Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimo pagal pareiškėjų N. H., R. H., K. H., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą N. H. ir R. H., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

12. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio, įpareigoti pareiškėjus savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę, įspėti pareiškėjus dėl neišvykimo iš Lietuvos Respublikos nustatytu laiku pasekmių, uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ar išvykimo iš kitos Šengeno acquis teritorijos, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

13. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą, t. y. panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 25M19945 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko rūpestingo ir atidaus prieglobsčio prašytojų Prašymų individualaus tyrimo, o surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, t. y. kad nėra tikimybės, jog, pareiškėjus išsiuntus į kilmės šalį, nebus pažeistos jų pagrindinės teisės ir laisvės, todėl, neatlikus išsamaus aplinkybių (materialiųjų faktų), turinčių esminės reikšmės prieglobsčio klausimui išspręsti, tyrimo, Migracijos departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl pareiškėjų skundas tenkinamas, o Sprendimas dalyje dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) naikinamas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto (skundžiamas teisės aktas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą) pagrindu. Kadangi kiti minėto Sprendimo sprendiniai (įpareigojimas savanoriškai išvykti, išsiuntimas ir uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką) yra išvestiniai iš atsakovo sprendinio nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), todėl panaikinus Sprendimą dalyje dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) suteikimo, taip pat panaikinti kaip nepagrįsti ir kiti šio Sprendimo sprendiniai.

14. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. atmesti pareiškėjų skundą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

15. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Pabėgėlio statuso suteikimas reglamentuojamas Įstatymo 86 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

17. Papildomos apsaugos suteikimas reglamentuojamas Įstatymo 87 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija (2 p.); yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 p.).

18. Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.).

19. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui; tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

20. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą (Konvencijos, Įstatymo, Tvarkos aprašo, Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą teisės aiškinimo bei taikymo praktiką prieglobsčio bylose. Teisėjų kolegija jų nekartodama, vertins atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis.

21. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

22. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas iš esmės konstatavo, kad atsakovas tinkamai neįvertino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėju R. H.: 1) viešos veiklos socialiniuose tinkluose, t. y. nebuvo atliktas pareiškėjo veiklos matomumo rizikos įvertinimas (Youtube socialinio tinklo platformoje); 2) persekiojimo kilmės valstybėje aspektu nebuvo vertinti duomenys, užfiksuoti (duomenys neskelbtini) žiniasklaidos šaltinyje „Chartija97%“, „Telegram“ kanale „Basta“, Vokietijos Federacinės Respublikos žiniasklaidos šaltinyje (straipsnyje) „Deutsche Welle“; 3) nepakako pareiškėjų individualios situacijos (ne) atitikimo konvencinėms priežastims nustatymui vien konsultacijos su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija; 4) pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduoti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu būtent dėl to, jog pareiškėjai nukentėjo nuo nedemokratinio režimo.

23. Migracijos departamentas pareiškėjų ginčijamame sprendime išsamiai išanalizavo prieglobsčio prašytojos (N. H.) veiklą socialiniuose tinkluose. Pripažintina, kad minėtame sprendime pareiškėjo R. H. tokio pobūdžio veikla nėra aptarta. Šiame kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas labai abstrakčiai pasisakė dėl pareiškėjo R. H. veiklos socialiniuose tinkluose, nurodydamas tik vieną prieinamą įrašą (2020 m. lapkričio 24 d.) Youtube socialiniame tinkle. Be to, išskyrus minėtą įrašą, apie savo konkrečią veiklą kituose socialiniuose tinkluose, kurios atsakovas būtų neįvertinęs, pareiškėjas informacijos nepateikė. Kita vertus, šiuo aspektu sutiktina su atsakovu, jog aplinkybė, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nenurodė visų šaltinių, kuriuose yra nurodyta informacija apie minėtą streiką, nesudaro pagrindo išvadai, kad šis pareiškėjo nurodytas faktas (pareiškimas dėl jungimosi į streiką ir dalyvavimas jame) nebuvo įvertintas.

24. Kaip matyti iš atsakovo sprendimo, siekdami pagrįsti tarptautinės apsaugos poreikį, prieglobsčio prašytojai Migracijos departamentui pateikė šiuos dokumentus: (duomenys neskelbtini) ir padarė išvadą, kad prieglobsčio prašytojo atleidimas iš darbo, jam neatlikus darbo funkcijų, nebuvo susijęs su politiškai motyvuotu persekiojimu. Būtent ši sprendimo dalis paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, jog pareiškėjo R. H. pareiškimas jungtis į nacionalinį streiką ir su tuo susijusios aplinkybės bei pasekmės nebuvo atsakovo išnagrinėtos ir tinkamai įvertintos.

25. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog pareiškėjams leidimai laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu būtent dėl to, jog pareiškėjai nukentėjo nuo nedemokratinio režimo, todėl atsakovas šio ginčo tyrimo bei ginčijamo sprendimo priėmimo metu privalėjo nustatyti, kad šios aplinkybės nebeegzistavo. Visų pirma, pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai, išduodant leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu, neįpareigoja Migracijos departamento atlikti tyrimą vertinant asmenų baimę grįžti į kilmės valstybę prieglobsčio teisės kontekste, t. y. tokiam leidimui išduoti pakanka Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos pateikto tarpininkavimo rašto. Antra, atsižvelgiant į šių situacijų teisinio reguliavimo ypatumus, akivaizdu, jog šios procedūros yra skirtingos. Trečia, kaip atsakyme nurodė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, ji savo kompetencijos ribose neturi duomenų apie jų pilietinę veiklą arba politiškai motyvuotą persekiojimą (duomenys neskelbtini). Be kita ko, pareiškėjai apklausų metu išdėstė galbūt kilusias ir kilsiančias grėsmes kilmės valstybėje, tame tarpe ir išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežastis, kurias Migracijos departamentas savo sprendime argumentuotai įvertino ir konstatavo, kad jos nėra pakankamos suteikti pareiškėjams pabėgėlių statusą arba papildomą apsaugą.

26. Ginčo kontekste visiškai nereikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, susiję su Migracijos departamento kreipimusi dėl konsultacijos į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją ir pastarosios 2024 m. kovo 20 d. pateikto atsakymo Nr. (20.7.1E)3-1569 nepakankamumu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektu nepasisako. Ir priešingai, atsakovas sprendime rinko ir analizavo informaciją apie pareiškėjų šeimą bei galimą jos persekiojimą kilmės valstybėje (patikrinta Interpolo duomenų bazė apie pareiškėjų tarptautinę paiešką, pareiškėjų duomenų nėra ir asmenų, įsitraukusių į ekstremistinę veiklą, sąraše, informacijos apie pareiškėjus nerasta ir (duomenys neskelbtini) duomenų bazėje, kurioje yra duomenys apie (duomenys neskelbtini) paieškomus asmenis. Taip pat pakankamai detali informacija apie padėtį kilmės valstybėje pateikta ir Migracijos departamento Prieglobsčio skyriaus parengtoje pažymoje (duomenys neskelbtini).

27. Įvertinus surinktos bylos medžiagos visumą, sutiktina su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjų baimė būti nubaustiems dėl režimo netoleruotinos veiklos yra grindžiama subjektyviu ir hipotetiniu vertinimu, nes pareiškėjai nebuvo sulaikyti, jų atžvilgiu nebuvo pradėtos administracinės arba baudžiamosios bylos, jiems nebuvo uždrausta išvykti iš kilmės valstybės, jie nėra ieškomi, nuo nurodytų įvykių dėl dalyvavimo protestuose yra praėję daugiau nei 4 metai, o prašymai grindžiami iš esmės tik bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau ne pareiškėjų individualia situacija kilmės valstybės aplinkybių kontekste. Be to, prašymus suteikti prieglobstį pareiškėjai pateikė ne iš karto atvykę į Lietuvą (atvyko 2020 m. lapkričio 17 d., o prašymus suteikti prieglobstį pateikė tik 2023 m. gruodžio 8 d., t. y. po daugiau nei 3 metų nuo atvykimo), o tik atsiradus sunkumams pasikeisti pasus ir gauti naujus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

28. Taigi iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, jog atsakovas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas Sprendime pasisakė, objektyviai ir pakankamai detaliai įvertino pareiškėjų prašymuose suteikti prieglobstį nurodytus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl baimės būti persekiojamiems kilmės valstybėje (dėl (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų vykdomo persekiojimo dėl dalyvavimo protesto akcijose kilmės valstybėje ir Lietuvos Respublikoje, dėl atleidimo iš darbo neatlikus tarnybinių pareigų, dėl nepatvirtintų pareigūnų vizitų, dėl neaiškaus turinio registruoto laiško, dėl veiklos socialiniuose tinkluose, dėl prieglobsčio prašytojų pilnamečiam sūnui taikomo spaudimo mokykloje bei prieglobsčio prašytojų ryšių su VšĮ „Dapamoga“) ir pagrįstai nusprendė, kad nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, neįrodo ir nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjams kilmės valstybėje kyla reali persekiojimo grėsmė. Aplinkybė, jog atsakovas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjams, nesuteikia pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas netinkamai vertino ar iš viso nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo sprendimo, pareiškėjų skundo, atsakovo atsiliepimo į skundą ir apeliacinio skundo argumentus, kitus byloje esančius įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad atsakovas pakankamai detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį ir įvertino tiek pareiškėjų pateiktus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis ir įrodymus, todėl pagrįstai pareiškėjų prašymų netenkino. Atsižvelgiant į pareiškėjų pasakojimus, nėra pagrindo spręsti, kad jų nurodytos priežastys prilygsta persekiojimui, o individualios situacijos atitinka visiškai pagrįstos baimės kriterijų. Pareiškėjai nagrinėjamu atveju nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius apie tai, jog jie gali būti persekiojami (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų, todėl pareiškėjų pasakojimai pagrįstai nepripažinti patikimais įrodymais, patvirtinančiais jų nurodytų aplinkybių tikrumą.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo išvadomis, kad, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojams suteikimo poreikį. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties jų kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jiems kyla individuali persekiojimo grėsmė. Todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje.

31. Kaip jau buvo minėta anksčiau, papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

32. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Byloje nėra pakankamai pagrįstų duomenų, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjams galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Atsakovas nenustatė individualios grėsmės pareiškėjams grįžti į kilmės šalį. Todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

33. Pažymėtina, kad grindžiant prieglobsčio prašymą motyvais, jog užsienietis aktyviai reiškia savo politinius įsitikinimus, neužtenka pateikti vien tik deklaratyvius teiginius, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

34. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu bei remiantis minėtu teisiniu reguliavimu, taip pat paisant jau suformuotos administracinės jurisprudencijos analogiško pobūdžio bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu nustatydamas draudimą atvykti ir įvesdamas perspėjimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas – nustatytas draudimas atvykti ir įvestas perspėjimas į SIS buvo pagrįstas pareiškėjų individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečių asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius.

35. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jų naudai iš atsakovo priteisti visas jų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, tai nėra jokio pagrindo jiems priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, netinkamai įvertino byloje susiklosčiusią individualią situaciją bei nepagrįstai nusprendė, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas visapusiškai ir tinkamai neįvertinus jo priėmimui svarbių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų N. H., R. H. ir K. H. skundą.

Sprendimas neskundžiamas.