Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. T. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-13452-359/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Intrum Lietuva“ ieškinį atsakovui L. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Teisėjo rezoliucija ieškinys priimtas nagrinėti 2020 m. gegužės 13 d. ir atsakovui nustatytas 15 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti. Išsiuntus procesinius dokumentus atsakovui ieškinyje nurodytu adresu, minėti procesiniai dokumentai buvo įteikti 2020 m. gegužės 15 d.

3. 2020 m. gegužės 22 d. teisme gautas atsakovo atsiliepimas, kuriame nurodyta atsakovo gyvenamoji vieta – Vokietijos Federacinė Respublika, (duomenys neskelbtini).

4. Teismas, patikrinęs Gyventojų registro duomenis, nustatė, jog atsakovas L. T. yra deklaravęs išvykimą į Vokietiją.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

15. Apeliacijos objektas – teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas CPK 782 straipsnio pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo L. T. 1217,10 Eur skolą už pradinio kreditoriaus UAB „Bitė Lietuva“ suteiktas paslaugas. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad 2000 m. balandžio 17 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „Bitė Lietuva“ ir atsakovo L. T. buvo sudaryta Mobiliojo skaitmeninio korinio (GSM) ryšio tinklo paslaugų naudojimo sutartis Nr. 149212, 2001 m. sausio 31 d. atsakovui išrašyta sąskaita 1217,10 Eur sumai, kurios atsakovas iki šiol nėra apmokėjęs. Ieškovė yra perėmusi reikalavimo teises į atsakovą, todėl pateikė teismui ieškinį.

17. Atsakovas L. T. nustatytu terminu pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Savo nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad 2000-2001 metais dažnai būdavo komandiruotėse užsienyje, todėl UAB „Bitė Lietuva“ buvo užsisakęs balso pašto ir faksogramų perdavimo paslaugą. Vienu metu gavus kelis šimtus faksogramų, sutriko programėlės veikimas, todėl atsakovas skambino operatoriui į Lietuvą, tačiau dėl paties operatoriaus UAB „Bitė Lietuva“ darbuotojų veiksmų visos faksogramos buvo negrįžtamai ištrintos. Tokiu būdu atsakovui buvo padaryta žala. Vėliau 2001 metais atsakovas gavo iš operatoriaus sąskaitą dėl apmokėjimo. Susisiekus su UAB „Bitė Lietuva“ darbuotojais dėl padarytos atsakovui žalos, operatorius savo kaltę pripažino ir sąskaitos apmokėti nereikalavo.

18. Taigi, nagrinėjamu atveju tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo sutartiniai santykiai, iš kurio kildinamas ieškinio reikalavimas, susiklostė dar 2000-2001 metais.

19. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, kadangi iškėlus bylą teisme paaiškėjo, jog atsakovo nuolatinė gyvenamojo vieta yra užsienio valstybėje – Vokietijoje.

20. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada. Jo nuomone, ieškinio reikalavimas yra kildinamas iš 2000 m. sutarties ir 2001 m. išrašytos sąskaitos, kai dar Lietuva nebuvo Europos Sąjungos narė, todėl šiuo atveju 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas Briuselis I bis) (toliau – Reglamentas 1215/2012) negali būti taikomas.

21. Apeliacinės instancijos atmeta šį atskirojo skundo argumentą kaip nepagrįstą, kadangi teisminis skolos išieškojimo procesas buvo inicijuotas jau galiojant Reglamentui 1215/2012. Tokia išvada darytina ir iš suformuluotų aukštesnės instancijos teismų išaiškinimų. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, nuo 2004 m. gegužės 1 d. jurisdikcijos klausimams spręsti tapo aktualus 2000 m. gruodžio 22 d. Europos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kuris pakeistas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas Briuselis I bis). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šis Reglamentas yra tiesioginio taikymo aktas, kuriuo remtis nacionaliniai teismai valstybėse – Europos Sąjungos narėse – privalo ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys byloje remiasi šio teisės akto nuostatomis, pagrįsdamos savo reikalavimus ir atsikirtimus. Tam, kad ginčo sprendimo vietą būtų galima nustatyti laikantis Reglamento nuostatų, turi būti tenkinamos šios sąlygos: ratione loci (bent viena iš ginčo šalių reziduoja Europos Sąjungos valstybėse narėse), ratione tempori (teismo procesas turi kilti galiojant Reglamentui) ir ratione materia (ginčas kyla iš civilinių ir komercinių santykių) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-494/2010),

22. Nagrinėjamu atveju atsakovo pagal pareikštą ieškinį gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, ginčas yra kilęs iš civilinių santykių (dėl sutartinių prievolių), Vokietija ir Lietuva yra Europos Sąjungos šalys, procesas pradėtas galiojant Reglamentui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatomis.

23. CPK 782 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) tikrinti, ar byla jam yra teisminga. Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Todėl sutiktina ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, ES teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.

24. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl taikytinos ginčo jurisdikcijos atsižvelgtina į Reglamento Briuselis I bis nuostatas.

25. Pažymėtina, kad bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau Reglamento 1215/2012 (16) punkte numatyta, kad jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Pagal Reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, nustatytas Reglamento 1215/2012 II skyriaus 2–7 skirsniuose.

26. Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose.

27. Atsižvelgiant į tai, kad tarp pradinio kreditoriaus UAB „Bitė Lietuva“ ir apelianto buvo sudaryta mobiliojo ryšio tiekimo sutartis, pagal kurią atsakovas už suteiktas paslaugas turėjo atsiskaityti Lietuvos Respublikoje registruotam juridiniam asmeniui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tokia sutartis priskirtina Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytoms sutartims.

28. Aiškindamas 1968 m. Briuselio konvenciją, kuri vėliau tapo 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, o šis savo ruožtu buvo pakeistas Reglamentu 1215/2012, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas) pažymėjo, kad tam, jog būtų nustatyta prievolės įvykdymo vieta pagal konvencijos 5 straipsnį, vertinama prievolė, atitinkanti iš sutarties kylančią ieškovo teisę, kuria grindžiamas ieškinys (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje H. S. prieš K. K., C-266/85, 9 punktas). Be to, tokios prievolės įvykdymo vieta turi būti suprantama pagal reikalavimui taikytiną materialiąją teisę, o ši nustatoma pagal teismo, kuriame iškelta byla, tarptautinės privatinės teisės (kolizines) normas (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas byloje H. S. prieš K. K., C-266/85, 7 punktas; 1976 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Industrie Tessili Italiana Como prieš Dunlop AG., C-12/76, 13–15 punktai; 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Falco Privatstiftung, T. R. prieš G. W.-Lindhorst, C?533/07, 46-56 punktai; Magnus, U.; Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on P. I. Law. Germany: Sellier European L. P., 2016, p. 249, 25, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-1075/2018).

29. Ieškovė, kuri yra UAB „Bitė Lietuva“ reikalavimo teisių perėmėja, ieškiniu reikalauja iš atsakovo priteisti 1217,10 Eur už pradinio kreditoriaus suteiktas paslaugas, t. y. įvykdyti piniginę prievolę. Dėl to, siekiant išspręsti nagrinėjamoje byloje teismų jurisdikcijos klausimą, būtina nustatyti ginčo prievolės – piniginės prievolės – įvykdymo vietą pagal šiam reikalavimui taikytiną materialiąją teisę. Pažymėtina, kad pradinio kreditoriaus ir apelianto veiksmai atsirado iki 2001 metų. Tai reiškia, kad taikytinos teisės klausimui spręsti netaikomas 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“), kadangi jis taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d. Nagrinėjamai bylai taip pat netaikytina ir 1980 m. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, nes ši konvencija Lietuvai įsigaliojo 2006 m. gruodžio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Respublikos nėra sudaryta tarptautinių sutarčių šioje byloje nagrinėjamu klausimu, nustatant taikytiną teisę ginčo prievolei reikia remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis.

30. CK 1.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Toks šalių susitarimas gali būti nustatytas pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti tam tikros valstybės teisę, kuri bus taikoma visai sutarčiai arba atskirai jos daliai ar atskiroms dalims.

31. Ieškovė savo reikalavimus įrodinėja, o atsakovas ginasi, remdamasis Lietuvos materialiąja teise. Dėl to iš šalių procesinio elgesio galima daryti išvadą, kad 2000 m. sutarčiai sudaryti šalys pasirinko taikyti būtent Lietuvos materialiąją teisę. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčo prievolės vykdymo vieta nustatytina pagal Lietuvos materialiąją teisę.

32. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prievolė turi būti įvykdyta toje vietoje, kuri nurodyta sutartyje ar įstatymuose arba kurią nulemia prievolės esmė. Pagal to paties straipsnio 2 dalies 4 punktą, jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi būti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu.

33. Ginčo prievolė – atsakovo piniginė prievolė ieškovei sumokėti 1217,10 Eur sumą – atsirado 2001 m. vasario 28 d., kuomet UAB „Bitė Lietuva“, kurios buveinės vieta buvo Lietuvos Respublikoje, išrašė sąskaitą atsakovui, kurio gyvenamoji vieta tuomet taip pat buvo Lietuvos Respublikoje, o turėjo pasibaigti 2001 m. kovo 15 d., iki kada atsakovas ją turėjo apmokėti. Taigi prievolės įvykdymo momentas yra 2001 m. kovo 15 d. ir jos įvykdymo vieta – Lietuvos Respublika.

34. Vadovaujantis prieš tai nurodytais išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamam ginčui spręsti yra taikytina Lietuvos materialioji teisė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, Reglamento 2-7 skirsniuose įtvirtinti išimtinio teismingumo atvejai byloje nenustatyti.

35. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bei aiškino bylos teismingumą reglamentuojančias teisės normas, todėl 2020 m. gegužės 25 d. priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Minėti pažeidimai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui tolimesniam nagrinėjimui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui tolimesniam nagrinėjimui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.