- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-293/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00707-2009-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Violeta Ražinskaitė (pran.), Aloyzas Kruopys
- Kaltinamasis
- R. B.
- Nukentėjusysis
- A. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės ir nukentėjusiojo A. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. liepos 23 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini), sodų bendrijos „xxx“ 30 sklypo sodo namelio patalpose įrengtoje pirtyje, užrėmęs garinės pirties duris ir apie pusę valandos neleidęs nukentėjusiajam A. G. išeiti, neteisėtai atėmė jam laisvę ir, neturėdamas teisėto pagrindo bei grasindamas fiziškai susidoroti, vertė A. G. perduoti jam 20 000 Lt kaip tariamą skolą, privertė jį šiai sumai atgaline data surašyti paskolos raštelį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu R. B. išteisintas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį jam nepadarius šio nusikaltimo požymių turinčios veikos. Teismas nurodė, jog be prieštaringų, abejones keliančių ir jokiais faktiniais duomenimis nepatvirtintų nukentėjusiojo A. G. parodymų byloje nėra jokių kitų kaltinamojo kaltę prievartaujant iš nukentėjusiojo turtą pagrindžiančių duomenų. Teismas, išnaudojęs visas galimybes nukentėjusiojo duotų parodymų teisingumui patikrinti, nenustatė pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Kauno apygardos prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nepagrįsta teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymai nenuoseklūs. Iš jo parodymų turinio aiškiai matyti, kad apie įvykio aplinkybes nukentėjusysis kalbėjo nuosekliai, protokole-pareiškime trumpai, o vėliau plačiau išdėstydamas aplinkybes. Tai, jog garinės durys, uždarius jas jėga, sunkiai atsidaro, užfiksuota įvykio vietos apžiūros metu. Ši aplinkybė patvirtina nukentėjusiojo parodymus. Jo parodymai, kad R. B. „uždarė duris“, „užsklendė“, „užrėmė“, „durys buvo tvirtai užfiksuotos, nes jų atidaryti negalėjo“, „manė, kad kaltinamasis garinės duris yra užrėmęs, todėl jų atidaryti bei iš garinės išeiti nebandė“, nepaneigia fakto, jog jis buvo uždarytas patalpoje ir negalėjo savo noru išeiti.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas V. A., būdamas kaltinamojo giminaitis, siekė duoti jam palankesnius parodymus, t. y. davė melagingus parodymus teisme teigdamas, kad garinė pirtis neveikia, ten įrengtas sandėliukas. Šiuos parodymus aiškiai paneigia ikiteisminio tyrimo metu atlikta įvykio vietos apžiūra. Iš fotonuotraukų matyti, jog sodų bendrijos „xxx“ 30 sklypo name įrengta pirtis yra tvarkinga, joje yra dušo kabina, net pakabintas rankšluostis. Tai rodo, kad patalpa naudojama. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pirtis neveikė. Tokią išvadą buvo galima padaryti atlikus eksperimentą ar papildomą įvykio vietos apžiūrą arba iškvietus į teismą įvykio vietos apžiūrą atlikusį pareigūną, tačiau nebuvo pagrindo teigti, kad nukentėjusysis kalbėjo netiesą.
Teismo nuomone, bylos duomenys paneigia nukentėjusiojo parodymus, jog 2008 m. liepos 15 d. jis negalėjo parašyti paskolos raštelio, nes nuo 2008 m. liepos 15 d. buvo Palangos poilsio namuose ,,xxx“; nukentėjusiojo pateiktos Kauno technologijos universiteto kelialapio Nr. 413 kopijos turinį paneigia kelialapio Nr. 291 kopijos turinys, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis Palangos poilsio namuose ,,xxx“ 2008 m. faktiškai buvo ne nuo liepos 15 d. iki liepos 24 d., bet nuo liepos 26 d. iki rugpjūčio 4 d.
Iš tiesų šie duomenys buvo tikrinami, nukentėjusiajam bandant prisiminti praeitį, ką jis veikė tą dieną, kai buvo surašytas paskolos raštelis. Tokius nukentėjusiojo parodymus nelogiška vertinti kaip melagingus.
Aplinkybė, jog nukentėjusysis A. G. turi aukštąjį išsilavinimą, docento laipsnį, nesuteikia pagrindo teigti, kad asmuo turėjo žinoti ir iš karto kreiptis į policiją dėl prieš jį atliktų nusikalstamų veiksmų. Teismo nuomone, A. G. negalėjo nežinoti apie mieste ir kelių šimtų metrų atstumu nuo jo darbovietės esančias policijos bei prokuratūros įstaigų buveines, todėl šiuo konkrečiu atveju jo veiksmus teismas traktavo kaip siekimą dirbtinai sukurti faktinį duomenį, turintį pagrįsti jo turto reikalavimą. Prokurorė teigia, jog atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokiu atveju nukentėjusysis, būdamas inteligentiškas asmuo, turės atskleisti intymias savo gyvenimo detales, jo elgesys aiškiai įrodo pasimetimą ir nesiorientavimą, ką daryti. Tai patvirtino kaip liudytoja apklausta banko darbuotoja K. J. paaiškinusi, jog banko klientas A. G. buvo pasimetęs, sakė, kad iš jo neteisėtai reikalauja pervesti pinigus. Liudytoja patarė kreiptis į policiją.
Nukentėjusysis į policiją kreipėsi 2009 m. rugpjūčio 3 d., o R. B. į teismą dėl ieškinio – 2009 m. rugpjūčio 5 d., t. y. po to, kai apie įvykį buvo pranešta policijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas turėjo atmesti liudytojo R. Š. parodymus, nes jis nenorėjo atskleisti intymių asmeninio gyvenimo detalių.
Atmestinas nuosprendžio motyvas, jog faktiniai duomenys byloje nepatvirtina nukentėjusiojo nurodyto paskolos raštelio surašymo būdo. Pagal nukentėjusiojo parodymus, rašydamas paskolos raštelį atgaline data, jis buvo labai išsigandęs, susijaudinęs, jį pasidėjęs ant kelių. Nekyla abejonių, kad toks nukentėjusiojo nurodomas skolos raštelio surašymo būdas bei surašymo aplinkybės reiškia buvus ir neįprastas sąlygas, ir neįprastą būseną, tačiau 2009 m. gruodžio 23 d. specialisto išvada paneigia tiek nukentėjusįjį buvus neįprastos būsenos, tiek raštelį surašius neįprastomis sąlygomis (pasidėjus ant kelių). 2011 m. gegužės 3 d. ekspertizės akte konstatuota, jog nukentėjusiojo surašytame skolos raštelio tekste kalbos kraipymo požymių taip pat nėra. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad raštelio turinys yra aiškiai per trumpas ir paprastas tam, jog būtų galima nustatyti neįprastą rašymo būdą.
Taigi priešingai, nei nurodė teismas, nukentėjusiojo parodymai nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų, jais netikėti nėra pagrindo. Dėl to darytina išvada, kad surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių R. B. kaltę.
Prokurorė apeliaciniu skundu prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: R. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu 4 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis A. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, nes jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, padaręs išvadą dėl R. B. nekaltumo, nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, juos vertino atsietai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje teigė, jog sodo namelyje garinės pirties durys negalėjo būti užstumtos, tačiau apeliantas, išgirdęs išteisintojo grasinimus ir pabandęs išeiti, durų negalėjo atidaryti, juo labiau kad 2009 m. rugpjūčio 5 d. apžiūros protokole nurodyta, jog garinės durys laisvai neužsidaro, bet jėga pastūmus užsistumia ir sunkiai atsidaro. Priešingai teismo išvadoms, iš pridėtų fotonuotraukų matosi, kad pirtis nėra paversta sandėliuku, ji pakankamai tvarkinga. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo konkrečiai tikrinama, ar veikia garinės pirties mechanizmas, ar ne. Buvo pasiremta R. B. giminaičio, liudytojo V. A., parodymais, jog garinė neveikia ir akmenys joje kaisti negalėjo dėl elektros gedimo. Apeliantas neteigia, kad akmenys buvo įkaitę ir pirtyje buvo karšta, jam įėjus patalpa pasirodė šilta. Jeigu garinėje nebūtų elektros, jis tamsoje nebūtų galėjęs parašyti raštelio.
Teismas nepagrįstai patikėjo R. B. parodymais, jog 2008 m. liepos 15 d. apeliantas iš jo pasiskolino 20 000 Lt. Apelianto materialinė padėtis žymiai geresnė nei išteisintojo, jam tuo metu nebuvo reikalo skolintis pinigų. Teismas neįvertino R. B. turtinės padėties, neatsižvelgė, ar jis iš viso tokią pinigų sumą galėjo turėti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – Sodra) pateikė pažymą apie išteisintojo, jo motinos ir apelianto socialinio draudimo įmokas nuo 1993 m. iki 2009 m. rugpjūčio 25 d. Joje nurodyta, kad išteisintasis dirbo: nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1995 m. spalio 1 d. kultūros namuose „xxx“, įmokų suma – 0; nuo 2008 m. vasario 8 d. iki 2009 m. vasario 23 d. UAB „Maxima“, mėnesinis atlyginimas vos viršijo 1 000 Lt; nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. kovo 31 d. dirbo pagal patentą. Byloje nėra duomenų apie jo vardu turėtą ir parduotą nekilnojamąjį turtą. Jeigu apeliantas iš tiesų būtų pasiskolinęs 20 000 Lt, paskolos raštelyje būtų nurodęs: „20 000 Lt gavau“. Liudytojas V. A., kurio parodymais rėmėsi teismas, negalėjo tiksliai patvirtinti matęs būtent apelianto ranka surašytą paskolos raštelį. Ekspertai netyrė, kada iš tiesų surašyta sutartis: 2008 m. liepos 15 d. ar 2009 m. liepos 23 d.
Teismas neatsižvelgė į liudytojos K. J. parodymus, jog apeliantas kreipėsi į ją „Swedbanke“ dėl pinigų pervedimo, ji matė apeliantą buvus susijaudinusį, nežinojus kaip elgtis.
Teismas neįvertino, kad R. B., užremdamas garinės pirties duris ir apie pusę valandos neleisdamas apeliantui išeiti, sudarė sąlygas efektyviau jį bauginti, palengvinti įgyvendinti siekiamus tikslus. Tuo metu buvo vartojama psichinė prievarta, apeliantas buvo uždarytas be drabužių atokioje vietoje, neturėjo jokių galimybių prisišaukti pagalbos, R. B. grasino toje garinėje jį supūdyti, buvo agresyviai nusiteikęs, apeliantas jo bijojo. R. B. keliamos turtinės pretenzijos perduoti jam 20 000 Lt kaip tariamą skolą teisiškai visiškai nepagrįstos.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis A. G. apeliaciniu skundu prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje išteisintasis bei jo gynėja prašo prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti, prokuroras, nukentėjusysis bei jo atstovas prašo abu skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Prokurorės ir nukentėjusiojo A. G. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, R. B. išteisinimas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagrįstas neteisingu įrodymų vertinimu, neatitinkančiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, todėl teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, tačiau prokurorės nurodytas veikos kvalifikavimas keičiamas.
Dėl R. B. kaltės
Apeliacinės instancijos teismas nustatė:
R. B. 2009 m. liepos 23 d. apie 18.30 val. (duomenys neskelbtini), sodų bendrijos „xxx“ 30 sklypo sodo namelio patalpose įrengtoje pirtyje, neturėdamas teisėto pagrindo bei grasindamas fiziškai susidoroti, vertė A. G. perduoti jam 20 000 Lt kaip tariamą skolą, privertė jį šiai sumai atgaline data surašyti paskolos raštelį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, jog, be prieštaringų ir abejonių keliančių nukentėjusiojo A. G. parodymų, kitų R. B. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nukentėjusiojo A. G. parodymų patikimumo iš esmės argumentuotos ne bylos įrodymų visetu, jų tarpusavio sugretinimu ir palyginimu, o bendro pobūdžio teiginiais arba atsietais fragmentais, išsamiau neanalizuojant bylos įrodymų turinio bei įrodymų vertinimui svarbių aplinkybių.
Nukentėjusysis savo parodymų esminius momentus dėstė vienodai, tačiau visa įvykio situacija ir jo parodymuose esantys nesutapimai, įvertinus parodymus ne atsietai vieną nuo kito, kaip tai padarė teismas, o kompleksiškai su kitais byloje esančiais įrodymais, rodo, jog jie nuoseklūs ir jais netikėti nėra pagrindo. Skirtingų apklausų metu parodymų apimtis skyrėsi priklausomai nuo aplinkybių, kurias aiškinosi tyrėjas, todėl to negalima vertinti kaip parodymų nesutapimų.
Nukentėjusysis A. G. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 6, 7, 16–17, 20, 22, 25, 26 b. l.) bei abiejų instancijų teismuose aiškiai ir suprantamai išdėstė įvykio aplinkybes. Norėdamas su R. B. susitikti, turėdamas tikslą intymiai pabendrauti, paskambino jam ir susitarė susitikti sode. Ten atvykus R. B. pasiūlė išsimaudyti pirtyje. Jie abu nusirengė ir nuėjo į garinę. Garinėje R. B. pasakęs, kad eina atnešti vandens, užrėmė garinės duris ir grasindamas, kad A. G. joje supus, reikalavo pagal garinėje paliktą pavyzdį parašyti 20 000 Lt paskolos raštelį. Segtuve buvo paskolos raštelio pavyzdys, pagal kurį jis turėjo rašyti. Pavyzdyje kai kuriose vietose buvo daugtaškiai, jis ten įrašė tekstą. Parašęs raštelį, pro R. B. pravertas duris jį padavė, tačiau raštelis jam netiko, liepė visą tekstą perrašyti savo ranka. Perrašęs raštelį, pro duris padavė, bet vėl netiko, nes jame neįrašė savo asmens kodo. Tada R. B. padavė dar vieną kita rašysena parašytą pavyzdį, kuriame jau buvo įrašytas A. G. asmens kodas. Nukentėjusysis galvojo, jog R. B., paėmęs iš automobilio jo dokumentus, sužinojo asmens kodą. Naujai parašytą raštelį jis vėl padavė R. B., ir tada šis jį išleido iš garinės, liepė iš segtuvo pasiimti ,,Swedbanko“ kortelę su išteisintojo vardu, pavarde bei sąskaitos numeriu. Kitą dieną A. G. nuėjo į banką, klausė, ar galima padarytą pinigų pavedimą kuriam laikui sulaikyti, kad galėtų išsiaiškinti, kas vyksta. Banko darbuotoja paaiškino, jog bankas negali sulaikyti pervestų pinigų. Tada jis pasakė, kad grasinimais iš jo reikalaujama pinigų. Banke jam patarė kreiptis į policiją, tą jis ir padarė.
Šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 33– 34 b. l.) bei suvestas į akistatą su R. B. (1 t., 40–41 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, lygindamas A. G. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, nežymius neatitikimus, kurie bus aptarti vėliau, vertino kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis nukentėjusiojo parodymus atmetė.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks nukentėjusiojo parodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų bei prasmės.
Žemesnės instancijos teismas
Įvykio vietos apžiūros metu (1 t., 11–15 b. l.) nustatyta, kad pusrūsyje esančioje garinėje nei langelio, nei kito išėjimo nėra. Jos medinės durys yra be užrakto, deformuotos ir laisvai neužsidaro. Panaudojus jėgą, jos užsistumia ir sunkiai atsidaro.
Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas įvykio vietos apžiūrą atlikęs vyresnysis tyrėjas G. G. patvirtino, jog pirties durys sunkiai užsidarinėjo. Reikėjo petimi jas pastumti, kad atsidarytų. Pastūmus iš vidaus, duris galima atidaryti, bet reikia stipriai stumtelėti. Atlenkus durų rankeną, durys laisvai neatsidarinėjo.
Nukentėjusysis A. G. apeliacinės instancijos teisme dar kartą patvirtino, jog pirties durys buvo uždarytos, nes jis bandė visa jėga dviem rankomis uždarytas duris atstumti, tačiau negalėjo jų atidaryti.
Nukentėjusiojo A. G. parodymuose nurodytos aplinkybės, kad išteisintasis duris „uždarė“, „užrėmė“, ,,užtrenkė“, ,,užsklendė“, „durys buvo tvirtai užfiksuotos, nes jų atidaryti negalėjo“, „manė, kad kaltinamasis garinės duris yra užrėmęs, todėl jų atidaryti bei iš garinės išeiti nebandė“, įvertinus stresinę situaciją, į kurią to nesitikėdamas pateko nukentėjusysis, išgąstį, jo amžių, nepaneigia fakto, jog nukentėjusysis buvo pirtyje ir negalėjo atidaryti pirties durų.
Tai, kad nukentėjusiojo A. G. parodymuose paskolos raštelio parašymo aplinkybės (dėl paskolos raštelio pavyzdžio, nukentėjusiojo asmens kodo įrašymo į pavyzdį aplinkybių) nežymiai skiriasi, dėl nurodytų motyvų taip pat negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti jo parodymus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiojo parodymų visumą, konstatuoja, jog jie savo esme nuoseklūs viso proceso metu, o kai kurie nežymūs neatitikimai vertinami kaip nereikšmingi, kuriems turėjo įtakos stresinės aplinkybės įvykio metu, gana ilgi laiko tarpai nuo vienos iki kitos apklausos. Natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Tai apeliacinės instancijos teismui leidžia nukentėjusiojo A. G. parodymus vertinti kaip patikimus.
Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymus įvykio metu jį buvus neįprastos būsenos (išsigandęs, susijaudinęs) bei raštelio surašymą neįprastomis sąlygomis (pasidėjęs ant kelių) paneigia objektyvūs bylos duomenys.
Specialisto išvadoje Nr. 11-3386 (09) iš tiesų konstatuota, kad požymių, rodančių, jog paskolos raštelis rašytas ar pasirašytas neįprastomis sąlygomis ar neįprastos būsenos, nenustatyta (1 t., 90–93 b. l.), o ekspertizės akte Nr. 11-3373 (10) nurodyta, kad paskolos raštelio tekste rašto kalbos kraipymo požymių nebuvo nustatyta (2 t., 41–42 b. l.).
Tačiau išdėstyti specialisto išvados Nr. 11-3386 (09) ir ekspertizės akto Nr. 11-3373 (10) duomenys nepaneigia nukentėjusiojo A. G. parodymų.
Priešingai, apeliacinės instancijos teisme davusi paaiškinimus ekspertė J. Kurgonienė patvirtino, jog įvykio metu nukentėjusysis galėjo būti jo nurodytos būsenos. Ji paaiškino, kad, kai žmogus rašo būdamas neįprastos būsenos, neįprastomis sąlygomis, nepatogia poza ar neįprasta rašoma priemone, dažniausiai pasireiškia tam tikri koordinacijos sutrikimai, lėtesnis tempas. Kita vertus, tie požymiai gali ir nepasireikšti. Tai priklauso nuo nervų sistemos, emocinių reakcijų. Žmogus gali būti labai smarkiai paveiktas emociškai ar chemiškai (labai išsigandęs, apsvaigęs nuo alkoholio), bet požymiai gali nepasireikšti, tačiau gali būti ar atvirkščiai – žmogus nestipriai susinervinęs, susierzinęs, išsigandęs ar apgirtęs, o požymiai gali pasireikšti labai stipriai.
Ekspertė teisme konstatavo, jog specialisto išvados teiginys ,,nenustatyta požymių“ nieko nepasako apie rašančiojo emocinę būseną, t. y. tai nereiškia, kad žmogus nebuvo paveiktas, tiesiog tokia jo nervų sistema, tokia emocinė reakcija, jog jis rašo taip, kaip jam įprasta. Žmogaus būsena galėjo būti bet kokia.
Žemesnės instancijos teismas
Ekspertė atkreipė dėmesį, kad tyrimo prasme tekstas buvo nelabai ilgas. Normalaus ilgio tekstas laikomas apie 200 žodžių. Eksperimentiniai pavyzdžiai ir skolos raštelis skiriasi, tačiau pavyzdžiai rašyti praėjus tam tikram laikui ,,vienu prisėdimu“. Pavyzdžiai atspindi tos dienos būseną. Požymių, kurie išsiskirtų ir rodytų, jog galbūt rašysena nuo pavyzdžių skiriasi dėl būsenos, nenustatyta. Dėl to negalima pasakyti, ar autorius stengėsi iškraipyti rašto kalbą, taip pat to, ar tekstas buvo jam diktuotas, ar redaguotas. Nei nuo drabužių, nei nuo pirties, nei nuo temperatūros iškraipymas nepriklauso.
Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad ekspertai netyrė, kada iš tiesų surašyta sutartis: 2008 m. liepos 15 d. ar 2009 m. liepos 23 d.
Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė J. V. paaiškino, jog kol kas nėra moksliškai pagrįstos metodikos, kuria remiantis galima nustatyti rašymo medžiagos amžių, rašymo laiką.
Taigi išdėstyti įrodymai ir eksperčių paaiškinimai nepaneigia nukentėjusiojo A. G. parodymų dėl paskolos raštelio surašymo būdo bei aplinkybių.
Nukentėjusiojo parodymų nepaneigia ir liudytojo V. A. bei išteisintojo parodymai, kad įvykio metu pirtis neveikė, o atliko sandėliuko paskirtį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog vertindamas liudytojo V. A. bei išteisintojo parodymus (garinė nekaito, nes joje nėra elektros; pirtis atliko sandėliuko paskirtį) pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad liudytojas V. A. yra išteisintojo giminaitis, todėl suinteresuotas duoti jam palankius parodymus.
Kita vertus, liudytojo V. A. parodymus, jog pirtis neveikė ir ten įrengtas sandėliukas, paneigia ne tik prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtos nuotraukos, bet ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo G. G., atlikusio įvykio vietos apžiūrą, parodymai.
Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų (1 t., 13–15 b. l.) matyti, kad pirtis nepaversta sandėliu: ji tvarkinga, dušo patalpoje pakabintas rankšluostis.
Liudytojas G. G. apeliacinės instancijos teisme parodė, jog pirties patalpa nepanaši į sandėlį, joje nebuvo jokių pašalinių daiktų. Vizualiai pirtis atrodė veikianti, tik tuo metu ji nebuvo įjungta. Pirties karštojoje dalyje buvo elektros apšvietimas. Susidarė įspūdis, kad pirtis naudojama pagal paskirtį.
Aplinkybė, jog žiemą pirtyje sudėti įvairūs namų ūkio daiktai (1 t., 33–34 b. l.), nepaneigia fakto, kad vasarą ji naudojama pagal paskirtį.
Nukentėjusysis A. G. apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog, jeigu garinėje nebūtų buvę elektros, kaip teigia liudytojas V. A., nukentėjusysis tamsoje nebūtų galėjęs parašyti raštelio.
Kita vertus, liudytojo V. A. parodymus, kad pirtis niekada neveikė, paneigia paties R. B. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 129–130 b. l.) duoti parodymai, jog pirtis tą dieną įjungta nebuvo, nes maudytis niekas nesiruošė.
Neįtikinami ir liudytojo V. A. parodymai teisme, kad jis 2009 m. vasario mėnesį matė nukentėjusiojo pasirašytą paskolos raštelį, nes byloje nėra jokių įrodymų liudytoją mačius būtent A. G. ranka surašytą paskolos raštelį, juo labiau kad ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 102–103 b. l.) liudytojas teigė negalįs pasakyti, ar 2009 m. vasario mėnesį jis matė tą patį raštelį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta liudytojo V. A. parodymus kaip nepatikimus, nes jie prieštarauja įrodymų visetui.
Taigi išdėstyti įrodymai nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, jog įvykio metu pirtyje buvo šilta, t. y. pirtis veikė.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jo poilsio Palangoje laiko yra melagingi.
Nukentėjusysis A. G., bandydamas prisiminti, ką veikė tą dieną, kai buvo neva surašytas paskolos raštelis, parodė, jog tuo metu, t. y. nuo 2008 m. liepos 15 d., jis buvo Kauno technologijos universiteto (toliau – KTU) poilsio namuose ,,xxx“ Palangoje. Šiam faktui pagrįsti nukentėjusysis pateikė KTU poilsio namų ,,xxx“ kelialapio Nr. 413 kopiją (1 t., 24 b. l.).
Tai, kad A. G. būtent tuo metu ilsėjosi Palangoje, iš tiesų paneigė KTU poilsio namų ,,xxx“ kelialapio Nr. 291 kopijos turinys (1 t., 29 b. l.), iš kurio matyti, jog KTU poilsio namuose ,,xxx“ Palangoje 2008 m. nukentėjusysis faktiškai buvo ne nuo liepos 15 d. iki liepos 24 d., bet nuo liepos 26 d. iki rugpjūčio 4 d.
Tačiau negalima neįvertinti aplinkybės, kaip byloje atsirado kelialapio Nr. 413 kopija. Nukentėjusysis A. G. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 25 b. l.) parodė, kad šią kelialapio kopiją išrašė KTU jam pačiam prašant. Prieš išrašant kelialapio kopiją jis pats nurodė, kokiomis dienomis 2008 m. atostogavo Palangoje. Tuo pagrindu ir buvo išduota kelialapio kopija. A. G. nurodė liepos 15 d., nes buvo įsitikinęs, jog būtent tą dieną išvyko atostogauti.
Apeliacinės instancijos teisme A. G. patvirtino supainiojęs datas.
Įvertinusi nukentėjusiojo paaiškinimus, praėjusį ilgą laiką nuo 2008 m. atostogų iki kelialapio kopijos gavimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. G. sąžiningai klydo tvirtindamas, jog nuo 2008 m. liepos 15 d. iki 2008 m. liepos 24 d. ilsėjosi Palangoje.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad A. G., turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir docento laipsnį, negalėjo nežinoti, jog apie padarytą nusikaltimą reikia pranešti policijai, be to, gyvendamas Kauno mieste ir dirbdamas universitete, negalėjo nežinoti apie šalia esančias policijos įstaigas. Dėl to jo veiksmus po įvykio teismas vertino kaip siekimą dirbtinai sukurti faktinį duomenį, turintį pagrįsti turto reikalavimą.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu vertinimu.
Aplinkybė, kad nukentėjusysis A. G. turi aukštąjį išsilavinimą, docento laipsnį, nesuteikia pagrindo išvadai, jog asmuo turėjo žinoti ir iš karto kreiptis į policiją dėl prieš jį atliktų nusikalstamų veiksmų.
Apeliacinės instancijos teisme A. G. paaiškino, kad po įvykio iš karto nesikreipė, nes jau buvo vakaras, be to, buvo išgąsdintas. Penktadienio rytą pagalvojo, jog galbūt reikėtų tuos pinigus R. B. pervesti, nes manė šitaip jo atsikratysiąs.
Pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja banko darbuotoja K. J. parodė, kad atėjęs į banką A. G. atrodė susirūpinęs, sutrikęs, blaškėsi, dairėsi patalpoje, turėjo klausimų. Jis minėjo, jog jį privertė parašyti paskolos lapelį ir dabar jis turi prievarta pervesti pinigus. Banko darbuotoja patarė kreiptis į policiją. A. G. klausė, kur yra artimiausias policijos komisariatas.
Atsižvelgiant į aplinkybę, kad tokioje situacijoje nukentėjusysis, būdamas išsilavinęs, su jaunimu dirbantis asmuo, turės atskleisti intymias savo gyvenimo detales, jo elgesys aiškiai rodo pasimetimą ir nesusivokimą, ką daryti. Liudytoja K. J. taip pat patvirtino iš darbo banke patirties žinanti, jog esant stresui, išgąsčiui žmogus gali nesusigaudyti situacijoje. Be to, visiškai realu, kad niekada neturėjęs jokių reikalų su teisėsauga asmuo gali nežinoti, kur yra policijos skyrius.
Žemesnės instancijos teismas
Būtina atkreipti dėmesį, jog A. G., paragintas banko darbuotojos K. J., į policiją kreipėsi jau kitą dieną po įvykio. Tuo tarpu R. B., 2009 m. liepos 23 d. pasakęs nukentėjusiajam, kad skolos ilgiau nebegali laukti (1 t., 129–130 b. l.), į teismą kreipėsi tik 2009 m. rugpjūčio 5 d., t. y. tik po to, kai pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir būtent tą dieną, kai jam įteiktas pranešimas apie įtarimą (1 t., 128 b. l.). Versiją, jog būtent policijoje R. B. dėl skolos patarė kreiptis į teismą, jis išdėstė tik nagrinėjant bylą teisme.
Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo išteisintojo parodymų turinio, jo nesiejo su bylos kontekstu ir tik formaliai nurodė, kad bylos faktiniai duomenys nepaneigia išteisintojo parodymų.
Absoliučiai nereali bei neįtikėtina R. B. versija, jog mažai pažįstamo A. G. nematęs kelerius metus ir atsitiktinai susitikęs gatvėje jam paskolino 20 000 Lt. Be to, pinigus skolino visiškai neapsidraudęs: pats pripažino, kad A. G. telefono numerio neturėjo. Tai reiškia, jog R. B., neva paskolinęs didžiulę sumą pinigų, realiai neturėjo jokios galimybės savo iniciatyva su skolininku susisiekti.
Šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusysis parodęs, kad bendravimas buvo vienpusis, t. y. tik jis skambindavo R. B..
Išteisintasis teigė skolinęs pinigus, nes pasitikėjo A. G., tačiau negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl nukentėjusiajam nenorėjo atidėti skolos grąžinimo termino, nors juo ir pasitikėjo. Argumentas, jog išteisintasis liko be darbo ir jam pačiam reikėjo pinigų, neįtikinamas, kadangi Sodros duomenys (1 t., 119–122, 147 b. l.) neįrodo, kad darbo užmokestis buvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Teismas visiškai nevertino išteisintojo R. B. turtinės padėties.
Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 m. (1 t., 114–117 b. l.) apie jo vardu turėtą ir parduotą nekilnojamąjį turtą, nors jis teigė pardavęs kelis butus. Duomenų apie jo reguliarias pajamas taip pat nėra.
Neįtikinama, jog mažai dirbantis, neturintis reguliarių pajamų asmuo skolintų kitam asmeniui didžiulę pinigų sumą išteisintojo nurodytomis aplinkybėmis.
Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiojo A. G. turtinė padėtis nepalyginamai geresnė nei išteisintojo: jis dirba KTU, gauna pastovų atlyginimą, be to, rašo knygas, vadovėlius, už kuriuos mokamas autorinis atlyginimas (1 t., 119–122 b. l.; 2 t. 38 b. l.).
Byloje nėra jokių duomenų, jog A. G. aptariamu laikotarpiu būtų reikėję skolintis pinigų. Tokį poreikį jis paneigė apeliacinės instancijos teisme.
Beje, R. B. skirtingai nurodė pinigų skolinimosi iš jo priežastį.
Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė A. G. pasiguodus, kad ar jau įsigijęs, ar ruošiasi įsigyti sodą ir jame būtina padaryti kai kuriuos darbus, o pinigų tiems darbams neturi (1 t., 129– 130 b. l.). Pirmosios instancijos teisme išteisintasis teigė pinigus skolinęs sodo nameliui pirkti. Apeliacinės instancijos teisme jis teigė, jog A. G. norėjo skirtis su žmona, palikti šeimą ir pirkti sodo namelį Trakuose.
Šias išteisintojo versijas paneigė nukentėjusysis parodęs, kad įvykio metu ir sodą, ir sodybą Trakuose jau buvo nusipirkęs.
Būtina atkreipti dėmesį į apeliacinės instancijos teisme R. B. nurodytą aplinkybę, jog tuo metu, kai A. G. skolino pinigus, jis nedirbo. Tam prieštarauja bylos duomenys, rodantys, kad R. B. nuo 2008 m. vasario 8 d. iki 2009 m. vasario 23 d. dirbo UAB ,,Maxima“ (1 t., 119–122 b. l.). Tai paneigia išteisintojo versiją, jog jis pinigus nukentėjusiajam paskolino 2008 m. liepos 15 d.
Kita vertus, tie patys duomenys įrodo, kad išteisintasis iš tiesų niekur nedirbo nuo 2009 m. vasario 23 d. Tai atitinka jo paties parodymus, jog skolinant pinigus jis nedirbo, ir sutampa su nukentėjusiojo nurodyta nusikaltimo data – 2009 m. liepos 23 d.
Negalima nepastebėti išteisintojo parodymuose nurodomos aplinkybės, kad jis skolino savo ir iš motinos paveldėtus grynuosius pinigus, kuriuos abu laikė ne banke. Apeliacinės instancijos teisme R. B. parodė, jog dėl maždaug 40 000 Lt paveldėjimo į notarą jis nesikreipė. Tai reiškia, kad įstatymo numatytais proceso veiksmais negalima patikrinti tokių duomenų tikrumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis), todėl jie nelaikytini įrodymu, patvirtinančiu išteisintąjį apskritai turėjus tokią grynųjų pinigų sumą bei galėjus ją paskolinti nukentėjusiajam.
Byloje nėra jokių duomenų A. G. buvus R. B. mamos pažįstamą, šeimos draugą.
Apeliacinės instancijos teisme išteisintasis patvirtino, jog niekas nei iš mamos bendradarbių, nei iš kaimynų negalėtų patvirtinti jo mamą bendravus su A. G.. Taip pat jis negalėjo pasakyti, kas be jo dar matė A. G. ligoninėje, kai jis neva lankė išteisintojo mamą. Neįtikėtina ir tai, kad net jo giminaitis V. A. nežinojo apie A. G. bendravimą su jo motina, nors jie vienas kitu pasitikėjo (R. B. gyveno V. A. sode, pastarajam buvo patikėti saugoti išteisintojo dokumentai ir pan.).
Taip pat neįtikėtina, jog A. G., tariamai būdamas geras R. B. mamos pažįstamas, nežinojo apie jo mamos mirtį.
Išteisintasis teigia A. G. nežinojus, kad mama mirusi, nes jie buvo pakeitę gyvenamąją vietą. Iš bylos duomenų (1 t., 171 b. l.) matyti, jog R. B. motina nuo 2004 m. rugsėjo 9 d. iki mirties 2006 m. gruodžio 9 d. nekeitė gyvenamosios vietos. Taigi jei A. G. būtų buvęs išteisintojo mamos draugas, su ja bendravęs, tikrai žinotų apie jos mirtį.
Aplinkybė, kad liudytojas R. Š. teisme patvirtino nepažįstąs išteisintojo ir tik iš matymo žinąs nukentėjusįjį, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų patikimumo.
Kita vertus, teisėjų kolegija liudytojo R. Š. parodymus vertina kaip neteisingus, nes liudytojas akivaizdžiai nenori atskleisti savo pažinties su nukentėjusiuoju. Pastarasis dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė Rolandą kaip bendrą jo ir R. B. pažįstamą, pasakė jo mobiliojo ryšio telefono numerį (1 t., 20, 22 b. l.). Byloje nustatyta, jog tas asmuo yra R. Š. (1 t., 101 b. l.). Jei šie asmenys tarpusavyje nebūtų bendravę, nukentėjusysis neturėtų liudytojo telefono numerio. Taigi liudytojo nenoras pripažinti nustatytų bylos aplinkybių, prisiminti, kur ir kokiomis aplinkybėmis matė nukentėjusįjį, teisėjų kolegijai leidžia atmesti šio liudytojo parodymus kaip nepatikimus.
Priešingai, nei konstatavo teismas, byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis A. G. turėtų pagrindą R. B. apkalbėti.
Įvertinusi šiame nuosprendyje išdėstytus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad išteisintojo R. B. reikalavimas A. G. sumokėti 20 000 Lt už tariamą skolą buvo neteisėtas. R. B., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, reikalavo A. G. perduoti jam 20 000 Lt.
Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog išteisintasis suvokė savo veiksmų pobūdį ir norėjo reikalauti bei grasindamas reikalavo perduoti pinigus (tiesioginė tyčia), o nukentėjusysis suprato, kad jam pateiktas neteisėtas reikalavimas perduoti pinigus ir, šio reikalavimo neįvykdžius, prieš jį bus panaudotas fizinis smurtas.
Dėl veikos kvalifikavimo
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. B. veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
Teisėjų kolegija šalina iš kaltinimo veikos kvalifikuojamąjį požymį – laisvės atėmimą ir jo neinkriminuoja, nes šiai aplinkybei objektyviai nustatyti trūksta neginčijamų įrodymų, o baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Laisvės atėmimas kaip turto prievartavimą kvalifikuojantis požymis taikomas tada, kai tai sudaro sąlygas efektyviau bauginti nukentėjusįjį arba kitaip palengvina kaltininko siekiamų tikslų įgyvendinimą. Šis požymis apima: 1) žmogaus pagrobimą, t. y. perkėlimą prieš jo valią iš jo buvimo vietos į kitą vietą ir laikymą toje vietoje; 2) žmogaus laisvės apribojimą, t. y. sulaikymą jo buvimo vietoje ir jo judėjimo arba judesių laisvės suvaržymą.
Nukentėjusysis A. G. teigė mėginęs, bet negalėjęs atidaryti pirties durų. Byloje nustatyta, jog ant durų jokių jų užrėmimo požymių nėra (1 t., 11–12 b. l.). Jokių kitų patikimų įrodymų, kad pirties durys buvo užremtos, taip pat nėra.
Atsižvelgiant į byloje nustatytą ir jau aptartą aplinkybę, jog pirties durys sunkiai atsidarinėjo, įvertinus įvykio netikėtumą, tai, kad nukentėjusysis jam svetimoje erdvėje buvo be drabužių, jo emocinę būseną, amžių, daroma išvada, jog jis galėjo nesugebėti atidaryti durų ir jam susidarė įspūdis duris esant užremtas, tačiau to nepakanka teigti R. B. atėmus laisvę A. G.
Dėl išdėstytų motyvų R. B. veika kvalifikuojama pagal BK 181 straipsnio 1 dalį kaip turto prievartavimas be kvalifikuojamojo požymio.
Dėl bausmės
Skiriant bausmę atsižvelgiama, kad R. B. tiesiogine tyčia padarė apysunkį (BK 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimą.
Jis neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis.
Byloje iš esmės nėra išteisintojo asmenybę charakterizuojančių duomenų, išskyrus duomenis apie jo socialinio draudimo įmokas nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 23 d. (1 t., 119–122 b. l.). Iš jų matyti, jog išteisintasis nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1995 m. spalio 1 d. dirbo kultūros namuose „xxx“, nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 1999 m. kovo 31 d. dirbo pagal patentą, nuo 2008 m. vasario 8 d. iki 2009 m. vasario 23 d. – UAB „Maxima“.
Nagrinėjant bylą nenustatyta nei R. B. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Teisėjų kolegija, įvertinusi išteisintojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykių pobūdį, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bausmės taikymo efektyvumo ir tikslingumo principus, teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-346/2008, 2K-357/2010 ir kt.) bei vadovaudamasi BK 55 straipsnio nuostatomis, R. B. už apysunkį nusikaltimą skiria arešto bausmę.
Atsižvelgiant į neteisėtos turtinės pretenzijos dydį, skiriama 80 parų arešto bausmė.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokia bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti areštu 80 (aštuoniasdešimčiai) parų, bausmę nustatant atlikti areštinėje.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo jos vykdymo dienos.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti R. B. palikti iki nuosprendžio vykdymo.
Panaikinti R. B. laikiną nuosavybės teisės apribojimą į butą (duomenys neskelbtini).
Daiktinį įrodymą – paskolos raštelį palikti saugoti byloje.