- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-670-719-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Bronė Vidzėnienė
- Nukentėjusysis
- V. P.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-670-719/2013
Teisėjas Donatas Jatužis Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2013 m. lapkričio 20 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Ričardo Gilio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. P. apeliacinį skundą dėl 2013-07-05 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d. (2007-12-14 veika), 154 str. 1 d. (2007-12-28 veika), 154 str. 1 d. (2009 metų veika), 154 str. 1 d. (2010-09-08 veika) išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 1 d., požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 2 p.), o pagal BK 155 str. 1 d. (2009 metų veika) ir 155 str. 2 d. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 155 str. 1 d. ir 155 str. 2 d. (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) padaryme. Nuosprendžiu V. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamu nuosprendžiu A. C. buvo kaltinamas tuo, kad 2007-12-14 Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), viešai, girdint atvykusiems policijos pareigūnams, V. P. vaikams, motinai ir kaimynams, teigė, kad ji – V. P. negali auginti sūnaus, vadino bloga mama, žemindamas ją kaip motiną, neva ji neturinti gyvenamojo ploto, esanti kaip „bomžas“, todėl negalinti auginti sūnaus, tokiu būdu ją apšmeižė. Be to A. C. buvo kaltinamas tuo, kad 2007-12-28 kreipdamasis į Panevėžio apygardos teismą apšmeižė V. P. nurodydamas, kad ji prieš mamą naudojo psichologinį smurtą, klastojo dokumentus, papirkinėjo pareigūnus, kad V. P. individuali įmonė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėjo mokesčių valstybei, kad ji nedirba visuomenei naudingo darbo, yra tinginė, veltėdė, iš kreditorių išviliojo pinigus apgaulės būdu, vadino „kyšininke“, tokiu būdu apšmeižė ją. Be to A. C. buvo kaltinamas tuo, kad 2008-01-22 atsiuntė V. P. asmenį žeminančią ir įžeidžiančią SMS žinutę, - „na žiurke ko pridusai su bylom, varyk daugiau bylų visas mėšlas ką tu prišikai mums, gyvenime tau išlys skersai šiknos, tu esi dvasios ubage ir aš su nukentėjusiais pasistengsiu tave įkišt už grotų“, tokiu būdu raštu įžeidė jos garbę ir orumą. Be to A. C. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. pabaigoje, kaimynams ir pažįstamiems skleidė informaciją siekdamas pažeminti V. P., teigė, kad norėdama užvaldyti namą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), suklastojo parašą testamente, pavogė dokumentus, tokiu būdu šmeižė ją žinodamas, kad tėvas atėmė jam teisę į (duomenys neskelbtini) esantį namą. Be to A. C. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. pabaigoje, pažįstamiems ir kaimynams girdint įžeidinėjo V. P. sakydamas, kad ji be moralinių vertybių, elgiasi nepadoriai ir veda amoralų gyvenimo būdą, primeta ir nustato jai psichinę ligą, vadina „bandyte“, „vagile“, „žudike“, „veltėde“. Be to, A. C. buvo kaltinamas tuo, kad 2010-09-08 Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK pateikė prašymą, kuriame V. P. viešai niekinama, įžeidinėjama, šmeižiama visoms instancijoms, nurodant, kad ji aikštinga, abejotinos moralės principų, nevengia korumpuotų santykių su įvairiomis institucijomis, tokiu būdu ją apšmeižė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji V. P. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-07-05 nuosprendžio dalį, kuria A. C. išteisintas dėl 2007-12-14, 2007-12-28, 2008-01-22 ir dėl 2010-09-08 veikų, priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. C. būtų pripažintas kaltu pagal BK 154 str. 1 d. (2007-12-14 veika), 154 str. 1 d. (2007-12-28 veika), 155 str. 2 d. (2008-01-22 veika), 154 str. 1 d. (2010-09-08 veika), o taip pat tenkinti pareikštą 100000 Lt neturtinės žalos civilinį ieškinį. Apeliantė nurodo, jog aplinkybę, kad A. C. 2007-12-14 padarė nusikalstamą veiką, patvirtina ir liudytojai B. L., J. A., S. T., o be to 2008-07-14 pats A. C. apklausos protokole patvirtino, kad vadino ją (V. P.) aferiste ir valkata. Pažymi, jog tokia informacija neatitinka tikrovės, kadangi tuo metu ji gyveno (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, o šį faktą patvirtina ir byloje esantys duomenys. Nurodo, jog A. C. pats yra nurodęs, jog ji (V. P.) labai nuoširdžiai rūpinasi sūnumi, jį myli, kas leidžia daryti išvadą, kad 2007-12-14 A. C. policijos pareigūnams, jos kaimynams bei artimiesiems pasakydamas, kad ji (V. P.) yra benamė ir bloga motina, tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y. suprato, kad ją šmeižia, ir norėjo taip elgtis. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje pripažino liudytojų J. A., B. L. ir S. T. parodymus nenuosekliais, liudytojų J. A. ir S. T. parodymus nepatikimais. Pabrėžia, jog pastarieji asmenys taip pat yra ir A. C. giminaičiai (S. T. yra ir A. C. krikšto mama), todėl jie yra tiek pat artimi tiek jai (V. P.), tiek ir A. C., dėl ko darytina išvada, kad liudytojų parodymus teismas nepagrįstai pripažino nepatikimais. Mano, jog skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai pripažinta, jog A. C. veiksmuose nėra tyčios. Dėl 2007-12-28 veikos apeliantė nurodo, jog niekada nebuvo teista pagal BK 225 ar 227 str., 182 str. ar 300 str., o baudžiamojoje byloje yra pateikta informacija iš Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kuri patvirtina, kad ji yra visiškai atsiskaičiusi su valstybe, savivaldybių biudžetiniais ir valstybės pinigų fondais, dėl ko A. C. jos apibūdinimas kaip nusikaltimus darančio asmens labai pažemino ir pakirto aplinkinių pasitikėjimą ja. Pabrėžia, jog A. C. taip pat paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jos suklastotą tėvo parašą testamentuose, kadangi šios informacijos neatitikimą tikrovei įrodo 2009-12-02 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas Nr. 11-3241(09), kuriuo nustatyta, kad 1985-12-12 A. C. testamente pasirašė pats A. C., dėl ko A. C. paskleista žeminanti ir pakertanti pasitikėjimą informacija buvo melaginga. Apeliantė taip pat nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje Panevėžio miesto apylinkės teismas nepagrįstai pažymėjo, jog pranešimo pateikimas teismui nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu, nes pateikiant pranešimą nebuvo siekiama ištirti pateikiamą informaciją ir toks tyrimas nebuvo atliekamas, kadangi tokia teismo argumentacija yra prieštaringa, o be to A. C. siekdamas išsiaiškinti galimai pažeidimų padarymą neturėjo skleisti žinomai melagingą ir žeminančią informaciją. Dėl 2008-01-22 veikos apeliantė pabrėžė, jog atsiųsdamas įžeidžiančio pobūdžio trumpąją žinutę A. C. siekė ją (V. P.) pažeminti ir įžeisti. Mano, jog skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai konstatavo A. C. kaltės nebuvimą bei galimą tinklalapio (duomenys neskelbtini) teikiamų paslaugų panaudojimą pačiam nustatant siuntėjo ir gavėjo telefono numerius bei pranešimo turinį, kadangi siekiant pasinaudoti pastaruoju tinklalapiu ir iš jo siųsti trumpąsias žinutes, prieš tai reikia atlikti telefono numerio registraciją ir patvirtinimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog nagrinėjamu atveju iš svetimo telefono numerio sau trumposios žinutės atsiųsti negalima. Pabrėžia, jog A. C. atsiųsta trumpoji žinutė yra įžeidžiančio ir žeminančio turinio, o kaltininkas siekė tyčia įžeisti ir pažeminti, suvokdamas įžeidžiančių žodžių prasmę, dėl ko A. C. veiksmuose, priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė Panevėžio miesto apylinkės teismas, yra BK 155 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Dėl 2010-09-08 veikos apeliantė nurodo, jog A. C., 2010-09-08 Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK pateikdamas prašymą, kuriame dėstė, įžeidžiančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, priešingai nei tai vertino teismas skundžiamame nuosprendyje, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją tokiu būdu padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str.
Atsikirtimu į pateiktą apeliacinį skundą A. C. prašo atmesti V. P. apeliacinį skundą. Nurodo, jog pateiktas apeliacinis skundas neturi pagrindo, o pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nurodo, jog su apeliaciniame skunde išdėstytais kaltinimais nesutinka, kadangi byloje dalyvavę liudytojai teigė skirtingus parodymus dėl 2007-12-14 įvykių, vadovavosi emocijomis bei negalėjo tiksliai nurodyti aplinkybių, pats niekada ir niekam nėra viešai kalbėjęs apie apeliantės sveikatos būklę, išskyrus tą atvejį, kuomet buvo suabejojęs apeliantės sveikatos būkle dėl jos įtempto ir varginančio gyvenimo būdo, atlikęs eksperimentą pateikė duomenis dėl galimo trumpųjų žinučių siuntimo iš internetinio tinklalapio nurodant bet kokį siuntėjo telefono numerį. Be to, A. C. atsikirtime pabrėžia, jog liudytojų parodymai apie 2007-12-14 įvykį yra klaidingi ir melagingi, kadangi tuo metu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje nieko ypatingo nėra įvykę (ką patvirtina ir 2008-01-22 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimas), mano, jog apeliantė liudytojus į (duomenys neskelbtini), Panevėžyje kvietė iš anksto sugalvojusi provokaciją, kuri ateityje galimai teiktų finansinę naudą. Atsikirtime taip pat nurodoma ir tai, jog Panevėžio miesto prokuratūros nutarime 2010-09-28 baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00059-08, 2 lapo, 2 pastraipoje nustatyta aplinkybė, kad apeliantės sūnus liudijo, jog prieš V. P. jis (A. C.) nenaudojo nei smurto nei fizinės jėgos, o be to panaši aplinkybė nustatyta ir Panevėžio miesto prokuratūros nutarime 2008-12-09 baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00059-08. A. C. taip pat pabrėžia ir tai, jog Panevėžio miesto prokuratūros nutarime 2010-09-28 baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00059-08, 4 lapo, 6 pastraipoje teigiama, kad įvertinus surinktus duomenis nustatyta, kad apeliantė O. C. varžė jos teises ir laisvę, negerbdama geros moralės principų ją skriaudė, darydama žalą, o panašiai nurodoma ir Panevėžio miesto prokuratūros nutarime 2008-12-09 baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00059-08, 2 lapo, 3 pastraipoje, kur nustatyta, kad V. P. prieš savo mamą O. C. naudojo smurtą ją tampydavo, stumdydavo. Teigia, jog apeliantė buvo savavališkai užgrobusi jo namus ir turtą vykdė savo nusikaltimus, o liudininkai ir pati apeliantė įvykdė sunkų nusikaltimą laikinai apriboję jo teisėtus veiksmus ir jį patį įkalinę jo nuosavuose namuose. Be to, A. C. nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu pats pripažino apeliantę pavadinęs žodžiais „valkata“ ir „aferistė“, tačiau teismas nustatė, kad šiais žodžiais buvo apibūdintas V. P. gyvenimo būdas bei požiūris į gyvenimą, o tokie žodžiai nėra įžeidžiantys bei necenzūriniai. Pabrėžia, kad apeliantės pateiktame privataus kaltinimo skunde nurodomos aplinkybės dėl viešo kitų asmenų akivaizdoje vykusio jos užgauliojimo yra nepagrįstos, kadangi pats nuo 2008 m. gyvena Vilniuje ir tikrai niekada nevyko į Panevėžį, norėdamas pasityčioti iš V. P.. Taip pat mano, jog pati apeliantė, siekdama išprovokuoti įvairias situacijas bei iš jų pasipelnyti, veikia nusikalstamai, o be to V. P. pateiktas privataus kaltinimo skundas yra asmeninio turtinio pobūdžio konflikto pasekmė (ką patvirtina Panevėžio miesto prokuratūros nutarimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-2-00059-08 ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-01-22 nutarimas), o pateikti kaltinimai yra abstraktūs, nekonkretūs, nenurodomas galimo nusižengimo konkretus laikas ir vieta.
Teismo posėdyje išteisintojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, leidžiančių A. C. pripažinti kaltu pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Priimdamas skundžiamą nuosprendį Panevėžio miesto apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
FPagal BK 154 str. numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 str. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t.y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t.y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą ir sąmoningai tai daro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Pagal BK 155 str. 2 d. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos.
Apeliacinės instancijos teismas dėl 2007-12-14 veikos visiškai pritaria apylinkės teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytiems motyvams, jog byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad A. C. būtų siekęs sąmoningai paniekinti ar pažeminti V. P., paskleisdamas apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp V. P. ir A. C. 2007 m. gruodžio mėnesį vyko asmeninio pobūdžio konfliktas dėl to, kad V. P. raginama nesikraustė iš namo, esančio (duomenys neskelbtini) Panevėžyje, kurį A. C. jau buvo pardavęs. Be to, iš bylos medžiagos matyti ir tai, jog V. P. apie tai, jog namas, kuriame ji gyvena ir kuris tuo metu dar priklausė A. C., bus parduotas, buvo informuota dar 2006 m. vasarą, tačiau į tai nekreipė dėmesio, o tik A. C. kėlė pretenzijas, jog išsikraustys iš namo tik tuomet, kai šis nupirks jai butą, dėl ko A. C. ėmėsi aktyvių veiksmų ir bandė pats iškeldinti V. P. iš namo (1 t., 136-137, 140-144 b.l.). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu A. C. neneigė, kad iškeldinimo metu kilus konfliktui tarp jo ir V. P., kuri nenorėjo geruoju išsikraustyti iš namo, galėjo pavartoti įžeidžiančius žodžius, tačiau nesiekdamas apšmeižti nukentėjusiosios, o tik išsakydamas savo nuomonę apie V. P. vedamą gyvenimo būdą, kuris jam nebuvo priimtinas. A. C. taip pat pažymėjo, jog dėl tuo metu jo atliktų veiksmų siekiant iškeldinti V. P. policijos komisariate buvo pradėtas ir atliktas tyrimas, tačiau nustačius, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (1 t., 154-155). Šiuo atveju apygardos teismas visiškai sutinka su skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta išvada, jog ir V. P. pakviestų liudytojų B. L., J. A. ir S. T. duoti parodymai taip pat, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo V. P., neleidžia daryti išvados, jog A. C. tyčia siekė šmeižti nukentėjusiąją, juo labiau kad bylos aplinkybės leidžia išteisintojo poelgį įvykio metu vertinti kaip emocijų proveržį susidariusioje situacijoje bei vykusio tarpusavio konflikto išdavą, o ne sąmoningą siekį įžeisti V. P.
Dėl 2007-12-28 A. C. veikos V. P. Panevėžio miesto apylinkės teismui pateiktame privataus kaltinimo skunde nurodė, jog A. C. 2007-12-28 kreipdamasis į Panevėžio apygardos teismą apšmeižė ją nurodydamas, kad ji prieš mamą naudojo psichologinį smurtą, klastojo dokumentus, papirkinėjo pareigūnus, kad V. P. individuali įmonė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėjo mokesčių valstybei, kad ji nedirba visuomenei naudingo darbo, yra tinginė, veltėdė, iš kreditorių išviliojo pinigus apgaulės būdu, vadino „kyšininke“, tokiu būdu apšmeižė ją. Taigi šiuo atveju V. P. kaltino A. C. ją šmeižus dėl to, jog pastarasis kreipėsi į teisėsaugos institucijas norėdamas išsiaiškinti jam įtarimą keliančias aplinkybes. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas šiuo atveju visiškai sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo padarytomis išvadomis, jog teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl galimai pažeistų teisių gynimo numato ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucija, bet ir BPK bei kiti įstatymai. Kiekvienas asmuo, manydamas, kad buvo pažeistos teisės bei siekdamas apginti tas teises ir išsiaiškinti tiesą, turi teisę veikti teisinėmis priemonėmis – kreiptis į kompetentingas institucijas. Priešingai nei nurodoma V. P. apeliaciniame skunde tokie A. C. veiksmai, atsižvelgiant į tuo metu tarp V. P. bei A. C. vykusį asmeninį turtinio pobūdžio konfliktą, nesudaro pagrindo tvirtinti, jog tokiu būdu buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 154 str. 1 d. Taip pat pastebėtina ir tai, jog yra atmetami V. P. argumentai, jog A. C. kreipusis į teismą ir nurodžius, jog ji galimai padarė nusikatamas veikas, tai ją pažemino bei tokia informacija pakirto pasitikėjimą ja, kadangi V. P. nenurodė jokių duomenų, patvirtinančių tokius teiginius, juo labiau kad ši informacija buvo pateikta ne bet kokiam subjektui, o teisėsaugos institucijai.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog A. C. padarė BK 155 str. 1 ir 2 d. numatytas nusikalstamas veikas V. P. atsiųsdamas įžeidžiančio turinio trumpąją žinutę. Nagrinėjamu atveju, ką tinkamai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, nėra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog būtent A. C. V. P. atsiuntė jos nurodytą trumpąją žinutę. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat neleidžia daryti neginčijamos išvados, jog 2008-01-22 būtent A. C. atsiuntė apeliantei nurodyto turinio trumpąją žinutę, dėl ko nėra jokio pagrindo A. C. pripažinti kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių A. C. paaiškinimus.
Pateiktame apeliaciniame skunde taip pat nėra jokių argumentų, kurių pagrindu būtų galima nesutikti ar abejoti apylinkės teismo sprendimu priimant išteisinamąjį nuosprendį A. C. atžvilgiu dėl 2010-09-08 veiksmų pagal BK 154 str. 1 d. Šiuo atveju A. C. buvo kaltinamas 2010-09-08 Panevėžio apskrities VPK Panevėžio miesto PK pateikęs prašymą, kuriame viešai niekino, įžeidinėjo, šmeižė visoms instancijoms V. P., nurodant, kad ji aikštinga, abejotinos moralės principų, nevengia korumpuotų santykių su įvairiomis institucijomis, tokiu būdu ją apšmeižė, t.y. padarė BK 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką kreipdamasis į teisėsaugos institucijas. Kaip minėta pirmiau bei nurodyta skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje, kreipimasis į teisėsaugos institucijas yra akivaizdus bandymas tarpusavio konfliktus spręsti teisinėmis priemonės, dėl ko tokie veiksmai negali būti vertinami kaip šmeižimas.
Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami bei neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju A. C. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiosios V. P. apeliacinį skundą atmesti.