Kauno apylinkės teismo sprendimas

2018-01-09 · Civilinė byla Nr. e2-280-490/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-09
Bylos Nr.
e2-280-490/2018
Teisminio proceso Nr.
2-17-3-01593-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jolanta Damulienė
Atsakovas
V. Š., I. H.
Advokatai
Akvilė Gargasaitė, Rasa Užkuraitienė
Civilinė byla Nr. e2-280-490/2018Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01593-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.8; 3.2.6.1.
KAUNO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 9 d.Jonava
Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų teisėja Jolanta Damulienė,sekretoriaujant Loretai Bražinskienei ir Sidonai Valatkevičienei,

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IREJA73“ atstovei advokato padėjėjai Akvilei Gargasaitei,

atsakovės V. Š. atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IREJA73“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „BFMG“, ieškinį atsakovėms I. H. ir V. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė BUAB „IREJA73“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „BFMG“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovės I. H. 5 767,84 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės BUAB „IREJA73“ naudai; 2) priteisti iš atsakovės V. Š. 2 806,22 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės BUAB „IREJA73“ naudai; 3) priteisti solidariai iš atsakovių I. H. ir V. Š. 2 550 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistinos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės BUAB „IREJA73“ naudai; 4) priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškinyje, kurį ieškovės atstovė palaikė teismo posėdžio metu, nurodė, kad 2016 m. gruodžio 21 d. Kauno apygardos teismas nutartimi UAB „IREJA73“, iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „BFMG“. Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. birželio 12 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. eB2-1339-638/2017 buvo patvirtinti BUAB „IREJA73“ kreditorių finansiniai reikalavimai 8 574,06 Eur sumai. UAB „IREJA73“ vadove nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. kovo 4 d. buvo atsakovė I. H., nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. spalio 15 d. – V. Š., nuo 2015 m. spalio 15 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo – I. H.. Nuo UAB „IREJA73“ įregistravimo Juridinių asmenų registre (2012 m. lapkričio 7 d.) bendrovės akcininke buvo I. H.. 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismas nutarė įpareigoti bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau nei dokumentai, nei turtas bankroto administratoriui nėra perduoti iki šiol. Šiuo metu bendrovė neturi jokio turto, iš kurio galėtų būti padengti kreditorių finansiniai reikalavimai. Susipažinus su bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais buvo nustatyta, kad bendrovė nemokumo ribą buvo pasiekusi dar 2013 m. ir 2014 m. Taigi, bendrovė dar 2013 m. buvo pasiekusi nemokumo ribą, vėliau bendrovės turtas nuosekliai mažėjo, o įsipareigojimai didėjo. Todėl buvusios bendrovės vadovės, kaip atsakingi asmenys, privalėjo savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė, dėl ko bendrovei bei jos kreditoriams buvo padaryta turtinė žala. Dėl atsakovių I. H. ir V. Š. imperatyviai nurodytos pareigos, tai yra dėl savalaikio nesikreipimo į teisme dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, BUAB „IREJA73“ bei jos kreditoriams buvo padaryta 11 124,06 Eur turtinė žala, kuri lygi kreditorių patvirtintiems ir nepatenkintiems finansiniams reikalavimams (8 374,06 Eur), kartu priskaičiuojant patvirtintą bankroto administravimo išlaidų sąmatą (2 550 Eur). Atsakovė I. H. bendrovės direktore buvo nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. kovo 4 d., taip pat nuo 2015 m. spalio 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Nurodytais laikotarpiais dėl privalomų sumokėti mokesčių Valstybei nesumokėjimo kreditoriams padarė 5 767,84 Eur turtinę žalą, paskaičiuotą pagal kreditorių pateiktus finansinius reikalavimus atitinkamais laikotarpiais. Atsakovė V. Š. bendrovės direktore buvo nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. spalio 15 d. Nurodytu laikotarpiu dėl privalomų sumokėti mokesčių Valstybei nesumokėjimo kreditoriams padarė 2 806,22 Eur turtinę žalą, paskaičiuotą pagal kreditorių pateiktus finansinius reikalavimus atitinkamais laikotarpiais. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio, 6.210 straipsnio nuostatomis, ieškovė iš atsakovių prašo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje keliamus reikalavimus bei išdėstytas aplinkybes, ieškinį prašė tenkinti. Iš atšakių prašomos priteisti žalos dydis paskaičiuotas, atsižvelgiantį BUAB „IREJA73“ patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą – 8 574,06 Eur, ir bankroto bylos administravimo išlaidų sumą – 2 550 Eur. BUAB „IREJA73“ finansiniai dokumentai administratoriui nėra perduoti iki šiol. Bankroto administratorius visus duomenis apie bendrovę rinko savo iniciatyva. Iš turimų dokumentų buvo nustatyta, kad BUAB „IREJA73“ 2013 m., 2014 m. bei 2015 m. buvo nemoki, o pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę turto vertės. Tačiau atsakovės, būdamos bendrovės direktorėmis, nevykdė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, nesielgė teisingai, sąžiningai ir rūpestingai BUAB „IREJA73“ ir jo kreditorių atžvilgiu, t. y. savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Atsakovėms žalos dydžiai buvo paskaičiuoti atitinkamai pagal jų vadovavimo bendrovei laikotarpį.

Atsiliepimas

Atsakovė V. Š. per teismo nustatytą terminą pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodydama, kad su ieškovės administratoriaus reikalavimais nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad atsakovei yra neaišku ir nesuprantama, kokiu pagrindu ieškovė prašo iš atsakovės V. Š. priteisti 2 806,22 Eur. Ieškovė ieškinyje nenurodo, kaip iš kreditorinių reikalavimų buvo apskaičiuota atsakovės V. Š. prašoma priteisti žala. Todėl, atsakovės nuomone, ieškinyje nėra tinkamai suformuotas ieškinio pagrindas. Nagrinėjamu atveju civilinei atsakomybei kilti nėra būtinų sąlygų. Apie tai, kad įmonė yra nemoki, pradėjusi dirbti įmonėje 2015 m. kovo 4 d., atsakovė nežinojo, kadangi finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 metus sudarė atsakovė I. H.. Atsakovei tapus direktore pagal susitarimą su akcininke, atsakove I. H. pastaroji atlikdavo finansines operacijas, įnešdavo savo kortele pinigines lėšas į banko sąskaitą, ji turėdavo taip pat atlikti mokėjimus Sodrai. Atsakovės darbo laikotarpiu į įmonės sąskaitą turėjo būti įnešta virš 1 000 Eur. Atsakovė I. H. atsakovę patikino, kad šios lėšos bus panaudotos mokesčiams mokėti. Įmonė gaudavo pajamas, kurių panaudojimą spręsdavo akcininkė I. H.. Kadangi atsakovei nebuvo žinoma, kad UAB „IREJA73“ yra nemoki, nėra būtinų sąlygų ieškiniui patenkinti. Atsakovės nuomone, jos buvimo bendrovės direktore laikotarpiu, bendrovei nebuvo padaryta žala, kadangi buvo gaunamos pajamos, jos buvo įnešamos į sąskaitą, iš kuriuos buvo mokami mokesčiai. Ieškovė nepagrindė jos prašomo priteisti žalos dydžio, ieškinyje nenurodytas nei esamų kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimas, nei naujų kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimas, nei kitokie bendrovės nuostoliais dėl savalaikio neatsiskaitymo su kreditoriais. Ieškovė ieškinyje nenurodė, kokia dalimi padidėjo bendrovės kreditoriniai reikalavimai, tai yra įmonės skolos, kai atsakovė buvo direktore. Be to, nepagrįstai į žalos dydį įskaičiuojami delspinigiai. Į žalos dydį atsakovei nepagrįstai įskaičiuota nepriemoka Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kadangi ši nepriemoka GMP 145,15 Eur ir delspinigiai – 13,20 Eur susidarė iki atsakovei V. Š. tapus įmonės direktore. Ieškovės prašymas priteisti solidariai iš atsakovių 2 550 Eur teismo nustatytas administravimo išlaidas kaip žalą, prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kadangi administravimo išlaidos negali būti laikomos žala bei negali būti solidarios atsakomybės. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Ieškovė nereiškia reikalavimo dėl žalos atlyginimo ieškovės akcininkei, kuri taip pat yra atsakinga už bankroto bylos iškėlimą.

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovės ieškinys atsakovės V. Š. atžvilgiu turėtų būti atmestas. Ieškovės atstovė pripažino, kad įmonės vadovas privalo atsakyti už bankrutavusios bendrovės kreditorinių reikalavimų padidėjimą jo darbo laikotarpiu, tačiau iš ieškinio matyti, kad į reikalaujamos iš atsakovės V. Š. priteisti žalos dydį buvo paskaičiuoti kreditoriniai reikalavimai, kurie buvo susidarę dar iki V. Š. pradėjus eiti bendrovės vadovės pareigas. Byloje pateikta VMI prie LR FM informacija, iš kurios matyti, kad minėto kreditoriaus reikalavimai bendrovei (158,35 Eur) susidarė iki 2015 m. kovo 2 d. V. Š. pradėjo dirbti bendrovės direktore 2015 m. kovo 4 d. Todėl ieškovė nepagrįstai minėto kreditorinio reikalavimo dalį paskaičiavo ir atsakovei V. Š.. Nesutinka su reikalavimu priteisti iš atsakovės VSDFV kreditorinio reikalavimo dalį – 2 576,35 Eur, kadangi šis žalos dydžio paskaičiavimas prieštarauja pateiktam informacijai apie įmokas ir delspinigius, kuriame nurodoma atskiri skolos susidarymo laikotarpiai. Paskaičiavus susidariusį įsiskolinimą V. Š. darbo laikotarpiu susidaro 1 818,67 Eur, tačiau ieškovė neatima tos sumos, kuria buvo sumažintas įsiskolinimas atsakovės vadovavimo laikotarpiu. Ieškovė nurodo tik priskaičiuotą sumą, bet neatsižvelgia į skolos sumažėjimą. V. Š. bendrovės valdymo laikotarpiu VSDFV buvo sumokėta 1 142,44 Eur. Todėl ieškovės reikalavimas priteisti visą jos prašomą sumą, neatsižvelgiant į sumokėtų įmokų sumą atsakovės vadovavimo laikotarpiu, yra nepagrįstas. Iš ieškovės priskaičiuotų sumų turėtų būti atimtos sumos, kurios buvo sumokėtos VSDFV atsakovės valdymo laikotarpiu. Laikotarpiu, kai V. Š. dirbo įmonės vadove, VSDFV kreditorinis reikalavimas padidėjo tik 666,23 Eur. Tuo atveju, jei V. Š., pradėjusi dirbti bendrovės vadove, būtų žinojusi apie bendrovės nemokumą, iš jos galėtų būti priteisiama 666,23 Eur žala. Tačiau reikalavimas priteisti žalą iš atsakovės V. Š. turėtų būti atmestas, kadangi atsakovei nebuvo žinoma apie bendrovės nemokumą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad V. Š. nuo darbo sutarties sudarymo (2015 m. kovo 4 d.) nebuvo žinoma apie bendrovės nemokumą. Įmonės finansinius dokumentus rengė atsakovė I. H.. Tai patvirtina argumentus, kad atsakovė V. Š. negalėjo žinoti apie bendrovės nemokumo būklę. Be to, V. Š. jos valdymo laikotarpiu, nei karto neįnešė lėšų į bendrovės sąskaitą. Atsakovės buvo sudarę susitarimą, kuriame nurodoma, kokios funkcijos įeina į V. Š. pareigas. Nors V. Š. aukščiau nurodytu laikotarpiu buvo priimta dirbti UAB „IREJA73“ vadove, tačiau faktine bendrovės vadove, tvarkiusia bendrovės finansinius klausimus, buvo atsakovė I. H., kuri tuo pačiu buvo ir bendrovės akcininkė. Šiuo pagrindu ieškovės ieškinys atsakovės V. Š. atžvilgiu turėtų būti atmestas. Be to, ieškovė, prašydama priteisti žalą iš atsakovės V. Š. jos vadovavimo laikotarpiu, nepagrįstai neprašo šią žalą priteisti atsakovė valdymo laikotarpiu ir iš bendrovės akcininkės I. H., kuri taip pat yra atsakinga už bendrovei padarytą žalą, neinicijuojant ieškovės bankroto proceso atsakovės V. Š. vadovavimo laikotarpiu. Atsakovė V. Š. apie UAB „IREJA73“ nemokumą ir bankroto bylos iškėlimą sužinojo tik gavusi ieškinį šioje byloje.

Atsakovė V. Š. teismo posėdyje nedalyvavo, jai atstovavo atstovė, todėl byla nagrinėjama atsakovei nedalyvaujant.

Teismo posėdyje atsakovė I. H. nedalyvavo, jai apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (CPK 123 straipsnio 3 dalis), apie teisme iškeltą bylą atsakovė buvo informuota, atsiliepimo į ieškinį atsakovė taip pat nepateikė. Byla nagrinėjama atsakovei nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje pažymima, kad vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ir anksčiau, negu atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, ir dėl to kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau vertinant šios teisinės pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta apibrėžtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Kartu pažymėtina, jog pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), t. y. juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai. Taigi pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui ir / ar dalyviui (akcininkui) kyla atsakomybė.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai faktiškai nemokiai įmonei skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijavę bankroto bylos, tai ši žala nėra padaryta bendrais šių asmenų veiksmais, jie nelaikytini bendraskoliais, kiekvienas iš jų individualiai atsako už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota, individualiai nustatant kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygų visetą, dėl jos turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes, žalos dydis dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą turi būti skaičiuojamas kiekvieno iš jų vadovavimo laikotarpiui atskirai (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).

Sprendžiant, ar įmonės vadovas ar dalyvis pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi UAB „IREJA73“ buvo iškelta bankroto byla bei paskirtas bankroto administratoriumi UAB „BFMG“. Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. birželio 12 d. nutartimis buvo patvirtinti BUAB „IREJA73“ kreditorių finansiniai reikalavimai 8 574,06 Eur sumai: VĮ Turto banko – 158,35 Eur, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus – 8 415,71 Eur. Remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „IREJA73“ vadove nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. kovo 4 d. buvo I. H., nuo 2015 m. kovo 4 d. iki 2015 m. spalio 15 d. – V. Š., nuo 2015 m. spalio 15 d. iki bankroto bylos iškėlimo – I. H.. Nuo UAB „IREJA73“ įregistravimo Juridinių asmenų registre (2012 m. lapkričio 7 d.) bendrovės akcininke yra I. H.. 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismas įpareigojo bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 10 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratorius turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau nei dokumentai, nei turtas bankroto administratoriui nebuvo perduoti. Šiuo metu bendrovė neturi jokio turto, iš kurio galėtų būti padengti kreditorių finansiniai reikalavimai. Kaip nustatė Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, 2015 m. bendrovės turtas sudarė 2 508,00 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 57 770 Eur, taip pat, kad 2015 metais bendrovė dirbo nuostolingai ir jos nuostoliai siekė 12 444 Eur. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė neturi nei nekilnojamojo, nei kilnojamojo registruotino turto, nevykdo veiklos ir nebegali įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, dėl to pripažino, kad bendrovė yra nemoki bei nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl atsakovių, kaip juridinio asmens vadovių, civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovės teigimu, bendrovė jau 2013 m. buvo nemoki, vėliau bendrovės turtas nuosekliai mažėjo, o įsipareigojimai didėjo, todėl atsakovės, būdamos UAB „IREJA73“ vadovėmis, turėjo pareigą inicijuoti bendrovei bankroto bylos iškėlimą.

Bankrutuojanti įmonė, kaip savarankiška proceso šalis, naudodamasi savo teisėmis ir jas gindama jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Dėl atsakovės V. Š. civilinės atsakomybės sąlygų

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).

Atsakovė V. Š. įrodinėjo, kad apie tai, jog UAB „IREJA73“ buvo nemoki ir įmonei iškelta bankroto byla, ji sužinojo tik gavusi iš teismo ieškinį. Apie tai, kad įmonė yra nemoki, pradėjusi dirbti įmonėje 2015 m. kovo 4 d., atsakovė nežinojo, kadangi finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 metus sudarė atsakovė I. H.. Atsakovei tapus direktore pagal susitarimą su akcininke atsakove I. H., pastaroji atlikdavo finansines operacijas, įnešdavo savo kortele pinigines lėšas į banko sąskaitą, ji turėdavo taip pat atlikti mokėjimus Sodrai. Atsakovės darbo laikotarpiu į įmonės sąskaitą turėjo būti įnešta 1 142,44 Eur. Atsakovės valdymo laikotarpiu bendrovė gaudavo pajamas, kurių panaudojimą spręsdavo akcininkė I. H.. Kadangi atsakovei nebuvo žinoma, kad UAB „IREJA73“ yra nemoki, nėra būtinų sąlygų ieškiniui patenkinti. Atsakovės nuomone, jos buvimo bendrovės direktore laikotarpiu, bendrovei nebuvo padaryta žala, kadangi buvo gaunamos pajamos, jos buvo įnešamos į sąskaitą, iš kuriuos buvo mokami mokesčiai. Į bylą pateiktas 2015 m. vasario 27 d. UAB „IREJA73“ akcininkės I. H. ir V. Š. susitarimas patvirtina, kad V. Š. priimama dirbti į UAB „IREJA73“ direktore nuo 2015 m. kovo 4 d. Į V. Š. pareigas, dirbant bendrovės direktore, įeina bendrovės atstovavimas santykiuose su darbuotojais, darbuotojų priėmimas ir atleidimas, drausminių nuobaudų darbuotojams skyrimas, buhalterės informavimas apie priimamus ir atleidžiamus darbuotojus, nuomos mokesčio surinkimas iš nuomininkų ir jų perdavimas akcininkei. Taip pat minėtame susitarime buvo numatyta, kad į V. Š. pareigas, dirbant direktore, neįeina atsikaitymai su tiekėjais, disponavimas bendrovės sąskaita, ataskaitų apie įmonės veiklą ruošimas bei pateikimas, atskaitomybės dokumentų ruošimas ir pateikimas institucijoms, kadangi už šią veiklą yra atsakinga bendrovės akcininkė I. H.. Atsakovės V. Š. paaiškinimu, būtent šis bendrovės akcininkės ir V. Š. susitarimas buvo vykdomas. Iš nurodyto susitarimo galima daryti išvadą, kad nors V. Š. buvo priimti dirbti UAB „IREJA73“ direktore, tačiau faktinė bendrovės vadovė, tvarkiusi visus bendrovės finansinius dokumentus buvo akcininkė I. H.. Ieškovės atstovės teigimu, minėtas atsakovių susitarimas yra niekinis ir juo neturėtų būti vadovaujamasi. Tačiau teismas su šia pozicija nesutinka, kadangi Darbo kodekso, galiojusio 2015 m. kovo 4 d., 95 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad šalių susitarimu gali būti sulygstama dėl kitų darbo sąlygų, jei kiti teisės norminiai aktai jų nedraudžia nustatyt. Šiuo atveju, teismas nenustatė, kad minėtas susitarimas prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms. Iš 2015 m. vasario 27 d. UAB „IREJA73“ akcininkės I. H. ir V. Š. susitarimo sąlygų tik viena sąlyga – atskaitomybės dokumentų ruošimas ir pateikimas institucijoms, prieštarauja imperatyvioms normoms, kadangi finansinės atskaitomybės dokumentų rengimas ir pateikimas institucijoms yra, būtent bendrovės direktoriaus pareiga. Teismas nenustatė, kad visos kitos susitarimo sąlygos prieštarautų imperatyvioms įstatymų normoms. Nagrinėjamu atveju V. Š. bendrovės vadove pradėjo dirbti nuo 2015 m. kovo 4 d., dirbo iki 2015 m. spalio 15 d., o finansiniai bendrovės atskaitomybės dokumentai už 2014 m., buvo parengti iki atsakovei V. Š. pradedant eiti bendrovės direktorės pareigas, juos pateikė bendrovės akcininkė I. H. 2015 m. vasario 25 d. Atsakovei V. Š. nekilo pareigos antrą kartą rengti ir teikti bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus. Už 2015 m. ji finansinių dokumentų taip pat nerengė, kadangi ji bendrovėje dirbo iki 2015 m. spalio 15 d.

Ieškovė į bylą nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad V. Š. įsidarbinus įmonės direktore, jai buvo perduoti visi įmonės dokumentai, iš kurių ji būtų turėjusi galimybę įvertinti įmonės skolinius įsipareigojimus pilna apimtimi (CPK 178 straipsnis). Atsakovė I. H. priešingų duomenų į bylą nepateikė.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, bei vadovaudamasis tikėtinumo civiliniame procese taisykle, sprendžia, kad labiau tikėtina, jog V. Š. apie įmonės tikrąją finansinę padėtį sužinojo ne anksčiau, nei gavusi iš teismo ieškinį su ieškovės reikalavimais ir nurodomomis aplinkybėmis. Teismas pažymi, jog į bylą pateiktas įmonės banko sąskaitos išrašas, patvirtina, kad V. Š. ėmus vadovauti bendrovei, ji asmeniškai neatliko jokių mokėjimų ar įnašų į bendrovės sąskaitą. Jai tapus bendrovės direktore, pagal susitarimą su akcininke I. H., pastaroji atlikdavo finansines operacijas, įnešdavo savo kortele pinigines lėšas į banko sąskaitą. Atsakovė darbo laikotarpiu į sąskaitą buvo įnešami pinigai. Atsakovės teigimu, ji I. H. buvo patikinta, kad šios lėšos bus panaudotos mokesčiams mokėti. Atsakovės V. Š. buvimo direktore laikotarpiu bendrovė gaudavo pajamas, kurių panaudojimą spręsdavo akcininkė I. H.. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovė nepagrindė jos prašomo priteisti žalos dydžio, ieškinyje nenurodytas nei esamų kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimas, nei naujų kreditorių finansinių reikalavimų atsiradimas, nei kitokie bendrovės nuostoliais dėl savalaikio neatsiskaitymo su kreditoriais buvo atsakovės V. Š. valdymo laikotarpiu. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad atsakovei V. Š. iki 2015 m. kovo 4 d. neturint pilnos informacijos apie įmonės finansinę padėtį (įmonės nemokumą), neatsirado teisinė pareiga inicijuoti įmonės bankrotą.

Atitinkamai teismas sprendžia, kad ieškovė neįrodė šios atsakovės neteisėtų veiksmų. Be to, byloje nenustatyta aplinkybių, kad atsakovei V. Š. pradėjusi dirbti bendrovės vadove, jai buvo žinoma apie bendrovės finansinę padėtį. Nenustačius vienos iš būtinųjų V. Š. civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinio reikalavimas priteisti iš jos žalos atlyginimą atmestinas, kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Netenkinus materialiojo reikalavimo šios atsakovės atžvilgiu, taip pat atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo iš V. Š..

Taip pat netenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti į žalos dydį įskaičiuojamus delspinigius – 216,67 Eur, kadangi byloje nepateikti įrodymai bei paskaičiavimai, už kurį laikotarpį delspinigiai buvo skaičiuojami, kokia procentinė delspinigių išraiška buvo paskaičiuota bei kokiu pagrindu ieškovė paskaičiavo nuo teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų bankroto byloje, jos prašomus delspinigius, kurie buvo skaičiuojami kaip bendra žala bendrovei.

Dėl atsakovės I. H. civilinės atsakomybės sąlygų

Konstatavus laiko momentą, nuo kada atsakovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

Ieškovė, teikdama ieškinį, įrodinėja, kad žalos dydį sudaro Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. birželio 12 d. nutartimis patvirtintų kreditorinių reikalavimų bendra suma, kurios dydis yra paskirstomas pagal jų susidarymo laikotarpį kiekvienos iš atsakovių jų vadovavimo periodu. Vien tik įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais, per se dar nesuponuoja įmonės vadovo atsakomybės. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų apimtis (pasyvas), o žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimų patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tad nustatant žalos dydį, turi būti vertinama ne išaugusi skolos apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo. Įmonei, taip pat ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi.

Kasacinio teismo išaiškinta, jog teismas, vertindamas žalos dydį ir priežastinį ryšį, privalo nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės įsipareigojimai buvo atsakovui pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Taigi žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma patvirtinta teismo nutartimis iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016, 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

Byloje nustatyta, kad kreditorinius reikalavimus BUAB „IREJA73“ bankroto byloje pareiškė du kreditoriai: VMI ir VSDFV. Bendra kreditorinių reikalavimų suma, kurią patvirtino Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. birželio 12 d. nutartimis, sudaro 8 574,06 Eur. Todėl svarbu nustatyti, kokio dydžio pradelsti įsipareigojimai buvo atsakovei I. H., pažeidus pareigą inicijuoti įmonei bankroto procedūras. Pradelstų įsiskolinimų dydis skaičiuotinas remiantis į bylą pateiktais įrodymais: bankroto administratoriaus rengta pažyma apie kreditorinių reikalavimų susidarymo laikotarpį, VSDFV bei VMI pateikta informacija. Kaip matyti iš 2013 m. bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų, bendrovė turto turėjo už 27 668 Lt (8 013,21 Eur), o jos mokėtinos sumos įsipareigojimai sudarė net 108 828 Lt (31 518,77 Eur), iš kurių 23 828 Lt (6 901,07 Eur) – per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Atitinkamai matyti, jog bendrovė 2013 m. patyrė net 83 140,00 Lt (24 079,01 Eur) nuostolius, o iš bendrovės metinio pranešimo matyti, jog pradelstų apmokėjimo terminų buvo, įmonei stigo apyvartinių lėšų. Iš aiškinamojo rašto turinio matyti, kad jau 2013 m. bendrovė turėjo pradelstų įsiskolinimų Valstybei biudžetui (112 Lt (32,44 Eur) + 7 728 Lt (2 238,18 Eur)), taip pat skolų tiekėjams (15 988 Lt (4 633,34 Eur)). Kaip matyti iš 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, bendrovė turto turėjo už 14 503 Lt (4 200,36 Eur), o jos mokėtinos sumos įsipareigojimas sudarė 162 344,00 Lt (47 018,07 Eur), iš kurių 53 344,00 Lt (15 449,49 Eur) – per vienerios mėtys mokėtinos sumos ir įsipareigojimai. Atitinkamai matyti, jog bendrovė 2014 m. patyrė 66 681,00 Lt (19 312,15 Eur) nuostolius, o iš bendrovės metinio pranešimo matyti, jog pradelstų apmokėjimo terminų buvo, įmonei stigo apyvartinių lėšų. 2014 m. bendrovė turėjo pradelstų įsiskolinimų Valstybei biudžetui (579 Lt (167,69 Eur) + 18 762 Lt (5 433,85 Eur)), taip pat skolų tiekėjams (34 003,00 Lt (9 847,95 Eur)).

Atsižvelgiant į tai, kad žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis, įmonės vadovui ar jo dalyviui pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat atsižvelgiant į ieškovės reikalavimus, pareikštus atsakovės I. H. atžvilgiu, spręstina, kad nagrinėjamu atveju atsakovei I. H. kyla pareiga atlyginti 5 331,66 Eur dydžio (145,15 Eur + 5 186,51 Eur) žalos atlyginimą.

Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad tarp atsakovės I. H., buvusios įmonės vadovės (nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2015 m. kovo 4 d. ir nuo 2015 m. spalio 15 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo), veiksmų (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, kadangi atsakovei laiku kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai ir finansiškai nepajėgiai vykdyti veiklą, atsiskaityti su kreditoriais, nebūtų didėję kreditoriniai įsipareigojimai. Atsakovė nepateikė įrodymų, paneigiančių jos kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, tad kaltės prezumpcija nenuginčyta (CPK 178 straipsnis). Ieškovei įrodžius atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas (neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį bei žalą), o atsakovei nepaneigus byloje savo kaltės, ieškovei iš atsakovės I. H. priteistina 5 331,66 Eur žala už įstatyminės pareigos (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis) nevykdymą.

Atsakovui, praleidusiam terminą įvykdyti piniginę prievolę ir teismui priėmus dėl to teismo sprendimą, kyla piniginės prievolės neįvykdymo teisinės pasekmės – mokėti ieškovei įstatyme numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaujantis nurodytais motyvais, ieškovei iš atsakovės I. H. priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (5 331,66 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Netenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės I. H. į žalos dydį įskaičiuojamus delspinigius – 436,18 Eur, kadangi byloje nepateikti įrodymai bei paskaičiavimai, už kurį laikotarpį delspinigiai buvo skaičiuojami, kokia procentinė delspinigių išraiška buvo paskaičiuota bei kokiu pagrindu ieškovė paskaičiavo nuo teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų bankroto byloje, jos prašomus delspinigius, kurie buvo skaičiuojami kaip bendra žala bendrovei.

Dėl administravimo išlaidų priteisimo

Kaip matyti iš ieškinio, BUAB „IREJA73“ naudai bankroto administratorius prašo priteisti ir 2 550 Eur dydžio įmonės bankroto administravimo išlaidas, kurias taip pat įvardija kaip bendrovei padarytą žalą.

Teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo tenkinti šią ieškovės reikalavimų dalį. Kaip matyti iš ĮBĮ nuostatų, nėra garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė, kreditoriai kompensuos visa apimtimi jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, t. y. šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo, dalyvio veiksmų – ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo pasekmė, o iš bankroto bylos, nepriklausomai nuo to, kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Tokiu būdu, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu atsiranda pažeidusių pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo asmenų atsakomybė prieš kreditorių, įmokėjusį pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą – šis turi teisę reikalauti jo įmokėtos sumos, ir prisiėmusį riziką administratorių – šio turėtų administravimo išlaidų apimtyje, t. y. tokius reikalavimus reiškiantys subjektai yra kreditorius ar administratorius, o ne bankrutuojanti įmonė. Reikalavimą priteisti įmonės bankroto administravimo išlaidas yra pareiškusi įmonė, todėl teismas mano, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas. Nagrinėjamu atveju, nuostolius patyrė bankroto administratorius, o ne BUAB „IREJA73“. Teismas pažymi ir tai, jog žala turi būti reali, pateiktos išankstinės sąskaitos faktūros, o bankroto administratoriui negavus visų įmonės finansinę bei turtinę padėtį apibrėžiančių dokumentų ir jam neperdavus turto, laikytina, kad reikalavimas priteisti bankroto administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ir akcininkų, neužbaigus bankroto bylos, yra nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestinas. Atkreipiamas dėmesys ir tai, jog bankroto administratoriaus kreipimasis į teismą prašant priteisti bankroto administravimo išlaidas bendrovės naudai nėra racionalus ir dėl to, kad neužbaigus bankroto procedūros ir teismui patenkinus reikalavimą dėl šių išlaidų priteisimo įmonės naudai, susidarytų tokia situacija, kad esant kreditoriaus VSDFV palyginti dideliam finansiniam reikalavimui (8 574,06 Eur), kurio nepadengs teismo priteisiami nuostoliai – 5 331,66 Eur dydžio, ir bankroto administratoriui nesuformulavus atskiro reikalavimo dėl nuostolių (administravimo išlaidų) priteisimo pagal jų tikslinę paskirtį (dengti administravimo išlaidoms), kreditorius iš šios sumos pasidengtų savo kreditorinį reikalavimą.

Pažymėtina, kad pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį, įmonės administravimo išlaidos apmokamos iš įmonės visų rūšių lėšų, pardavus įmonės turtą. Įmonei, pasiekus nemokumo būseną, įmonės vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu neišsaugojus turto, sumažėja administratoriaus galimybė atgauti patirtas administravimo išlaidas, t.y. patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

Kai įmonėje nėra turto administravimo išlaidoms padengti, bankroto administratorius gali reikšti ieškinį ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, dėl turto masės sumažinimo neteisėtais vadovo veiksmais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju turi būti nustatytina neišsaugoto (sumažėjusio) turto vertė, kurį realizavus galėjo būti gaunamos administravimo išlaidos ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/214)

Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui duomenų, kad įmonė turėjo realaus turto, kurį realizavus būtų padengtos administravimo išlaidos, jei atsakovės būtų laiku kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Duomenų, kad įmonė turėjo registruotą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, byloje nėra. Ieškovas neįrodinėjo aplinkybių, kad įmonės turtas būtų slepiamas ar iššvaistomas. Tai leidžia teigti, kad administratoriaus galimybė gauti lėšų apmokėti administravimo išlaidas, realizavus įmonės turtą, jeigu atsakovės, įmonei tapus nemokia, būtų pateikusios teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo sumažinta. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad jog nagrinėjamu atveju tarp kompetentingų asmenų įstatyminės pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokia, nevykdymo ir atsiradusios žalos – lėšų administravimo išlaidoms apmokėti negavimo, nėra priežastinio ryšio.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju bankroto administravimo išlaidos nebuvo apmokėtos iš įmonės turto, ir ieškovė neįrodė, kad, kad dėl pavėluoto pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo buvo neišsaugotas ir sumažėjo įmonės turtas, spręstina, kad nėra įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos vadovo deliktinei atsakomybei kilti pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį. Dėl šių priežasčių ieškinys dėl administravimo išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi ieškovė, kaip bankrutuojanti įmonė, atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tai valstybei iš atsakovės I. H. priteistina 120 Eur žyminio mokesčio. Be to, valstybei iš atsakovės I. H. priteistina 6,30 Eur (64 proc. patenkintų ieškinio reikalavimų dalis atsakovės atžvilgiu) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Nurodytos sumos įmokėtinos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660.

Atsakovė V. Š. šioje byloje turėjo 350 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Ieškinio reikalavimus atsakovės V. Š. atžvilgiu atmetus, iš ieškovės atsakovei priteistinos šios išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės I. H., asmens kodas (duomenys neskelbtini) deklaruotos gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini), ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IREJA73“, įmonės kodas 302909406, registracijos adresas: Jonava, Aušros g. 1A-31, naudai 5 331,66 Eur (penkių tūkstančių trijų šimtų trisdešimt vieno euro 66 ct) žalos atlyginimą, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (5 331,66 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. birželio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės I. H., asmens kodas (duomenys neskelbtini), deklaruotos gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini), 120 Eur (vieno šimto dvidešimties eurų) žyminį mokestį ir 6,30 Eur (šešių eurų 30 pašto išlaidas, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Priteisti atsakovei V. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietos adresas: (duomenys neskelbtini), iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „IREJA73“, įmonės kodas 302909406, registracijos adresas: Jonava, Aušros g. 1A-31, 350 Eur (trijų šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.

Teisėja Jolanta Damulienė