Kauno apygardos teismo nutartis

2011-03-31 · Civilinė byla Nr. 2A-105-485/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-31
Bylos Nr.
2A-105-485/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Remeika (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Ramūnas Mitkus
Ieškovas
R. G., I. K., J. J.
Atsakovas
AB „Autrolis“
Advokatai
Daiva Jurevičienė, Dalius Mecelica
Civilinė byla Nr. 2A-105-485/2011;
Pirmos instancijos teismo teisėja Diana Labokaitė;
procesinio sprendimo kategorijos:11.9.5; 121.15.; 121.21.
(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Ramūno Mitkaus ir Egidijaus Tamašausko,

sekretoriaujant Vilijai Noreikienei,

dalyvaujant ieškovams R. G., I. K., J. J., jų atstovams advokatei Daivai Jurevičienei ir profsąjungos pirmininkui P. B.,

atsakovo AB „Autrolis“ atstovui advokatui Daliui Mecelicai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. J. ir R. G. bei atsakovo AB „Autrolis“ apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1449-638/2010 pagal ieškovų R. G., I. K. ir J. J. ieškinį atsakovui AB „Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Aprašomoji dalis

Kolegija n ustatė:

Šalies argumentai

ieškovė J. J. patikslintu ieškiniu ( t. 1, b. l. 85-87) prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu; grąžinti ją į darbą pas atsakovą anksčiau turėtomis darbo sąlygomis, t. y. dirbti troleibuso vairuotoja su 006 garažinio numerio „Soliaris“ modelio troleibusu arba su kitu jam prilygintu troleibusu, už atsakovo 2009-07-15 įsakyme Nr. V-135 nurodytą 9,63 Lt dydžio valandinį tarifinį atlygį bei 2,50 Lt už darbo valandą mokamą skatinamąją atlyginimo dalį; sprendimą dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubos tvarka; priteisti iš atsakovo kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį ir bylos vedimo išlaidas.

Ieškovas R. G. patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 49-51) prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu; grąžinti ją į darbą pas atsakovą anksčiau turėtomis darbo sąlygomis, t. y. dirbti troleibuso vairuotoja su 009 garažinio numerio „Soliaris“ modelio troleibusu arba su kitu jam prilygintu troleibusu, už atsakovo 2009-07-15 įsakyme Nr. V-135 nurodytą 9,63 Lt dydžio valandinį tarifinį atlygį bei 2,50 Lt už darbo valandą mokamą skatinamąją atlyginimo dalį; sprendimą dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubos tvarka; priteisti iš atsakovo kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.

Ieškovas I. K. patikslintu ieškiniu (t. 2, b. l. 116-118) prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu; grąžinti ją į darbą pas atsakovą anksčiau turėtomis darbo sąlygomis, už atsakovo 2009-07-15 įsakyme Nr. V-135 nurodytą 9,63 Lt dydžio valandinį tarifinį atlygį bei 2,50 Lt už darbo valandą mokamą skatinamąją atlyginimo dalį; sprendimą dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubos tvarka; priteisti iš atsakovo kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį ir bylos vedimo išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 19 d. sprendimu (t. 3, b. l. 116-123) ieškinius patenkino iš dalies: ieškovės J. J. ieškinį tenkino iš dalies 1) pripažino neteisėtu ieškovės J. J. atleidimą iš darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2009-11-12 įsakymu Nr. P-453; grąžino ieškovę į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoja; priteisė ieškovei iš atsakovo darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką 2 958,72 Lt taip pat 300 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; likusioje dalyje ieškinį atmetė; sprendimą dalyje dėl ieškovės grąžinimo į darbą ir dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio priteisimo įpareigojo vykdyti skubiai; 2) pripažino neteisėtu ieškovo R. G. atleidimą iš darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2010-01-21 įsakymu Nr. P-29; grąžino ieškovą į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoju, likusioje dalyje ieškinį atmetė; sprendimą dalyje dėl ieškovo grąžinimo į darbą įpareigojo vykdyti skubiai; 3) pripažino neteisėtu ieškovo I. K. atleidimą iš darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2010-01-18 įsakymu Nr. P-25; laikė, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo yra nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigliojimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo AB „Autrolis“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką po 126 Lt nuo atleidimo iš darbo dienos (2010-01-20) iki teismo įsigaliojimo dienos, likusioje dalyje ieškinį atmetė, sprendimą dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio pritesimo ieškovui pavedė vykdyti skubiai; 4) priteisė iš atsakovo AB „Autrolis“ valstybei 516 Lt žyminio mokesčio ir 22,50 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad ieškovė J. J. nuo 1993-02-10 dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoja pagal darbo sutartį Nr. 464 (t.1, b. l.36-40). 2009-07-21 ieškovė gavo darbdavio pranešimą, kad nuo 2009-09-01 mažės valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą (t. 1, b. l. 8). Pranešime buvo nurodyta, kad ieškovei nesutikus su darbo užmokesčio keitimu ji bus atleista iš darbo pagal LR DK 129 str. ir prašoma savo sutikimą arba nesutikimą pranešti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos ( t.1, b. l. 8). 2009-09-02 ieškovė gavo įspėjimą, kad po dviejų mėnesių, t.y. 2009-11-04 darbo sutartis su ja bus nutraukta (t.1, b. l. 9). 2009-10-02 ieškovė pareiškė sutinkanti dirbti už mažesnį atlyginimą (t. 1, b. l. 11). 2009-10-08 atsakovas raštu Nr. 696 atsakė ieškovei, kad dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių neturi galimybės patenkinti spalio mėnesį pateikto pareiškimo (t. 1, b. l. 12). 2009-10-29 ieškovei buvo pranešta, kad įspėjimo apie atleidimą terminas pratęsiamas atostogų laikui ir atleidimo iš darbo diena bus 2009-11-15 (t. 1, b. l. 10). 2009-11-12 atsakovo gen. direktoriaus įsakymu Nr. P-453 ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2009-11-15 ( t. 1, b. l.35).

Ieškovas I. K. nuo 1994-05-23 dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoju pagal darbo sutartį Nr. 1771 (t. 2, b. l. 96-102). 2009-07-15 pranešimu ieškovas buvo informuotas, kad nuo 2009-09-01 mažės jo valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą (t. 2, b. l. 73). Pranešime buvo nurodyta, kad ieškovui nesutikus su darbo užmokesčio keitimu jis bus atleistas iš darbo pagal LR DK 129 str. ir prašoma savo sutikimą arba nesutikimą pranešti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos (t. 2, b. l. 73). 2009-09-02 ieškovas gavo įspėjimą, kad po keturių mėnesių, t.y. 2010-01-04 darbo sutartis su juo bus nutraukta (t. 2, b. l. 74). 2009-10-02 ieškovas pareiškė sutinkantis dirbti už mažesnį atlyginimą (t. 2, b. l. 75). 2009-10-08 atsakovas raštu Nr. 701 atsakė ieškovui, kad dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių neturi galimybės patenkinti spalio mėnesį pateikto pareiškimo (t. 2, b. l. 76). 2009-12-31 ieškovui buvo pranešta, kad įspėjimo apie atleidimą terminas pratęsiamas atostogų laikui ir atleidimo iš darbo diena bus 2010-01-20 (t. 2, b. l. 77). 2010-01-18 atsakovo gen. direktoriaus įsakymu Nr. P-25 ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2010-01-20 (t. 2, b. l. 78).

Ieškovas R. G. nuo 1992-05-08 dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoju pagal darbo sutartį Nr. 1744 (t. 2, b. l.29-35). 2009-07-23 ieškovas gavo darbdavio pranešimą, kad nuo 2009-09-01 mažės valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą (t. 2, b. l. 26). Pranešime buvo nurodyta, kad ieškovui nesutikus su darbo užmokesčio keitimu jis bus atleistas iš darbo pagal LR DK 129 str. ir prašoma savo sutikimą arba nesutikimą pranešti raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos (t. 2, b. l. 26). 2009-09-02 ieškovas gavo įspėjimą, kad po keturių mėnesių, t.y. 2010-01-04 darbo sutartis su juo bus nutraukta (t. 2, b. l. 7). 2009-10-05 ieškovas pareiškė sutinkantis dirbti už mažesnį atlyginimą (t. 2, b. l. 8). 2009-10-08 atsakovas raštu Nr. 699 atsakė ieškovui, kad dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių neturi galimybės patenkinti spalio mėnesį pateikto pareiškimo (t. 2, b. l. 9). 2009-12-31 ieškovui buvo pranešta, kad įspėjimo apie atleidimą terminas pratęsiamas atostogų laikui ir atleidimo iš darbo diena bus 2010-01-23 (t. 2, b. l. 10). 2010-01-21 atsakovo gen. direktoriaus įsakymu Nr. P-29 ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2010-01-23 ( t. 2, b. l. 28).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog atsakovas 2009-07-15 įspėdamas, kad nuo rugsėjo 1 dienos mažins darbo užmokestį, įvykdė tik DK 203 str. nustatytą pareigą informuoti darbuotoją apie darbo užmokesčio mažinimą, tačiau norėdamas atleisti darbuotojus, turėjo laikytis DK 130 str. nustatyto dviejų/keturių mėnesių įspėjimo termino. Atsakovas taip ir pasielgė, nes 2009 m. rugsėjo 2 d. visiems ieškovams įteikė įspėjimus, kad atleis iš darbo pagal DK 129 str. 2009-07-10 AB „Autrolis“ valdybos posėdžio protokolas patvirtina, kad valdyba nutarė pritarti bendram darbuotojų atlyginimų mažinimui ne mažiau kaip 15 procentų ir įpareigojo bendrovės generalinį direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo (t.2, b. l. 72A). Tokiu būdu atsakovo tikslas buvo išlaikyti darbuotojų skaičių nepakitusį, tačiau visiems mokėti mažesnį atlyginimą. Teismo nuomone, atsakovas galėjo tartis su norinčiais įsidarbinti asmenimis, kad priims juos į darbą su sąlyga, jeigu tam tikras skaičius senųjų darbuotojų įspėjimo terminui suėjus atsisakys dirbti už mažesnę algą. Atsakovas 2009-09-02 iš naujo įspėjo ieškovus, kad atleis juos iš darbo po dviejų/keturių mėnesių, nurodydamas, kad atleidimo priežastis yra atsakovo siekis tik sumažinti atlyginimą ieškovams arba, kitaip tariant, vietoje ieškovų pasamdyti žmones, kurie sutiks dirbti už mažesnį atlyginimą. DK nenustato termino darbuotojui pareikšti savo sutikimą arba nesutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą. Teismas pasisakė, kad nesant įstatyminio reglamentavimo, darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą turi būti duotas per protingą terminą, nepažeidžiant nei savo, nei darbdavio interesų. Teismas sprendė, kad ieškovai nebūtų pažeidę įstatymo ir nepadarę jokios žalos atsakovo siekiamiems tikslams, jeigu savo apsisprendimą būtų pareiškę iki įspėjimo termino pabaigos, t.y. iki 2009-11-04 (ieškovės J. J. atveju) ir iki 2010-01-04 (ieškovų R. G. ir I. K. atveju). Ieškovai taip ir pasielgė – nesuėjus įspėjimo termino pabaigai – 2009-10-02 J. J. ir I. K., o 2009-10-05 R. G. – pareiškė, kad sutinka dirbti už mažesnį atlygį. Nors atsakovas savo pirmame pranešime buvo nurodęs ieškovams pranešti apie sutikimą dirbti už mažesnį atlygį per 14 dienų, tačiau iš 2009-09-01 pranešimo Kauno darbo biržai matyti, kad 2009 m. rugsėjo 1 dieną atsakovas dar nebuvo nusprendęs, kad darbuotojų pareikštų sutikimų po rugsėjo 1 d. nepriims, nes rašte Darbo biržai rašė: „darbuotojams sutikus su darbo užmokesčio sumažinimu – darbo sutartys su jais nebus nutraukiamos, todėl atleidžiamųjų skaičius gali kisti“ (t.3, b. l. 60). Atsakovas nepateikė duomenų, kad jis jau buvo priėmęs į darbą kitus darbuotojus vietoje ieškovų arba susitaręs su naujais darbuotojais. Iš ieškovo pateiktų laikraščių skelbimų kopijų teismas darė išvadą, kad 2009 metų rugsėjo mėnesį, atitinkamai 9 ir 23 dienomis, spaudoje buvo paskelbta, kad AB „Autrolis“ ieško troleibusų vairuotojų (t. 3, b. l. 82). Tačiau VSDFV „Sodra“ pažyma ir AB „Autrolis“ pažymos patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2010-04-01 į AB „Autrolis“ dirbti buvo priimti šeši asmenys, visi priimti ne į troleibusų vairuotojų pareigas (t. 3, b. l. 79, 83). Teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo atleisti ieškovų iš darbo dėl tos priežasties, kad jie nesutiko dirbti už mažesnį atlygį, kadangi tokį sutikimą jie davė. Teismas nustatė, kad 2009-08-31 atsakovo valdyba pritarė praėjusiame valdybos posėdyje generalinio direktoriaus pateiktam darbuotojų atleidimo pasiūlymui pagal pateiktą sąrašą ir įgaliojo generalinį direktorių derėtis su profesinėmis sąjungomis dėl darbuotojų atleidimo - nereikalingus darbuotojus atleidžiant atsižvelgiant į derybinę situaciją ir ekonominę /finansinę įmonės padėtį (t. 3, b. l. 58). Kas yra tie nereikalingi darbuotojai, valdyba nedetalizavo. Šio valdybos posėdžio protokolo priede Nr. 1 nurodoma, kad ketinama naikinti 40 troleibusų vairuotojų, iš viso 88 darbuotojų pareigybes (t. 3, b. l. 59). Nors pagal valdybos nutarimą buvo planuota atleisti 40 troleibusų vairuotojų, jau kitą dieną, 2009-09-01, atsakovo generalinis direktorius pranešė Kauno darbo biržai, kad ketinama atleisti 195 troleibusų vairuotojus (t. 3, b. l.60). Tą pačią dieną, 2009-09-01, įvyko informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo posėdis, kuriame dalyvavo atsakovo administracijos atstovai ir darbuotojų atstovai - Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos atstovai. Konsultacijų metu buvo nutarta, kad „atleidžiant grupę darbuotojų dėl etatų mažinimo darbdavys turi vadovautis sekančiais atrankos kriterijais pagal eiliškumą: pirmiausia atleisti pensininkus, (...) turinčius daugiausiai galiojančių drausminių nuobaudų (...), turinčius mažiausią darbo stažą (...)“ (t. 3, b. l. 61-62). 2009-09-01 atsakovas pranešė Kauno darbo biržai, kad ketina atleisti 220 darbuotojų, atleidimo priežastis: „nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, t.y. nesutinka su darbo užmokesčio sumažinimu (darbuotojams sutikus su darbo užmokesčio sumažinimu – darbo sutartys su jais nebus nutraukiamos, todėl atleidžiamųjų skaičius gali kisti)“ (t. 3, b. l. 60). Teismas rėmėsi minėtais įrodymais, t.y. valdybos nutarimu, konsultacijų protokolu, pranešimu ir darė išvadą, kad šie dokumentai įrodo, jog ne vėliau kaip 2009-09-01 atsakovas faktiškai pradėjo mažinti darbuotojų skaičių įmonėje siekdamas atleisti 220 darbuotojų iš dirbusių 659 darbuotojų. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad pradėjus procedūrą dėl darbuotojų atlyginimo mažinimo paaiškėjo, kad šios priemonės nepakaks padėčiai įmonėje stabilizuoti, kad reikės mažinti darbuotojų skaičių. Teismas laikė, kad toks pripažinimas parodo, kad atsakovo pradėta darbo užmokesčio mažinimo procedūra tapo beprasmė, įmonei neduodanti jokios naudos. Tęsti šią procedūrą buvo nenaudinga ir nesąžininga. Atsakovas turėjo sustabdyti savo pradėtą atlyginimų mažinimo procesą ir pradėti realią darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūrą. Iš minėto pranešimo darbo biržai teismas darė išvadą, kad atsakovas planavo atleisti iš darbo 220 darbuotojų, tačiau teismui nebuvo pateiktas atsakovo valdybos nutarimas, kuriuo būtų buvę nuspręsta sumažinti darbuotojų skaičių visais 220 darbuotojų, nes jau minėtu 2009-08-31 nutarimu valdyba patvirtino 88 naikinamų pareigybių sąrašą (t. 3, b. l. 59). Teismas laikė, jog nesant pateikto atitinkamo valdybos nutarimo, laikytina, kad atsakovo įmonėje nebuvo priimtas valdymo organo sprendimas sumažinti darbuotojų skaičių būtent tokiu mastu - 220 asmenų. Pačiame pranešime darbo biržai atsakovas praneša, kad atleis 220 darbuotojų, tačiau daro išlygą, kad sutikus darbuotojams dirbti už mažesnę algą, jų neatleis, vadinasi, konkretaus valdybos sprendimo mažinti darbuotojų skaičių 220 asmenų nebuvo priimta. Atsakovo valdyba 2009-08-21 nutarimu Nr.5 leido generaliniam direktoriui panaikinti esamas laisvas pareigybes be atskiro valdybos pritarimo (t.3, b. l. 57). 2009-11-20 atsakovo valdyba nusprendė pritarti su darbo užmokesčio mažinimu nesutikusių darbuotojų atleidimui laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų ir įpareigojo naikinti atsirandančius laisvus etatus (t. 3, b. l. 87). Tačiau generalinis direktorius, pažeisdamas valdybos nutarimą 2009-11-20 Nr.9, atleido iš darbo darbuotojus, kurie buvo išreiškę sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą. Nors apie numatomą darbuotojų grupės atleidimą buvo pranešta darbo biržai ir surengta konsultacija su darbuotojų atstovais, tačiau atsakovas nesiėmė jokių priemonių įgyvendinti DK 135 straipsnyje numatytus reikalavimus – patikrinti, ar norimi atleisti darbuotojai neturi pirmenybės teisės būti palikti dirbti. Atsakovas, užuot aiškinęsis eiliškumo klausimus, atleidimo iš darbo klausimą padarė priklausomą nuo darbuotojo atsakymo į darbdavio užduotą klausimą iki darbdavio subjektyviai nustatyto, teisės normų neatitinkančio termino. Teismas manė, kad dėl didelio atleistųjų troleibusų vairuotojų skaičiaus ir didelio paliktųjų dirbti troleibusų vairuotojų skaičiaus, šioje byloje nėra galimybės nustatyti, ar ieškovai turėjo pirmenybės teisę būti palikti dirbti ar priešingai, turėjo būti atleisti iš darbo. Vien ta aplinkybė, kad ieškovai atleidimo iš darbo dieną turėjo didesnį kaip 10 metų darbo stažą atsakovo įmonėje, duoda pagrindą teigti, kad ieškovai turėjo pirmenybės teisę, tačiau jie dar galėjo būti lyginami su kitais daugiau kaip 10 metų stažą turinčiais darbuotojais. Teismas ieškovų atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu dėl to, kad nebuvo priežasties, kuri nurodoma kaip atleidimo pagrindas, t.y. nebuvo nesutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą, be to, nebuvo valdybos sprendimo sumažinti darbuotojų skaičių ir nebuvo įvertintos ieškovų turimos pirmenybės teisės būti paliktiems dirbti prieš kitus darbuotojus. Nuo 2009-08-24 atsakovo įmonėje buvo paskelbtas neterminuotas streikas. 2009-09-18 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu neterminuotas streikas buvo pripažintas neteisėtu, sprendimas pripažinti streiką neteisėtu nėra įsiteisėjęs iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos (t.3, b. l. 88-94). Tačiau 2009-09-28 nutartimi Kauno apygardos teismas uždraudė Kauno troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos komitetui vykdyti 2009-08-24 paskelbtą neterminuotą streiką (t.3, b. l. 97-99). Ši nutartis yra įsiteisėjusi. Teismas sprendė, kad dabar atsakovo įmonėje esanti situacija negali būti apibrėžta kaip DK 83 str. apibūdinta padėtis „priėmus sprendimą dėl streiko ir jo metu“, nes streikas, pritaikius jau minėtą laikinąją apsaugos priemonę, nevyksta. Teismas sprendė, kad ieškovų J. J. ir R. G. negrąžinus į darbą nebūtų pilnai apgintos jų pažeistos teisės, nes išnyktų galimybė darbdaviui išspręsti ieškovų pirmenybės teises būti paliktoms dirbti prieš kitus darbuotojus. Ta aplinkybė, kad ieškovus ir kitus darbuotojus atleidus iš darbo buvo periodiškai naikinamos likusios laisvos darbo vietos, nesudaro kliūčių grąžinti jų į darbą. Nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas nustojo verstis keleivių pervežimo troleibusais veikla, todėl teismas nematė kliūčių grąžinti ieškovus J. J. ir R. G. į darbą. Ieškovai J. J. ir R. G. prašė grąžinti juos dirbti su tais pačiais troleibusais, su kuriais jie dirbo iki atleidimo dienos. Iš ieškovų paaiškinimų nustatyta, kad atsakovo įmonėje vairuotojams buvo priskiriama dirbti tam tikrais troleibusais ilgesnį laiką. Atsakovo generalinio direktoriaus 2006-10-12 buvo priimti „Naujų troleibusų ir troleibusų, likusių be vairuotojų, skyrimo nuostatai“, pagal kuriuos buvo nustatyti naujų troleibusų priskyrimo vairuotojams kriterijai, procedūrinės nuostatos (t. 1, b. l. 88-89). Pagal šiuos nuostatus troleibuso priskyrimas turėjo būti patvirtintas abiejų šalių – darbdavio atstovo ir darbuotojo pasirašytu aktu. Ieškovas R. G. paaiškino, jog jam buvo paskirtas „Soliaris“ troleibusas, tačiau tokio akto kopija jam nebuvo įteikta (t. 3, b. l. 106 I pusė). Ieškovas I. K. taip pat paaiškino, jog nuo 2006 m. už gerą darbą jam kartu su K. ir K. buvo paskirtas „Soliaris“ troleibusas (t. 3, b. l. 107 I pusė). Atsakovas to nepripažino. Iš paminėtų troleibusų priskyrimo nuostatų, liudytojų parodymų, ieškovų paaiškinimų teismas negalėjo daryti išvados, kad priskyrimas dirbti tam tikru konkrečiu troleibusu buvo šalių sutartas laikyti darbo sutarties sąlyga, net jeigu būtų pateikti konkrečių troleibusų priskyrimo aktai, sudaryti pagal paminėtus nuostatus. Nepaisant, kad tas pats troleibusas buvo skiriamas ilgesniam laikui, tai laikytina tik darbo organizavimo būdu, o ne darbo sutarties sąlyga, kuri šalims tapo privaloma. Atsakovas pateikė pažymą (t. 3, b. l. 103), kurioje nurodoma, kad „troleibusai vairuotojams priskiriami kiekvienai dienai, jų numerius nurodant darbo plane, paskyroje ir kelionės, ir bilietų kontrolės lape. AB „Autrolis“ nėra sudaroma jokių kitų dokumentų, dėl troleibusų priskyrimo troleibusų vairuotojams“. Teismas šia pažyma nesivadovavo, nes pažyma prieštarauja kitiems byloje pateiktiems, įstatymo nustatyta tvarka patvirtintiems įrodymams. Iš šalių paaiškinimų teismas nustatė, kad net ir ieškovams sutikus dirbti už mažesnį valandinį atlygį, atsakovas joms ir toliau iki atleidimo iš darbo dienos mokėjo didesnį atlyginimą. Tai duoda pagrindo spręsti, kad atsakovas atsisakė savo ketinimų mažinti ieškovams atlyginimą palyginus su tuo, kurį jie gaudavo iki 2009-09-01. Raštišką sutikimą gauti 9,63 Lt ieškovai yra davę, tačiau atsakovas šių sutikimų nepriėmė ir, laikytina, ši darbo sutarties sąlyga iki pat atleidimo iš darbo nebuvo pakeista. Teismas, remdamasis DK 297 str. 3 d., gražino ieškovus J. J. ir R. G. į darbą esant tokio dydžio vidutiniam atlyginimui, koks buvo atleidimo iš darbo dieną, (J. J. vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis 2601,21 Lt, o vienos darbo dienos – 123,28 Lt (t.1, b. l. 80), R. G. vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis 2592,77 Lt, o vienos darbo dienos – 122,88 Lt (t.3, b. l. 85), I. K. vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis 2658,60 Lt, o vienos darbo dienos – 126 Lt (t.3, b. l. 84). Teismas nustatė, kad ieškovei J. J. jos atleidimo iš darbo dieną buvo sumokėta penkių mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka ir kitos jai priklausančios išmokos (t.1, b.l.29). Išeitinė išmoka įskaitytina į darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, todėl teismas laikė, kad ieškovei yra apmokėta už laikotarpį nuo 2009-11-15 iki 2010-04-15. Todėl darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą priteistinas už laikotarpį nuo 2010-04-15 iki teismo sprendimo priėmimo dienos (24 darbo dienos), tai sudaro 2 958,72 Lt (priskaityta suma). Ieškovui R. G. po atleidimo iš darbo buvo sumokėta išeitinė išmoka – penkių mėnesių darbo užmokesčio dydžio ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 22,88 kalendorines dienas (t.2, b.l.28). Išeitinė išmoka įskaitytina į priteistiną darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, todėl ieškovui R. G. darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteistinas. Ieškovui I. K. po atleidimo iš darbo buvo sumokėta išeitinė išmoka – penkių mėnesių darbo užmokesčio dydžio ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 17,39 kalendorinių dienų (t.2, b.l.95). Ieškovas I. K. neprašė grąžinti jį į darbą. Atsižvelgdamas į šalių tarpusavio santykius, kurie nėra geri, teismas sprendė, kad gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl ieškovo I. K. į darbą negrąžintino. Teismas laikė, kad darbo sutartis tarp I. K. ir AB „Autrolis“ nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Išeitinė išmoka ieškovui I. K. jau yra išmokėta, todėl teismas priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestų už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2010-01-20) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos po 126 Lt už kiekvieną darbo dieną.

Šalies argumentai

Ieškovai J. J. ir R. G. apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 135-136) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl atsisakymo grąžinti į darbą su iki atleidimo iš darbo turėtais troleibusais ir įpareigoti atsakovą grąžinti į darbą ieškovą R. G. skirti dirbti su 009 garažinio numerio SOLARIS modelio troleibusu, o ieškovė J. J. – su 006 garažinio numerio SOLARIS modelio troleibusu; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai nurodo, jog pas atsakovą troleibuso vairuotojo darbas yra organizuojamas taip, jog troleibuso vairuotojai (tame tarpe ir ieškovai) dirba su konkrečiais nuolatiniam darbui paskirtais troleibusais, o su kitais tik tuomet, kai nuolatiniam darbui paskirtieji yra sugedę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-30 dienos nutartimi civilinėje byloje Nr. 3k-3-1106/2000 dėl UAB „Klaipėdos autobusų parkas“ kasacinio skundo išnagrinėjimo išaiškinta, kad nuolatiniam darbui paskirta konkreti transporto priemonė yra viena iš vairuotojo darbo sąlygas apibūdinančių veiksnių ir kad net ir tuo atveju, jei ieškovas į darbą būtų priimtas dirbti su visų tipų ir bet kokio talpumo pas atsakovą esančiomis transporto priemonėmis, pavedimas dirbti su kita (ne nuolatiniam darbui paskirta transporto priemone) yra laikytinas ieškovo darbo sąlygų pakeitimu. Ši nutartis yra priimta vadovaujantis sąvoka kas tai yra darbo sąlygos, apibūdinimu. Šio reikalavimo netenkinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų, bet ir sudarytų atsakovui galimybę panaudoti teismą kaip garantą neteisėto priekabiavimo prie darbuotojų ar jų diskriminavimo įgyvendinimui.

Atsakovas apeliaciniu skundu (t. 3, b. l. 137-147) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti ir ieškovų ieškinius atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu dėl šių motyvų:

1. atsakovas nesutinka su teismo teise spręsti, kokį darbdavys sprendimą privalo priimti vienoje ar kitoje įmonės valdymo situacijoje ar finansinėje būklėje ir kad teismo įvertinimas dėl vieno ar kito darbdavio sprendimo tikslingumo gali nulemti atleisto darbuotojo teisėtumą ar neteisėtumą. Skundžiamu sprendimu formuojama kita teisminė praktika nei iki šiol, kada ginče dėl darbuotojo atleidimo, teismas ne tik sprendžia ar teisėtai ir pagrįstai, t.y., laikantis Darbo kodekse numatytos tvarkos ir sąlygų, buvo atleistas darbuotojas, bet ir kodėl negalėjo darbdavys priimti kitokio sprendimo nei priėmė, kurio pasekmėje buvo atleistas darbuotojas. Formuojama teisminė praktika, kad teismas spręsdamas ginčą dėl darbuotojo atleidimo, imasi juridinio asmens valdymo organų priimtų sprendimų peržiūrėjimo, analizės ir vertinimo, atleidžiant darbuotoją, pagrįstumo ir teisėtumo požiūriu. Tai reiškia, kad pagal sprendime nurodytus motyvus, darytina išvada, kad teismas gali grąžinti darbuotoja į darbą, jeigu teismui atrodo, kad darbdavio valdymo organai priėmė neteisingus ar (ir) neprotingus (ar) ir nepagristus valdymo sprendimus. Teismo motyvai patvirtina, kad ieškovų atleidimas buvo pripažintas neteisėtu iš dalies ir dėl motyvo, kad teismas manė, kad atsakovo valdymo organai priėmė netinkamą valdymo sprendimą. Tokie teismo motyvai yra neteisėti ir nepagrįsti vertinant ar buvo tikslinga atsakovui mažinti visiems darbuotojams darbo užmokestį. Tokių pačių nuostatų laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas darbo ginčus, susijusius su darbuotojų atleidimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad teismas nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo, neįgalintas tirti ir nustatyti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumą ir pagrįstumą <...>" (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2007). Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai, nenurodydamas savo sprendime teisės normų, kurios įgalina teismą vertinti darbdavio valdymo organų priėmimo tikslingumą ir pagrįstumą, vertino Atsakovo valdymo organų sprendimus šia apimtimi;

2. atsakovas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad atsakovas turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams, o siekia atleisti 220 darbuotojų. Teismas nurodė, kad draudžiama piktnaudžiauti teise ir pripažino, kad atsakovas piktnaudžiavo teise nedeklaravęs neva siekimo atleisti darbuotojus, o ne sumažinti darbo užmokestį. Teismo sprendimo motyvacinėje dalyje teismas padarė priešingas išvadas. Pasisakydamas dėl ieškovų atleidimo neteisėtumo, teismas nurodo, kad atsakovas turėjo tikslą sumažinti darbuotojų skaičių, o ne sumažinti darbo užmokestį. Tačiau pasisakydamas dėl ieškovų grąžinimo į darbą, nurodo, kad ieškovų reikalavimas grąžinti į ankstesnį darbą už mažesnį darbo užmokestį negali būti tenkinamas, kadangi sutarties šalys nesusitarė dėl mažesnio darbo užmokesčio, todėl grąžino į ankstesnį darbą, kurio sąlygos buvo numatytos darbo sutartyse. Ieškovai pripažįsta aplinkybę, kad sutikusiems su mažesniu darbo užmokesčiu, darbo užmokestis buvo visiems darbuotojams sumažintas, todėl aplinkybė, kad atsakovas sumažino darbo užmokesti pagal priimta įsakymą V- 135, nustatytina remiantis CPK 182 str. 5 dalies nuostatomis. Teismas daro priešingas išvadas remiantis tais pačiais byloje esančiais įrodymais, todėl tokie teismo motyvai negali būti pripažinti pagrįstais. Be to, atsakovas mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina atsakovo tikruosius tikslus, t.y, sumažinti darbo užmokestį visiems įmonės darbuotojams, o ne atlikti neteisėtai darbuotojų skaičiaus mažinimą. Teismas tik pasisakė teismo sprendime, kad yra atsakovo bendrovės 2009-08-21 valdybos posėdžio protokolas, tačiau visiškai nepasisakė dėl jo reikšmės sprendžiant ginčą dėl ieškovų atleidimo. Atsakovas nurodė aplinkybę, kad atsakovo valdyba 2009-08-21 sprendė ką daryti su atsirandančiomis darbo vietomis, dėl kurių nebus gautas sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Šiuo teisėtu sprendimu, atsakovas, kaip darbdavys, apsisprendė dėl atsirandančių laisvų darbo vietų, kurios atsiras, jeigu darbuotojai nesutiks dirbti už mažesnį darbo užmokestį, t.y. direktoriui suteikė teisę panaikinti šias atsiradusias laisvas darbo vietas. Šis sprendimas buvo priimtas įvertinant jau tuo metu aiškėjančias aplinkybes, kad dalis darbuotojų sutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį, kita dalis sutiko, tačiau praėjus kelioms dienoms atšaukė, o dar viena dalis - aiškiai nesutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo padaryta išvada, kad atsakovas pradėjo mažinti nuo ne vėliau, kaip 2009-09-01 darbuotojų skaičių, todėl ieškovai ir buvo atleisti. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų išreiškė sutikimą tinkamai , t.y., rašytinės formos ir pranešime bei įsakyme, kuriuo buvo sutikimo išreiškimui pratęstas terminas, nurodytu terminu išreiškę sutikimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atleidęs bent vieną troleibuso vairuotoją dėl darbuotojo skaičiaus mažinimo, nėra duomenų ir apie tai, kad nors vienas troleibuso vairuotojas būtų įspėtas, kad j išbus atleistas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo. Tai reiškia, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovas būtų atleidęs troleibusų vairuotojus dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo;

3. atsakovas nesutinka su teismo išvadomis (motyvais), kad nebuvo pagrindo atleisti ieškovų iš darbo dėl tos priežasties, kad jie nesutiko dirbti už mažesnį atlygį, kadangi „nebuvo nesutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį“. Teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, susijusias su įstatymo nustatytu terminu pranešti darbuotojui apie mažinamą darbo užmokestį (LR DK 203 str.) ir pasekmėmis, kurios atsiranda darbuotojui, jeigu jis per LR DK 203 str. įteisintą laikotarpį tinkamai neišreiškia sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį (LR DK 120 str. 1 d. ir 3 d.). Teismas nustatė svarbias aplinkybes, kad visi ieškovai buvo įspėti apie mažinamą darbo užmokestį nuo 2009-09-01 dar atitinkamai 2009 m. liepos 15 d., 17 d ir 23 d. Atsakovas buvo nustatęs ieškovams terminą išreikšti sutikimą dėl mažinamo darbo užmokesčio iki 2009-09-01. Visi ieškovai suvokė iki kada turėjo pareikšti savo nuomonę dėl sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, tačiau neišreiškė sutikimo, kad jie sutinka dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Po 2009-09-01 Atsakovas įteikė ieškovams pranešimus apie darbo sutarties nutraukimus, pasibaigus įspėjimo laikotarpiams, kadangi per pranešime nustatytą laikotarpį, jie neišreiškė sutikimo. Ieškovai ne tik neišreiškė sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, bet ėmėsi neteisėtų veiksmų-paskelbė ir dalyvavo įspėjamajame ir neterminuotame streike, kurie neteisėtais pripažinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2A-181-324/2010), todėl atsakovas, neturėdamas visų ieškovų sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, įteikė jiems pranešimus, kad bus atleisti remiantis LR DK 120 str., 1 d., 3 d., 129 str. nuostatomis. Atsakovas, kaip sąžiningas asmuo, pranešimuose apie mažinamą darbo užmokesti ieškovams išaiškino atsirandančias pasekmes, t.y., kad bus atleistos, todėl ieškovai žinojo, kad jie bus atleisti iš darbo, todėl negali būti pripažintina, kad atsakovo bendrovė elgėsi nesąžiningai. Teismas nepagrįstai ir neteistai pripažino ieškovų absoliučia teise besąlygiškai išreikšti sutikima iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo laikotarpio pabaigos, besąlygiškai bei neteisėtai nustatė atsakovui būtinybę susirasti kitą darbuotoją, kad ieškovai galėtų būti teisėtai atleisti, su sąlyga, jeigu ieškovai nesutiks. Teismas negali nustatyti darbdaviui pareigų nei nustato LR Darbo kodekso nuostatos. Lietuvos Aukščiausias teismas yra pasisakęs dėl laikotarpio per kurį darbuotojas turi teisę išreikti sutikimą dėl pasiūlytos kitos darbo vietos. Lietuvos Aukščiausias teismas 2004 m. kovo 24 d. nutartyje (Civilinė byla Nr.3K-3-227/2004 m.) išaiškino, kad DK 35 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys turi laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Tai reiškia, kad darbdavys, atsižvelgdamas į savo interesus, gali nustatyti darbuotojui terminą atsakymui dėl perkėlimo į pasiūlytą darbą; savo ruožtu darbuotojas, nepriklausomai nuo to, ar terminas buvo nustatytas, turėtų apie savo apsisprendimą informuoti darbdavį per protingą laiką. Darbuotojui atsisakius darbdavio pasiūlyto konkretaus kito darbo, darbdavys privalo iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos Ieškoti galimybės tokį darbuotoją perkelti į kitą darbą. Kartu, atsižvelgiant į DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus, negalima teigti, kad pagal DK 129 straipsnį atleidžiamam darbuotojui atsisakius pasiūlyto kito darbo, darbdavys negali į tą darbą priimti naujo darbuotojo. Šiuo atveju, atsakovas, kaip darbdavys, spręsdamas klausimą dėl laisvų darbo vietų, kurios atsiras darbuotojams atsisakius dirbti už mažesnį darbo užmokestį, priėmė sprendimą ne priimti naują darbuotoją, o panaikinti būsimas laisvas darbo vietas, kurios atsiras pasibaigus įspėjimo laikotarpiui. Teismas nepagrįstai nurodė tik vieną teisiškai reikšmingą aplinkybę apsprendžiančią teisėtą ieškovų atleidimą- jeigu atsakovas būtų priėmęs kitą darbuotoją į jų vietą, iki ieškovai būtų išreiškę sutikimą, su sąlyga, kad juos priims, jeigu ieškovai neišreikš sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį iki įspėjimo laikotarpio pradžios. Atsakovas mano, kad jokia LR Darbo kodekso nuostata nedraudžia darbdaviui panaikinti darbo vietą, kuri atsirado darbuotojui nesutikus dirbti už mažesnį darbo užmokestį per protingą terminą. Protingu terminu laikytinas terminas, kuris yra numatytas LR DK 203 str. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas nebūtų patyręs nuostolių, jeigu būtų priėmę ieškovų sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis iki įspėjimo laikotarpio pradžios. Atsakovas negalėjo priimti įtikimo, kadangi buvo nuspręsta panaikinti laisvas darbo vietas, įskaitant ieškovų darbo vietą, ankščiau, nei ieškovai apsisprendė. Atsakovas galėjo ieškovus laikyti tik prastovose, jeigu su jais nebūtų nutraukta darbo sutartis. Atsakovas jau buvo patyręs nuostolių, kadangi negavęs ieškovų sutikimo, buvo priverstas mokėti jiems didesnį darbo užmokesti nei kitiems troleibusu vairuotojams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisminę praktiką, darbuotojui kyla vienareikšmiškos pasekmės, jeigu jis nesutinka dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Lietuvos Aukščiausiasis teismas išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 3K-3-599/2004, priėmė 2004 m. lapkričio 15 d. nutartį, kurioje spręsdamas analogišką ginčą tarp UAB "Kautra" ir darbuotojo, nesutikusio dirbti už mažesnį darbo užmokestį, nurodė, kad darbdavys pagrįstai priėmė sprendimą atleisti darbuotoją, jeigu šis nesutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino ieškovams, kaip darbuotojams, absoliučią teisę išreikšti sutikimą bet kuriuo momentu, nevertinant priežasčių dėl kurių ieškovai, kaip darbuotojai, neišreiškė sutikimo iki įsigaliojo naujos apmokėjimo sąlygos. Atsakovas mano, kad teismas privalėjo pripažinti, kad darbdavys negavęs darbuotojo sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį yra laisvas sprendimuose ką daryti su ta darbo vieta, dėl kurios nėra gautas darbuotojo sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį;

4. atsakovas nesutinka su teismo nustatytu pažeidimu, kad atsakovas turėjo įstatymu nustatytą pareigą patikrinti ar norimi atleisti darbuotojai neturi pirmenybės teisės būti palikti dirbti. Atsakovas sutinka, kad LR DK 135 str. nustato pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Iškilusiame ginče tarp atsakovo ir ieškovų negalėjo būti taikomos šios nuostatos dėl dviejų motyvų. Pirmiausiai, šios nuostatos negalėjo būti taikomos, kadangi atsakovas siekė ne sumažinti darbuotojų skaičių, o tik sumažinti darbuotojų darbo užmokestį, panaikinant atsiradusias laisvas darbo vietas. Atsakovas nėra atleidęs nei vieno darbuotojo, kuris būtų sutikęs dirbti su pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, t.y., sumažintu darbo užmokesčiu. Tokių duomenų byloje nėra. Sprendžiant klausimą ar atsakovas privalėjo siūlyti kitą darbą, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, aplinkybę, kad ieškovai tinkamai išreiškė sutikimą, t. y., laiku ir raštu, bei visų darbuotojų sutikimai dėl mažesnio darbo užmokesčio yra išreikšti vienodomis sąlygomis. Atsakovas mano, kad pripažintina, jog ieškovai neišreiškė sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį nustatytu laiku, t.y., iki įsigaliojo naujos darbo apmokėjimo sąlygos. Toks sutikimas negali būti laikomas tinkamu, t.y., teisėtu, kadangi jis nebuvo išreikštas laikantis DK 35 str. ir 203 str. nuostatų. Be to, atsakovas mano, kad teismas pasisakydamas dėl ieškovų pirmenybės teisės, pažeidė konstitucinį lygybės principą, kuris yra įtvirtintas DK 2 str. 4 punkte;

5. atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas siekė atleisti 220 darbuotojų iš dirbusių 659 darbuotojų. Byloje neginčytinai nustatytina, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. Kauno darbo biržai buvo pranešta, kad ketina atleisti 220 darbuotojų, kadangi nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, t.y., nesutinka su sumažintu darbo užmokesčiu. Kauno darbo biržai pranešimas su sąlyga dėl sutikimų skaičiaus patikslinimo, buvo siunčiamas atsižvelgiant į objektyvias priežastis, dėl ko, darbuotojų sutikimai galėjo patekti atsakovo vadovui vėliau; didelis darbuotojų skaičius, sutikimai dirbti už mažesnį darbo užmokestį turėjo pateikiami iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., sutikimai teikiami padalinio vadovams, kurie pristatė 2009 m. rugsėjo 1 d. eigoje, daliai darbuotojų sutikimui pareikšti laikotarpis baigėsi po 2009 m. rugsėjo 1 d. Pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų atleidęs bent vieną darbuotoją, kuris buvo sutikęs dirbti mažesniu darbo užmokesčiu. Tik nustačius tokią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas galėjo teigti, kad atsakovas siekė sumažinti darbo vietų skaičių, o ne sumažinti darbo užmokestį. Taip pat, visuose atsakovo pateiktuose dokumentuose darbuotojų skaičiaus mažinimas, buvo siejamas tik su atsisakymu dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo vertinti aplinkybę, kad kiti atsakovo troleibuso vairuotojai ankščiau sutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį ir jų darbo sutartys buvo pakeistos iki Ieškovai išreiškė sutikimą. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir LR DK 135 str. nuostatas, reglamentuojančias pirmenybės teisę būti paliktam darbe, kadangi atsakovas jau buvo priėmęs sprendimą panaikinti ieškovų darbo vietą, o kiti atsakovo troleibusų vairuotojai išreiškė sutikimus dirbti pakeistomis apmokėjimo sąlygos įstatymo nustatytais terminais priešingai nei išreiškė sutikimą ieškovai, nebuvo nuspręsta mažinti konkretaus troleibuso vairuotojų skaičiaus, todėl atsakovas neturėjo pareigos svarstyti ar Ieškovai turi pirmenybės teisę būti paliktiems troleibusų vairuotojais;

6. teismas neteisėtai nustatė, kad nebuvo valdybos sprendimo sumažinti darbuotojo skaičiaus. Atsakovas nesutinka su tokiu teismo išvada. Atsakovas mano, kad tik šalis priėmusi vienokį ar kitokį sprendimą, gali tinkamai paaiškinti dėl ko tokį sprendimą priėmė. Atsakovas teikė atsakovo valdybos 2009-08-21 protokolą Nr. 5, kuriuo buvo nuspręsta leisti generaliniam direktoriui panaikinti laisvas pareigybes be atskiro valdybos pritarimo ( III tomas, b.l. 53). Toks valdybos sprendimas buvo priimtas nagrinėjant iškilusį klausimą, kad ką daryti su buvusiomis laisvomis darbo vietomis, dėl kurių nebus gautas sutikimas dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Atsakovui buvo žinoma, kad yra organizuojami streikai dėl mažinamo darbo užmokesčio. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nevertino paminėto valdybos sprendimo, apsiribodamas bendru ir visiškai nepagrįstu teiginiu, kad nėra jokio valdybos sprendimo, kuris leistų atsakovui atleisti ieškovus. Nenurodė ir įstatymo, kuris leistų teigti, kad minėtas valdybos sprendimas yra neteisėtas, Tokiu būdu, buvo pažeistas LR CPK 270 str. 4 d. 4 punkto reikalavimas, nustatantis teismo sprendimo motyvacinėje dalyje nurodyti įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus. Byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad atsakovo vadovas negalėjo priimti sprendimų atleisti darbuotojus ir naikinti atsiradusias darbo vietas po atsisakymo dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Visiškai nepagrįstas teismo motyvas, kad generalinis direktorius, pažeisdamas valdybos nutarimą Nr. 2009-11-20 Nr. 9, atleido darbuotojus, kurie buvo išreiškę sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad būtent šis valdybos sprendimas leido generaliniam direktoriui naikinti būsimas laisvas vietas, kadangi pirmosios instancijos teismo nevertino 2009 m. rugpjūčio 21 d. valdybos sprendimo (III tomas, b.l. 57), kuriuo buvo nuspręsta būsimų laisvų vietų, kurios atsiras tinkamai darbuotojams nesutikus dirbti už mažesnį darbo užmokestį ir generaliniam direktoriui leido panaikinti busimus laisvus etatus be atskiro valdybos pritarimo. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR DK 297 str. 4 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo atstovas prašė negrąžinti ieškovų R. G. ir J. J. į ankstesnę darbo vietą, kadangi tokia darbo vieta nėra išlikusi. Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo atstovo prašymą motyvuodamas, kad periodiškai naikinamos darbo vietos (b.l. 39-44) nėra pagrindas tenkinti šį prašymą ir turi būti spręstinas klausimas dėl Ieškovų pirmenybės teisės būti paliktom darbe. Atsakovas nesutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais, kadangi mano, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino LRDK 135 str. ir 297 str. nuostatas. Dėl LR DK 135 str. taikymo nuostatų, atsakovas pasisakė prieš tai, kad šio įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos dėl motyvų, kad atsakovas naikino tik tas darbo vietas, kurios atsirado laisvos nesutikus troleibusų vairuotojams dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Kiti atsakovo darbuotojai sutiko dirbti už mažesnį darbo užmokestį, todėl ieškovų sutikimo momentu, negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pirmenybės, kadangi sutikę darbuotojai už mažesnį darbo užmokestį, nebuvo atleidžiami. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR DK 297 str. nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje (Civilinė byla Nr. 3K-3-204/2007 (S)) nurodė, kad LR DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytos papildomos garantijos darbuotojams, atleistiems iš darbo be teisėto pagrindo, ir įtvirtinti du alternatyvūs darbuotojų teisių gynimo būdai. Nagrinėdamas darbuotojo (ieškovų) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Kadangi DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta galimybė taikyti vieną iš alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, tai teismai, parinkdami vieną iš jų, turi savo pasirinkimą argumentuotai pagrįsti bei siekti, kad priimtu sprendimu būtų įvykdytas socialinis teisingumas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (Ieškovų) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad nėra pagrindo grąžinti darbuotoją į pirmesnį darbą ir tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi, teismas gali savo iniciatyva, kai yra DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos: ekonominės, technologinės, organizacinės ar kitos panašios priežastys, dėl kurių darbuotojui bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą, įtvirtintą DK 297 straipsnio 4 dalyje (CPK 418 straipsnis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Atsakovas mano, kad šioje civilinėje byloje nustatytina, kad ieškovai yra konfliktinės asmenybės, kadangi dalyvavo neteisėtame streike, todėl pripažintina, kad santykiai tarp ieškovų ir atsakovo yra konfliktiški. Ieškovai nesutiko dirbti sumažintu darbo užmokesčiu, o vėliau dėl to, kreipėsi į teismą, todėl darytina išvada, kad dėl nepavykusio darbdavio ir darbuotojo bendradarbiavimo dėl galimo darbo santykių pratęsimo, ieškovų grąžinimas į darbą yra apsunkintas, nes jiems bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kadangi jų darbo vietos panaikintos atsakovo sprendimu, todėl ieškovų R. G. ir J. J. prašymai grąžinti juos į pirmesnį darbą neturėtų būti tenkintas ir DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatos netaikytinos. Pagal suformuotą teisminę praktiką, siekdami užtikrinti tinkamą darbuotojo teisių apsaugą ir atkurti socialinį teisingumą, teismas gali pripažinti Ieškovų darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo pas Atsakovą dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Toks teisių gynimo būdas nepažeidžia darbuotojo teisų. Taigi, esant tokioms bylos faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas netinkamai teisiškai kvalifikavo reikšmingas aplinkybes ir netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu laikė, kad ieškovų atleidimas nėra teisėtas. Be to, pirmosios instancijos teismas grąžino į darbą, kurio nėra. Teismas motyvacinėje dalyje nurodo, kad ieškovai grąžintini į darbą, kurį dirbo remiantis pasirašyta darbo sutartimi. Tačiau teismas pripažįsta, kad darbo užmokestis troleibusų vairuotojams buvo mažintas atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-135. Tai reiškia, kad teismas pripažįsta, kad realiai nėra darbo, kurį galėtų ieškovai dirbti. Akivaizdu, kad teismo sprendimas negali būti realiai įvykdomas dėl objektyvių priežasčių, t.y., bendrovė yra sumažinusi darbo užmokestį visiems darbuotojams.

Atsakovas atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 154-156) prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodo, jog byloje esančios darbo sutartys patvirtina, kad atsakovas ir ieškovai susitarė, jog jie dirbs troleibuso vairuotojais. Kadangi atsakovas nežino kokios transporto priemonė bus po keleto metų, atsakovas net teoriškai negali garantuoti pastovios transporto priemonės viso darbuotojo darbo laiku, todėl atsakovas su visais darbuotojais, kaip ir ieškovais tarėsi, kad jie dirbs troleibuso vairuotojais, nenurodant transporto priemones požymių ar kitų duomenų. Be to, atsakovo bendrovėje troleibusų vairuotojų darbas organizuojamas taip, kad transporto priemonė kiekvienam vairuotojui yra priskiriama kiekvieną dieną, kadangi tai siejasi su transporto priemonių eksploatavimo specifika, t.y., gedimais, neapibrėžta troleibusų remonto trukme ir pan., bei dėl kitų objektyvių aplinkybių, t.y., darbuotojų sergamumu, atostogomis, išėjimu iš darbo ir pan. Būtent dėl šių priežasčių, ieškovai ir atsakovas sudarė darbo sutartį, kurioje nebuvo susitarta dėl konkrečios darbo priemonės, t.y., troleibuso. Atsakovas nemano, kad troleibusas gali būti laikoma darbo vieta, kadangi jau darbo sutartyje ieškovai ir atsakovas susitarė, kad dirbs atsakovo bendrovėje, nenurodant konkretaus darbo vietos apibūdinimo. Taigi, atsakovas nesitarė su ieškovais dėl darbo priemonių, t.y., konkretaus troleibuso, todėl ieškovai negali reikalauti to, dėl ko nesitarė. Pažymėtina, kad atsakovas skiria darbuotojams troleibusus savo nuožiūra, ką ir pripažįsta iš dalies ir Ieškovai nurodydami, kad troleibusas yra „paskiriamas“. Ieškovai apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismine praktika 2000 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1106/2000. Atsakovo nuomone, šiuo argumentu negali būti tenkinamas ieškovų skundas dėl eilės motyvų. Ši teismo nutartis nebuvo paskelbta Teismų praktikoje, todėl ja nesivadovautina. LR Teismų įstatymo 23 str. 2 d. 1 punktas nustato, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Tam Aukščiausiasis Teismas skelbia skyrių plenarinių sesijų nutartis, taip pat trijų ir išplėstinių septynių teisėjų kolegijų nutartis, dėl kurių paskelbimo pritarė dauguma atitinkamo skyriaus teisėjų. Į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje paskelbtose nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Vėlesnė teisminė praktika dėl darbo sutarties sąlygų aiškinimo yra aiški. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad abiem darbo sutarties šalims - darbdaviui ir darbuotojui - yra privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampą neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-30012007; Teismų praktika 28, p. 84-89). Taigi, atsakovas mano, kad ieškovų apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl jis atmestinas.

Ieškovai atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 158-163) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Ieškovai nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu dėl šių motyvų:

Šalies argumentai

1. Dėl ginčo esmės atskleidimo. Teismas atskleidė ginčo esmę ir priėmė objektyvų sprendimą, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojų kaltės taikymo teismų praktikoje“ nuostatomis;

2. Dėl DK 120 str. 1 ir 3 d. ir 203 str. nuostatų aiškinimo ir taikymo. ieškovų darbo apmokėjimo sąlygas atsakovas ketino pakeisti savo 2009-07-15 dienos įsakymo Nr. V-135 pagrindu, t.y. vienašališkai ir ne dėl DK 120 straipsnio 3 dalyje apibūdintų priežasčių. Todėl ir byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytų aplinkybių požiūriu atsakovo 2009-07-15 dienos įsakymas Nr. V-135 ir jo pagrindu ieškovams įteikti 2009-07-15 dienos pranešimai apie atsakovo vienašališką sprendimą mažinti ieškovų atlyginimus DK 120 straipsnio 3 dalyje esančių nuostatų prasme gali būti vertintini tik kaip atsakovo siūlymas susitarti dėl darbo už mažesnį atlyginimą šalių susitarimu, o ieškovų nuomonės šiuo klausimu nepareiškimas iki atsakovo nurodytos datos - tik kaip pateikto siūlymo atmetimas be jokių neigiamų teisinių pasekmių jiems darbo sutarties tęstinumo prasme. Apelianto pretenzijos dėl šių DK straipsnių netinkamo aiškinimo ir taikymo yra atmestinos, nes byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, kad ieškovai yra atleisti iš darbo tik už tai, jog iki atsakovo nurodytos datos nesutiko su atsakovo asmenine iniciatyva priimtu vienašališku sprendimu sumažinti kolektyvinių darbo santykių pagrindu jų individualiose darbo sutartyse nustatytą atlyginimo dydį. Todėl teismo sprendimas pripažinti ieškovų atleidimą iš darbo neteisėtu yra teisėtas ir teisingas, o atsakovo sprendimas atleisti ieškovus iš darbo LR Darbo kodekso 129 straipsnio pagrindu tik dėl to, kad jie atmetė atsakovo siūlymą dirbti už mažesnį atlyginimą, yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi tais atvejais, kai vienašališkas sprendimas mažinti atlyginimą yra priimtas tik darbdavio asmeninės iniciatyvos pagrindu, o ne dėl būtinumo vykdyti įmonės valdymo grandims nepriskirtinų kitų atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų (kaip Seimas ar Vyriausybė) priimtus sprendimus ir ne dėl susitarimų su darbuotojų atstovais įgyvendinimo, DK 120 straipsnio 3 dalyje apibūdinta darbo sutartyje nustatyto atlyginimo dydžio keitimo tvarka nesuteikia darbdaviui teisės nepareiškusį sutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą darbuotoją laikyti atsisakiusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniu. Darbo sutartyje nustatytų darbo apmokėjimo sąlygų keitimui taikomo mechanizmo esmė yra ta, kad be darbuotojo sutikimo darbo užmokestis vienašališkai negali būti sumažintas bet kuriuo atveju, o nedavęs sutikimo mažinti atlyginimą darbuotojas gali būti prilygintas atsisakiusiam dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmeniui tik tuo atveju, jei darbdavio vienašališkas sprendimas mažinti atlyginimą yra paremtas ne jo asmeninės iniciatyvos pagrindu, o dėl būtinumo vykdyti įmonės valdymo grandims nepriskirtinų kitų atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų (kaip Seimas ar Vyriausybė) priimtus sprendimus ar dėl susitarimų su darbuotojų atstovais įgyvendinimo. Kadangi ieškovų atleidimo iš darbo atveju atsakovo sprendimas mažinti jų atlyginimą yra paremtas tik jo asmenine valia, o ne dėl DK 120 straipsnio 3 dalyje apibūdintų priežasčių, todėl laikyti ieškovus atsisakiusiais dirbti pakeistomis darbo sąlygomis asmenimis ir atleisti juos iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu vien tik už tai, kad jie atmetė atsakovo siūlymą susitarti dėl darbo už mažesnį atlyginimą, atsakovas neturėjo teisės;

3. Dėl atsakovo nurodytų teisminės praktikos pavyzdžių. Apeliantas savo argumentams pagrįsti, kaip teisminės praktikos pavyzdį, neva tai, analogiškuose ginčuose nurodė dvi anksčiau išnagrinėtas bylas. Atsakovas, teikdamas šias bylas kaip teisminės praktikos pavyzdį, iš esmės siekia ne paneigti apylinkės teismo sprendimo pagrįstumą, o suklaidinti apeliacinį teismą, nes atsakovas, žinodamas šių bylų esmę ir visą jų turinį, kartu žino ir supranta, jog nei viena iš šių bylų negali būti skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą paneigiančiais įrodymais. LAT 2004-11-15 dienos nutarties civ. byloje Nr. 3K-3-599/2004 esmė yra visiškai priešinga, nei jos pagalba bando įrodinėti atsakovas. Kadangi joje nustatyta kita atleidimo pripažinimą teisėtu sąlygojusi priežastis, nes nutartyje pasakyta, jog „nustačius, kad darbdavys nepakeitė būtinosios darbo sutarties sąlygos — darbo apmokėjimo sąlygos, o UAB „Kautra“ Eismo tarnyba buvo pertvarkyta, tačiau ieškovas atsisakė dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Kiti apelianto pateikti pavyzdžiai: iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 27 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-204/2007, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 24 d. nutarties Civilinėje byloje Nr.3K-3-227/2004 m. su ginčo byla niekuo nesusiję todėl nevertintini;

4. Dėl teisės apsispręsti dirbti už mažesnį atlyginimą laikotarpio. Iš vienos pusės - atsakovas sutinka, kad įstatymas nereglamentuoja momento iki kada darbuotojas turi išreikšti sutikimą, o - iš kitos pusės — atsakovas nesutinka su teismo išvadomis, kad darbuotojas turi teisę apsispręsti ar dirbti už mažesnį atlyginimą iki pat įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą dėl nesutikimo dirbti už mažesnį atlyginimą termino pabaigos. Tuo atveju, kai darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį. Jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius. DK 120 straipsnio pirmoje dalyje yra nurodyta, jog esant teisėtam darbo sutarties sąlygų pakeitimo pagrindui, iš darbo gali būti atleistas tik sutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis nepareiškęs darbuotojas ir kad tai gali būti padaryta tik DK 129 straipsnio pagrindais ir tvarka. DK 129 straipsnio 1 dalyje esančios nuostatos, jog atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą prasmė yra išaiškinta taip, jog šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną“. Akivaizdu, kad čia apibūdintą darbdavio pareigos išlikimo laikotarpį privalu laikyti analogija DK 120 straipsnyje apibūdintos darbuotojo teisės pareikšti sutikimą laikotarpio trukmės vertinimo prasme. Todėl teismo išvada, kad ieškovai turėtų teisę apsispręsti ar dirbti už mažesnį darbo užmokestį iki įspėjimo termino pabaigos netgi ir tuo atveju, jei ketinimas nutraukti darbo sutartį būtų paremtas teisėtu pagrindu, yra teisėta ir pagrįsta;

5. Dėl atsakovo turėto tikrojo tikslo atleisti ieškovus iš darbo priežasčių. Nors atsakovas savo skunde pareiškė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovas turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams, o sumažinti darbuotojų skaičių, tačiau byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad tikroji ieškovų atleidimo iš darbo priežastis yra siekis sumažinti darbuotojų skaičių. Byloje yra atsakovo valdybos 2009-08-31 dienos protokolas Nr. 6 su priede Nr. l esančiu sąrašu, kuriame nurodyta, jog dėl nereikalingų darbuotojų atleidimo be kitų šiame sąraše išvardintų pareigybių yra nurodyti kaip naikinami iš bendro naikintinų 88 etatų skaičiaus ir 40 troleibusų vairuotojų etatų. Byloje yra ir atsakovo troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos informavimo ir konsultavimo dėl grupės darbuotojų atleidimo 2009-09-01 posėdžio protokolas, kuriame yra nurodyta, kad yra valdybos sprendimas atleisti dalį darbuotojų, kurių funkcijos yra perteklinės, t.y. darbuotojai gauna darbo užmokesti tačiau realaus darbo neatlieka - apie 88 darbuotojus, iš jų troleibusų vairuotojų apie 40 - dėl sumažintos ridos ir prastovų, kad prašoma konsultuotis dėl etatų mažinimo valdybos sprendimu ir kad jeigu darbuotojai sutiktų su darbo užmokesčio keitimu, tuomet reikėtų nustatyti kriterijus dėl grupės darbuotojų atleidimo, kuomet iš didelio skaičiaus tą patį darbą atliekančių darbuotojų (troleibusų vairuotojų), reikėtų atleisti tik 40 ir kokiais kriterijais reikėtų vadovautis darbdaviui atrenkant darbuotojus atleidimui. Jokių kitų sprendimų dėl įmonės darbo organizavimo pakeitimų, apart atsakovo valdybos 2009-08-31 d. posėdžio protokole Nr.6 fiksuoto sprendimo mažinti darbuotojų skaičių - nebuvo, todėl konstatuotina, kad čia apibūdintų įrodymų pagrindu teismo padaryta išvada, jog atsakovas, įteikdamas darbuotojams (tame tarpe ir ieškovams) pranešimus dėl atlyginimo sumažinimo, turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams, bet sumažinti darbuotojų skaičių, yra teisėta ir pagrįsta. Todėl atsakovo sprendimas čia apibūdintomis aplinkybėmis atleisti ieškovus iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, nesivadovaujant DK 135 straipsnyje apibūdinta prievole patikrinti ar norimi atleisti darbuotojai neturi pirmenybės teisės būti palikti dirbti dar prieš įteikiant jiems įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo, yra pripažintinas neteisėtu ir naikintinu, o teismo sprendimas, konstatavęs šias aplinkybes, paliktinas galioti;

6. Dėl LR Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo. Nors iš vienos pusės - atsakovas teigia, kad jo deklaruota ieškovų atleidimo iš darbo priežastis nesietina su darbo vietų skaičiaus mažinimu, tačiau tuo pat metu iš kitos pusės -aiškina, kad ieškovų atleidimą iš darbo pripažinus neteisu, teismas, neva, neturėjo teisės jų gražinti į darbą pas atsakovą vien tik todėl, jog jis panaikino laisvas (neužimtas) troleibuso vairuotojo darbo vietas. Tačiau šioje byloje reikšmingos aplinkybės yra tos, kad laisvos (t.y. neužimtos) darbo vietos panaikinimas juridine prasme nereiškia ieškovų darbo vietų panaikinimo DK 129 straipsnio prasme, bet reiškia tik pas atsakovą esančių darbo vietų sumažėjimą ir kad sumažėjus darbo vietų skaičiui dėl laisvų (t.y. neužimtų) darbo vietų panaikinimo, visi darbo santykiais ir ginčo santykyje dėl neteisėto atleidimo iš darbo su atsakovu susiję darbuotojai turi vienodą teisę pretenduoti į išlikusias darbo vietas pagal DK 135 straipsnį. Teismo sprendimas pripažinti ieškovų atleidimais darbo neteisėtu ir jį įgyvendinti DK 297 trečioje dalyje nustatytais pagrindais ir tvarka yra teisėtas, teisingas ir paliktinas galioti ir tuo požiūriu. Be to, atsakovas, atleidus ieškovus iš darbo, nepakeitė savo veiklos rūšies, t.y. nenustojo verstis keleivių vežimo verslu, ir nekeitė veiklos pobūdžio, t.y. keleivių vežimą ir toliau atlieka troleibusais, o ne kitomis transporto priemonėmis, su kuriomis ieškovai negalėtų dirbti. Todėl atsakovo reikalavimas, pripažinus ieškovų atleidimą iš darbo neteisėtu, jį besąlygiškai įgyvendinti DK 297 ketvirtoje dalyje nustatytais pagrindais yra nepagrįstas ir atmestinas. Kitas apeliaciniame skunde išdėstytas atsakovo argumentas, jog jis mano, kad šioje civilinėje byloje nustatytina, jog ieškovai yra konfliktinės asmenybės ir yra negrąžintini į darbą pas atsakovą vien tik dėl to, jog jie dalyvavo kolektyvinių santykių pagrindu paskelbtame troleibusų vairuotojų streike, jog nesutiko dirbti sumažintu darbo užmokesčiu ir kad dėl atstatymo į darbą kreipėsi į teismą, neatitinka paprasčiausio padorumo kriterijų, todėl yra nevertintini.

Bylos nagrinėjimas dalyje dėl ieškovo R. G. reikalavimų atnaujintinas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės J. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl ieškovo R. G. apeliacinio skundo

2011-03-30 ieškovas R. G. ir atsakovas AB „Autrolis“ pateikė Kauno apygardos teismui prašymą patvirtinti šalių pasirašytą 2011-03-25 taikos sutartį. Kadangi teismui būtina išnagrinėti klausimą dėl taikos sutarties tvirtinimo, išanalizuoti pateiktą sutartį, bylos nagrinėjimas dalyje dėl ieškovo R. G. reikalavimų atnaujintinas, paskiriant kitą teismo posėdį.

Dėl ieškovės J. J. apeliacinio skundo.

Apeliantė (ieškovė) ginčija teismo sprendimo dalį, kuria teismas atsisakė grąžinti ją į darbą dirbti iki atleidimo iš darbo turėtu troleibusu. Apeliantė teigia, kad pas atsakovą troleibuso vairuotojo darbas yra organizuotas taip, jog troleibuso vairuotojai darbą atlieka su konkrečiu troleibusu bei, kad apylinkės teismo ginčijama teismo sprendimo dalis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 30 d. nutarties išaiškinimams, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 3K-3-1106/2000. Teisėjų kolegija tokius apeliantės apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus troleibusų priskyrimo nuostatus bei kitą bylos medžiagą, o taip pat ieškovės J. J., atsakovo atstovo paaiškinimus, nepadarė išvados, kad ieškovei priskyrimas dirbti tam tikru troleibusu buvo šalių sutarta darbo sutarties sąlyga. Teismas nustatė, kad troleibusai ieškovams buvo skiriami ilgesnį laiką, bet kartu pažymėjo, jog tai nėra darbo sutarties sąlyga, kuri tapo šalims privaloma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, darydamas tokią išvadą, pagrįstai laikėsi nuostatos, jog abiems darbo sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui yra privalomos sąlygos, kurios yra įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet vietiniuose administracijos priimtuose aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalis tik tada, kai darbo sutarties šalys susitaria tokio akto nuostatas laikyti darbo sutarties sąlygomis. Byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog konkretus troleibusas buvo paskirtas ieškovei ir tai atsispindi sudarytoje su darbdaviu darbo sutartyje. Tokių aplinkybių nenustačius nėra pagrindo konstatacijai, kad šalys buvo susitarę dirbti konkrečiu troleibusu ir tai buvo šalių sudarytos darbo sutarties sąlyga. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos kasacinės bylos Nr. 3K-3-1106/2000 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, be to paminėta nutartis nebuvo publikuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“, todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje nurodytais išaiškinimais nesivadovauja ( Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 27 straipsnis).

Dėl atsakovo AB „Autrolis“ apeliacinio skundo

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir atmeta apelianto apeliacinio skundo argumentą, kad apylinkės teismas, priimdamas sprendimą tinkamai neįvertino visų įrodymų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą įvertino joje esančius įrodymus ir išdėstė teisinius argumentus, kuriais remdamasis nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Savo išvadas teismas sprendime pakankamai motyvavo ir argumentavo (CPK 270 straipsnis ). Teismas vertindamas įrodymus visumoje įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Taigi, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos procesinės teisės normos. Taip pat teisėjų kolegija nepagrįstu pripažįsta ir apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio sąlygų keitimą ir darbuotojo nesutikimo dirbti už mažesnį atlygį pasekmes, darbdavio teises dėl būsimos laisvos darbo vietos, po to, kai darbuotojas neišreiškia sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė J. J. nuo 2009-02-10 dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoja pagal šalių sudarytą darbo sutartį Nr. 464 ( t. 1, b. l. 36-40). 2009-07-21 ieškovei buvo įteiktas pranešimas, kad nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. mažės valandinis darbo užmokestis ir bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą bus skatinimas už kokybiškai atliktą darbą. Šiame pranešime buvo nurodoma, kad ieškovei nesutikus su darbo užmokesčio keitimu ji bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnį ir buvo ieškovės prašoma apsispręsti per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos (t. 1, b. l. 8). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė 2009 m. rugsėjo 2 d. gavo įspėjimą, kad po 2 mėnesių su ja bus nutraukta darbo sutartis vadovaujantis LR DK 120 straipsnio 1 d. ir 3 d., 129 str. 1 d. ir 2 d. bei 130 str. nuostatomis (t. 1, b. l. 9). 2009 m. spalio 2 d. ieškovė sutiko dirbti už mažesnį atlyginimą. Atsakovas tokio ieškovės pareiškimo netenkino ir ieškovės atostogų laikui pratęsdamas terminą ją nuo 2010m. lapkričio 15 d. atleido iš darbo pagal DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) ( t.1, b. l. 35).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nurodė, kad ieškovė buvo pareiškusi raštu savo sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą, tačiau jos sutikimas buvo gautas praėjus darbdavio pranešimuose nustatytiems terminams, t. y po 2009 m. rugsėjo 1 d. Teismas konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovai, pareiškė savo sutikimą dirbti už mažesnį atlyginimą jau po atsakovo nustatyto termino, negali būti laikoma svarbia priežastimi nutraukti su darbuotojais darbo sutartis. Teismas nustatė, kad atsakovui jau 2009 m. rugpjūčio mėnesį buvo gerai žinoma, kad visi darbuotojai sutikimų dirbti už mažesnį darbo užmokestį iki 2009 m. rugsėjo 1 d. nepateiks, tačiau nepaisant to terminų nepratęsė ir darbuotojus atleidinėjo iš darbo. Teismas nustatęs nurodytas aplinkybes pripažino, kad atsakovo duoti terminai apsispręsti negali būti sąžiningi ir protingi. Teismas taip pat paminėjo, kad pas atsakovą buvo realiai susiklosčiusios gamybinės ir ekonominės priežastys, dėl kurių buvo pradėti darbo organizavimo pakeitimai ir konstatavo, jog esant tokiai situacijai atsakovas turėjo paskelbti darbuotojams ir pradėti vykdyti darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūras ir laikytis DK 129, 130-135 straipsniuose nurodytų reikalavimų. Nustatė, kad bendrovėje vyko ne tik darbo apmokėjimo, bet ir darbo organizavimo pakeitimai, ieškovų tikroji atleidimo priežastis nebuvo nesutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą. Teisėjų kolegija tokias teismo konstatuotas aplinkybes iš dalies pripažįsta teisingomis. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino ieškovams teisę besąlygiškai išreikšti sutikimą iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimo laikotarpio pabaigos, nes jokia DK nuostata nedraudžia darbdaviui panaikinti darbo vietą, kuri atsirado darbuotojui nesutikus dirbti už mažesnį darbą per protingą terminą. Apelianto nuomone, protingas terminas laikytinas terminas nustatytas DK 203 straipsnyje. Teismas turėjo pripažinti, kad darbdavys negavęs darbuotojo sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį yra laisvas apsispręsti dėl darbo vietos. Todėl teismas netinkamai aiškino DK 35 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad DK 203 straipsnis tik numato darbdaviui pareigą pranešti darbuotojui raštu, kai nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos ne vėliau kaip prieš mėnesį iki jų įsigaliojimo. Nei ši įstatymo norma, nei kiti darbo kodekso straipsniai imperatyviai nenurodo termino per kurį darbuotojas turi pranešti apie sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pranešime apsispręsti apie darbo sąlygų pakeitimą turi būti nurodoma darbo sąlygų keitimo priežastis ir protingas terminas per kurį darbuotojas turi apsispręsti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Toks pranešimas turi būti konkretus ir aiškus, o konkretumas ir aiškumas vertintinas darbuotojo požiūriu, būtent tuo, kad darbuotojas turi žinoti ir aiškiai suprasti pranešimo turinį bei jam turi būti pakankamas ir protingas laiko tarpas apsispręsti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Kaip matyti iš ieškovams įteiktų pranešimų jie dėl darbo sąlygų pakeitimo turėjo apsispręsti per 14 dienų ir, kad nesutikus su darbo sąlygų pakeitimu jie bus atleisti pagal DK 129 straipsnį. Atsakovas pranešime konkrečios dienos kada su ieškovais bus nutrauktos darbo sutartys nenurodė. Kitais 2009 m. rugsėjo 2 d. įspėjimais apie darbo sutarties nutraukimą atsakovas įspėjo ieškovę J. J. apie darbo sutarties nutraukimą po dviejų mėnesių nuo įspėjimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė atostogavo, atsakovas J. J. atleido iš darbo nuo 2009-11-15. Nustatyta, kad ieškovė J. J. 2009-10-02 sutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Taigi, konstatuotina, kad ieškovė J. J. likus beveik dviems mėnesiams iki jos atleidimo, išreiškė savo valią ir sutiko dirbti už mažesnį atlyginimą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai atlikdami tokius veiksmus atsakovui būtų sukėlę neigiamus padarinius ar padarę žalos. Atsakovas nuo įspėjimų apie atleidimą iš darbo įteikimo ieškovams pradžios neatliko naujų darbuotojų paieškos vietoje ieškovų, neorganizavo naujų darbuotojų mokymų priimti dirbti darbuotojus troleibusų vairuotojais ir faktiškai neturėjo jokių nuostolių. Ta aplinkybė, kad atsakovas patalpino skelbimus laikraštyje ieškodamas naujų darbuotojų dar neparodo, jog ieškovui susidarė nuostoliai. Todėl esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms pripažintina, kad atsakovas nutraukti darbo sutartis su ieškovais pagal DK 129 straipsnį negalėjo ir atleidžiant darbuotojus pažeidė Darbo kodekso normas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovų atleidimą iš darbo pripažino neteisėtais ir grąžino juos į ankstesnį darbą bei priteisė darbo užmokestį už priverstinės pravaikšto laiką (DK 297 straipsnio 3 dalis ).

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovo atstovas teigė, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų ieškovų atleidimo iš darbo neteisėtumą, tai prašė taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį ir negrąžinti ieškovų į darbą. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovai yra konfliktiškos asmenybės, nes jie dalyvavo neteisėtame troleibusų vairuotojų streike, ieškovų grąžinimas į darbą yra apsunkintas, sprendimas realiai nebus įvykdomas, grąžinus ieškovus į darbą jiems bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Teisėjų kolegija tokius apelianto apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Dalyvavimas troleibusų vairuotojų streike nėra konfliktiškos asmenybės savybė. Darbuotojas turi konstitucinę teisę streikuoti gindamas savo ekonominius ir socialinius interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnis). Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, jog tarp ieškovės ir atsakovo buvo santykiai konfliktiški. Neįrodyta, kad atsakovas nustojo verstis keleivių pervežimo troleibusais veikla bei tai, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apelianto argumentą, jog yra pagrindas taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį ar tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Kasacinės instancijos teismas, formuodamas vieningą teisminę praktiką nagrinėjant civilinę bylą Nr. 3K-3-111/2011, yra nurodęs, kad nagrinėdamas darbuotojo ( ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Byla dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nesaistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko; nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą ( CPK 418 str. ). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad darbuotojui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (DK 297 str. 4 d. ). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 str. 4 d. taikymui, teismas turi nagrinėti nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad naikinamos bendrovėje laisvos darbo vietos nėra kliūtis grąžinti ieškovę į darbą, ir tai patvirtina aplinkybė, kad ieškovę grąžinus į darbą jiems buvo suteiktos darbo vietos. Taip pat nenustatyta, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai, dėl ko ieškovams būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią civilinę bylą, procesinių ir materialinių teisės normų nepažeidė, teisingai įvertino surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytai argumentais nėra pagrindo.

Tokiu būdu apelianto atsakovo AB „Autrolis“ apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios apylinkės teismo sprendimas toje dalyje paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 dalies 1 punktu,

nutari a:

bylos nagrinėjimą dalyje dėl ieškovo R. G. apeliacinio skundo atnaujinti, paskiriant kitą teismo posėdį 2011 m. balandžio 4 d. 8.55 val., nagrinėjant taikos sutarties patvirtinimo klausimą rašytinio proceso tvarka.

Ieškovės J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo AB „Autrolis“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies buvo tenkinti ieškovų J. J. ir I. K. ieškiniai palikti nepakeistą.

Priteisti iš AB „Autrolis“ (į. k. 132715138, reg. Kaune, Islandijos pl. 209) ieškovams J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv(duomenys neskelbtini)) ir I. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) po 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Algirdas RemeikaTeisėjai Ramūnas MitkusEgidijus Tamašauskas