Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-368-628/2014

Teisėja Lilija Tarčevskaja Teisminio proceso Nr.1-14-1-01166-2013-7

2014 m. gegužės 12 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Artūro Šumsko, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui T. U., nuteistajam T. R. bei jo gynėjui advokatui J. L., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. bei jo gynėjo advokato J. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 str. 1 d., 260 str. 1 d. ir nuteistas 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. iki 2014 m. vasario 21 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. R. pagal BK 260 str. 1 d. dėl narkotinių medžiagų neteisėto įgijimo, laikymo ir gabenimo su tikslu jas platinti išteisintas, jo veiksmuose nenustačius šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, 2013-08-21, apie 10,15 val., būdamas prie Vilniaus pataisos namų, esančių Vilniuje, Rasų g. 8, turėdamas tikslą Vilniaus pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims išplatinti narkotines medžiagas, per Vilniaus pataisos namų tvorą metė paketą, kuriame buvo narkotinės medžiagos - 0,136 g heroino ir 1,457 g kanapių (ir jų dalių), tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, nes, nepavykus permesti paketo su narkotinėmis medžiagomis, T. R. buvo sulaikytas jo veiksmus pasaloje stebėjusių pataisos namų pareigūnų, kurie įvykio vietoje rado kaltinamojo mestą įkaltį - paketą su narkotinėmis medžiagomis, tokiais savo veiksmais padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 260 str. 1 d.

Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas išplatinti, tai yra, kad jis, 2013-08-21, apie 7 val., čigonų tabore, esančiame Dariaus ir Girėno g. 185, Vilniuje, už 160 Lt iš nenustatyto asmens nusipirko 0,136 g narkotinės medžiagos heroino ir tą pačią dieną, apie 8 val., stoties rajone, Vilniuje iš kito nenustatyto asmens už 40 Lt nusipirko 1,457 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, turėdamas tikslą šias narkotines medžiagas išplatinti ir, jas, laikydamas prie savęs, atgabeno prie Rasų g. 8, Vilniuje esančių Vilniaus pataisos namų.

Nuteistojo teigimu, savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo jis neigė nuo pirminių parodymų davimo, tačiau tuo metu, kai ikiteisminio tyrimo tyrėja pažadėjo panaikinti jam kaltinimus pagal BK 260 str., jis davė melagingus parodymus, kad jis už 160 litų, savo reikmėms, iš nepažįstamo asmens, čigonų tabore įgijo 0,116 g heroino, stoties rajone įsigijo marichuanos bei permatomos izoliacijos. Pažymi, kad šie parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašyti nedalyvaujant advokatui.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik pataisos namų darbuotojų parodymais, neva buvo gauta operatyvinė informacija, kuri teismui nebuvo pateikta. Pabrėžiama ir tai, kad, remiantis pateiktomis specialisto išvadomis, ant rasto paketo su narkotinėmis medžiagomis, nebuvo T. R. pirštų antspaudų, kas suponuoja išvadą, jog pastarasis su aptariamu paketu neturėjo jokio kontakto.

Skunde nurodoma, jog tos aplinkybės, kad apelianto striukės bei šortų kišenėse buvo rasta narkotinių medžiagų – heroino ir kanapių pėdsakų, jis neneigia, nes pats vartoja narkotines medžiagas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo kaltė skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje grindžiama tik trijų pataisos namų darbuotojų, sulaikiusių T. R. prie pataisos namų, esančių adresu Rasų g. 8, Vilniuje, parodymais, kurie yra nekonkretūs, iš dalies prieštaringi. Liudytojas R. U., apklausiamas teismo posėdžio metu, parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d., 10 val., dešimties metrų atstumu pamatė prie sienos gulintį paketėlį, paklausus, ar jį metė T. R., jis šią aplinkybę paneigė. Liudytojas I. K. paaiškino, kad nuteistasis, pamatęs pareigūnus, užsimojo ir per tvorą metė kažkokį paketėlį, kuris atsitrenkė į sieną. Liudytojas J. D. nurodė, kad T. R. prie pataisos namų atsirado ne 10 val., bet 9 val. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nuteistasis paaiškino, kokiu tikslu jis buvo atėjęs prie pataisos namų, kategoriškai neigė atnešęs ir metęs paketą su narkotinėmis medžiagomis matant pataisos namų pareigūnams.

Skunde pažymima, kad pataisos namų teritorijos apsauginė siena yra stebima vaizdo kameromis, todėl nagrinėjamas įvykis turėjo būti jomis užfiksuotas, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme toks įrodymas pateiktas nebuvo.

Akcentuojama, kad T. R. kaltė įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą skundžiamame nuosprendyje be kitų įrodymų grindžiama ir tuo, jog nuteistojo sulaikymo metu jam tris kartus skambino abonentas vardu „jaunuolis“, kuris, pagal turėtą informaciją, buvo pataisos namuose atliekantis bausmę V. R., tačiau, kokį ryšį nurodyti skambučiai turi su bandymu permesti narkotines medžiagas per pataisos namų sieną nuosprendyje nenurodyta. Teismo posėdžio metu apklaustas T. R., aiškindamas šių skambučių aplinkybes, parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d., apie 10 val. atėjo prie pataisos namų, nes ten norėjo susitikti su pažįstamu, kuris toje vietoje renka metalo laužą. Tuo metu jam paskambino V. R., atliekantis bausmę pataisos namuose. Jam kalbant telefonu, prie jo priėjo pareigūnas I. K. ir iš rankų paėmė telefoną. Kitas pareigūnas nusivedė nuteistąjį į apleistą pastatą ir atliko jo asmens kratą. Po to abu pareigūnai vedė T. R. link išėjimo. Paėjus 200-300 metrų, pareigūnas I. K. sugrįžo į ankstesnę vietą, maždaug po 10 min. grįžo su paketėliu ir apkaltino neva jis (T. R.) metė paketėlį su narkotinėmis medžiagomis.

Nuteistojo gynėjo teigimu, jeigu ir būtų permestas paketas, tai jis būtų patekęs į raudonąją zoną, į kurią nuteistieji negali įeiti. T. R., atlikęs bausmę pataisos namuose, gerai žinojo pataisos namų teritoriją, todėl nebūtų bandęs permesti ko nors į raudonąją zoną. Pabrėžiama, kad narkotinės medžiagos, rastos pakete, sudaro apie 1,6 g svorio, pridedant įpakavimo svorį, taigi spręstina, kad paketas buvo labai lengvas, todėl permesti jo per aukštą sieną be papildomo svorio nebūtų pavykę.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo gynybos pareikštą nuomonę, jog kanapės (1,457 g) negali būti vertinamos kaip narkotinė medžiaga, kadangi ekspertai jose veikliosios medžiagos tetrahidrakanabinolio nenustatė, todėl šis epizodas turėjo būti pašalintas iš kaltinimo.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. R. bei jo gynėjo advokato J. L. apeliaciniai skundai atmestini.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai T. R. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 260 str. 1 d. Jo veiksmų teisinė kvalifikacija yra tinkama, atitinka BK 22 str. 1 d., 260 str. 1 d. įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas nuteistojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Tai, kad T. R. bei jo gynėjas advokatas J. L. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, savaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus, savotiškai juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti apeliacinių skundų juose išdėstytais motyvais

BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant T. R. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. T. R. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas, skirtingai nuo apeliantų, nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl nuosprendį naikinti skunduose nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Kaltinamasis T. R., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2013 rugpjūčio 21 d., apie 10.00 val., jis atėjo prie Vilniaus pataisos namų – į apleistą nebenaudojamą pataisos namų teritoriją, nes ten norėjo susitikti su pažįstamu, kuris toje vietoje dažnai renka metalo laužą. Būnant toje vietoje jam skambino tuose pataisos namuose bausmę atliekantis jo dėdė V. R.. Juodu pasikalbėjo nereikšmingomis temomis. Jam kalbant telefonu (tuo metu jis buvo šalia pataisos namų esančio seno pastato), prie jo priėjo pataisos namų pareigūnas I. K. ir jam iš rankų paėmė mobiliojo ryšio telefoną. Kitas pareigūnas jį iš karto nusivedė į seną apleistą pastatą ir ten padarė jo asmens kratą, kurios metu nieko nerado. Po to, abu pareigūnai jį (T. R.) vedėsi link išėjimo ir, praėjus apie 200-300 metrų nuo tos vietos, kur jį sulaikė, pareigūnas I. K. apsisuko ir nuėjo link tos vietos kur jį sulaikė. Jis su kitu pareigūnu liko stovėti vietoje. I. K. maždaug po 10 minučių grįžo atgal nešinas paketėliu ir apkaltino, neva, jis (T. R.) metė paketėlį į pataisos namus per tvoros sieną. Iš tikrųjų nieko panašaus jis nedarė ir narkotinių medžiagų neturėjo. Jo drabužiuose buvo rasta narkotinių medžiagų pėdsakų, nes jis pats vartoja narkotines medžiagas. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėja jam pažadėjo, kad kaltinime neliks BK 260 straipsnio, todėl jis, tikėdamasis švelnesnio kaltinimo, davė neteisingus parodymus, neva, jis tabore už 160 Lt pas iš matymo pažįstamą asmenį savo poreikiams nusipirko heroino, o stotyje – geltonuose paviljonuose už 40 Lt pirko marihuanos ir, kad prieš važiuodamas link pataisos namų, Tyzenhauzų gatvėje esančioje „Maxima“ parduotuvėje pirko permatomą izoliaciją, į kurią kartu suvyniojo įgytas narkotines medžiagas.

Vertinant kaltinamojo parodymus, pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu pastarasis juos ne kartą keitė. Aptarti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti T. R. parodymai iš esmės sutampa tik su jo pirminės apklausos metu, t.y. 2013 m. rugpjūčio 21 d. duotais parodymais. 2013 m. rugsėjo 10 d. T. R. buvo dar kartą apklaustas dalyvaujant jo gynėjui advokatui J. L.. Šios apklausos metu T. R. patvirtino, kad prie Vilniaus pataisos namų rastas paketėlis su narkotinėmis medžiagomis priklausė jam, tačiau šį paketėlį jis su savimi turėjo savo reikmėms, neketino jo permesti per Vilniaus pataisos namų tvorą, paaiškino, kad pirminės apklausos metu davė melagingus parodymus, nes buvo apsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Šių parodymų patikimumą raštiškai patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek jo gynėjas. 2014 m. sausio 31 d. apklausos metu T. R., dalyvaujant jo gynėjui advokatui J. L., paaiškino narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybes, faktą, kad surašyti parodymai yra teisingi apklausos protokole savo parašais patvirtino T. R. bei jo gynėjas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ikiteisminio tyrimo metu T. R. buvo verčiamas duoti parodymus, t.y. pripažinti savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Šių duomenų kontekste nuteistojo bei jo gynėjo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo metu atliktų T. R. apklausų teisėtumo atmestini kaip nepagrįsti, konstatuojant, kad nuteistojo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme iš esmės skyrėsi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų nagrinėjamo įvykio aplinkybių, todėl apylinkės teismas pagrįstai pastarojo parodymus vertino kritiškai, kaip siekį išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo versija, kad jis prie pataisos namų tvoros atėjo norėdamas susitikti su šioje vietoje metalą renkančiu asmeniu neatlaiko kritikos. T. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė šio asmens anketinių duomenų, nors paaiškino, kad jį pažįsta apie 12 metų; nurodė, kad norėjo iš jo įsigyti jo parduodamą USB raktą, tačiau, nežinodamas, kur šis asmuo gyvena, nusprendė jo ieškoti netoli pataisos namų teritorijos. Pažymėtina, kad siekiant nustatyti byloje objektyviąją tiesą, kaltinamojo parodymus būtina vertinti kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų plotmėje.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Vilniaus pataisos namų pareigūnas R. U. parodė gavęs informaciją, kad 2013-08-21, apie 10.00 val., buvęs Vilniaus pataisos namų nuteistasis T. R. iš buvusios pataisos namų teritorijos, esančios Vilniuje, Rasų g. 6, permetinės draudžiamus daiktus laisvės atėmimo bausmę atliekančiam savo dėdei V. R.. Buvo surengta pasala ir apie 10.20 val. jam paskambinęs pareigūnas I. K. informavo, kad T. R. sulaikytas, nes bandė į pataisos namų teritoriją permesti narkotines medžiagas. Taip pat pasakė, kad iš T. R. paimtas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, į kurį nuolat skambinama. Jis (R. U.) tuoj pat nuėjo į gyvenamųjų patalpų 310 kambarį, kur rado V. R., pro langą stebintį buvusią pataisos namų teritoriją būtent toje pusėje, kur buvo bandymas permesti paketą. Asmens apžiūros metu pas V. R. rado įjungtą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“. Analogiškas nagrinėjamo įvykio aplinkybes liudytojas R. U. paaiškino ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 1, b. l. 12-14).

Tokiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytojo Vilniaus pataisos namų pareigūno I. K. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad jis turėjo operatyvinę informaciją apie tai, jog 2013-08-21, apie 10.00 val., buvęs Vilniaus pataisos namų nuteistasis T. R. į pataisos namų teritoriją savo dėdei - nuteistajam V. R. iš buvusios pataisos namų teritorijos pusės permes draudžiamus daiktus. Tuo tikslu minėtą dieną nuo 9 val. buvo surengta pasala, kurios metu, maždaug po valandos, buvo pastebėtas T. R.. T. R., pastebėjęs pareigūnus, užsimojo ir per tvorą metė kažkokį paketėlį, tačiau jam tai nepavyko, nes paketėlis atsitrenkė į sieną. Jis (I. K.) girdėjo, kad prieš permesdamas paketėlį, T. R. su kažkuo kalbėjo telefonu, todėl sulaikymo metu iš jo buvo paimtas ir mobiliojo ryšio telefonas. Į paimtą telefoną buvo nuolat skambinama.

Šių asmenų parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas Vilniaus pataisos namų pareigūnas J. D., kuris parodė, kad 2013-08-21 iš I. K. sužinojo apie gautą informaciją, jog ketinama per tvorą į pataisos namų teritoriją permesti draudžiamus daiktus. Buvo surengta pasala, kurioje dalyvavo jis ir I. K., tai yra maždaug nuo 9 val. juodu stovėjo šalia senojo pataisos namų pastato - valgyklos. Netrukus išgirdo žingsnius ir vyrišką balsą bei pamatė, kaip iš senojo valgyklos pastato išėjęs ir juos pastebėjęs T. R. užsimojęs ranka metė paketėlį per pataisos namų tvorą, tačiau paketėlis atsitrenkė į tvorą ir nukrito ant žemės. Jie kartu su I. K. pribėgo prie T. R. ir jį sulaikė. Po to, I. K. paėjęs prie tvoros paėmė paketėlį. Apžiūrėję pastatą daugiau žmonių jame nerado. Apžiūrint pastatą pradėjo skambėti T. R. telefonas. Sulaikytąjį jie nuvedė į tarnybines patalpas, kur jis buvo perduotas policijos pareigūnams.

Abejoti šių liudytojų nuosekliais ir neprieštaringais parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Aptarti liudytojai, apklausiami teisiamojo posėdžio metu, nuosekliai nupasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes, jų parodymai sutapo ne tik tarpusavyje, bet ir su jų tarnybiniuose pranešimuose bei apklausų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, šios aplinkybės neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Esminių prieštaravimų, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, apygardos teismas aptartų liudytojų parodymuose neįžvelgia. Tuo tarpu, remiantis vieningai suformuota teismų praktika, tam tikri mažareikšmiai liudytojų parodymų nesutapimai negali būti laikomi pagrindu atmesti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Šių duomenų kontekste T. R. gynėjo advokato J. L. apeliacinio skundo argumentai dėl pareigūno J. D. parodymų prieštaravimo kitų pareigūnų parodymams dėl nurodyto laiko, kada prie pataisos namų tvoros buvo pastebėtas T. R., atmestini kaip nepagrįsti, pažymint, kad liudytojas J. D., apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu, paaiškino, kad nuo 9.00 val. jis kartu su I. K. stovėjo šalia senojo pataisos namų pastato – valgyklos, kur maždaug po valandos, t.y. apie 10.00 val., ką patvirtino ir liudytojas I. K., jie pastebėjo T. R..

Aptarti objektyvūs faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, jog T. R., būdamas prie Vilniaus pataisos namų, turėdamas tikslą Vilniaus pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims išplatinti narkotines medžiagas, per Vilniaus pataisos namų tvorą metė paketą, kuriame buvo narkotinės medžiagos, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių. Šią aplinkybę patvirtina ne tik nuoseklūs ir neprieštaringi aptartų liudytojų parodymai, bet ir kita bylos medžiaga.

Kaip matyti iš 2013 m. rugpjūčio 21 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolo, Vilniaus pataisos namų pareigūnas I. K. savo iniciatyva Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui pateikė paketėlį, su galimai narkotine medžiaga (b. t. 1, b. l. 22). Remiantis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013 m. lapkričio 11 d. specialisto išvada Nr. 140-(4220)-IS1-5685, kurią atliko specialistas T. S., turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą, narkotinių ir psichotropinių medžiagų tyrimų specialisto kvalifikaciją ir 14 metų objektų tyrimo stažą, tyrimui pateiktame paketėlyje, kuriame yra augalinės kilmės medžiaga ir 8 vnt. folijos lankstinukų su šviesiai rudos spalvos biria medžiaga, paimtame 2013 m. rugpjūčio 21 d. įvykio vietos apžiūros metu, yra narkotinės medžiagos heroino, kurio masė yra 0,136 g (27,2%) ir narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios masė yra 1,457 g (b. t. 1, b. l. 27-28). Pagal BK 269 str. nuostatas, narkotinės medžiagos, nurodytos BK XXXVII skyriuje, yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintų narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239, „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ patvirtintomis rekomendacijomis, narkotinė medžiaga kanapės (ir jų dalys) yra įtrauktos į sąrašą kaip narkotinės medžiagos, kurias draudžiama vartoti medicinos tikslams (I-asis sąrašas, 1961 m. Bendrosios konvencijos IV sąrašas). Jokie papildomi reikalavimai, siekiant nustatyti, ar asmuo disponavo kanapėmis (ir jų dalimis), minėtose rekomendacijose nenustatyti, kas paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog kanapės nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip narkotinė medžiaga, nes ekspertai jose nenustatė veikliosios medžiagos tetrahidrakanabinolio kiekio. Atsakant į šį apelianto argumentą, pažymėtina, kad minėtose rekomendacijose ši narkotinė medžiaga, kaip atskiros rūšies narkotinė medžiaga, kurią draudžiama vartoti medicinos tikslams, taip pat yra įtraukta į 1971 m. Konvencijos I sąrašą, nurodant, kad tetrahidrakanabinolis yra kontroliuojamas pagal Jungtinių Tautų konvencijų sąrašus, tačiau Lietuvoje šiuo metu neregistruotas ir neaptinkamas nelegalioje apyvartoje; jų kiekiai bus nustatyti įregistravus šias medžiagas ar aptikus neteisėtoje apyvartoje.

Pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013 m. lapkričio 11 d. specialisto išvadą Nr. 140-(4220)-IS1-5685, tyrimui pateiktuose T. R. striukės ir šortų kišenėse buvo rasta narkotinių medžiagų – heroino ir kanapių (ir jų dalių) pėdsakų. Rankų nuoplovose – šių medžiagų rasta nebuvo (b. t. 1, b. l. 26-28). Nors nuteistasis nurodo, kad šios išvados paaiškinamos tuo, jog jis vartoja narkotines medžiagas, dėl ko jo drabužiuose galėjo būti aptikta jų likučių, tačiau pažymėtina, kad jo drabužiuose nustatyti narkotinių medžiagų likučiai visiškai atitinka narkotines medžiagas, kurias buvo bandoma permesti per Vilniaus pataisos namų sieną. Be to, remiantis 2013 m. rugpjūčio 21 d. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktu Nr. 1171, T. R., jo sulaikymo dieną, t.y. 2013 m. rugpjūčio 21 d., buvo apsvaigęs nuo narkotinės medžiagos morfino (b. t. 1, b. l.160). Šį faktą patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. specialisto išvada Nr. T-N 1721/13(01), kurioje konstatuota, kad 2013 m. rugpjūčio 21 d. T. R. šlapime buvo rasta morfino (b. t. 1, b. l. 159). Atmetant nuteistojo argumentus, kad atlikus tyrimą jo rankų nuoplovose nebuvo aptikta narkotinių medžiagų likučių, kas, pasak apelianto, patvirtina faktą, kad su aptariamu paketu su narkotinėmis medžiagomis, jis neturi nieko bendro, akcentuotina, kad šie duomenys turi būti vertinami visų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų kontekste. Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, duomenų, patvirtinančių T. R. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakanka.

Kaip nepagrįsti atmestini ir T. R. gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad įvykio vietoje rasto paketėlio su narkotinėmis medžiagomis, nebuvo įmanoma permesti per Vilniaus pataisos namų sieną, kadangi jis buvo per lengvas. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš 2013 m. lapkričio 11 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(4220)-IS1-5685, objektai tyrimui buvo pateikti dviejuose vokuose ir kartoninėje dėžėje. Viename voke buvo rasta į daugiasluoksnį paketą suvyniota rakto galvutė su įspaustais užrašais „Chrom Vanadium 17-19 mm“ bei supakuotas plastikinis maišelis su žalios spalvos sausa augalinės kilmės medžiaga ir folijos lankstinukai, kuriuose yra tarpusavyje panaši, šviesiai rudos spalvos biri medžiaga. Atlikus tyrimą, minėtame pakete buvo rasta narkotinės medžiagos heroino ir kanapių (ir jų dalių). Atsižvelgiant į tai, kad minėtos medžiagos buvo supakuotos į paketą, apklijuotą lipnia juosta, kas jam suteikė papildomą svorį, taip pat į tai, kad pakete be narkotinių medžiagų buvo įpakuota ir metalinė rakto galvutė, spręstina, kad aptariamas paketėlis buvo paruoštas būtent taip, kad jo svorio pakaktų permesti jį per Vilniaus pataisos namų tvorą.

Atmetant nuteistojo T. R. gynėjo advokato J. L. argumentus, kad per tvorą permestas paketas su narkotinėmis medžiagomis, būtų atsidūręs raudonojoje zonoje, į kurią kaliniai patekti negali, akcentuotini Vilniaus pataisos namų pareigūnų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Liudytojas I. K. paaiškino, kad vieta, kur turėjo įkristi paketas, yra už vadinamosios raudonosios juostos, ten eiti negalima, tačiau susekti, kas iš kalinių ten patenka, neįmanoma. Šiuos pareigūno parodymus patvirtino ir apylinkės teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas R. U., parodęs, kad vieta, kur turėjo nukristi paketas, yra atskirta. Nuteistiesiems, kurie ten nedirba, į šią teritoriją patekti negalima, tačiau stebėjimo kamerų yra labai daug, todėl minėtos vietos susekti neįmanoma. Dėl šios priežasties, nuteistieji nueina į minėtą vietą ir iš jos pasiima ten permestus daiktus (b. t. 2, b. l. 29-31).

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo T. R. ir jo gynėjo advokato J. L. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį palikti nepakeistą.