Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. T1-42 yra paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje bei paviršinių nuotekų tvarkytoju Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. gegužės 15 d. išduotą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. (duomenys neskelbtini) vykdo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklą. Veiklą vykdo, turėdama Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. (11.2)-38-18/2005 (toliau – TIPK leidimas) bei Taršos leidimą, gautą 2015 m. gegužės 20 d. ir koreguotą 2017 m. lapkričio 6 d. Visos bendrovės vandenvietės, iš kurių išgaunamas geriamojo vandens tiekimo veiklai vykdyti reikalingas požeminis vanduo, buvo įtrauktos į 2009 m. gruodžio 28 d. atnaujintą TIPK leidimą. Po šio atnaujinto TIPK leidimo išdavimo buvo įrengtos naujos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vandenvietės (toliau – Vandenvietės). Jos buvo įrengtos, pasikeitus teisės aktams ir nebegalėjo būti įtrauktos į TIPK leidimą.

Tik patikrinimo metu, po kurio surašytas patikrinimo aktas, sužinojo apie prievolę gauti Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Po 2014 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pakeitimai, nustatantys žemės gelmių išteklių ir ertmių naudotojų pareigą gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, jos veiklą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūra tikrino penkis kartus. Šių patikrinimų metu buvo nustatyta, kad bendrovė laikėsi TIPK leidime ir kituose aplinkos apsaugos dokumentuose nustatytų reikalavimų, aplinkos apsaugos pažeidimų nebuvo nenustatyta, poveikio priemonės netaikytos. Taigi, pareiškėja buvo įsitikinusi, kad Vandenvietėse požeminį vandenį išgauna teisėtai.

Būdama įsitikinusi, kad požeminį vandenį išgauna teisėtai, visą išgautą požeminį vandenį apskaitė gręžiniuose įrengtais metrologiškai patikrintais apskaitos prietaisais, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose bei duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) nustatyta tvarka bei už juos sumokėjo šiame įstatyme nustatytą mokestį įprastiniu tarifu. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymas nenustato reikalavimo mokėti mokestį ir įprastu, ir padidintu tarifu. Apskaičiuotas mokėtinas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, padaugintas iš koeficiento 10, yra nepagrįstas, neproporcingas ir neprotingas. Be to, pareiškėja nebuvo įspėta apie pareigą gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, o padidintas tarifas pritaikytas iš karto.

Pažymi, kad patikrinimo metu su aplinkosaugos pareigūnais bendradarbiavo, nedelsiant ėmėsi priemonių pažeidimui ištaisyti (2018 m. birželio 27 d. raštu kreipėmės į UAB „Grota“ dėl vandenviečių aprobavimo ir 2018 m. birželio 28 d. raštu kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą dėl leidimų išdavimo). Be to, reikalavimas mokėti mokestį padidintu tarifu būtų nepakeliama finansinė našta.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr. LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016). Jei teismas vadovautųsi minėta LVAT praktika, apskaičiuotas 8 968,00 Eur mokestis turėtų būti mažinamas iki 897,05 Eur.

Pareiškėjos TIPK leidime Vandenvietės nebuvo įtrauktos, todėl 2017 m. šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, laikytinas išgautas be leidimo, todėl buvo pažeista Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 straipsnio 1 dalis ir Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio įstatymo 2 priede nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir indeksuojamas.

Pažymi, kad Įstatymas nenustato galimybės mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtą baudą sumažinti. Atleidimas nuo baudos ar paskirtos baudos sumažinimas yra Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) instrumentas, nustatytas Mokesčių administravimo įstatyme, o ne Įstatyme.

Mano, kad sprendimas yra priimtas, įvertinus faktines aplinkybes, teisinius argumentus, todėl atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl AAA sprendimo, kuriuo pareiškėjai patvirtinta mokėtina 8 968 Eur suma už 2017 m. be leidimo išgautą požeminį vandenį Vandenvietėse, teisėtumo ir pagrįstumo arba apskaičiuoto mokesčio sumažinimo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. T1-42 pareiškėja paskirta viešuoju geriamojo vandens tiekėju ir nuotekų tvarkytoju savivaldybės viešojo geriamojo vandens tiekimo teritorijoje bei paviršinių nuotekų tvarkytoju Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje.

Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2015 m. gegužės 15 d. išduotą Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos licenciją Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėja vykdo geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklą Šilutės mieste ir rajone.

Visos bendrovės vandenvietės, iš kurių išgaunamas geriamojo vandens tiekimo veiklai vykdyti reikalingas požeminis vanduo, buvo įtrauktos į 2009 m. gruodžio 28 d. atnaujintą TIPK leidimą. Po šio atnaujinto TIPK leidimo išdavimo, buvo įrengtos Vandenvietės. Įrengus Vandenvietes, jos buvo įregistruotos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šilutės valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, aprobuotos ir įrašytos į Žemės gelmių registrą.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus vedėja, vyriausioji valstybinės aplinkos apsaugos inspektorė, atlikusi planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už 2017 m., 2018 m. birželio 27 d. patikrinimo akte Nr. (12)-LT1-27 nustatė, kad UAB „Šilutės vandenys“ 2017 m. neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduotų leidimų naudoti gėlo požeminio vandens išteklius. Vandenvietės pareiškėjos TIPK leidime nebuvo įtrauktos, todėl laikė, kad 2017 m. jose išgautas požeminis vanduo (1 ketvirtis: 3 840,9 m³ požeminis vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, 1 760,1 m³ kitas požeminis vanduo; 2 ketvirtis: 3 395 m³ požeminis vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, 1 145 m³ kitas požeminis vanduo; 3 ketvirtis: 3 531 m³ požeminis vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, 480 m³ kitas požeminis vanduo), 4 ketvirtis: 3 730,1 m³ požeminis vanduo namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui, 901,9 m³ kitas požeminis vanduo) išgautas be leidimo. Nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių nenustatė. Patikrinimo akte nurodė, kad mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos formą KIT708 VMI pareiškėja pateikė laiku. Už be leidimo išgautą požeminį vandenį 2017 m. apskaičiavo mokėtiną mokestį (8 968 Eur) didesniu tarifu, t. y. Įstatymo 2 priede nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir indeksuojant.

AAA direktorius, išnagrinėjęs minėtą patikrinimo aktą, ginčijamu sprendimu jį patvirtino. Sprendime konstatavo, kad pareiškėja be leidimo išgavusi tam tikrą kiekį požeminio vandens, pažeidė Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikė didesnį mokesčio tarifą, kurį apskaičiavo Įstatymo 2 priede nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 ir indeksuojant.

Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.

Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui.

Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis).

Taigi, be leidimo išgautas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu nebuvo gavusi Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutarties dėl požeminio vandens išgavimo Vandenvietėse, t. y. pareiškėja pripažįsta, kad požeminį vandenį Vandenvietėse išgavo be leidimo. Pareiškėja skundą grindžia argumentais, kad nesiekė nuslėpti požeminio vandens kaip valstybinio ištekliaus naudojimo, visą išgautą požeminį vandenį apskaitė, skaitiklių rodmenis registravo žurnaluose, duomenis deklaravo Įstatymo nustatyta tvarka bei sumokėjo mokestį įprastiniu tarifu, taip pat nedelsiant ėmėsi priemonių pažeidimui ištaisyti. Pareiškėjos teigimu, apskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas bei nepagrįstas, Įstatymas nenumato reikalavimo mokėti mokestį tiek įprastu, tiek padidintu tarifu. Prašo apskaičiuotą 8 968,00 Eur mokestį sumažinti iki 897,05 Eur.

Pareiškėja pateikė 2018 m. birželio 28 d. raštą Nr. 15V-(1-19)-214 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“, kuriuo kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą, prašydama išduoti leidimus naudoti požeminio vandens išteklius 33 vandenvietėse, tarp kurių ir ginčo Vandenvietėse. Taip pat pateikė mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas už 2017 m. bei mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad duomenis apie išgautą požeminį vandenį deklaravo Įstatymo nustatyta tvarka bei sumokėjo mokestį įprastu tarifu. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

Byloje nėra duomenų, kad UAB „Šilutės vandenys“ būtų siekusi tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus. Priešingai, iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, kad AAA pareigūnai, atlikę patikrinimą, nenustatė nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių, pareiškėja mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas VMI teikė laiku. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja už 2017 m. išgautą požeminį vandenį Vandenvietėse mokestį sumokėjo įprastu tarifu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr. pvz. 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą).

LVAT praktikoje pripažįstama, kad ekonominės sankcijos sumažinimas, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 proc. didesnį mokestį, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2166-575/2016). LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad 100 proc. didesnio mokesčio nustatymas reiškia, kad atitinkama mokesčio suma turi būti didinama būtent šio mokesčio dydžiu (žr. LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3-63-3-02318-2015-7).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja požeminį vandenį Vandenvietėse ginčo laikotarpiu išgavo, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl, vadovaujantis minėtomis Įstatymo nuostatomis, atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą. Taigi, AAA savo kompetencijos ribose priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, daro išvadą, kad Įstatyme nustatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju pakanka 100 proc. didesnio mokesčio už be leidimo išgautą požeminį vandenį Vandenvietėse nustatymo (1 793,6 Eur (2 x 896,8 Eur).

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant ginčijamą AAA sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį (8 968 Eur) iki 1 793,6 Eur. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 11 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 8 968 (aštuonių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių) eurų mokestį sumažinti iki 1 793,6 (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniasdešimt trijų eurų ir šešiasdešimt centų) euro.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.