Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.4.6.2.1.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.5.1; 2.4.7

2022 m. gruodžio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. ir jo gynėjo advokato G. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį per visą bausmės atlikimo laiką tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 3 (trijų) mėnesių laikotarpį, jį skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

E. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista, o, pradėjus vykdyti nuosprendį, panaikintina.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo Š. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš E. A. nukentėjusiajam Š. A. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. E. A. (toliau – ir E. A.) nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2021 m. balandžio 14 d., apie 16.50 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, žodinio konflikto su artimuoju giminaičiu – broliu Š. A. (toliau – ir Š. A.), metu, rankoje turėdamas automobilių spyruoklių suspaudėjus, tyčia sudavė Š. A. smūgius į krūtinės sritį, smakrą, tęsdamas nusikalstamą veiką, stūmė Š. A. nuo laiptų, taip padarydamas jam kraujosruvą apatinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą kairiame žaste, nubrozdinimą kairės alkūnės duobėje, kraujosruvą, nubrozdinimą kairiame dilbyje, nubrozdinimą kairėje plaštakoje, kraujosruvą krūtinės kairėje, nubrozdinimą dešinės alkūnės srityje, kraujosruvą kairėje šlaunyje, nubrozdinimą dešinėje čiurnoje.

2. Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje esantys ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad E. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė savo šeimos nario – brolio sveikatą. Teismas pažymėjo, jog kaltinamojo pozicija, kad jis tyčia broliui sužalojimų konflikto metu nesukėlė, yra nepagrįsta ir vertinama kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo labiau, kad, apklausiamas teisme, kaltinamasis iš esmės neneigė, kad tarp jo ir brolio kilo susistumdymas, kurio metu jis galėjo nukentėjusįjį pastumti. Teismas pažymėjo, kad tiek nukentėjusiajam, tiek ir kaltinamajam konstatuoti iš esmės panašaus pobūdžio sveikatos sutrikdymai ir šios aplinkybės akivaizdžiai rodo gana intensyvius abiejų šių asmenų veiksmus vienas kito atžvilgiu, kurie sąlygoja vertinimą, kad tarp jų įvyko susistumdymas, grumtynės, o ne vieno asmens puolimas, kitam besiginant.

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. A. ir jo gynėjas advokatas G. D. skundžia Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti E. A. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį; civilinį ieškinį atmesti ir priteisti kaltinamajam išlaidas dėl gynėjo dalyvavimo. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir išklausyti nukentėjusiojo Š. A. parodymus, duotus 2022 m. balandžio 4 d. teisiamajame posėdyje nuo 1 val. 35 min. 20 sek. iki 1 val. 37 min. 00 sek.

3.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad konflikto priežastimi buvo kaltinamojo paimti automobilių spyruoklių suspaudėjai. Pasak skundo autorių, konfliktas ir susistumdymas kilo dėl to, kad nukentėjusysis staiga griebė kaltinamojo laikomus suspaudėjus, jais suspaudė ir užsuko kaltinamojo dešinės rankos vidurinį pirštą ir sudavė smūgius kaltinamajam į veidą bei sužalojo nukentėjusįjį. Apeliaciniame skunde cituojami liudytojo K. A., nukentėjusiojo ir kaltinamojo teisme duoti parodymai, nurodant, kad jokio konflikto paimdamas suspaudėjus kaltinamasis neinicijavo, tačiau pirmosios instancijos teismas šių kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo K. A. parodymų niekaip nevertina, ir, nors juos cituoja nuosprendyje, tačiau neteisėtai konflikto pradžią laiko suspaudėjų paėmimą iš garažo. Be to, nors teismas konstatuoja nukentėjusiojo kaltę iniciavus fizinį kontaktą, tačiau menkina šių veiksmų pasekmes, t. y. jo padarytą nusikaltimą neteisėtai laiko tik fizinio kontakto inicijavimu, o tokio nukentėjusiojo inicijuotų ir atliktų veikų nevertina kaip pavojingo kaltinamajam, nors jos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo veiksmai įvertinti kaip nusikalstami.

3.2. Skunde taip pat teigiama, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas ignoruoja faktą, kad nukentėjusysis ne tik griebė už įrankių ir kaltinamojo striukės, tačiau kaltinamąjį ir sužalojo tiek tarp įrankių suspausdamas bei užsukdamas kaltinamojo ranką, tiek kumščiu smūgiuodamas kaltinamajam į veidą, dėl ko nukentėjusysis buvo pripažintas kaltu. Be to, nukentėjusiojo nusikalstamas veikas, kurių pasekmėje yra sužalojamas kaltinamasis, vertina kaip nepavojingas, o kaltinamojo veikas, kuriomis siekiama apsiginti nuo nusikaltėlio, vertina kaip pavojingas.

3.3. Apeliantų teigimu, skundžiamame nuosprendyje taip pat nenustatytas nusikaltimo mechanizmas – lieka neaišku, ką teismas laiko didele kaltinamojo judesių amplitude; nenurodoma, kuo kaltinamasis sudavė smūgius nukentėjusiajam. Tokiu būdu, vengdamas analizuoti sužalojimų padarymo mechanizmą, pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtas išvadas, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti įvykio metu. Nors nukentėjusysis nurodė, kad sužalojimai krūtinėje jam buvo padaryti kaltinamajam jį stumiant prie sienos, tačiau kaltinime nurodoma, kad krūtinė nukentėjusiajam sužalota smūgiuojant, kadangi būtent tokias aplinkybes Š. A. nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Skunde teigiama, kad nukentėjusiajam iškėlus dvi skirtingas versijas dėl krūtinės sužalojimo, teismas nesugebėjo nustatyti, kuri iš jų teisinga, ir padarė dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas, taip pat, dvi viena kitai prieštaraujančias nukentėjusiojo parodymų versijas neteisėtai laiko nuosekliomis. Teismas taip pat nevertino baudžiamojoje byloje Nr. 1-2171-667/2021 nurodytų Š. A. parodymų, kad įvykis truko apie 30 sek. ir muštynių nebuvo. Atitinkamai teismas nevertino ir specialisto išvados Nr. G 654/2021(02), kurioje Š. A. specialistui nurodė, kad jį sužalojo E. A. besigrumiant.

3.4. Skunde akcentuojama ir tai, kad Š. A. tiek teisme, tiek iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams nurodė, kad jam į smakrą smūgis buvo suduotas lauke. Tuo tarpu nukentėjusiojo sutuoktinė S. A. paaiškino, kad pamatė, jog broliai kokią sekundę tąsėsi koridoriuje, susiėmę už kažkokių įrankių. Nematė, kad broliai būtų sudavę smūgius. Teismo posėdžio metu minėta liudyta taip pat paaiškino, jog matė tik dryžį ant kaklo, daugiau jokių sužalojimų nematė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šių parodymų taip pat nevertino, nors juos į nuosprendį perkėlė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tokiu būdu lieka neaišku, kaip, stumdamas į krūtinę, kaltinamasis galėjo padaryti kitus nurodytus sužalojimus šlaunyje ar alkūnės duobėje.

3.5. Be to, nagrinėjant bylą kilo ginčas ir dėl nukentėjusiojo sužalojimo laiko. Aprašant nukentėjusiojo būklę 2021 m. balandžio 14 d. sveikatos priežiūros įstaigoje nurodyta, kad jis visiškai sąmoningas, nekraujuoja, jam neskauda. Išleidžiant iš gydymo įstaigos, medicinos dokumentų išraše nenurodomos jokios žaizdos. Surašytame į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokole aprašomi Š. A. sužalojimai – kraujosruva kairio dilbio priekinėje dalyje. Skunde pažymima, kad kaire ranka įvykio metu nukentėjusysis laikė kaltinamojo dešinėje rankoje turimus suspaudėjus ir jais užsuko nukentėjusiojo dešinės rankos vidurinį pirštą. Iš faktinių aplinkybių protokolo taip pat matyti, kad Š. A. įvykio metu buvo apsirengęs palaidinę ilgomis rankovėmis. Tai reiškia, kad apžiūros metu areštinėje jis buvo nusirengęs ir apžiūrėtas. 2022 m. balandžio 15 d. Š. A. buvo dar kartą apžiūrėtas, jam nustatomas vienintelis sužalojimas – kraujosruva kairės rankos dilbyje. Atitinkamai tą pačią dieną apklaustas Š. A. nurodė tik vieną susistumdymo metu patirtą smūgį į veidą, kurio metu jam buvo prakirsta lūpa, tačiau ekspertas nenustatė, kad Š. A. yra prakirsta lūpa. Minėtos aplinkybės, pasak skundo autorių, patvirtina, kad nukentėjęs buvo sužalotas jau po paleidimo iš areštinės ir ne tokiomis aplinkybėmis, kurias jis nurodė teismui. Nors teismas tokių nukentėjusiojo parodymų nevertino kaip nenuoseklių, teigdamas, kad jis neturi specialių medicinos žinių, tačiau neaišku, kokių žinių reikia turėti, norint atskirti smakrą nuo apatinės lūpos. Be to, teismas, spėdamas, kad visgi smūgis buvo suduotas ne į smakrą, o į apatinę lūpą, galiausiai neteisėtai nuteisė kaltinamąjį už smūgį į smakrą. Nors teismas įvertino, kad liudytojai S. A. ir Š. J. nurodė, jog išoriškai ant Š. A. jokių sužalojimų nematė, tačiau sprendė, kad vien tai, jog nukentėjusysis negalėjo tiksliai įvardyti visų sužalojimų, nesudaro pagrindo spręsti apie jo parodymų nenuoseklumą, juolab įvertinus įvykio intensyvumą ir trumpą jo trukmę. Tuo tarpu ir pats teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje daro spėjimą, o ne konstatuoja, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas konflikto metu.

3.6. Skunde akcentuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas medicininius dokumentus, kuriuose jokių išorinių sužalojimų nukentėjusiajam nefiksuota, sprendė, kad asmens pristatymo į gydymo įstaigą tikslas buvo ne išorinė jo sužalojimų apžiūra, bet tikslingos sveikatos priežiūros paslaugos. Skunde nesutinkama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigiant, kad, jeigu niekas neturėjo tikslo apžiūrėti nukentėjusiojo sužalojimus, tai nebūtų daromi ir įrašai medicininiuose dokumentuose apie išorinius sužalojimus. Kartu nurodoma, kad Kauno ligoninės medicinos dokumentų išrašo dalyje „Žaizdos“ nenurodomos jokios žaizdos, o areštinėje surašytų asmens apžiūros protokoluose užfiksuota vienintelė kraujosruva, todėl spėjama, kad kraujosruva dilbyje atsirado dėl ligoninėje darytos intervencijos į rankos veną.

3.7. Skunde akcentuojama ir tai, kad specialisto paaiškinimų protokole užfiksuota, kad sužalojimai Š. A. galėjo būti padaryti ir ne jo nurodytu laiku. Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad pats teismas nustatė, jog byloje yra įrodymai paneigiantys, kad nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne kaltinamojo ir nukentėjusiojo konflikto metu. Teismas nurodo, kad siekia šiuos duomenis įvertinti visumoje su kitais įrodymais, tačiau kompetentingų įstaigų surašytus medicininių dokumentus ir apžiūros protokolus vertina lygindamas su nukentėjusiojo parodymais, kuriems neteisėtai suteikia didesnę įrodomąją galią, o ne su vaizdo įrašais iš policijos pareigūnų kamerų. Skunde nurodoma, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, darė prielaidas ir tarpusavyje prieštaraujančias išvadas bei sprendimą priėmė pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

3.8. Skunde taip pat teigiama, kad nukentėjusysis, apklaustas teisiamojo posėdžio metu, akivaizdžiai pakeitė savo parodymus dėl to, kurioje rankoje nukentėjusysis laikė suspaudęs spyruoklių suspaudėjus, o tarp jų ir kaltinamojo pirštą. Skundo autoriaus teigimu, tokius parodymus pasikeitimus paskatino faktas, kad nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus kaire savo ranka nukentėjusysis negalėjo padaryti, nes nukentėjusysis ir kaltinamasis stovėjo vienas priešais kitą labai arti. Nors nėra ginčijama, kad kaltinamasis abejose rankose laikė įrankius, tačiau Š. A. 2022 m. balandžio 6 d. apklausiamas teisme parodė, kad grumtynių metu kaltinamasis jį paėmė už atlapų. Tokiu būdu yra akivaizdu, kad Š. A. parodymai orientuoti į kaltinamojo apkalbėjimą ir yra visiškai neobjektyvūs. Atitinkamai ir Š. A. specialisto išvadoje nurodomi sužalojimai nesutampa su jo paties ir kitų liudytojų parodymais.

3.9. Nukentėjusiojo apžiūros metu nustatyta apatinės lūpos gleivinės vidurio linijoje- kraujosruva, tačiau šio sužalojimo mechanizmas nenustatytas, kadangi Š. A. nėra nurodęs, kad kaltinamasis būtų sudavęs smūgį į apatinę lūpą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė, kad grumtynių metu jis pajuto smūgį su metalais į smakrą, tačiau specialistas jokių sužalojimų smakro srityje nenustatė. Be to, teisme nukentėjusysis teigė, kad jam buvo prakista lūpa, bėgo kraujas, tačiau apžiūros metu specialistas nenustatė jokių žaizdų smakre ir apatinėje lūpoje. Apžiūros metu nustatyta kairio žando gleivinėje apie 2 cm nuo lūpų kampo- kraujosruva, joje- nubrozdinimas. Š. A. parodė, kad sužalojimai viršutinėje lūpoje jam galimai padaryti tėvo K. A., tačiau jokie sužalojimai viršutinėje lūpoje nenustatyti. Apie tai, kad sužalojimus kairio žando gleivinėje padarė kaltinamasis, Š. A. nėra nurodęs, o byloje nėra jokių duomenų, kad šį sužalojimą galėjo padaryti kaltinamasis.

3.10. Atitinkamai ir kairio žasto viršutinėje dalyje priekiniuose bei vidiniuose paviršiuose nustatyta kraujosruva, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nenurodė, kaip jam buvo padarytas šis sužalojimas. Nors Š. A. patvirtino, kad buvo tąsomas, „visos rankos suvarytos“, tačiau tokie paaiškinimai niekaip neleidžia daryti išvados, kad kraujosruva ant kairio žasto padaryta kaltinamojo. Tuo labiau, kad įvykio metu pats Š. A. kaire ranka suspaudė kaltinamojo dešinėje rankoje laikomus įrankius ir užsuko kaltinamojo dešinės rankos vidurinį pirštą, sužalodamas kaltinamojo plaštaką. Kaltinamasis paaiškino, kad dėl tokio Š. A. veiksmo jis negalėjo paleisti ir ištraukti dešinės rankos piršto ir įrankių, todėl ir negalėjo atlikti jokių smūgių ar suimti nukentėjusiojo už žasto, jį stumti. Tuo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad susistumdymas vyko ir po to, kai Š. A. išplėšė iš kaltinamojo rankos suspaudėjus.

3.11. Skunde akcentuojama, kad apžiūros metu nustatytas ir nubrozdinimas kairės alkūnės duobės išorinėje dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu Š. A. nenurodė, kaip jam buvo padarytas šis sužalojimas. Teisme jis nurodė, kad sužalojimas galėjo būti padarytas su tais pačiais įrankiais, per ploną rūbą. Visgi, kairiąja ranka būtent Š. A. laikė įrankius ir užsuko kaltinamajam pirštą, įrankius traukė iš kaltinamojo rankos, t. y. būtent Š. A. kaire ranka atliko aktyvius veiksmus. Š. A. taip pat nenurodė, kaip jam buvo padarytas sužalojimas kairio dilbio priekiniame paviršiuje. Tuo tarpu nors apžiūros metu nustatytas kairės plaštakos nubrozdinimas užpakaliniame paviršiuje, tačiau nukentėjusysis taip pat nenurodė, kaip atsirado šis sužalojimas, teisme paaiškino, kad krumplio nesusižalojo. Nors apžiūros metu ties VI šonkauliu, krūtinės kairėje taip pat nustatyta kraujosruva, tačiau dešinioji kaltinamojo ranka buvo laikoma Š. A., todėl kaire ranka ir iš tokio mažo atstumo neįmanoma suduoti suspaudėjais smūgio į kairę krūtinės pusę. Net pati nukentėjusiojo sutuoktinė nepatvirtino dėl smūgių sudavimo. Skunde taip pat teigiama, kad, jeigu kaltinamasis smūgiavo nukentėjusiojo tėvui priklausančiais įrankiais, tuomet fiziškai nebuvo įmanoma palikti 19 cm ilgio nepertraukiamo sužalojimo laikant juos rankoje. Skunde akcentuojama ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu apžiūrėjus automobilinių spyruoklių suspaudėjų komplektą nustatyta, kad įrankis yra nevientisas, turi atsikišusias detales, todėl stumiant ar suduodant su tokiu rankoje laikomu daiktu, negali atsirasti tik strypo formos kraujosruva. Kaip atsirado nubrozdinimas ant dešinės alkūnės nukentėjusysis taip pat nenurodė. Dėl kairės šlaunies priekiniame paviršiuje konstatuotos kraujosruvos nukentėjusysis iškėlė versiją, kad kelius jis susižalojo nustumtas nuo laiptų, nors apžiūros metu jokie sužalojimai ant kelių nenustatyti, kad nukentėjusysis buvo parkritęs ant laiptų nenurodė ir nei vienas liudytojas. Dėl nubrozdinimo dešinės čiurnos užpakalinėje dalyje Š. A. teisme taip pat parodė, kad minėtas sužalojimas atsirado, kai jį stūmė, nes jo kulnas buvo palindęs po durų kantu. Tačiau teisme apklaustas K. A. parodė, kad ne kaltinamasis stūmė Š. A., o Š. A. į lauką išstūmė E. A..

3.12. Specialistas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme taip pat nurodė, kad apžiūros metu nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir kitu metu. Pasak skundo autorių, teismas, atmesdamas galimybę, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kitu metu, izoliuotai vertino pavienius įrodymus. Nagrinėjamu atveju specialisto išvada neparodo sužalojimo padarymo laiko, pats nukentėjusysis nurodo skirtingas sužalojimų aplinkybes, be to, liudytojai nepatvirtina nei vienos nukentėjusiojo versijos, sužalojimų pagal įvykio aplinkybes negalima paaiškinti logiškai, taipogi, praėjus kelioms valandoms ir po to beveik parai sužalojimai nebuvo fiksuoti areštinės darbuotojų ir medikų, todėl teismo išvada dėl to, kad kaltinamasis įvykio metu padarė sužalojimus, yra nepagrįsta. Tokiu būdu, E. A. veikoje nėra nusikaltimo padarinių, nes jo veikų negalima susieti su Š. A. padarytais sužalojimais.

3.13. Skunde taip pat teigiama, kad kaltinamojo veiksmai įvykio metu buvo savigyna. Nors pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo veikas kaltinamojo atžvilgiu laiko nepavojingomis ir tokiomis, nuo kurių kaltinamasis neturi teisės gintis, tačiau tokia išvada yra neteisėta, nes nukentėjusysis sužalojo kaltinamąjį ir tai buvo pripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pavojus kaltinamajam buvo realus ir akivaizdus, nes nukentėjusysis atliko kaltinamojo atžvilgiu nusikalstamus veiksmus ir įvyko kėsinimasis į kaltinamojo sveikatą. Jeigu kaltinamasis nebūtų bandęs atstumti nukentėjusiojo, jo sužalojimai galėjo būti ir sunkesni. Kaltinamasis neperžengė būtinosios ginties ribų, pavykus ištraukti pirštą, jokio fizinio kontakto nebuvo, o pirmosios instancijos teismo motyvai dėl aplinkybių, kad po susistumdymo kaltinamasis įkišo koją tarp durų, filmavo, niekaip nesusiję su sužalojimais. Net ir laikant, kad sužalojimus padarė kaltinamasis, prieš nukentėjusįjį panaudota jėga nelaikytina neproporcinga. Fizinio smurto iniciatorius yra Š. A., būtent jo veiksmai buvo pavojingi, realūs, akivaizdūs, nes jis padarė nusikaltimą žmogaus sveikatai.

3.14. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai cituoja Š. A. parodymus, duotus 2022 m. balandžio 4 d. teisiamajame posėdyje – pirmosios instancijos teismas iš minėtų parodymų eliminavo nukentėjusiojo nurodytą priežastį, dėl kurios kaltinamasis stūmė nukentėjusįjį nuo savęs, t. y. kad iš skausmo ir dėl užsukto piršto.

3.15. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu, nurodant, kad Š. A. išgyvenimai yra grindžiami ne kaltinime nurodomų kaltinamojo veikų ir pasekmių apimtyje, o bendrų nesutarimų, kurie egzistavo ir egzistuoja. Nors ieškinys grindžiamas pablogėjusia Š. A. sveikata, tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad sveikatos sutrikimų jis turėjo jau iki įvykio, o civiliniame ieškinyje nurodomų teiginių dėl pablogėjusios sveikatos nepagrindė jokiais įrodymais. Skunde teigiama, kad dėl to, jog smurtą pradėjo pats Š. A., jis nepateikė jokių sveikatos pablogėjimą patvirtinančių įrodymų, nepagrindė žalos dydžio, todėl civilinio ieškinio teismas negalėjo tenkinti. Be to, nukentėjusiojo ieškinio pagrindas nesusijęs su kaltinimu, todėl teismas neteisėtai ieškinį tenkino iš dalies. Teismas neturėjo teisės savarankiškai keisti ieškinio pagrindo ar peržengti ieškinio ribų.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo E. A. gynėjas advokatas G. D. ir prokuroras J. B. pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir E. A. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nukentėjusysis Š. A. ir jo atstovė advokato S. U., nesutikdami su pateikto apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.

Nuteistojo E. A. ir jo gynėjo advokato G. D. apeliacinis skundas tenkinamas

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu E. A. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, už tai, kad šio nuosprendžio 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis, jis sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą artimajam giminaičiui – broliui Š. A.. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, matyti, kad nustatydamas, jog E. A. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nukentėjusiojo Š. A. parodymais, teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklaustų asmenų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, kurios visumoje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka pagrįstai spręsti, kad E. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tačiau, įvertinusi tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtus ir patikrintus įrodymus, sutikti su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija negali. Akivaizdu, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, visiškai ignoravo E. A., liudytojo K. A. parodymus, iš esmės nepateikdamas jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti abejonių nekeliančią išvadą dėl nukentėjusiojo Š. A. parodymų, patikimumo ir objektyvumo, nepašalindamas esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo, nuteistojo ir kitų asmenų parodymų, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl E. A. kaltės.

7. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006). Tokiu būdu, nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, E. A. atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 3 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

8. Šios išvados kontekste visų pirma aptartini nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti bei patikrinti įrodymai.

9. Kaltinamasis E. A., apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, nurodė, kad įvykio dieną atvažiavo pas tėvus į namus. Pasiėmė spyruoklių suspaudėjus ir nešėsi juos išsivežti. Tuo metu Š. A. pradėjo šaukti, kad E. A. neimtų įrankių. E. A. nuėjo pas tėvą pasiklausti, kam priklauso įrankiai. Visi susitiko koridoriuje. Kaltinamasis pažymėjo, kad minėti įrankiai – spyruoklių suspaudėjai, yra vienodi, juodi, tik ilgiai skyrėsi. Tėvas pasakė, kad E. A. paimti įrankiai priklauso Š. A., todėl E. A. norėjo juos padėti. Š. A. jį užsipuolė: čiupo už dešinės rankos, užsuko pirštą ir ranką, jie susikibo, pradėjo stumdytis, prirėmė prie sienos. E. A. suspaudėjus laikė tarp pirštų, todėl Š. A. čiupdamas už jų išsuko pirštą. Tuo metu tėvas kišo ramentą tarp E. A. ir Š. A., bandydamas juos išskirti, todėl galėjo užgauti Š. A. lūpą. Taip besistumdydami išėjo į sodą. Tuo metu atėjo S. A., liepė Š. A. „baigti“. Grumtynių metu E. A. buvo suplėšyta striukė, smūgiuojant praskelta lūpa. Tuo tarpu pats E. A. gynėsi, bandydamas išsisukti, galimai pastūmė Š. A., tačiau nesudavė jam nei vieno smūgio. Jokių sužalojimų ant Š. A. kūno nematė. Po įvykio dar apsižodžiavo, kieme paskambino policijai. Atbėgusi S. A. įlindo tarp Š. A. ir E. A.. E. A. buvo ant laiptų, tačiau nekrito. Visas susistumdymas truko apie 30 sekundžių. Kai juos išskyrė, įrankiai buvo pas Š. A., jis juos laikė dešinėje rankoje.

10. Nukentėjusysis Š. A., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad įvykio dieną planavo važiuoti pasiimti vaiką, ėjo laiptais, kai pamatė, kad E. A. nešasi į savo automobilį daiktus. Š. A. nurodė E. A. išimti jo spaustuvus, kurie buvo ilgesni. E. A. pasakė, kad nueis paklausti tėvo. Visi susitiko koridoriuje. Tėvas pasakė, kad spaustuvai yra Š. A.. E. A. necenzūriniais žodžiais pasakė, kad jam nesvarbu kam priklauso suspaudėjai, nes Š. A. neva nupjovė kitus. Š. A. prašė gražiai atiduoti, tačiau E. A. jį tąsė, visos rankos buvo suvarytos. Jie laikėsi, kai tėvas įkišo ramentą tarp E. A. ir Š. A. ir norėjo durti su ramentu. E. A. taip pat spjaudė nukentėjusiajam ant veido. Grumtynių metu paėmė Š. A. už atlapų, Š. A. buvo atsisukęs į sieną. Atbėgus S. A., E. A. dar kartą spjovė, E. A. buvo ant kelio ir nuo laiptukų nuslydo. Š. A. laikėsi už E. A. striukės, dėl to ji ir suplyšo. Mano, kad viršutinė lūpa trūko nuo ramento. Apatinė lūpa – nuo metalo. Grįžęs namo apsiprausė, žmona sakė, kad reikia skambinti policijai. Bekalbant su policijos pareigūnais, pamatė, kad kažkas atvažiavo. Nukentėjusysis buvo suimtas ir išvežtas į areštinę. Gydymo įstaigoje jo neapžiūrėjo, nukentėjusiojo sužalojimai buvo apžiūrėti tik pas medicinos ekspertą. Darbe susižaloti negalėjo. Į policijos įstaigą su pareiškimu dėl padarytų sužalojimų kreipėsi vėliau, nes negalvojo, kad viskas taip išsispręs. Kitoje byloje buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kiek prisimena, E. A. įrankius laikė abiejose rankose. Š. A. su dešine ranka paėmė už kairėje rankoje esančių įrankių, galėjo su jais ir suduoti, nes buvo juodas tepalas ant Š. A. veido. E. A. tampė Š. A., o tada, kai norėjo trenkti prie sienos, E. A. su įrankiais užspaudęs stūmė. Kai nukrito ant kelių, žmona įlindo tarp nukentėjusiojo ir E. A.. Kraujosruva apatinėje lūpoje, vidinėje pusėje galėjo atsirasti nuo suspaudėjo, kraujosruvos ir mėlynės viršutinėje lūpoje galėjo atsirasti nuo ramento, kraujosruva žasto srityje, nubrozdinimas kairės rankos alkūnės duobėje – nuo suspaudėjų, kurių ilgis apie 30-40 cm, nubrozdinimai, kraujosruva kairiame dilbyje – su tais pačiais įrankiais. Dėl kraujosruvos šlaunyje neprisiminė kaip ji galėjo atsirasti. Nubrozdinimas dešinėje čiurnoje atsirado nukentėjusįjį pastūmus, kulnas buvo palindęs po durų kantu. E. A. veiksmai nebuvo gynybiniai, be to, jis yra sportuojantis, aukštesnis, lankęs boksą. Smūgis į krūtinę buvo suduotas susistumdymo viduryje, E. A. jį stūmė vien dėl to, kad jis paėmė už įrankių, galimai ir dėl skausmo piršte, tačiau jo atsakas tikrai ne gynybinis, jis pajautė agresiją, kad nukentėjusysis pasuko pirštą.

11. Specialistas G. A. C. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad specialisto išvada buvo surašyta asmeninio prašymo pagrindu, tokiu atveju viena išvados kopija yra paduodama asmeniui, kuris teikė prašymą atlikti ekspertizę, o kita kopija pasilieka Valstybinės teismo medicinos tarnybos teritorinio skyriaus archyve, tokiu pagrindu viena išvados kopija buvo perduota Š. A., tačiau ji buvo perduota be foto nuotraukų, kurios yra nurodytos išvados 2 lapo tiriamojoje dalyje. Š. A. buvo paaiškinta, kad foto nuotraukos gali būti naudojamos tik paties eksperto ir, išskyrus atvejį, kai asmuo pateikia prašymą ir prasidėjus ikiteisminiam tyrimui pagal prašymą gali būti pateiktos tik teisėsaugos institucijai. Š. A. neprieštaravo dėl šios foto nuotraukų pateikimo tvarkos ir tai buvo užfiksuota su asmens parašu. Išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad nukentėjusiajam padaryto nubrozdinimo tarp žasto ir dilbio šašas ne vientisas, tačiau iškilęs dėl bendrų požymių – duobėtumo, sudžiūvusių skysčių, trapumo, plonumo. Šiuo atveju nubrozdinimas buvo plonas – nuo 1 cm pločio, todėl jo šašas buvo nevientisas, kai kuriose vietose šašo nebuvo, todėl jis buvo iškilęs, tai galima nustatyti akimis arba darant nuotrauką iš šono. Kairės ir dešinės rankų srityse padaryti nubrozdinimai galėjo būti padaryti vienu metu. Kūnas įvairiai ir nevienodai reaguoja į sužalojimus, nubrozdinimus dėl sveikatos būklės, jėgos, gylio skirtumo, todėl nubrozdinimai galėjo būti padaryti vienu metu, tačiau negalima nustatyti tikslaus nubrozdinimų skirtumo laiko. Po trauminio poveikio kraujosruva atsirasti gali iš karto, po kelių valandų arba netgi po pusantros paros, tikslaus laiko kada atsiranda kraujosruva nėra. Nubrozdinimas yra matomas iš karto, kraujosruva atsiranda vėliau, nes tai yra gilesnis sužalojimas. Kraujosruva krūtinės srityje ties 6 šonkauliu, atsižvelgiant į tai, kad ji išlaikė formą, galėjo būti padaryta tuo pačiu kaip ir kiti kūno sužalojimai ir visi išvadoje išvardinti sužalojimai jų neatskiriant galėjo būti padaryti tiriamojoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis. Tiriamojo kaklas buvo apžiūrėtas, visada paklausiama kokių nusiskundimų tiriamasis turi, šiuo atveju buvo nurodyta dėl kokių priežasčių galėjo skaudėti kaklą. Apatinės lūpos gleivinės vidurio linijoje, kairio žando gleivinėje galėjo būti vienas trauminis poveikis, kairiojo žasto tarp peties ir alkūnės galėjo būti vienas trauminis poveikis, kraujosruva viršutinėje dalyje galėjo būti padaryta vienu metu su kairės alkūnės sužalojimu, o apatinėje dalyje galėjo būti skirtinga, tai yra atskiras trauminis poveikis. Kairės plaštakos užpakalinėje dalyje, krūtinės kairėje pusėje, dešinės alkūnės nubrozdinimai yra vieno trauminio poveikio, kairės šlaunies, dešinės čiurnos kraujosruvos galėjo būti padaryta vienu trauminiu poveikiu, apibendrinant, iš viso gaunasi ne mažiau 9 trauminių poveikių, gali būti 15, 30, bet ne mažiau 9. Ekspertas negalėjo nurodyti kiek laiko užtruktų padaryti išvadoje nurodytus sužeidimus. Viena užfiksuota kraujosruva atspindėjo daiktą, tačiau daikto negalėjo nustatyti. Sužalojimai, nustatyti balandžio 14 d., galėjo būti padaryti ir ne tiriamojo nurodytu laiku. Nubrozdinimo šašas gali atsirasti įvairiu metu. 2022 m. birželio 22 d. teisiamojo posėdžio metu ekspertas papildomai nurodė, jog spyruoklių suspaudėjai kairės krūtinės srityje galėjo padaryti sužalojimą.

12. Liudytojas K. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad viską matė nuo pradžios iki galo, tą popietę buvo namuose, savo kambaryje, nes prieš dieną jam buvo sugipsuota koja. 2021 m. balandžio 14 d. E. A. buvo atvažiavęs kažko pasiimti iš garažo. Po kiek laiko išgirdo jį garsiai kalbant kieme, suprato, jog jis kalba su savo broliu Š. A.. Jis pasiėmė savo ramentą, kadangi jam reikėjo pereiti per vieną kambarį, nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, bei išgirdo E. A. žodžius: „einu paklausti tėvo“. Tuomet jis atsistojo šalia, kairėje pusėje, o Š. A. kitoje pusėje. Vienas įrankis trumpas, kitas – ilgas, tas ilgas juodas įrankis priklauso Š. A.. Kadangi matė, kad Š. A. piktas, todėl E. A. pasakė, kad imtų jo (K. A.) įrankius, o Š. A. neštų į garažą. Pastarasis sutiko taip padaryti ir pasakė: „gerai, einu padėsiu“. Jam nespėjus žengti žingsnio, Š. A. su viskuo traukdamas E. A. dar pasuko, paskui į save traukė, į sieną, paskui vėl traukė atgal, dėl ko E. A. atsirėmė priešingoje pusėje į kampą. Jis pats su ramentais liko stovėti tarpduryje, ramentą dar bandė įkišti tarp jų, tačiau nieko neišėjo. Š. A. per sekundę su kaire ranka mažiausiai 3–4 kartus į veidą sudavė, E. A. rankose buvo abu suspaudėjai, vieną ranką tik paleido ir smūgiavo, pastarasis stovėjo į lauko duris atsisukęs nugara. Jis nuėjo prie lauko durų, pas Š. A. rankose dar buvo tie juodi įrankiai, tada atbėgo S. A., ji peržengė tą ramentą, atsistojo tarp jų ir pasakė Š. A. eiti iš čia ir neprasidėti su juo. Viskas tęsėsi apie 30 sekundžių, jis nematė, kad Š. A. būtų suduota kokių nors smūgių, jie abu nebuvo parkritę. Tuo metu E. A. šaukė, kad Š. A. paleistų jo pirštą ar ranką. Kaip jie abu buvo apsirengę nepamena, tačiau galėjo būti, jog E. A. buvo su striuke, o Š. A. su džemperiu ilgomis rankovėmis, ilgomis kelnėmis, avalynės neatsimena. Visko tiksliai neatsimena, nes buvo stresas, jeigu būtų buvęs be ramentų, tuomet būtų stojęs į jų vidurį. Po įvykio ant E. A. matė sužalojimus, kai policija atvažiavo, šis pasakė, kad rašys pareiškimą, matėsi jo raudona ausis, prakirsta lūpa, o ant Š. A. nematė jokių sužalojimų. Kai atėjo S. A., jie nuėjo į antrą aukštą. Su E. A. santykiai geri, o su Š. A. – ne, nes jis yra praradęs supratimą apie šeimą, viską sprendžia iš jėgos pusės. Jam įrengė sporto salę, kad galėtų sportuoti, jis daugiau sportavo, po įvykio dėl tų įrankių, dažnai garaže kažką krapštosi, stebi, ar niekas neima jo daiktų, kadangi jis ten įrankių nemažai turi. Su S. A. santykiai anksčiau buvo geri, dabar ji palaiko Š. A., todėl ir jų santykiai šiuo metu nebe tokie geri. Po šio įvykio nebuvo daugiau konfliktų kilę. Įvykio dieną nematė, jog kažkas iš jų būtų vartojęs alkoholį. Š. A. buvo įsikabinęs į įrankius, jis plėšė juos, E. A. nepaleido tų įrankių, nes Š. A. suspaudęs buvo (tik už rankų buvo susiėmę) ir jis smūgiavo E. A. į veidą bei stūmė jį į lauką. Durys visos buvo atidarytos, nes buvo šilta. Po šio įvykio dėl E. A. buvo atvykę policijos pareigūnai, atsimena, kad policininkai Š. A. klausė, ar jis rašys pareiškimą.

13. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, taip pat buvo pagarsinti liudytojo K. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 28–29, 32). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. A. parodė, kad jis turi du sūnus – E. ir Š. A.. Jis gyvena adresu – (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu jis gyvena pirmame aukšte, o sūnus Š. A. su šeima gyvena antrame aukšte. Sūnus E. A. gyvena kitu adresu. Po jo vaikų motinos mirties tarp jo ir sūnaus Š. A. prasidėjo konfliktai, kurie šiuo metu sprendžiami teisminiu procesu. 2021 m. balandžio 14 d. sūnus E. A. atvyko pas jį į namus, kad galėtų iš garažo pasiimti automobilio spyruoklių suspaudėjus. Garaže buvo du spyruoklių suspaudėjai, priklausantys jam, ir du, kurie priklausė kitam sūnui – Š. A.. Jam būnant savo kambaryje, apie 17.00 val., tikslaus laiko jau nelabai pamena, būdamas savo kambaryje jis išgirdo, kad tarp sūnų vyko žodinis konfliktas. Tuomet atėjęs į koridorių, netoli lauko durų, pro atidarytas duris girdėjo, kaip sūnus E. A. pasakė: „einu paklaust pas tėvą“ ir rankose laikė dvejus spyruoklių suspaudėjų komplektus. Tada abu sūnūs atėjo į koridorių ir jis paaiškino, kad vienas komplektas yra jo, o kiti du yra Š. A.. Jis pasakė E. A., kad Š. A. suspaudėjus jis padėtų į vietą, bei pasiimtų jo. Tuomet E. A. jau apsisuko eiti link garažo ir pasakė: „nešu padėti Š. A. spyruoklių suspaudėjus“. Tada Š. A. griebė E. A. už rankų ir įrankių, jie pradėjo stumdytis, tampytis laikydami už tų spyruoklių suspaudėjų. Kažkuriuo metu, jis turėdamas ramentą rankoje, įkišo jį tarp abiejų sūnų ir bandė juos išskirti. Ramentą kišo sūnums maždaug tarp pilvų. Su tuo ramentu jis nei vieno sūnaus tikrai sužaloti nenorėjo, norėjo tik juos išskirti. Nematė, kad kažkuris sūnus būtų kažkuriam sudavęs smūgius. Matė, kad jie tampėsi laikydami už tų spyruoklių suspaudėjų. Matė, kai Š. A. bandė suduoti smūgius kumščiu E. A. į veidą, tačiau ar sudavė, tiksliai nematė. Sūnums besistumdant, Š. A., paėmęs E. A. už drabužių, stipriai stūmė jį į lauką ir maždaug tuo metu atėjo Š. A. sutuoktinė S. A., kuri netrukus juos išskyrė. Matė, kad po konflikto E. A. kaklas buvo paraudęs, jis skundėsi piršto skausmu. Ant Š. A. sužalojimų jis nepastebėjo, pastarasis tik skundėsi S. A., kad jam prakirsta lūpa. Kiek pamena, jis ramentą buvo pakėlęs tik iki sūnų pilvų, todėl nelabai galėjo sužaloti Š. A. lūpos su ramentu, o jeigu ir kliudė Š. A. lūpą, tai tikrai nesiekdamas jį sužaloti, o su tikslu juos išskirti. Po kurio laiko atvyko policijos pareigūnai, kurie sulaikė Š. A.. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas K. A. patvirtino šiuos jo ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, papildomai paaiškino, jog tiksliai nematė kaip sudavė, tačiau neneigia, kad viskas taip ir galėjo įvykti.

14. Liudytoja S. A., apklausta pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad tikslios datos neatsimena, tačiau tai įvyko balandžio mėnesį, apie 17.00 val., tuo metu, kai ruošėsi važiuoti pasiimti vaiką iš darželio. Besileidžiant laiptais išgirdo kaip broliai E. ir Š. A. pradėjo ginčytis dėl įrankių. Kai nusileido laiptais, pamatė, kad jie jau buvo tarpduryje, sukosi į tokią aikštelę, abu tąsėsi, girdėjo kaip Š. A. trenkėsi į duris ir tada jie dar kartą apsisuko. K. A. tuo metu lyg ir su ramentu trenkė Š. A. prie peties, tačiau to tiksliai negali patvirtinti, nes jis tuo metu buvo atsukęs nugarą į laiptų pusę. Ji labai išsigando, kad E. A. jį pastums, jis taip pat pradėjo spjaudytis, todėl juos bandė išskirti. Čia ne pirmas kartas, kuomet jis įžeidinėja Š. A., taip būna ir jos vaiko akivaizdoje. Kai su Š. A. ėjo atgal link buto, E. A. užkišo koją ir galimai filmavo. Vėliau Š. A. nuėjo praustis, nes buvo apspjaudytas, o kai nusiprausė, paskambino bendruoju pagalbos numeriu ir pranešė apie šį įvykį. Prašė tyrėjo V. V. numerio, tačiau pasakė, kad tokios informacijos negalėjo suteikti. Paskui Š. A. pasakė, kad jau atvažiavo policija, ji pati liko namuose, nes bijojo išeiti iš namų, todėl tik žiūrėjo pro langą, kada E. A. išvažiuos. Pastarasis pradėjo rėkti „pamatysi, taip ir gyvensi dabar“, tačiau paskui išvažiavo. Š. A. kitą dieną grįžo iš areštinės, parodė lūpą, kuri buvo juoda, ant krūtinės taip pat buvo mėlynė, kita mėlynė buvo ant rankos, daugmaž viduryje, dar buvo dilbyje, dešinės rankos žaste. Konfliktai provokuojami nuolatos, praeityje E. A. jų namuose buvo nelegaliai kamerą pakabinęs, kitą kartą, kai abu grįžo namo, pamatė, kad jis jų vartus užstatė savo automobiliu, rodė vidurinius pirštus, necenzūriniais žodžiai ją išvadino girdint vaikui. Su E. A. santykiai konfliktiški, jie tada tąsėsi, negali tiksliai pasakyt kuris kurį puolė, tačiau matė, kad E. A. stūmė Š. A.. Ant kaltinamojo tuo metu nematė jokių sužalojimų. Prieš įvykį jokių sužalojimų pas vyrą nematė, jei kokie būtų buvę, tuomet būtų tikrai pamačius. Policija buvo kviesta po šio konflikto. E. A. įsijungė kamerą bei stumdė Š. A., kad jis jo neįsileido. Visi konfliktai prasidėjo po mamos mirties, po namo dalybų. Š. A. kitą dieną grįžęs iš areštinės, apie 08.00 val. ėjo pas ekspertą, policijos pareigūnams nurodė, kad brolis jį užpuolė, prašė tyrėjo V. V. numerio. Po įvykio pareigūnai nieko nedarė, tik jį įsisodino į automobilį, į jų policijos kvietimą niekas nesureagavo.

15. Byloje esantiems įrodymams patikrinti, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, nutarė pagarsinti liudytojos S. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t. b. l. 18–19, 22–23). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja S. A. parodė, kad ji yra Š. A. sutuoktinė, ji su juo kartu gyvena adresu: (duomenys neskelbtini), namo antrame aukšte. Pirmame aukšte gyvena Š. A. tėtis K. A., tačiau jie gyvena tarytum atskiruose butuose. Š. A. brolis E. A. šiuo adresu negyvena, tačiau atvyksta aplankyti tėvo. Š. ir E. A. santykiai yra konfliktiški jau kokius 5 metus, daugiausia broliai konfliktuoja dėl civilinių santykių, t. y. dėl namo dalybų po jų mamos mirties. Šiuo metu dar vyksta teisminis procesas, kuriame ieškovas K. A., o atsakovai – Š. ir E. A.. Sūnus E. A. palaiko tėvo poziciją. 2021 m. balandžio 14 d., nuo ryto ji buvo namuose. E. A. iš esmės nuo ryto buvo atvykęs pas tėvą K. A.. Apie 15.00 val. jos sutuoktinis Š. A. grįžo namo. Apie 16.30 val. ji išgirdo triukšmą, girdėjo, kad vyksta konfliktas, girdėjo brolių ir K. A. balsus. Suprato, kad vyksta konfliktas dėl kažkokių įrankių, nes girdėjo, kai Š. A. sakė: „atiduok, čia mano“, o E. A. rėkė, kad neatiduos bei vartojo necenzūrinius žodžius. K. A. kažką sakė: „čia Š.“ ar kažką panašaus. Nulipusi iš antro aukšto, prie įėjimo į koridorių pastebėjo, kad broliai lyg kokią sekundę tąsėsi koridoriuje susiėmę už kažkokių įrankių, netoli jų buvo ir K. A.. Besitampydami už tų metalinių įrankių broliai atsidūrė lauke, prie durų aikštelės. Jiems einant link lauko durų, ji matė, kai K. A. su rankoje turimu ramentu lyg bandė suduoti Š. A., tačiau ar sudavė, ji tiksliai pasakyti negali, bet mano, kad pataikė į petį. Matė, kad kažkuriuo momentu Š. A. laikė E. A. už striukės. Pas kurį iš brolių konflikto metu buvo įrankiai, ji nepamena, neįsidėmėjo. Broliams jau būnant prie lauko durų, ji įlindo tarp jų į vidurį ir bandė juo išskirti. E. A. stovėdamas jai už nugaros spjovė tris kartus Š. A. į veidą. Š. A. spjovė vieną kartą jam atgal. Spjaudamas E. A. dar ragino Š. A. jam trenkti sakydamas: „na, trenk man, trenk“, taip provokuodamas tolimesnį konfliktą. Tačiau, jai pavykus apraminti vyrus, ji su Š. A. ėjo link savo buto, tačiau juos atsivijo E. A., užkišo koją tarp durų ir savo telefonu lyg bandė filmuoti toliau provokuodamas konfliktą, tačiau Š. A. pavyko uždaryti duris. Jiems nuėjus į antrą aukštą, Š. A. nuėjo plautis savo veidą, kurį jam apspjovė brolis, ir paskambino bendruoju pagalbos numeriu 112. Tačiau Š. A. kalbant telefonu, į kiemą jau atvyko policijos pareigūnai, kurie nusprendė sulaikyti Š. A.. Ji pati nematė, kad broliai vienas kitam būtų sudavę smūgius, kaip jau minėjo, matė tik jų tąsymąsi ir apspjovimą. Š. A. grįžus iš areštinės, ant jo krūtinės buvo didelė mėlynė, taip pat buvo apdraskyta jo ranka, taip pat ji matė kraujosruvą jo lūpoje iš vidinės pusės. Š. A. pasakojo, kad tai sužalojimai, kurie buvo padaryti jo ir brolio E. A. konflikto metu. Papildomai parodė, kad po konflikto su broliu E. A., ji matė, kad Š. A. lūpa kraujavo, taip pat pastebėjo paraudimą jo kakle, netoli veido, ties žandikauliu. Tas paraudimas ant kaklo nebuvo žymus, tačiau jį pastebėjo, Š. A. jai pats jį parodė. Po brolių konflikto ji Š. A. apžiūrėti atidžiai neturėjo galimybės, gal jam buvo padaryta ir daugiau sužalojimų, nes viskas vyko labai greitai, o to nebuvo kada padaryti, kadangi iš karto atvyko policijos pareigūnai ir jos sutuoktinis buvo išvežtas į areštinę. Sutuoktiniui grįžus iš areštinės, ji ant jo krūtinės matė didelę mėlynę, taip pat buvo apdraskyta jo ranka, taip pat matė kraujosruvą jo lūpoje iš vidinės pusės. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja S. A. patvirtino šiuos jos ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, papildomai paaiškino, jog matė dryžį ant kaklo, o daugiau jokių kitų sužalojimų nematė.

16. Liudytojas V. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad gavo iškvietimą, kad vyksta konfliktas, adresu – (duomenys neskelbtini). Atvykus minėtu adresu, rado abu brolius ir tėvą, apklausus kas nutiko, pasakė, kad įvyko grumtynės. Iš pradžių paaiškinimus davė E. A., vėliau – Š. A.. E. A. sakė, kad viskas prasidėjo nuo Š. A., įvyko grumtynės, striukė buvo suplėšyta, pirštą skaudėjo. Š. A. išvežė į areštinę dėl smurto artimoje aplinkoje. Jis pats vėliau paaiškino, kad konfliktas kilo, nes jo brolis paėmė jam priklausančius įrankius – suspaudėjus. Taip pat prašė, kad jį apžiūrėtų, nes skundėsi krūtinės skausmais, o ant veido nieko nesimatė. Įvykio metu E. A. nykštys atrodė ištinęs. Įvykio vietoje buvo dar tėvas K. A., kitų asmenų nebuvo, tėvas buvo su ramentais. Būtent jo parodymai lėmė, kad į areštinę išsivežė Š. A., o ne E. A.. Areštinėje norėjo patikrinti Š. A. blaivumą, tačiau šis atsisakė tai daryti, sakė, kad jam reikia į ligoninę, nes jautė skausmą krūtinės srityje, areštinėje jo niekas neapžiūrėjo. E. A. iš pažiūros atrodė blaivus, todėl jo neblaivumo netikrino. Ar įvykio vietoje buvo S. A., pasakyti negali.

17. Byloje esantiems įrodymams patikrinti, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, nutarė pagarsinti liudytojo V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t. b. l. 37–38). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. V. parodė, kad jis dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nemuno policijos komisariato 2-ojo Veiklos skyriaus tyrėju. 2021 m. balandžio 14 d. dirbo kartu su vyresniuoju tyrėju Š. J.. Apie 16.55 val. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo buvo gautas pranešimas, kad pranešėją ką tik sumušė brolis, išsuko pirštą, suplėšė striukę. Atvykus adresu –(duomenys neskelbtini), juos pasitiko E. A., kuris paaiškino, kad jis sukonfliktavo su broliu Š. A. dėl įrankių, o konflikto metu Š. A. sužalojo E. A. rankos pirštą, sudavė į veidą taip sužalodamas lūpą bei suplėšė striukę. E. A. rodė sužalotą pirštą bei lūpą, buvo matyti, kad jo striukė įplėšta. Greitosios medicinos pagalbos E. A. nepageidavo. Įvykio vietoje taip pat buvo nustatyti įvykio liudytojai, t. y. konfliktą matę K. A. ir S. A.. Namuose taip pat buvo rastas Š. A., kuris taip pat pasakojo, kad tarp jo ir brolio įvyko konfliktas dėl įrankių, kurio metu jis susistumdė su broliu. Kuomet Š. A. buvo sulaikytas, jis prašė būti nuvežamas į Kauno klinikas apžiūrai, kur jis ir buvo nuvežtas. Kurios kūno vietos sužalojimu skundėsi Š. A., šiuo metu jau nepamena, tačiau jis buvo apžiūrėtas medikų. Vizualiai ant Š. A. sužalojimų nesimatė. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. V. patvirtino šiuos jo ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, papildomai paaiškino, jog konfliktų tarp brolių buvo prieš ir po šio įvykio. Šiuo metu tarp jų vyksta turto dalybos. Š. A. yra anksčiau kreipęsis į policiją dėl to, nes E. A. atėjęs į bendrą garažą jį filmavo bei jo neišleido, todėl kilo konfliktas. Mašinoje prašė pūsti į alkotesterį, tačiau Š. A. tai atsisakė daryti, areštinėje irgi atsisakė tai daryti, sakė, kad jam reikia į klinikas, todėl po pusės valandos ten jį nuvežė. Policijos automobilyje Š. A. surašė pareiškimą, jis į tą įvykį nereagavo, jis tik tikslino įvykio aplinkybes, buvo atvažiavę patruliai. Š. A. sakė, kad jam tik krūtinę skauda.

18. Liudytojas Š. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tarnybos metu gavo pranešimą, kad įvyko konfliktas. Nuvykus nurodytu adresu, ten susitiko du asmenis – kaltinamąjį E. A. ir nukentėjusįjį Š. A.. Kaltinamasis pranešė, kad jį užpuolė brolis Š. A. ir sužalojo ranką, striukė buvo suplėšyta, o visa tai patvirtino jų tėvas K. A.. Š. A. buvo sulaikytas, per langą buvo išlindusi nuketėjusiojo žmona, tačiau su ja bendravo labai nedaug, ar ji tuo metu kažką sakė, atsiminti negali. Konflikto metu broliams būnat pas tėvą, vieną brolį užpuolė kitas brolis, kuomet jie sukonfliktavo dėl įrankio. E. A. ir K. A. nurodė, jog bandymo atimti įrankį metu, E. A. buvo sužalotas. Š. A. neneigė, kad bandė atimti įrankį, taip pat neneigė, kad galėjo brolį sužaloti. Š. A. taip pat buvo užsiminęs, kad jis irgi yra sužalotas, tačiau jokių matomų sužalojimų ant jo nesimatė, jis buvo užsiminęs, kad kažkokią vieną kūno dalį lyg ir skauda, tačiau po to skausmo lyg ir nebeliko. Kadangi Š. A. buvo išvežtas į areštinę, todėl jam reikėjo patekti blaivumo testą, tačiau jis jį daryti atsisakė ir dėl to važiavo į klinikas. Ilgai užtruko kol suformino visą įvykį, nukentėjusysis, kiek pamena, nurodė, kad jis nekaltas tame įvykyje. S. A. šio įvykio lyg ir nematė, jų įvykio vietoje neapklausinėjo, o tik nustatinėjo įvykio aplinkybes. Išoriškai ant Š. A. jokių sužalojimų nematė.

19. Byloje esantiems įrodymams patikrinti, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, nutarė pagarsinti liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t. b. l. 43–44). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Š. J. parodė, kad jis dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nemuno policijos komisariato 2-ojo Veiklos skyriaus tyrėju. Tikslaus laiko nepamena, gali būti, kad 2021 m. balandžio 14 d. dirbo kartu su vyresniuoju tyrėju V. V.. Tikslaus laiko nepamena, gali būti, kad apie 16.55 val. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo buvo gautas pranešimas, kad pranešėją ką tik sumušė brolis, išsuko pirštą, suplėšė striukę. Atvykus adresu – (duomenys neskelbtini), juos pasitiko E. A., kuris paaiškino, kad jis sukonfliktavo su broliu Š. A. dėl įrankių, o konflikto metu Š. A. sužalojo E. A. rankos pirštą, sudavė į veidą, taip sužalodamas lūpą bei suplėšė striukę. E. A. rodė sužalotą pirštą bei lūpą, buvo matyti, kad jo striukė įplėšta. Greitosios medicinos pagalbos E. A. nepageidavo. Įvykio vietoje taip pat buvo nustatyti įvykio liudytojai – K. A. ir Š. A. sugyventinė S. A.. Įvykio vietoje K. A. patvirtino E. A. pasakytus žodžius, kad tarp jo sūnų – E. ir Š. įvyko konfliktas, o jis bandė juos išskirti. Namuose taip pat buvo rastas Š. A., kuris taip pat pasakojo, kad tarp jo ir brolio įvyko konfliktas dėl įrankių, kurio metu jis susistumdė su broliu. Š. A. įvykio vietoje buvo sulaikytas ir pristatytas į Kauno apskrities operatyvaus valdymo skyrių, ten jis atsisakė pūsti į alkotesterį, todėl vežė jį į Kauno klinikas, kur buvo paimtas jo kraujas blaivumo nustatymui. Vėliau jis buvo vėl pristatytas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių. Aiškių sužalojimo žymių ant Š. A. nesimatė, kiek pamena, Š. A. rodė nežymų nubrozdinimą, tačiau nepamena ant kurios vietos, kuris galėjo atsirasti grumtynių metu. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Š. J. patvirtino šiuos jo ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, papildomai paaiškino, jog vežant Š. A. į Kauno klinikas, jis sakė, kad yra sužalotas, bet aiškių sužalojimų ant jo nebuvo matyti, jam tik kraujas iš rankos buvo paimtas, apžiūrėtas nebuvo. Pūsti į alkotesterį buvo siūlyta, tačiau jis atsisakė tai daryti, nes nematė tos išvyniojimo procedūros, galbūt dėl higienos, jis nepašė atsigerti, nežino ar ėjo į tualetą, kadangi su juo nebuvo visą laiką. E. A. neblaivumas nebuvo tikrinamas, nes įtarimų dėl jo neblaivumo visiškai nekilo. Galimai dėl šio įvykio buvo gauti du iškvietimai, spėja, jog antrasis galėjo būti Š. A..

20. 2021 m. gegužės 27 d. Š. A. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyta, kad 2021 m. balandžio 14 d., apie 16 val. 50 min., namo, adresu: (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto su broliu E. A. metu, E. A. Š. A. atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą, ko pasekoje buvo padaryti sužalojimai: kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, kraujosruva su nubrozdinimu kairio žando gleivinėje, kraujosruva kairiame žaste, nubrozdinimas kairės alkūnės duobėje, kraujosruva, nubrozdinimas kairiame dilbyje, nubrozdinimas kairėje plaštakoje, kraujosruva krūtinės kairėje, nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, kraujosruva kairėje šlaunyje, nubrozdinimas dešinėje čiurnoje, t. y. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 8).

21. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 654/2021(02) matyti, kad Š. A. nustatyta: kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje, kraujosruva su nubrozdinimu kairio žando gleivinėje, kraujosruva kairiame žaste, nubrozdinimas kairės alkūnės duobėje, kraujosruva, nubrozdinimas kairiame dilbyje, nubrozdinimas kairėje plaštakoje, kraujosruva krūtinės kairėje, nubrozdinimas dešinės alkūnės srityje, kraujosruva kairėje šlaunyje, nubrozdinimas dešinėje čiurnoje. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo padaryti tiriamojo nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 9–10).

22. VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninė pateikė 2021 m. balandžio 14 d. Š. A. medicininius dokumentus, kurių išrašo anamnezėje nurodyta, kad Š. A. skundžiasi dusuliu, dažnu širdies plakimu. Simptomai prasidėjo po konflikto su broliu. Pacientas atlydėtas policijos, nes po konflikto yra laikinai sulaikytas (1 t., b. l. 154–155).

23. Asmenų, naujai uždarytų į areštinę, apžiūros apskaitos žurnale nurodyta, kad Š. A. kairės rankos dilbyje yra kraujosruva. Medicininėje kortelėje 2021 m. balandžio 15 d., 08.07 val. medicinos darbuotoja R. Ū. padarė įrašą „Kraujosruva kairės rankos dilbyje“ (1 t., b. l. 158–160).

24. E. A. garso įrašo su bendruoju pagalbos centru apžiūroje nurodyta, kad jis skambino 2021 m. balandžio 14 d., 16.55 val. ir pranešė apie konfliktą šeimoje, t. y., kad jį užpuolė brolis, pradėjo jį daužyti, brolis suplėšė striukę, išlupo pirštą (1 t., b. l. 174–175).

25. Š. A. garso įrašo su bendruoju pagalbos centru apžiūroje nurodyta, kad jis skambino 2021 m. balandžio 14 d., 17.00 val. ir pranešė, kad pas jį iš užsienio atvažiavo brolis, vyksta teisminiai dalykai, ima ne savo daiktus. Į operatoriaus klausimą: „ar brolis mušė jus?“, Š. A. atsakė: „ne tai, kad mušė, susistumdėm mes, jis tokius metalus rankoj turėjo, tai čia viršuj lūpa įskelta ir apačioj irgi, kraują porą kartų išspjovė ir viskas“ (1 t., b. l. 175–176).

26. Vaizdo įrašo apžiūroje nurodyta, kad E. A. pareigūnams sako: „nešiausi įrankius, čiupo už to įrankio, užsuko ranką, va striukė plyšo, nieko nedariau, gavau į veidą, spjaudė seiles, kraujas bėga“. Š. A. sako: „va, jisai (rodo į E. A.) su tuo metalu į apatinę lūpą, tu (rodo į K. A.) va, man į čia (rodo į veidą) su kastiliu“ (1 t., b. l. 164–165).

27. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 636/2021(02) nurodyta, kad E. A. nustatyta kraujosruva kaktos kairėje, nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruva kaklo dešinėje, nubrozdinimas dešiniame dilbyje, nubrozdinimas dešiniame rieše, nubrozdinimas dešinėje plaštakoje. Sužalojimai laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 189–90).

28. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu Š. A., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su 1 000 Eur užstatu, nustatant 1 metų ir 6 mėnesių laidavimo terminą (1 t., b. l. 192–197).

29. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Nemuno policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus apžiūros protokole užfiksuota automobilinių spyruoklių suspaudėjų komplektų apžiūra. E. A. pateiktas suspaudėjas sudarytas iš 3 dalių ir yra apie 205 mm ilgio, 14 mm pločio sriegto metalinio strypo, kurio viename gale šešiakampė apie 24 mm pločio galva po kuria ant sriegto strypo užmauta poveržlė. Š. A. pateikti suspaudėjai yra apie 410 m ilgio, apie 14 mm pločio sriegto metalinio strypo, kurio viename gale šešiakampė 24 mm pločio galva, kurios viduryje keturkampė anga (3 t., b. l. 6-20).

30. Įvertinus aukščiau aptartus įrodymus, jų kontekste sprendžiant E. A. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, kartu ir vertinant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, visų pirma pažymėtina, kad nors nei nukentėjusysis Š. A., E. A. neneigia tarp jų įvykio dieną kilusio konflikto, kurio metu buvo sužaloti abu asmenys, tačiau pats E. A., tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltės dėl Š. A. sužalojimo nepripažino, nurodydamas, jog jokių smūgių Š. A. analizuojamo įvykio metu jis nesudavė, priešingai, būtent Š. A. griebė už įrankių, kurie buvo jo dešinėje rankoje, ir traukdamas juos užsuko jam dešinės rankos vidurinį pirštą bei tuo metu čiupęs viena ranka jam už drabužių pradėjo tampyti ir vieną kartą sudavė su ranka į veidą. Šie E. A. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, kas iš dalies (t. y. kad griebė iš E. A. įrankius, užsuko ranką, sukėlė skausmą) patvirtino ir nukentėjusysis. Svarbu ir tai, kad dėl aptartų Š. A. veiksmų E. A., taip pat, kaip ir Š. A., iš karto po įvykio kreipėsi į policijos įstaigą. E. A. garso įrašo su bendruoju pagalbos centru apžiūroje nurodyta, kad jis skambino 2021 m. balandžio 14 d., 16.55 val. ir pranešė apie konfliktą šeimoje, t. y., kad jį užpuolė brolis, pradėjo jį daužyti, brolis suplėšė striukę, išlupo pirštą (1 t., b. l. 174–175). Š. A. garso įrašo su bendruoju pagalbos centru apžiūroje nurodyta, kad jis skambino 2021 m. balandžio 14 d., 17.00 val. ir pranešė, kad pas jį iš užsienio atvažiavo brolis, vyksta teisminiai dalykai, ima ne savo daiktus. Į operatoriaus klausimą: „ar brolis mušė jus?“, Š. A. atsakė: „ne tai, kad mušė, susistumdėm mes, jis tokius metalus rankoj turėjo, tai čia viršuj lūpa įskelta ir apačioj irgi, kraują porą kartų išspjovė ir viskas“ (1 t., b. l. 175–176). Pagal E. A. pareiškimą dėl neteisėtų Š. A. veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota Kauno apylinkės teismui, kuris 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu Š. A., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (1 t., b. l. 192-197). Minėtu nuosprendžiu nustatyta, kad Š. A. 2021 m. balandžio 14 d., apie 16 val. 50 min., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tarpusavio konflikto metu su broliu E. A., tyčia griebė už nukentėjusiojo E. A. dešinėje rankoje laikomo automobilio spyruoklių suspaudėjo, jį traukdamas, ranka užsuko E. A. dešinės rankos vidurinį pirštą, tuo pat metu su kita ranka sugriebė E. A. už drabužių ir pradėjo jį tampyti, taip pat vieną kartą ranka sudavė E. A. į veido sritį, tokiais veiksmais padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvą kaktos kairėje, nubrozdinimą viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, kraujosruvą kaklo dešinėje, nubrozdinimą dešiniame dilbyje, nubrozdinimą dešiniame rieše, nubrozdinimą dešinėje plaštakoje, sukėlusius nežymų jo sveikatos sutrikdymą. Vien tai, kad Š. A. kitoje byloje pripažinta kaltu ir nuteista dėl E. A. nežymaus sužalojimo, savaime nepaneigia galimybės E. A. veiksmų vertinti kaip nusikalstamų. Kita vertus, šioje byloje nustatytos aplinkybės turi būti vertinamos kartu su kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje, kaip minėta Š. A. nuteistas už smurtinius veiksmus, nustatytų faktinių aplinkybių visuma.

31. Nors skundžiamu nuosprendžiu aptarta E. A. versija dėl to, jog jis jokių tyčinių smurtinių veiksmų brolio atžvilgiu neatliko, tačiau bandydamas išsisukti jį kažkaip pastūmė, buvo atmesta, tačiau, įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą, sugretinusi juos tarpusavyje, su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Atmesdamas E. A. parodymus, pirmosios instancijos teismas nevertino jų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų kontekste, nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė nukentėjusiojo parodymų visumai, neatsižvelgdamas į jo parodymuose esančius esminius prieštaravimus, visiškai ignoruodamas ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojo K. A., betarpiškai stebėjusio komentuojamą įvykį, parodymus. Nors nėra pagrindo abejoti tuo, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau analogiškos įrodymų vertinimo taisyklės yra taikomos sprendžiant ir nukentėjusiojo asmens parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą. Nesant jokių nukentėjusiojo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų, pasikliauti vien tik jo, neabejotinai suinteresuoto bylos baigtimi, parodymais ir jų pagrindu pripažinti asmenį kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo. Tuo labiau, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog tarp Š. A. ir E. A. yra susiklostę ilgą laiką besitęsiantys konfliktiški santykiai, todėl pateiktas analizuojamo įvykio versijas reikia vertinti itin atidžiai. Būtina visapusiška ir objektyvi visų baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų analizė, neignoruojant ir kaltininko parodymų. Juo labiau, kai juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai.

32. Kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų visumos, E. A. versiją apie būtent jam Š. A. suduotą smūgį bei kitus fizinio poveikio veiksmus ir jų mechanizmą, patvirtino vertinamą įvykį tiesiogiai matęs K. A., kurio parodymai, sprendžiant E. A. kaltės klausimą vertinti kaip nenuoseklūs, tačiau sutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis pagrindo nėra. Pažymėtina, kad nors skundžiamame nuosprendyje akcentuojama tai, jog K. A. apie savo sūnų Š. A. atsiliepė neigiamai, tačiau konstatuoti, jog K. A. tam tikrus parodymus davė siekdamas padėti E. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagrindo vis tik nėra. Pažymėtina, kad tiek iš Š. A., tiek iš S. A. parodymų matyti, kad minėti proceso dalyviai akcentavo konfliktiškus santykius būtent su E. A., tačiau ne su tame pačiame name gyvenančiu liudytoju K. A.. Iš teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad tarp minėtų asmenų, t. y. K. A. ir Š. A. ir E. A. yra kilęs ginčas civilinio proceso tvarka, kur abu broliai (K. A. ir Š. A.) yra atsakovais, todėl konstatuoti tam tikro liudytojo subjektyvumo vienai ar kitai pusei pagrindo nėra. Vien tai, kad liudytojas K. A. nepritaria tam tikriems nukentėjusiojo Š. A. poelgiams, nesudaro pagrindo teigti, kad minėtas liudytojas tyčia jį apkalbėjo. Remiantis K. A. parodymais, įvykio dieną jis išgirdo konfliktą dėl automobilinių suspaudėjų, tada abu sūnūs atėjo į koridorių ir jis paaiškino, kad vienas komplektas yra jo, o kiti du yra Š. A.. Jis pasakė E. A., kad Š. A. suspaudėjus jis padėtų į vietą bei pasiimtų jo. Tuomet E. A. jau apsisuko eiti link garažo ir pasakė: „nešu padėti Š. A. spyruoklių suspaudėjus“. Tada Š. A. griebė E. A. už rankų ir įrankių, jie pradėjo stumdytis, tampytis laikydami už tų spyruoklių suspaudėjų. Kažkuriuo metu, jis, turėdamas ramentą rankoje, įkišo jį tarp abiejų sūnų ir bandė juos išskirti. Ramentą kišo sūnums maždaug tarp pilvų. Su tuo ramentu jis nei vieno sūnaus tikrai sužaloti nenorėjo, norėjo tik juos išskirti. Nematė, kad kažkuris sūnus būtų kažkuriam sudavęs smūgius. Matė, kad jie tampėsi laikydami už tų spyruoklių suspaudėjų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad liudytojo K. A. parodymai nepatvirtina, kad Š. A. sudavė E. A. į veidą, tačiau minėtos aplinkybės, kaip jau minėta, buvo nustatytos Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu, kuriuo Š. A. buvo pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad, kaip nurodo tiek nukentėjusysis, tiek E. A., taip pat ir liudytojas K. A., aktyvus fizinis konfliktas tęsėsi apie 30 sek., E. A. ir Š. A. taip pat patvirtino, kad konflikto metu stovėjo arti vienas kito, todėl vien tai, kad K. A. negalėjo nurodyti tikslaus sužalojimų mechanizmo, suduotų smūgių skaičiaus, nepaneigia jo parodymų patikimumo. Šios išvados kontekste pažymėtina ir tai, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių galimą K. A. suinteresuotumą bylos baigtimi ar norą padėti E. A. išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Priešingai, remiantis baudžiamojoje byloje nustatytais duomenimis, jis su nukentėjusiuoju Š. A. pastoviai gyvena viename name. Vertinant šio liudytojo parodymų patikimumą ir objektyvumą būtina atsižvelgti ir į tai, kad apklausiant teisiamojo posėdžio metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu, jam buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį, taip pat, jis buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausos metu jis buvo nuoseklus, detaliai papasakojo vertinamo įvykio faktines aplinkybes, savo parodymais patvirtindama ir objektyviais bylos duomenimis nustatytus faktus – pvz., kad vertinamo įvykio metu ant E. A. kūno matėsi sužalojimai, o ant Š. A. kūno jokių sužalojimų nematė, kad Š. A. griebė už E. A. rankose buvusių suspaudėjų.

33. Teisėjų kolegija sprendžia, jog K. A. parodymais yra įrodyta, kad, kilus abipusiam žodiniam konfliktui, pirmasis aktyvius fizinius veiksmus panaudojo nukentėjusysis, po ko, įvyko intensyvus susistumdymas, kurio metu liudytojas K. A. bandė išskirti konfliktuojančias šalis tarp jų įkišdamas ramentą. Nors nukentėjusysis teigia, kad tam tikrus sužalojimus patyrė ir krisdamas nuo laiptų, taip pat, kulnu užkliuvęs už durų staktos, tačiau pažymėtina, kad šių aplinkybių nepatvirtino nei K. A., nei nukentėjusiojo sutuoktinė S. A..

34. Tuo tarpu tai, kad analizuojamas įvykis vyko staiga, naudojami veiksmai buvo intensyvūs, grumtynės truko trumpą laiko tarpą, patvirtino ir pats nukentėjusysis Š. A., kuris nurodė, kad tam tikrų sužalojimo mechanizmo paaiškinti negali. Apklaustas pirmosios instancijos teisme dėl kraujosruvos šlaunyje nukentėjusysis neprisiminė, kaip ji galėjo atsirasti. Atitinkamai ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Š. A. nurodė, kad sužalojimai, kurie jam nustatyti specialisto išvadoje, buvo padaryti 2021 m. balandžio 14 d. jo tėvo ir brolio veiksmais, tačiau kuris sužalojimas dėl kurio veiksmo padarytas pasakyti negali. Vėliau apklausos metu patikslino, kad tėvas padarė tik vieną sužalojimą – kraujosruvą su nubrozdinimu kairio žando gleivinėje (2 t., b. l. 3-4). Nors sutiktina su apylinkės teismo išvadomis, kad aplinkybės, jog Š. A. su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi praėjus daugiau nei pusantro mėnesio po analizuojamos įvykio, esminės reikšmės neturi, tačiau neabejotina, kad praėjęs ilgesnis laiko tarpas nuo analizuojamo įvykio gali įtakoti proceso dalyvių parodymų išsamumą ir nuoseklumą, kas nagrinėjamu atveju ir buvo nustatyta.

35. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų duomenų visumą, nesant pagrindo netikėti K. A. parodymų visuma, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek minėto liudytojo, tiek ir E. A. pateiktą vertinamo įvykio versiją iš dalies patvirtino ir S. A., į įvykio vietą atbėgusi jau įsiplieskus E. A. ir Š. A. konfliktui bei atlikus tam tikrus smurtinio pobūdžio veiksmus. Ji patvirtino, jog išgirdo triukšmą ir nulipusi iš antro aukšto prie įėjimo į koridorių pastebėjo, kad E. A. ir Š. A. lyg kokią sekundę tąsėsi susiėmę už kažkokių įrankių, netoli jų buvo ir K. A.. Besitampydami už minėtų įrankių, jie atsidūrė lauke. Matė, kad K. A. su rankoje turimu ramentu lyg bandė suduoti Š. A., tačiau, ar sudavė, tiksliai pasakyti negali, bet mano, kad pataikė į petį. Neprisimena, pas kurį iš brolių konflikto metu buvo įrankiai (2 t., b. l. 18-19). Tokiu būdu minėta liudytoja nenurodė aplinkybių, kurias apibūdinamas jam nustatytų sužalojimų mechanizmą, tvirtino nukentėjusysis, t. y. kad jis griuvo nuo laiptuko ar kad jam E. A. sudavė smūgį.

36. Tuo tarpu įvertinusi nukentėjusiojo Š. A. parodymus, juos sugretinusi su kitais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija sprendžia, kad besąlygiškai pasikliauti nukentėjusiojo parodymais ir jų pagrindu konstatuoti E. A. kaltę dėl tyčinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, nagrinėjamu atveju nebuvo jokio teisėto pagrindo. Nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, o jo pateiktų argumentų, susijusių su jam nustatyto sužalojimo mechanizmu bei su kitomis byloje reikšmingomis aplinkybėmis, jokie objektyvūs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyti duomenys nepatvirtina. Kaip jau minėta, nukentėjusysis Š. A., paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu, nurodė, kad brolis „ima daiktus ne savo, aš bandžiau atimti iš rankos savo daiktus, jisai man ten lūpą viršuj, apačioj praskelta“, vėliau, bendrojo pagalbos centro darbuotojo paklaustas, ar konfliktas žodinis, ar pranešėjas buvo sumuštas, nukentėjusysis nurodė, kad „ne tai, kad mušė, susistumdėm mes, jis tokius metalus rankoj turėjo, kur norėjau atsiimti ir susistumdėm ir nežinau jisai ten ar iš rankos ar iš tų metalų trinktelėjo, tai čia viršuj lūpa įskelta ir apačioj irgi“. Pasiteiravus, ar asmeniui reikalinga medicinos pagalba, pastarasis nurodė, jog „kraują porą kartų išspjoviau ir viskas“ (1 t., b. l. 174-176). Iš byloje esančio apžiūros protokolo taip pat matyti, kad atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusysis nurodė, kad „va jisai (rodo į E. A.) su tuo metalu į apatinę lūpą, tu (rodo į K. A.) va man čia (rodo į veidą) su kastiliu“ (1 t., b. l. 164-165). Pritartina, kad jokių nusiskundimų, susijusių su jo atžvilgiu galimai E. A. panaudotu fizinius smurtu, neužfiksuota ir medicininiuose dokumentuose. Sulaikius Š. A., minėtas asmuo skundėsi dusuliu, dažnu širdies plakimu, dėl ko buvo pristatytas į gydymo įstaigą (1 t., b. l. 116-124). Medicininiuose dokumentuose duomenų apie asmens sužalojimus nenurodyta (1 t., b. l. 117). Pažymėtina ir tai, kad gydymo įstaigoje pacientui buvo atlikta kardiograma, kas reikalauja asmenį apnuoginti krūtinės ląstą (1 t., b. l. 123), tačiau jokių duomenų apie trauminius poveikius minėtoje vietoje nefiksuota. Kreipdamasis į gydymo įstaigą, Š. A. jaučiamus nusiskundimus siejo su simptomais, kurie jam buvo atsiradę 2019 m., kuomet buvo nustatyta plaučių arterijos emobilija, tačiau duomenų apie trauminius poveikius ir jų sukeltą skausmą medicinos įstaigos darbuotojams nukentėjusysis vėlgi neišreiškė (1 t., b. l. 122). Sutiktina, kad sužalojimai ant nukentėjusiojo kūno galėjo būti neužfiksuoti dėl to, jog asmuo kreipėsi būtent dėl padidėjusio kraujo spaudimo, kas medicinos darbuotojų ir buvo tiriama, arba dėl to, jog, kaip pirmosios instancijos teisme nurodė apklausta specialistas, sužalojimai galėjo atsirasti ir praėjus kelioms dienoms po komentuojamo įvykio, tačiau, nesant kitų objektyvių įrodymų dėl sužalojimų atsiradimo mechanizmo, tokios išvados būtų grindžiamos abejonėmis, kuo grįsti kaltinamojo kaltę baudžiamajame procese yra draudžiama. Tuo labiau, kad į areštinę uždaromo asmens apžiūros ir kratos protokole taip pat buvo nustatytas vienintelis sužalojimas – kraujosruva, dilbio galinėje dalyje, nukentėjusysis minėtą protokolą pasirašė ir patvirtino, kad jis surašytas teisingai (1 t., b. l. 156-157).

37. Nukentėjusysis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto buvo apžiūrėtas 2021 m. balandžio 16 d. Tyrimą atlikusiam specialistui jis nurodė, kad namuose brolis E. A. sužalojo besigrumiant (1 t., b. l. 9-10). Pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Š. A. taip pat nurodė tik tiek, kad jo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas, ko pasekoje jam buvo padaryti atitinkami sužalojimai (1 t., b. l. 8). Tokiu būdu, nukentėjusysis Š. A. dėl jam nustatytų sužalojimų atsiradimo mechanizmo pirmą kartą buvo apklaustas 2022 m. birželio 7 d., t. y. praėjus dvejiems mėnesiams po analizuojamo įvykio (2 t., b. l. 3). Minėtos apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad E. A. praeidinėjo pro jį, o Š. A. griebė už įrankių ir pasakė, kad jų neduos. Tuomet jis atgal tempė už įrankių ir su kita ranka, kurioje turėjo tėvui priklausančius įrankius, smūgiavo į krūtinės apačią. Pažymėtina, kad krūtinės kairėje, tie VI šonkauliu, tarp priekinės pažasties ir vidutinės raktikaulio linijų, įstrižai, apie 19x1,5 cm plote Š. A. nustatyta kraujosruva, atspindinti žalojančio daikto formą. Visgi, teisminio nagrinėjimo metu buvo apžiūrėti teismui pateikti automobilių suspaudėjai ir nustatyta, kad Š. A. nurodomas suspaudėjas, su kuriuo galimai galėjo būti padarytas sužalojimas krūtinėje, yra 205 mm ilgio, todėl, E. A. suėmus ranka už suspaudėjų, jie negalėjo palikti 19 cm ilgio mėlynės. Tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 7 d. nukentėjusiojo apklausos protokole nurodytos aplinkybės dėl smūgių jam sudavimo neatitinka faktinių aplinkybių, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo Š. A. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tam tikra dalis sužalojimų nustatyti kairiojoje kūno pusėje – kraujosruva kairiame žaste, nubrozdinimas kairės alkūnės duobėje, nubrozdinimas ir kraujosruva kairiame dilbyje, taip pat, nubrozdinimas kairėje plaštakoje. Nors nukentėjusysis teigė, kad minėti sužalojimai galėjo atsirasti suduodant smūgius su suspaudėjais, tačiau pažymėtina, kad būtent kairiąja ranka Š. A. suėmė už E. A. dešine ranka laikomų įrankių ir traukė, norėdamas juos atsiimti. Tokiu būdu, būtent Š. A. sužalota kairiąją ranka atliko aktyvius veiksmus, kurių metu galėjo susižaloti.

38. Kartu pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas dėl Š. A. nustatytų sužalojimų buvo du kartus nutrauktas nenustačius objektyvių įrodymų dėl tyčinio fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, konstatavus, kad kraujosruva apatinės lūpos gleivinėje galėjo būti padaryta ir dėl neatsargumo (1 t., b. l. 17-22, 38-46). Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiosios prokurorės 2021 m. gruodžio 2 d. nutarimu (1 t., b. l. 54-56), Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 6 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (1 t., b. l. 67-73) nukentėjusiojo Š. A. skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo atmesti. Tačiau Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 11 d. nutartimi Š. A. skundas buvo patenkintas ir sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas (1 t., b. l. 85–89), kaip pagrindinį argumentą nurodant tai, kad vien tai, jog pareiškėjas visų specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų neįvardino kitiems asmenims, nepakanka išvadai, kad sužalojimai negalėjo būti padaryti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. 2022 m. vasario 17 d. atnaujinus ikiteisminį tyrimą ir jį toliau tęsiant, jokių naujų duomenų apie patį įvykį negauta, tačiau įrodymų vertinimas iš esmės pasikeitė ir 2022 m. kovo 2 d. surašytame kaltinamajame akte E. A. apkaltintas tuo, kad tyčia sudavė Š. A. smūgius į krūtinės sritį, smakrą, o, tęsdamas nusikalstamą veiką, stūmė Š. A. nuo laiptų. Tokiu būdu prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundimo rezultatai, taip pat prokuratūros pozicijos kardinalus pasikeitimas vertinant E. A. veiksmus, prokurorų nutarimų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties išvados taip pat parodo, kad byloje esantys įrodymai šiuo klausimu nėra vienareikšmiai ir gali būti skirtingai interpretuojami. Byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo Š. A. nurodytas aplinkybes ir jo pateiktą įvykio versiją, tuo tarpu nuteistojo E. A. parodymai lieka nepaneigti

39. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinio skundo argumentams, papildomai pažymi, kad ir nustačius, jog tam tikri sužalojimai Š. A. buvo padaryti būtent E. A. veiksmais, tokios išvados nėra besąlyginis pagrindas pripažinti E. A. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014).

39.1. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

40. Pažymėtina, jog už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla. Iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos matyti, kad nagrinėjant situaciją, kurią galimai reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situaciją tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė klaidą vertindamas tik E. A. atliktus veiksmus bei Š. A. patirtus sužalojimus, bet ir nevertindamas visos susidariusios konfliktinės situacijos. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad E. A. būtų turėjęs tyčią smurtauti prieš Š. A. ir sąmoningai sukelti jam nežymų sveikatos sutrikdymą ar jį sukėlęs. Nors pirmosios instancijos teisme akcentuojamas E. A. elgesys apspjovus nukentėjusįjį, teigiant, kad tokie E. A. veiksmai paneigia pastarojo teiginius, kad jis yra ramaus būdo, tačiau dar kartą pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, jog nagrinėjamo žodinio konflikto metu fizinius veiksmus pirmasis atliko būtent nukentėjusysis. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad konflikto dėl automobilinių suspaudėjų metu Š. A. pirmas puolė E. A., griebdamas už jo rankose buvusių suspaudėjų ir užsukdamas dešinės rankos vidurinį pirštą, tuo metu su kita ranka sugriebęs už drabužių bei tampydamas E. A., taip pat, suduodamas į veido sritį. Nors skundžiamame nuosprendyje tokie veiksmai iš esmės vertinti kaip nepavojingi, akcentuojant dar ir tai, kad sužalojimai E. A. viduriniame piršte nebuvo konstatuoti, tačiau šios aplinkybių neginčija nei nuteistasis, nei nukentėjusysis ir jos yra konstatuotos Š. A. atžvilgiu priimtame nuosprendyje. Tuo tarpu pagal objektyvius įrodymus – teismo medicinos specialisto išvadas ir foto nuotraukas, nustatyta, kad Š. A. buvo padaryti tik labai maži, nežymūs įdrėskimai ar kraujosruvos, jokių duomenų, kad jam būtų iš priekio intensyviai smūgiuota į veidą nėra. Nors nukentėjusysis akcentuoja tam tikras E. A. fizines savybes – ūgį, fizinį pasirengimą, tačiau nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai labiau patvirtina tai, kad jie galėjo būti padaryti netyčia, nukentėjusiajam bandant atimti įrankius, o ne E. A. intensyviai ir agresyviai smurtaujant. Negalima paneigti ir pakankamai realios prielaidos, kad šie sužalojimai galėjo atsirasti pačiam nukentėjusiajam bandant atimti suspaudėjus, bet ne E. A. jam smūgiuojant. Pritariant apeliaciniame skunde nurodytiems motyvams, atkreiptinas dėmėsys, kad apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino, kad nuteistasis jį galėjo atstumti, pajutęs skausmą suspaustame piršte, kas taipogi sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad E. A. veiksmai buvo nevalingi. Tuo labiau, kad tam tikri sužalojimai, kaip pripažino ir pats nukentėjusysis, atsirado dėl liudytojo K. A. veiksmų – jam įkišus lazdą tarp besigrumiančių asmenų ir bandant juos išskirti. Šios aplinkybės, nors ir esant tam tikrų neatitikimų tarp liudytojų parodymų dėl lazdos įkišimo vietos kūnų atžvilgiu, plačiau nagrinėjamos nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad traumuojančio daikto – lazdos, kontūrai taip pat yra pailgi, tačiau ši versija nebuvo tiriama. Kartu pritartina apeliacinio skundo motyvams, kad sužalojimų mechanizmas nebuvo nustatytas. Nors specialistas atlikęs sveikatos sutrikdymo masto nustatymą nurodė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai 9 trauminiais poveikiais, tačiau kaltinamajame akte nurodyti trys smurtiniai E. A. veiksmai – smūgis į krūtinę, smakrą ir stūmimas.

41. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje T. prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, ir kiti). Taigi, šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatyti fakto apie tyčią sukelti fizinį skausmą ar nesunkų sveikatos sužalojimą Š. A. negalima, todėl abejonės turi būti taikomos E. A.naudai.

42. Esant tokiam duomenų (įrodymų) prieštaringumui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi in dubio pro reo principu konstatuoja, kad nėra įrodyta, jog E. A. tyčiniais veiksmais, t. y. rankoje turėdamas automobilių spyruoklių suspaudėjus, tyčia sudavė Š. A. smūgius į krūtinės sritį, smakrą, tęsdamas nusikalstamą veiką stūmė Š. A. nuo laiptų, ir tokiais veiksmais sukėlė E. A. nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinį skausmą. Nesant E. A. veiksmuose visų būtinų BK 140 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų nusikalstamos veikos požymių, nėra pagrindo jį pripažinti kaltu ir nuteisti.

43. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir E. A. atžvilgiu priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir E. A. atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis, kuriuo E. A. išteisinamas, nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

44. Pripažinus, kad nepadaryta nusikalstama veika, todėl baudžiamojoje byloje pareikštas nukentėjusiojo civilinis ieškinys (2 t., b. l. 121-122) paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

45. Apeliaciniame skunde E. A. ir jo gynėjas prašė E. A. priteisti proceso išlaidas už suteiktas teisines paslaugas. Iš baudžiamojoje byloje esančių sąskaitų faktūrų matyti, kad proceso išlaidos sudaro 3993 Eur (susipažinimas su bylos medžiaga, pasirengimas bylai, gynimas 2022 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje 400 Eur, gynimas 2022 m. gegužės 7 d. ir 2022 m. gegužės 4 d. posėdžiuose – 600 Eur, baigiamosios kalbos surašymas ir gynimas 2022 m. birželio 8 d. teismo posėdyje – 800 Eur, apeliacinio skundo dėl nuosprendžio surašymas – 1500 Eur (3 t., b. l. 93-95; 4 t., b. l. 24).

46. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 3021 straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Konstitucijai“ konstatavo, kad esamu reguliavimu yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, BPK 106 straipsnis nuo 2022 m. gegužės 1 d. buvo papildytas 3 dalimi, kurioje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo teismo sprendimu priimamas išteisinamasis nuosprendis, taigi nagrinėjamoje byloje gali būti sprendžiamas išteisintojo šio proceso metu turėtų išlaidų advokato paslaugoms atlyginti klausimas.

47. Pagal kasacinio teismo praktiką, dėl advokato darbo apmokėjimo turi būti sprendžiama ir tais atvejais, kai asmuo yra išteisinamas dėl jam pareikštų kaltinimų – teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, jos apimtį ir kitas svarbias aplinkybes, gali sumažinti išteisintajam atlygintinų proceso išlaidų dydį, pateikdamas tokio sprendimo motyvaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-216-628/2021, Nr. 2K-43-387/2022). Proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-247-976/2018, Nr. 2K-313-489/2019 ir Nr. 2K-43-387/2022). Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, teismas, spręsdamas dėl tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo, privalo įvertinti tokių išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgdamas į proceso stadiją, kurioje yra sprendžiama dėl tokių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. balandžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022).

48. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad E. A. gynėjas į bylą įstojo 2022 m. balandžio 6 d., t. y. nuo pirmojo teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme. Sprendžiant iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teismui pateiktų sąskaitų už teisines paslaugas turinio, teisminio nagrinėjimo metu daugiausiai laiko buvo skiriama gynėjui dalyvaujant kartu su ginamuoju teisiamuosiuose posėdžiuose, taip pat, rengiant baigiamąją kalbą. 2022 m. balandžio 6 d. vykęs teisiamasis posėdis tęsėsi nuo 9 val. iki 11 val. 39 min. Už kaltinamojo gynybą minėtame posėdyje, taip pat, susipažinimą su bylos medžiaga E. A. paskaičiuota 400 Eur suma. 2022 m. gegužės 4 d. įvykęs teisiamasis posėdis tęsėsi nuo 9 val. 36 min. iki 11 val. 49 min., t. y. 2 val. 13 min., tačiau sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad kaltinamojo gynyba šiame posėdyje tęsėsi 4 val. ir už tai paskaičiuotas 400 Eur atlygis, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, turėtų būti sumažintas proporcingai vykusio posėdžio laikui. Atitinkamai 2022 m. gegužės 17 d. teismo posėdis truko nuo 9 val. 11 min. iki 10 val. 07 min., nors sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad gynimas minėtame posėdyje užtruko 2 val., todėl ši išlaidų suma taip pat mažintina. Pirmosios instancijos teisme buvo atliekami išsamūs proceso veiksmai, įrodymų tyrimas, išklausytos baigiamosios kalbos, atsikirtimai, kaltinamojo paskutinis žodis. Bylos apimtis nėra laikytina didele (pirmosios instancijos teisme bylą sudarė 3 tomai), joje kaltinimai buvo pareikšti vienam asmeniui dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo. Teisiamųjų posėdžiu metu buvo apklausti 8 proceso dalyviai, gynybos paslaugos buvo teikiamos kokybiškai. Išnagrinėjus bylą pirmos instancijos teisme, gynėjas paruošė motyvuotą ir išsamų apeliacinį skundą, kuris aukštesnės instancijos teisėjų kolegijos nuosprendžiu yra tenkinamas. Visgi, atsižvelgtina, jog apeliacinio skundo argumentai iš esmės atitiko ir baigiamųjų kalbų metu išsakytą gynybos poziciją, jokie nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme tiriami nebuvo. Baigiamojo kalboje, kurios rengimas įvertintas žymia, tačiau pagrįsta 800 Eur suma, buvo analizuojami proceso dalyvių parodymai, kurių dalis perkelta ir į apeliacinį skundą. Neabejotina, kad rengiant apeliacinį skundą ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, bylos medžiaga gynybai buvo žinoma. Tokiu būdu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir apimtį, taip pat tai, kad tas pats gynėjas E. A. gynė ir pirmosios instancijos teisme, proceso išlaidos dėl apeliacinio skundo surašymo mažintinos iki 800 Eur.

49. Vadovaujantis 2022 m. balandžio 27 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 429, patvirtinto „Prašymų atlyginti išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas paslaugas baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimo tvarkos aprašo“ 2.1 papunkčiu, prašymus dėl priteistų išlaidų atlyginimo nagrinėja ir išlaidas atlygina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, todėl šios išlaidos priteistinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį, kuriuo E. A. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmę, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

E. A. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

E. A. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nukentėjusiojo Š. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

- kompaktinius diskus su vaizdo ir garso įrašais (1 t., b. l. 163, 173), kompaktinį diską su nuotraukomis ir USB laikmena, saugomus prie baudžiamosios bylos atskiruose vokuose (3 tomas), palikti prie baudžiamosios bylos.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išteisintajam E. A. 2843,50 Eur už patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.