, tyrimą, 2012 m. gruodžio 19 d. ekspertinėje pažymoje Nr. 1316336, nurodė, kad „didžiausi šių automobilių sugadinimai buvo padaryti ne 2012 m. lapkričio 13 d. eismo įvykio metu vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis“. Be to, Ekspertinės pažymos tiriamojoje dalyje pažymėta, kad virš „Opel Vectra“ rato arkos esančiuose horizontaliuose įmušimuose yra daugybė vertikalių smulkių įbrėžimų. Tokia įbrėžimų kryptis nurodo į tai, kad smūginio kontakto su kitu kūnu metu automobilis „Opel Vectra“ stovėjo. Taip pat nurodoma, kad tai, jog sutampa automobilių „aukščiausi šio kontakto pėdsakų didžiausi aukščiai, leidžia teigti, kad prieš susidūrimą automobilis „VW Golf“ nebuvo stabdomas, sugadinimų pobūdis, dydis, aukštis nuo žemės paviršiaus nurodo, kad automobilis „VW Golf“, judėdamas nedideliu, iki 30 km/h greičiu, nestabdomas, atsitrenkė į stovinčio automobilio „Opel Vectra“ kairiojo šono priekine dalį. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. vasario 24 d. pateiktame ekspertizės akte Nr. 11-1808(14) nurodyta, jog „VW Golf“ ir „Opel Vectra“ automobiliai po susidūrimo galėjo sustoti taip kaip užfiksuota įvykio vietos nuotraukose, susidūrimo metu stabdomam (ar stabdomam neintensyviai) automobiliui „VW Golf“ važiuojant Kareivių g. 30 - 50 km/h greičiu, o automobiliui „Opel Vectra“ susidūrimo metu stovint arba važiuojant nedideliu greičiu. Šiame akte taip pat teigiama, jog nurodytas (J. B.) 20 km/h greitis prieštarauja tyrimui. Automobiliui „Opel Vectra“ susidūrimo metu ne stovint arba važiuojant nedideliu greičiu (eksperto vertinimu iki 5 km/h), kaip nustatyta tyrime, o važiuojant J. B. nurodytu 20 km/h greičiu, po susidūrimo padėtyse, kaip užfiksuota nuotraukose, automobiliai sustoti negalėjo. Iš viso to matyti, jog ekspertizės išvados nesutampa ne tik su eismo įvykio deklaracijoje pateikiama informacija, bet ir su ta, kuria ieškovas ir trečiasis asmuo pateikia savo paaiškinimuose.Remiantis ieškovo ir trečiojo asmens pateiktomis aplinkybėmis, eismo įvykio metu sugadintos transporto priemonės „VW Golf“ ir „Opel Vectra“ negalėjo sustoti taip, kaip užfiksuota nuotraukose ir nurodyta eismo įvykio deklaracijoje. Ekspertinėje pažymoje ir Ekspertizėje pažymėta, jog automobilis „Opel Vectra“ eismo įvykio metu stovėjo arba judėjo labai mažu greičiu, mažiau nei 5 km/h. Tik esant tokiai aplinkybei transporto priemonės po eismo įvykio galėjo sustoti tokiose padėtyse, kaip matyti nuotraukose bei eismo įvykio deklaracijoje.Ekspertas, nurodydamas, kad automobilis stovėjo arba važiavo iki 5 km/h greičiu, 5 km/h greitį nurodo kaip maksimalų, taigi galima teigti, kad automobilis stovėjo, važiavo 1, 2, 3, 4 arba 5 km/h greičiu. Visos šios minėtos aplinkybės niekaip nėra suderinamos su eismo įvykio dalyvių paaiškinimais. Išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės minėtu iki 5 km/h greičiu arba stovint į gana judrią miesto gatvę yra neįmanoma, nes eismas keliuose tokiais greičiais nevyksta. Todėl galima preziumuoti, jog automobilis „Opel Vectra“ gatvėje jau stovėjo ar judėjo mažesniu nei 5 km/h greičiu. Be to, abu eismo įvykio dalyviai nurodė 20 km/h greitį, kas leidžia daryti prielaidą dėl pastarųjų veiksmų derinimo.Teismas priimdamas sprendimą byloje, neturi pareigos remtis atliktos Ekspertizės išvadomis. Teismas turi įvertinti byloje esančių įrodymų visumą ir tik tokiu atveju priimti galutinį sprendimą. Tačiau bet kokį savo sprendimą teismas privalo tinkamai argumentuoti. Ne išimtis ir pasirinkimas nesivadovauti bylos nagrinėjimo metu atliktos Ekspertizės išvadomis. Šiuo atveju teismas savo sprendime akivaizdžiai nesivadovavo teismo ekspertų atlikta ekspertize ir to tinkamai nemotyvavo.Teismas savo sprendime nevertino trečiojo asmens atsakomybės kilimo klausimo. Jis tik konstatavo, jog atsakovas, šiuo atveju apeliantas, turi pareigą išmokėti draudimo išmoką. Teismas savo tokią nuomonę grindė CK 6.987 straipsniu, kuriame pateikiama tik draudimo sutarties samprata, tačiau šio straipsnio nuostatos nereiškia, jog draudikas įsipareigoja visais atvejais, įvykus įvykiui, išmokėti draudimo išmoką. Išmokos mokėjimas priklauso ir nuo kitų, draudimo sutartyje bei įstatymuose nustatytų aplinkybių. Ieškovas J. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:Pagal apelianto pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2013-07-15 ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties. Nors apeliantas nurodo, kad atsakovas ištyręs įvykį, nustatė, jog eismo įvykis buvo inscenizuotas (dirbtinai sukurtas), tačiau kaip kitaip įvyko tas eismo įvykis, kokiomis aplinkybėmis, nei ikiteisminio tyrimo metu nei civilinės bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde, nei apeliantas, nei apelianto darbuotojas, žalų ekspertas R. L., neatskleidė.Teismo eksperto išvados 1 punkte nurodyta, kad negalima apskaičiuoti automobilio „VW Golf“ ir „Opel Vectra“ važiavimo greičių prieš susidūrimą ir automobilio „VW Golf“ važiavimo greičio susidūrimo metu. Automobilis „Opel Vectra“ susidūrimo metu stovėjo arba važiavo nedideliu greičiu (iki 5 km/h). Taigi, ekspertas padarė išvada, kad automobilis „Opel Vectra“ susidūrimo metu stovėjo arba važiavo nedideliu greičiu (iki 5 km/h). Būtent susidūrimo metu, o ne išvažiavo iš aikštelės ir važiavo visa laiką 5 km/h greičiu iki susidūrimo vietos kaip bando klaidinti apeliantas.Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad abu eismo įvykio dalyviai nurodė 20 km/h greiti, kas leidžia daryti prielaidą dėl pastarųjų veiksmu derinimo. Su šia išvada ieškovas nesutinka ir pažymi, kad niekur jis nebuvo nurodęs 20 km/h greitį. Be to, apelianto išvada nelogiška, nes neįmanoma nustatyti kito automobilio greičio iš akies, nėra jokio tikslo susitarti sakyti vienodą greitį, be to dar apeliantui nenurodant kada ir kur toks susitarimas pasiektas. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tačiau nenurodo nei vienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos numerio ir identiškų bylų aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė ( CPK 329 str.).Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovas apeliaciniu skundu įrodinėja, kad eismo įvykis įvyko kitomis nei atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, todėl jam nekyla pareiga išmokėti draudimo išmoką. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija sutinka.Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis). Draudžiamasis įvykis – tai juridinis faktas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis). Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Remiantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalimi, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009).Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovo vairuotas automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2012-11-13 apie 15 val. 30 min. Vilniuje esančioje Kareivių gatvėje, ties išvažiavimu iš aikštelės prie pastato Nr. 9, buvo apgadintas susidūrimo su atsakovo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustu automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Susidūrusių automobilių vairuotojai į eismo įvykio vietą kelių policijos nekvietė, eismo įvykį užfiksavo eismo įvykio deklaracijoje (t.1, b.l. 3). Automobilio „Opel Vectra“ vairuotojas V. P. pripažino kaltę dėl eismo įvykio. Ikiteisminio tyrimo metu, kuris buvo pradėtas pagal apelianto pareiškimą dėl to, kad ieškovas galimai siekia neteisėtai gauti draudimo išmoką, trečiasis asmuo apklaustas kaip liudytojas V. P. nurodė, kad į pagrindinę Kareivių gatvę išvažiavo maždaug 20 km/h greičiu (t.1, b.l. 70). Ieškovas šiame ikiteisminiame tyrime apklaustas kaip liudytojas nurodė, kad važiavo apie 50 km/h greičiu (t.1, b.l. 75). Apeliantui kilus įtarimų dėl aplinkybių, kuriomis įvyko eismo įvykis, atsakovo žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus ekspertas R. L. ėmėsi tirti įvykį, siekiant nustatyti ar įvykis įvyko eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Tyrimo metu apelianto ekspertas nurodė, kad ieškovo važiavimo greitis iki įvykio buvo 50 km/h, o trečiojo asmens vairuojamo automobilio „Opel Vectra“ greitis apie 20 km/h (t.1, b.l. 48). Ekspertas, 2012-12-19 ekspertinėje pažymoje padarė išvadą, kad automobilio „Opel Vectra“ kairiojo sparno deformacijos vietoje esančios tiesioginių kontaktų pėdsakų grupės – slystamojo sąlyčio pėdsakai, kuriuos sudaro daugybiniai smulkūs lygiagretūs skersiniai vertikalūs vienodo intensyvumo įbrėžimai, nesant šiuose pėdsakuose skersinio poslinkio požymių, kas reiškia, kad automobilis „Opel Vectra“ susidūrimo metu stovėjo arba judėjo mažu greičiu. Į tai, kad automobilis „Opel Vectra“ susidūrimo metu stovėjo arba judėjo mažu greičiu nurodo ir aprašyti automobilio „VW Golf“ priekinio sparno ir bamperio dešiniojo krašto sugadinimai, neturintys kontaktinių paviršių praslydimo skersine kryptimi požymių. Ikiteisminio tyrimo metu 2013-06-19 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai H. V. ir L. L., atsižvelgdami į automobilių apgadinimus priėjo prie išvados, kad automobilių susidūrimo metu „Opel Vectra“ stovėjo arba judėjo mažu greičiu. Byloje buvo paskirta Eismo įvykių ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertai 2015-02-24 ekspertizės akte nurodė, jog automobilis „Opel Vectra“ susidūrimo metu stovėjo arba važiavo nedideliu greičiu (iki 5 km/h). Ekspertai į klausimą „Kaip po susidūrimo, vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, automobiliai, kai stabdomo „VW Golf“ greitis buvo 50 km/h, o „Opel Vectra“ – 20 km/h ?“ pateikė atsakymą, kad automobiliai galėtų sustoti padėtyse kaip pavaizduota tiriamojoje dalyje 5 pav., iš kurio matyti, kad automobilių padėtys sudaro apie 90 laipsniu kampą, priešingai nei automobilių padėtys pavaizduotos ieškovo nuotraukoje. Ekspertas, atsakydamas į klausimą, kokie galėjo būti aptariamo eismo įvykio mechanizmai, nurodė, jog automobilis „Opel Vectra“, vairuojamas V. P. sudarė kliūtį Kareivių gatve jam važiuojančiam ir prie jo artėjančiam automobiliui „VW Golf“, vairuojamam J. B.. Automobilis „VW Golf“ priekinės dalies dešine puse trenkėsi į priekyje jo buvusio ir stovėjusio arba mažu greičiu važiavusio automobilio „Opel Vectra“ kairiojo šono priekinę dalį. Nuo smūgio automobilis „Opel Vectra“ buvo pasuktas pagal laikrodžio rodyklę kampu, artimu stačiam taip, kad stabdomas automobilis „VW Golf“ pravažiavo pro automobilio priekį iš kairės ženkliai nekeisdamas judesio tiesiaeigiškumo. Po susidūrimo abu automobiliai vairuotojų buvo sustabdyti padėtyse, užfiksuotose nuotraukose po eismo įvykio. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą ir ekspertų išvadas konstatuoja, kad eismo įvykių dalyvių (ieškovo ir trečiojo asmens) parodymai prieštarauja tiek apelianto eksperto R. L. tiek, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek jau šioje byloje atliktos ekspertizės išvadoms. Ieškovas nuosekliai tiek ikiteisminėje stadijoje tiek teismo proceso metu laikėsi pozicijos, kad jis važiavo 50 km/h greičiu, trečiasis asmuo nurodė, kad važiavo apie 20 km/h greičiu, kaip minėta, ieškovas taip pat yra nurodęs, kad trečiojo asmens greitis galėjo būti apie 20 km/h. Abu eismo įvykio dalyviai laikėsi pozicijos, jog trečiojo asmens automobilis išsukinėjo iš Kareivių g. esančios „Impuls“ aikštelės, kas natūraliomis aplinkybėmis galėtų būti 20 km/h greičiu. Tačiau tokiu atveju, jei eismo dalyvių nurodytais greičiais važiuotų abu automobiliai, remiantis 2015-02-24 ekspertizės atlikusių ekspertų išvada, tokiose padėtyse, kokiose jie buvo užfiksuoti ieškovo nuotraukose, atsidurti negalėjo. Pagal ieškovo iškart po eismo įvykio užfiksuotose nuotraukose nurodytas padėtis, kokiose atsidūrė automobiliai bei pagal tai, kaip jie yra sugadinti, galėtų būti tik tuo atveju, jei „Opel Vectra“ būtų beveik statiškoje padėtyje susidūrimo metu, kas visiškai prieštarauja šalių paaiškinimams. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmos instancijos teismo išvada, kad vairuotojai nežinojo tikslių duomenų apie automobilio „Opel Vectra“ greitį prieš susidūrimą, nes jie paaiškinimuose nurodė ne duomenis, o savo įspūdžius, kurie galėjo būti netikslūs. Sutiktina, jog stresinėje situacijoje yra galimybė nurodyti savo automobilio greitį su nedidele paklaida, tačiau mažai tikėtina, jog vairuotojai galėtų klysti dėl to, ar trečiojo automobilis išvažiavo iš stovėjimo aikštelės į gatvę ar jis tiesiog stovėjo gatvėje arba vos judėjo (iki 5 km/h greičiu) taip sudarydamas kliūtį eismui. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmos instancijos nepagrįstai padarė išvadą, kad skirtumai nuo ekspertų nustatytų eismo įvykio aplinkybių nėra dideli.Kasacinis Teismas yra nurodęs, jog draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis) priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).Aplinkybė, kad atsakovo atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nesant nusikaltimo sudėties, nėra reikšminga. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių, tačiau ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3-149/2004). Remiantis Draudimo įstatymo 98 str. nuostatomis draudikas turi tik pagrįsti savo atsisakymo pagrindą, kas teisėjų kolegijos vertinimu byloje buvo įrodyta, taip pat įrodyti, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ne įrodyti kokiomis iš tiesų aplinkybėmis įvyko įvykis.Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad nėra aiškios įvykio aplinkybės, o draudikas nustatė ir įrodė (Draudimo įstatymo 98 str. 7 dalis), kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo teigti, kad trečiajam asmeniui kyla civilinė atsakomybė, vadinasi nėra pagrindo draudimo išmokos išmokėjimui, nes tai prieštarautų TPVCAPDĮ 3 str. 1 daliai, taip pat Draudimo įstatymo 98 str. 3 d. 1 punktui bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo principams. Todėl ginčijamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinį atmetant. Bylą laimėjusi šalis (atsakovas) turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas patyrė 442,98 Eur už atliktą byloje ekspertizę pagal 2015-02-26 PVM sąskaitą-faktūrą LTEC Nr. 0000859, o už apeliacinį skundą sumokėjo 136 Eur. Šios sumos priteistinos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti AB „Lietuvos draudimas“ (į.k. 110051834) naudai iš ieškovo J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 578,98 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš J. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 8,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660.

Teisėjai Rita KisielienėVidas StankevičiusLiuda Uckienė