Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovui E. A. dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl santuokos nutraukimo ir kitų susijusių klausimų. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti laikiną dukros A. A. gyvenamąją vietą su ieškove; 2) priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnametei dukrai, kas mėnesį mokant po 1 064 Eur iki einamojo mėnesio 10 dienos į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), mokamą nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Laikino išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti ieškovę.

2. Ieškovė prašymą grindė tuo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių kyla reali grėsmė ginčo šalių dukros turtiniams ir neturtiniams interesams. Todėl atsakovui nevykdant pareigos išlaikyti dukrą, neabejotinai dukros turtinės ir asmeninės neturtinės teisės nukentės, nes ieškovė nėra pajėgi viena išlaikyti dukros.

3. Ieškovė prašė nustatyti laikiną dukros gyvenamąją vietą su ieškove. Nurodė, kad ginčo šalių dukra faktiškai gyvena su ieškove. Ieškovė tinkamai užtikrina dukros būtinas gyvenimo sąlygas ir jos poreikius. Taip pat prašo priteisti laikiną išlaikymą dukrai po 1 064,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos, iki byloje įsiteisės galutinis sprendimas. Pažymėjo, kad dukros mėnesinės išlaidos ugdymui (darželiui) sudaro beveik 500 Eur. Be šių neabejotinai svarbių vaiko poreikių ugdymui, ne mažiau svarbūs poreikiai yra maistui, pragyvenimui, sveikatai ir pan. Todėl šiuo atveju, spręsdamas dėl laikino išlaikymo dukrai priteisimo, teismas neturėtų apsiriboti teismų praktikoje orientaciniu kriterijumi laikomu minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Pagrindiniai teismo nutarties motyvai:

4.1. Konstatavo, kad šioje bylos stadijoje nėra pakankamo pagrindo manyti, jog būtina skubiai taikyti specialias laikinąsias apsaugos priemones vaiko interesams apsaugoti. Teismas pabrėžė, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis šeimos bylose yra užtikrinti nepilnamečio vaiko interesų apsaugą tik tais atvejais, kai yra reali ir pakankamai pagrįsta grėsmė jo turtinėms ar asmeninėms neturtinėms teisėms iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra preliminarios, teismas šioje stadijoje neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo ir nesprendžia ginčo esmės, o tik vertina, ar yra akivaizdus jų taikymo būtinybės poreikis.

4.2. Spręsdamas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, teismas pažymėjo, kad ši priemonė yra išimtinio pobūdžio ir taikytina tik tada, kai nustatoma reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės arba kai esama vaiko gyvenamoji aplinka yra nesaugi ir jos pakeitimas būtinas. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad atsakovo elgesys, gyvenimo būdas ar finansinė padėtis keltų grėsmę esminiams vaiko interesams ar kad atsakovas negalėtų užtikrinti vaikui tinkamų sąlygų augti ir vystytis. Teismas taip pat pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog vaikas faktiškai gyvena su ieškove ir kad ieškovė rūpinasi jo poreikiais, savaime nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę, nes bylos medžiaga nepatvirtina, kad dabartinė vaiko situacija būtų nesaugi ar pažeidžianti jo prioritetinius interesus. Be to, teismas akcentavo, kad laikinas gyvenamosios vietos nustatymas vienam iš tėvų, neišnagrinėjus bylos iš esmės, gali sukurti prielaidas galutiniam sprendimui ir sudaryti palankesnę padėtį vienam iš tėvų formuoti stipresnį ryšį su vaiku, todėl tokios priemonės taikymas turi būti itin atsargus ir pagrįstas tik aiškiai nustatyta būtinybe.

4.3. Pažymėjo, kad ieškovės argumentai dėl atsakovo netinkamo elgesio, mažo įsitraukimo į vaiko auklėjimą ar buvimo užsienyje iš esmės nebuvo pakankamai pagrįsti konkrečiais duomenimis, kurie leistų daryti išvadą apie realią grėsmę vaiko interesams. Todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo skubiai keisti esamą situaciją ir nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su ieškove.

4.4. Dėl laikino išlaikymo priteisimo teismas nurodė, kad nors abiejų tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus yra imperatyvi ir išlaikymo klausimas bet kokiu atveju turės būti išspręstas nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau laikino išlaikymo dydis šioje stadijoje gali būti nustatomas tik preliminariai. Teismas atkreipė dėmesį, kad laikino išlaikymo priteisimo klausimas turi būti sprendžiamas remiantis tikėtinu vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties įvertinimu, tačiau šioje proceso stadijoje nėra galimybės detaliai ir visapusiškai ištirti visų reikšmingų aplinkybių, todėl laikinas išlaikymas turi būti pagrindžiamas aiškiais ir pakankamais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad ieškovė prašė priteisti itin didelę – 1 064 Eur per mėnesį – išlaikymo sumą, tačiau pateikti duomenys tokio dydžio būtinybės nepatvirtino. Nors ieškovė nurodė, kad vaiko ugdymo išlaidos darželiui sudaro beveik 500 Eur per mėnesį, teismas nustatė, kad pateikti mokėjimo dokumentai tokios sumos nepatvirtina. Taip pat teismas kritiškai įvertino dalį ieškovės nurodytų išlaidų, pažymėdamas, kad kai kurios jų nėra nuolatinio pobūdžio ir negali būti vertinamos kaip įprastos kasmėnesinės vaiko išlaikymo išlaidos.

4.5. Pabrėžė tai, kad laikino išlaikymo priteisimo klausimas šiuo atveju negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos aplinkybių, ypač kai laikina vaiko gyvenamoji vieta su ieškove nenustatyta. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad nėra pakankamo pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovės prašomo dydžio laikiną išlaikymą, nes toks reikalavimas šioje stadijoje nebuvo pakankamai įrodytas. Galutinį ir tikslų išlaikymo dydį teismas nurodė nustatysiantis tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, įvertinęs visus vaiko poreikius, abiejų tėvų turtinę padėtį ir kitus reikšmingus duomenis.

4.6. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė nei realios grėsmės vaiko interesams, kuri pateisintų laikinos gyvenamosios vietos nustatymą, nei pakankamo pagrindo priteisti prašomo dydžio laikiną išlaikymą. Dėl to prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

III. Atskirojo skundo argumentai

5. Atskiruoju skundu ieškovė (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

5.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą šeimos byloje. Jos vertinimu, kai tarp tėvų yra realus ginčas dėl vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos, teismas privalo laikinai sureguliuoti situaciją vaiko interesų labui, pirmiausia nustatydamas vaiko laikiną gyvenamąją vietą. Ieškovė pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės tokio pobūdžio bylose skirtos ne tik krizinėms situacijoms, kai būtina skubiai keisti vaiko gyvenamąją vietą, bet ir atvejams, kai tėvai gyvena skyrium ir nėra teisiškai aišku, su kuriuo iš jų vaikas turi gyventi iki galutinio sprendimo priėmimo. Todėl, ieškovės manymu, teismas nepagrįstai taikė praktiką, aktualią grėsmės ar pavojaus situacijoms, nors šiuo atveju buvo prašoma ne pakeisti, o pirmą kartą nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą.

5.2. Pažymi, kad pats teismas nustatė, jog tarp šalių egzistuoja nesutarimai dėl dukros išlaikymo ir bendravimo tvarkos, todėl būtent šios aplinkybės ir patvirtina būtinybę laikinai sureguliuoti teisinę situaciją. Ieškovės teigimu, nenustačius laikinos vaiko gyvenamosios vietos, lieka teisinis neapibrėžtumas, kuris sudaro prielaidas tolimesniems tėvų ginčams dėl vaiko buvimo vietos, ugdymo ir kasdienių sprendimų priėmimo. Ieškovės vertinimu, toks neapibrėžtumas pats savaime kenkia vaiko psichologinei gerovei ir neatitinka geriausių vaiko interesų principo.

5.3. Dėl laikino išlaikymo priteisimo ieškovė nurodo, kad teismas nepagrįstai susiejo šį klausimą su laikinos gyvenamosios vietos nenustatymu ir būtent dėl to visiškai atmetė jos prašymą dėl laikino išlaikymo. Ieškovės nuomone, toks motyvavimas yra ydingas ir prieštaringas, nes vaiko teisė į išlaikymą yra savarankiška, imperatyvi ir negali priklausyti nuo to, ar teismas tuo pačiu metu nustatė laikiną gyvenamąją vietą. Ieškovė pabrėžia, kad atsakovas jau ilgą laiką neteikia dukrai jokio išlaikymo, todėl teismo atsisakymas priteisti net minimalų laikiną išlaikymą iš esmės pažeidžia vaiko teisę į materialinį aprūpinimą bylos nagrinėjimo metu.

5.4. Nurodo, kad teismas be pakankamo pagrindo nukrypo nuo nusistovėjusios praktikos dėl orientacinio minimalaus išlaikymo dydžio, nors pats nutartyje buvo nurodęs, jog toks orientacinis dydis egzistuoja ir jo papildomai įrodinėti nereikia. Pažymi, kad net jeigu teismui kilo abejonių dėl prašomos 1 064,00 Eur sumos pagrįstumo, tai savaime nesudarė pagrindo apskritai atsisakyti priteisti bent minimalų laikiną išlaikymą. Ieškovės vertinimu, teismo pasisakymai apie ypač didelę prašomą sumą reiškia išankstinį ir perteklinį vaiko poreikių vertinimą laikinųjų apsaugos priemonių stadijoje, nors tokios aplinkybės turėtų būti išsamiai analizuojamos nagrinėjant bylą iš esmės.

5.5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino duomenis apie vaiko poreikius. Ieškovė pažymi, kad dukra lanko privatų darželį, todėl jos ugdymo, priežiūros ir maitinimo išlaidos yra žymiai didesnės nei įprastu atveju, ir tai pagrindžia didesnio nei orientacinio laikino išlaikymo poreikį. Jos teigimu, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina tiek darželio ugdymo kainą, tiek maitinimo išlaidas, o teismo išvada, kad šios išlaidos nebuvo pakankamai pagrįstos, neatitinka bylos medžiagos. Be to, ieškovė pažymi, kad kai kurios vaiko išlaidos yra sezoninės ar metinės, todėl jų paskirstymas per 12 mėnesių buvo klaidingai suprastas kaip nuolat kiekvieną mėnesį patiriamos tapačios išlaidos. Dėl to, jos vertinimu, teismas neteisingai ir neišsamiai suprato vaiko poreikių apimtį ir pobūdį, o tai lėmė neteisėtos nutarties priėmimą.

6. Atsiliepimo į ieškovės atskirąjį skundą byloje nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

9. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove ir laikino išlaikymo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

10. Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai.

11. Laikinosioms apsaugos priemonėms šeimos bylose (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami socialiai reikšmingi klausimai, tokie kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt., prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečio vaiko interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų. Esant tam tikroms aplinkybėms, įrodančioms, jog nepagrįstai nukentės pirmiausia vaiko, taip pat ir vaiko tėvų ar vieno iš jų interesai ar iškils reali grėsmė jų teisėms ir teisėtiems interesams, teismas imasi laikinųjų apsaugos priemonių.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. CK 3.65 straipsnyje ,,Laikinosios apsaugos priemonės“ įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms. CK 3.65 straipsnyje įtvirtinta teisės norma laikytina bendrąja CK trečiosios knygos ,,Šeimos teisė“ normų reglamentuojamiems santykiams, kartu – specialiąja kitų įstatymų atžvilgiu, todėl teismas gali joje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-71-687/2020).

13. Taigi, pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose lemia jų specifika – yra būtina apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – ir šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms. Kitaip tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama laikinai sureguliuoti situaciją tam, kad, kol dar nėra išnagrinėtas ginčas iš esmės, būtų apsaugoti vaikų interesai ir užtikrinamas padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumas.

14. Pasikeitus aplinkybėms, byloje dalyvaujantys asmenys gali kreiptis dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 straipsnis).

15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas tik preliminariai vertina šalių nurodytas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, tačiau tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės.

Dėl laikinos nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove

16. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą šeimos byloje. Jos vertinimu, kai tarp tėvų yra realus ginčas dėl vaiko išlaikymo ir bendravimo tvarkos, teismas privalo laikinai sureguliuoti situaciją vaiko interesų labui, pirmiausia nustatydamas vaiko laikiną gyvenamąją vietą. Ieškovė pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės tokio pobūdžio bylose skirtos ne tik krizinėms situacijoms, kai būtina skubiai keisti vaiko gyvenamąją vietą, bet ir atvejams, kai tėvai gyvena skyrium ir nėra teisiškai aišku, su kuriuo iš jų vaikas turi gyventi iki galutinio sprendimo priėmimo. Todėl, ieškovės manymu, teismas nepagrįstai taikė praktiką, aktualią grėsmės ar pavojaus situacijoms, nors šiuo atveju buvo prašoma ne pakeisti, o pirmą kartą nustatyti vaiko laikiną gyvenamąją vietą.

17. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg siaurai aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtį šeimos bylose. CK 3.65 straipsnyje įtvirtintos laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti nepilnamečio vaiko interesų apsaugą viso proceso metu, kol bus išspręstas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo ar bendravimo tvarkos. Šių priemonių paskirtis nėra apsiribojusi vien tik situacijomis, kai būtina skubiai pakeisti vaikui nesaugią gyvenamąją aplinką. Laikinoji vaiko gyvenamoji vieta gali būti nustatoma ir tais atvejais, kai tarp tėvų kyla ginčas dėl vaiko priežiūros, gyvenimo ar išlaikymo klausimų ir siekiama proceso laikotarpiu sukurti aiškų ir stabilų teisinį režimą.

18. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus, matyti, kad pats teismas nustatė, jog tarp šalių egzistuoja nesutarimai dėl nepilnametės išlaikymo ir bendravimo tvarkos. Tokia situacija rodo, kad tarp tėvų yra kilęs ginčas dėl dalies su vaiko priežiūra susijusių klausimų. Esant tokiai procesinei situacijai, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos siekiant proceso metu aiškiai apibrėžti vaiko gyvenimo organizavimo tvarką iki galutinio ginčo išsprendimo. Todėl vien aplinkybė, kad vaikas faktiškai gyvena su vienu iš tėvų, savaime nepaneigia poreikio teisiškai įtvirtinti šią situaciją laikinu procesiniu sprendimu, kai tarp tėvų yra kilęs ginčas dėl kitų su vaiku susijusių klausimų.

19. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas savo atsiliepime į ieškinį yra nurodęs neprieštaraujantis, jog nepilnametė dukra gyventų su motina. Tai patvirtina, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl pačios vaiko gyvenamosios vietos. Todėl laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove ne tik atitinka jau susiklosčiusią faktinę situaciją, bet ir neprieštarauja atsakovo procesinei pozicijai byloje. Esant tokioms aplinkybėms, laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas iš esmės tik teisiškai įtvirtina tarp šalių faktiškai egzistuojančią ir atsakovo neginčijamą vaiko gyvenimo tvarką.

20. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje akcentavo, kad laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas yra išimtinio pobūdžio priemonė ir gali būti taikomas tik esant grėsmei vaiko interesams ar būtinybei skubiai keisti vaiko gyvenamąją aplinką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks šios priemonės aiškinimas yra per siauras. Teismų praktikoje laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas taikomas ir tais atvejais, kai tėvai gyvena skyrium ir nėra susitarimo dėl vaiko gyvenimo organizavimo, nes tokia priemonė padeda išvengti galimų konfliktų ir užtikrina stabilumą ir aiškumą nepilnamečiui proceso metu.

21. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su apeliantės argumentu, kad nenustačius laikinosios vaiko gyvenamosios vietos išlieka tam tikras teisinis neapibrėžtumas. Nors bylos duomenys patvirtina, kad nepilnametė faktiškai gyvena su ieškove ir ši rūpinasi kasdiene vaiko priežiūra, tačiau tarp šalių egzistuojant ginčui dėl išlaikymo ir bendravimo tvarkos tokia situacija nėra teisiškai sureguliuota. Laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas leidžia aiškiai apibrėžti, su kuriuo iš tėvų vaikas gyvena proceso metu ir kas faktiškai organizuoja kasdienę vaiko priežiūrą, taip sumažinant galimų konfliktų riziką bei užtikrinant vaiko gyvenimo stabilumą proceso laikotarpiu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti šią laikinąją apsaugos priemonę ir nustatyti nepilnametės laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove, todėl ši skundžiamos nutarties dalis keistina.

Dėl laikino išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo

22. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo laikino išlaikymo priteisimo klausimą su laikinosios gyvenamosios vietos nenustatymu ir dėl to visiškai atmetė jos prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentais.

23. Pažymėtina, kad vaiko teisė į išlaikymą yra imperatyvi ir kyla iš įstatymo. Pagal CK 3.192 straipsnį, abu tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o ši pareiga nepriklauso nuo to, ar teismas tuo pačiu metu yra nustatęs vaiko gyvenamąją vietą ar ne. Todėl vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė laikinosios vaiko gyvenamosios vietos, savaime nesudarė pagrindo atsisakyti spręsti laikino išlaikymo klausimo. Net ir kilus abejonių dėl apeliantės prašomos 1 064 Eur dydžio išlaikymo sumos pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę įvertinti ir nustatyti mažesnį, preliminarų išlaikymo dydį, atitinkantį orientacinį minimalų išlaikymo kriterijų, iki kol būtų išsamiai įvertintos visos reikšmingos aplinkybės nagrinėjant bylą iš esmės.

24. Spręsdamas dėl laikino išlaikymo dydžio, teismas turi atsižvelgti į orientacinį minimalios mėnesinės algos, reikalingos kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui, kriterijų. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismas, spręsdamas nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio klausimus, vadovaujasi orientaciniais kriterijais. Bylose dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo orientaciniu kriterijumi taikytina CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė kiekvienam vaikui negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą. Esant vienodai pareiškėjų turtinei padėčiai, minimaliems vaikų poreikiams užtikrinti abu tėvai prie vaiko išlaikymo privalo prisidėti vienodai. Lietuvos Respublikoje nuo 2026 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga yra 1 153,00 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2025 m. spalio 16 d. nutarimas Nr. 700), atskaičius mokesčius – 846 Eur. Be to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą ir Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir šalpos pensijomis, tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-687/2020, 33 punktas). Šiuo metu vaiko išmokos dydis yra 129,50 Eur. Todėl orientacinis išlaikymo dydis, tenkantis vienam iš tėvų, jų turtinei padėčiai esant lygiavertei, yra apie 423,00 Eur neatskaičius vaiko universalios išmokos, o atskaičius išmoką – 358,25 Eur per mėnesį. Orientacinio kriterijaus nustatymas iš esmės reiškia tai, kad jo įrodinėti civilinėse bylose dėl išlaikymo dydžio nustatymo nereikia.

25. Apeliantė pagrįstai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nurodė orientacinį minimalų išlaikymo dydį, tačiau nepaisant to apskritai atsisakė priteisti bet kokį laikiną išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad vien abejonės dėl prašomos sumos dydžio pagrįstumo nesudarė pagrindo visiškai atmesti prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo. Tokiais atvejais teismas gali taikyti mažesnės apimties laikinąją apsaugos priemonę ir priteisti mažesnę sumą.

26. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vėliau buvo priimta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 19 d. nutartis, kuria ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikino išlaikymo nepilnametei dukrai priteisimo – buvo patenkintas ir iš atsakovo nepilnametės išlaikymui priteistas laikinas išlaikymas po 300 Eur kas mėnesį nuo šios nutarties priėmimo dienos iki galutinio teismo sprendimo byloje priėmimo. Taigi laikino išlaikymo klausimas bylos nagrinėjimo metu jau yra išspręstas ir šios dalies faktinė situacija yra sureguliuota. Todėl šios skundžiamos nutarties dalies keisti nėra pagrindo.

27. Pažymėtina, kad apeliantės argumentai dėl vaiko poreikių dydžio, įskaitant išlaidas privačiam darželiui, maitinimui bei kitas vaiko išlaikymo išlaidas, gali būti reikšmingi sprendžiant galutinį išlaikymo dydžio klausimą nagrinėjant bylą iš esmės, kai bus atliktas išsamus įrodymų tyrimas ir vertinimas. Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių stadijoje teismas neprivalo galutinai nustatyti viso vaiko išlaikymo poreikio dydžio, o sprendžia tik dėl preliminarios laikinos priemonės taikymo būtinybės.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl keistina skundžiamos nutarties dalis dėl nepilnametės laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo, nustatant nepilnametės gyvenamąją vietą su ieškove, o kita nutarties dalis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 2 d. nutarties dalį dėl vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo ir ieškovės R. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.

Nustatyti nepilnametės A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove R. A. (asmens kodas duomenys neskelbtini) iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.