- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-04
- Bylos Nr.
- I-5595-764/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- I. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos I. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jos naudai priteisti 30 000 Eur neturtinę žalą.
Pagrįsdama savo reikalavimą pareiškėja nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) nuo 2013 metų vasario mėnesio vidurio tris savaites ir nuo 2013-07-03 iki 2013-08-22 buvo gydoma pažeidžiant galiojančius teisės aktų reikalavimus, nes palatos buvo perpildytos, vienam asmeniui tenkantis palatos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, o tai pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką laikytina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 str. pažeidimu. Tuo metu pareiškėja buvo nėščia, todėl kamerų perpildymas sukėlė jai itin didelių nepatogumų. Pareiškėja buvo priversta miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte. Šios lovos nebuvo pritaikytos nėščiajai, nes nebuvo kopėtėlių. Pareiškėja buvo priversta tabako dūmais užterštu oru. Palatoje nebuvo įrengtas sėdimas klozetas, todėl pareiškėjai kilo papildomų sunkumų. Nepakako natūralios šviesos, dirbtinė taip pat siekė tik 110 liuksų. Grindų ir sienų paviršiai nebuvo lygūs, kameros kas mėnesį nebuvo valomos. Buvo įsiveisę buitinių kenkėjų. Dėl laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėja patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, buvo pažeminta jos garbė ir orumas. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 ir 6.250 str. nuostatas bei nuoseklią nacionalinių ir tarptautinių teismų praktiką, dėl patirtų išgyvenimų ji turi teisę reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 12–15) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad LAVL pareiškėja buvo gydoma laikotarpiais nuo 2013-02-28 iki 2013-03-19 ir nuo 2013-07-02 iki 2013-08-22 (Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, plotas 15,39 kv. m, 8 lovos). Duomenų, kiek asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma su pareiškėja, LAVL neturi, nes galiojantys teisės aktai neįpareigoja jų rinkti ir sisteminti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų skaičiui ir turi suteikti sveikatos priežiūros paslaugas visiems atvykstantiems asmenims. Be to, skirstydama nuteistuosius ir / ar suimtuosius į palatas, LAVL turi užtikrinti Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytų izoliavimo reikalavimų laikymąsi. LAVL palatos remontuojamos eilės tvarka taip, kad būtų užtikrinti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai. Visos LAVL palatos inventoriumi aprūpinamos atsižvelgiant į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35 p. nustatytus reikalavimus. Sanitariniam mazgui įrengti LAVL turi būti taikomos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 p. nuostatos, o ne Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, nes ji taikoma naujai rekonstruotiems arba naujai statomiems laisvės atėmimo vietų pastatams. LAVL teritorijoje rūkyti draudžiama, todėl yra iškabinti įspėjamieji ženklai. Kita vertus, administracija negali būti atsakinga už tai, kad asmenys pažeidžia nustatytus draudimus. Nagrinėjamu atveju negali būti nustatytos CK 6.271 str. išvardytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys. Pareiškėja, reikšdama reikalavimą atlyginti žalą, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jai padarytos žalos faktą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjos I. T. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.
Bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde suformuluodamas materialinį teisinį reikalavimą (skundo dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo pagrindą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d. 7 ir 8 p.). Pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas nustato nagrinėjamos bylos ribas bei pasirinktą gynybos būdą. Priimdamas sprendimą teismas negali pakeisti pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ir peržengti nagrinėjamos bylos ribas.
Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pareiškėja grindžia tuo, kad LAVL buvo laikoma orumą žeminančiomis, antisanitarinėmis sąlygomis, nes kameros buvo perpildytos, trūko šviesos, kamerose buvo rūkoma, įsiveisę buitinių kenkėjų, neįrengtas sėdimas klozetas, lovos nepritaikytos nėščiosioms.
Pagal teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 p., iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja LAVL buvo gydoma laikotarpiais nuo 2013-02-28 iki 2013-03-19 ir nuo 2013-07-02 iki 2013-08-22 (Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 21, plotas 15,39 kv. m, 8 lovos), iš viso 69 dienas.
Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, jei nėra objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėja laikytų asmenų skaičių, visos abejonės vertintinos jos naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad 69 dienas I. T. nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 kv. m vienam asmeniui tenkantis palatos plotas.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-19 redakcija) (toliau – Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punkte nustatyta, jog, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kuriame įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Pareiškėja taip pat teigia, kad palatoje Nr. 21 nebuvo sėdimo unitazo. Pagal Lietuvių kalbos žodyną, unitazas – klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 21 buvo įrengtas sėdimas unitazas, taigi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nebuvo pažeistos.
Pareiškėja taip pat teigia, kad patyrė didelių nepatogumų, kadangi buvo priversta miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, kad pati pareiškėja pasirinko savo teisių įgyvendinimo būdą ir į LAVL administraciją dėl netinkamų sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte pareiškėja buvo priversta ne dėl LAVL administracijos nurodymo, o dėl susitarimo su kitomis nuteistosiomis / suimtosiomis.
Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Teismų praktikoje pripažįstama, kad LAVL patalpose ir teritorijoje iškabindama informaciją apie draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje tinkamai užtikrina jai teisės aktuose nustatytas pareigas. Paaiškėjus, kad nuteistieji ir / ar suimtieji šį draudimą pažeidžia, pareiškėja turėjo teisę kreiptis į LAVL administraciją ir informuoti, kad yra pažeidžiamos jos teisės. LAVL negali būti atsakinga už tai, kad kiti nuteistieji / suimtieji nepaiso draudimo ir rūko palatose. Be to, teismui pateiktame pareiškėjos gydymo stacionare istorijos išraše (b. l. 16, 17), priešingai, nei nurodyta skunde, pažymėta, kad ji rūko. Vadinasi, skunde pareiškėja pateikė neteisingus duomenis, taip siekdama suklaidinti teismą. Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad pati pareiškėja galėjo nepaisyti nustatyto draudimo ir rūkyti palatose.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Atsižvelgus į ribotas kalinamų asmenų galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Kitos pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos abstrakčiais teiginiais, todėl teismo nevertintinos. Pareiškėjos argumentus, kad kamerose buvo įsiveisę buitinių kenkėjų paneigia LAVL pateikti įrodymai apie UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ginčui aktualiu laikotarpiu atliktus patikrinimus bei naikinimo darbus (b. l. 26–29).
Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Pareiškėja teigia, kad dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis ji patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, buvo pažeminta jos garbė ir orumas.
Įvertinęs tai, kad LAVL pareiškėjai nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, teismas konstatuoja, kad ji patyrė tam tikrus nepatogumus. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi jos sveikata, psichinė ar fizinė būklė ar ji būtų patyrusi tokius neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu pagal Konvencijos 3 str., teismas nenustatė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja netinkamomis sąlygomis būtų laikoma sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jos orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 69 dienos, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio jos fizinei ar psichinei sveikatai, konstatuoja, kad I. T. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyrusi, jei būtų laikoma teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėja atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai priteistina 690 Eur neturtinė žala. Teismas nenustatė, kad jos patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 690 Eur sumą laiko adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 88 str. 1 ir 5 p., 132 ir 134 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos I. T. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai I. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 690 (šešių šimtų devyniasdešimties) Eur neturtinę žalą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.