Kauno apygardos teismo nuosprendis

viešame tei­siamajame posė­dyje iš­na­grinėjo bau­džia­mąją bylą, kurio­je:

J. G., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, bedarbis, gyv. (duomenys neskelbtini), ne­teis­tas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo ko­dekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. 2016 m. spalio 23 d. tarp 19 ir 20 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto su savo tėvu S. G. metu, peiliu vieną kartą dūrė jam į pilvo dešinę pusę ir kumščiu vieną kartą smogė jam į veidą, taip padarė jam durtinę-pjautinę kiau­ry­mi­nę pilvo dešinės pusės žaizdą su skrandžio – storosios žarnos raiščio ir storosios žarnos pažeidimu, tokiais veiksmais tyčia sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – tėvo S. G. sveikatą, tai yra pa­darė nusikaltimą, numatytą BK 135 straips­nio 2 dalies 3 punkte.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusi­kal­timo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų inten­sy­vumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio me­tu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinė nutartis Nr. 2K-22/2013).

BK 135 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis – kaltė gali pa­si­reikš­ti tik tyčia – tiesiogine arba netie­sio­gi­ne (BK 15 str.). Tiek nukentėjusysis S. G., tiek kal­ti­na­masis J. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad konfliktas tarp jų įvy­ko neti­kė­tai. Tuomet J. G. ir smogė nu­ken­tėjusiajam peiliu, kurį prieš tai išsitraukė iš kišenės ir atsilenkė. Byloje nėra duomenų, kad J. G. būtų turėjęs išanks­tinį tikslą sunkiai su­ža­lo­ti savo tėvą. Kaltinamasis dūrė netikėtai, tik vieną kartą. Teismas spren­džia, kad nuro­dy­to­mis ap­linkybėmis kal­tinamojo tyčia smogti nu­ken­tėjusiajam peiliu kilo staiga, reaguojant į S. G. elgesį – grėsmingą prisiartinimą prie kaltinamojo. Įver­ti­nęs byloje ištirtų įro­dymų bei nustatytų ap­lin­ky­bių visumą teismas sprendžia, kad kal­ti­na­masis J. G., bū­da­mas pa­kal­ti­na­mas (b. l. 83), pa­kan­­ka­mos gyvenimo patirties (25 metų amžiaus), staiga ki­lu­sio buitinio kon­flikto metu smog­damas S. G. gana ilgu, smai­liu ir aštriu peiliu į pa­vo­jingą sveikatai pilvo sritį, negalėjo ne­su­prasti, jog tokie jo veiks­mai pa­vo­jingi kito asmens sveikatai, nu­matė įvairius savo veiksmų padarinius – įvairaus sunkumo nuken­tė­ju­sio­jo sveikatos sutrikdymą, ir jų siekė. Jį tenkino bet kokio sunkumo nu­ken­tėjusiojo sveikatos su­trik­dymas, todėl atsakomybė kyla pagal padarinius. Esant šioms aplinky­bėms, teis­mas kons­tatuoja, jog J. G. savo šeimos nario – tėvo S. G. sveikatą sunkiai su­trik­dė veikdamas neapibrėžta tyčia.

Kaltinamasis J. G. nurodė, kad su tėvu kartais būdavo konfliktai, kai šis būdavo išgėręs, kad tėvas prieš dūrimą jam peiliu šoko link kaltinamojo, kad tėvui dūrė staiga, būdamas labai susijaudinęs. Nukentėjusysis S. G. iš esmės neneigė šių faktų, nors ir tvirtina, kad dėl gir­tumo detalių neprisimena. Šios aplinkybės, taip pat faktas, kad konfliktas vyko namuose, kur grįžęs blaivus kaltinamasis rado neblaivų nukentėjusįjį ir netvarką namuose, patvirtina, kad konfliktinė situa­ci­ja prasidėjo dėl nukentėjusiojo kaltės, kad nukentėjusiajam pirmam pradėjus konfliktą, kaltinamasis netikėtai peiliu dūrė nu­ken­tėjusiajam. Tačiau įvertinęs visumą bylos duomenų – nukentėjusiojo girtumo laipsnį įvykio metu, nukentėjusiojo konfliktiško elgesio pobūdį, aplinkybę, kad nukentėjusysis ir anks­čiau buvo konfliktavęs su kaltinamuoju be smurto, kad nukentėjusysis neturėjo jokių pavojingų įrankių, kad kal­ti­na­masis šiomis aplinkybėmis išsitraukė iš kišenės lenktinį peilį, atsilenkė jį, teis­mas kons­ta­tuoja, jog nukentėjusiojo S. G. veiksmai prieš J. G. – girto staigus prisiartinimas prie kaltinamojo, neteikė pa­grin­do jam spręsti, kad kilo pa­vo­jus jo svei­ka­tai ar gyvybei, ir atsirado bū­ti­numas gintis, t. y. smogti peiliu nukentėjusiajam į pilvą, taip sunkiai su­trik­dant S. G. svei­katą. Tokie kalti­na­mo­jo veiksmai neatitiko kėsinimosi pavojingumo, realumo ir akivaizdumo sąly­gų, nustatytų BK 28 straips­nio 2 dalyje. Teismas sprendžia, kad J. G. padaryto sunkaus S. G. svei­ka­tos sutrikdymo nėra pagrindo vertinti kaip padaryto peržengiant būtinosios gin­­ties ribas.

Konstatuojant, kad sunkus sužalojimas padarytas staiga labai susijaudinus, būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti pagrindinė priežastis, išprovokavusi su­ža­lojimą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kal­tininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio su­sijaudinimo ir sužalojimo. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė ar teismo psi­chologinė – psi­chia­trinė ekspertizė, tačiau tokia ekspertizė skiriama tik turint duomenų, duodančių pa­grindą manyti buvus fiziologinio afekto būseną. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka daryti išvadai, kad kaltinamasis, darydamas jam inkriminuotus veiksmus, nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, nes po S. G. sužalojimo domėjosi jo sveikatos būkle, siūlė iškviesti pagalbą, t. y. elgėsi visiškai racionaliai. Neblaivaus nukentėjusiojo elgesys neabejotinai buvo netinkamas ir pro­vo­kuojantis, tačiau vertinti jį kaip galėjusį sukelti J. G. fiziologinio afekto būseną, nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Juolab, kad iš bylos duomenų, įsikaitant paties kaltinamojo parodymus, matyti, kad jo konfliktas su tėvu kilo dėl pastarojo agresyvaus elgesio, tačiau tokių konfliktų jau buvo ir anks­čiau. Teismas, įvertindamas aukščiau apibūdintą nukentėjusiojo elgesį prieš pat smūgį jam peiliu, nema­to pagrindo vertinti jį kaip neteisėtą ar itin įžeidžiantį, peržengiantį paprasto buitinio barnio sąly­gas, ir teikiančio pagrindo kvalifikuoti kaltinamojo veiką kaip sunkų žmogaus sveikatos sužalojimą staiga labai susijaudinus (BK 136 str.). Tačiau nurodytus nukentėjusiojo veiksmus teismas ver­tina kaip rizikingus ir provokuojančius.

Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad J. G., veikdamas netie­sio­gine tyčia sunkiai trikdė savo šeimos nario – tėvo sveikatą, todėl jo veika teisingai kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Bausmės skyrimas ir kiti klausimai

J. G. inkriminuotas BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikal­ti­mas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 str. 6 d.), už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo dvejų iki dvylikos metų. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 str.) svarbu ne tik tinkamai kva­lifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką pada­riu­siam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. BK 41 straipsnis greta kitų bausmės tikslų (bendroji pre­vencija, nubaudimas, kelio naujiems nu­si­kal­timams užkirtimas) išskiria bausmės teisin­gu­mo tikslą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teis­mo paskirta bausmė turi atitikti padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kal­ti­nin­ko as­me­nybės pa­vo­jingumą. Įstatymų lei­dėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nus­ta­ty­da­mas sank­ci­ją už nu­si­kal­timą, įvertina tipinį (rū­šinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau tam tikromis ap­linkybėmis pa­darytas nusikal­timas, formaliai atitinkantis rūšinius įstatyme numatytos ka­te­gorijos nu­sikaltimo po­žymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Be to, nusi­kal­ti­mus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. BK 54 straips­nio 1 dalis nus­tato, kad teis­mas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straips­nio, nu­matančio atsa­komybę už pada­ry­tą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso ben­dro­sios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisin­ga, įsta­ty­mų leidėjas nu­ma­tė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atve­jais pas­kir­ti bausmę, nenu­matytą bau­džiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje.

Teismas, skirdamas bausmę J. G., atsižvelgia į nusikalstamos vei­kos pobūdį ir pa­vo­jingumo laips­nį – nors kal­ti­na­mojo padaryta nusikalstama veika priskirta la­bai sun­kių nusikaltimų ka­te­go­rijai, tačiau jo padarytos veikos pasekmės nėra negrįžtamos. Byloje nėra duomenų, kad nuken­tė­ju­sia­jam S. G. būtų užfiksuoti kokie nors po sužalojimo atsiradę lie­ka­mie­ji sveikatos pa­blo­gėjimo reiškiniai. Pats S. G. nurodė, kad yra visiškai pasveikęs, kaltina­ma­jam jokių pre­tenzijų neturi, prašo neskirti jam laisvės atėmimo. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, konfliktas ir tyčia padaryti nu­si­kals­tamą veiką kilo staiga, ūmiai, dėl rizikingo nukentėjusiojo elgesio. J. G. anks­­čiau nebu­vo teistas (b. l. 76), administracine tvarka nebuvo baustas (b. l. 77), dėl psichinių susir­gi­mų nesigydė (b. l. 83), priklausomybės ligų įskaitoje neužregistruotas (b. l. 85), nedirba (b. l. 78), re­gis­truotas darbo biržoje (b. l. 125). Iš visų šių aplinkybių teis­mas turi pagrindo spręsti, kad J. G. nėra linkęs nusikalsti ir nu­sikalto atsitiktinai.

Bylos duomenys patvirtina, kad J. G. pats iš karto pranešė apie padarytą veiką atvy­ku­siems pareigūnams, t. y. savo kaltę dėl savo tėvo sužalojimo – smūgio peiliu į pilvą ir smūgio kumš­čiu į veidą kaltinamasis sava­noriškai pripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pra­džios, nuosekliai išdėstė visas savo nu­si­kalstamos veikos padarymo aplinkybes. Dėl savo nusikalstamų veiksmų jis nuoširdžiai ap­gailestavo. Teisme visas aplinkybes J. G. taip pat patvirtino ir pri­pažino savo kaltę, kad peiliu dūrė S. G., ką teismas pri­pa­žįsta visiškai atitinkant visus by­los įrodymus ir esant teisin­ga. Bylos teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis ne tik pripažino savo kaltę, bet išreiškė apgai­les­ta­vi­mą dėl pa­da­ryto. Šiomis aplinkybėmis teismas sprendžia, kad yra visos sąlygos pri­pa­žinti esant BK 59 straips­nio 1 dalies 2 punkte numatytą J. G. atsakomybę leng­vi­nan­čią aplinkybę.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (vei­kos padarymui įta­kos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kalti­nin­ko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nu­ken­­tėjusiojo veiks­mus. Teismų praktikoje rizikingu laikomas toks elgesys, kai nu­kentėjusysis neat­sar­giai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nu­ken­tė­ju­sysis leng­va­bū­diškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nu­si­kalstamą kalti­nin­ko veiką prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Spren­džiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizi­kin­gas nukentė­ju­sio as­mens elgesys, teis­mas turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo mo­ra­lės nor­­moms, buvo įžei­džiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pa­vo­jin­gi, netei­sė­ti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys Nr. 2K-377/­2011, 2K-450/­2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-21/2016).

Iš bylos medžiagos ir aplinkybių matyti, kad įvykio dieną tarp kaltinamojo ir jo tėvo kilo konf­liktas, neblaivus S. G. pradėjęs triukšmauti, šūkauti, keiktis prieš kaltinamąjį, nenustojo ir po pastarojo pastabų, pakankamai grėsmingai puolė prieš ­jį. Nuken­tė­ju­siojo veiks­mai buvo gana įžei­džiantys ir agresyvūs. Todėl teis­mas šiuos nu­ken­tėjusiojo tyčinius veiks­mus vertina kaip moraliai ne­pri­­im­ti­nus, rizikingus, nukreiptus į kal­tinamąjį, kurie nulė­mė staigią kaltinamojo reak­ciją ir nu­si­kals­tamą veiką prieš nuken­tė­ju­sįjį. Nukentėjusysis S. G. buvo stipriai neblaivus, kas, teismo nuo­mo­ne, turėjo didžiausią įtaką konfliktinei situa­cijai kilti. Įvertinęs šias ap­lin­kybes teis­mas pri­pa­žįsta, kad toks nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme ir pripažįsta tai J. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Teismų praktikoje ši lengvinanti ap­lin­kybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam at­ly­gino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-7-287/2009, 2K-579/2010, 2K-534/2013, 2K-560/2014). Kauno teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė 569,41 Eur ieškinį dėl žalos atlyginimo už S. G. gydymą (b. l. 106). Kaltinamasis pateikė teismui mo­kėjimo nurodymą (b. l. 126), iš kurio matyti, kad Valstybinei ligonių kasai 2017-05-02 su­mo­kėjo 569,41 Eur. Teismas, įvertinęs, kad J. G. atlygino civiliniam ieškovui visą ieškiniu rei­ka­lau­jamą sumą, šią aplinkybę pripažįsta kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Kaltinamojo atsa­ko­mybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Pagal BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiek­vieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusi­kals­ta­mą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuo­širdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.

Nors nukentėjusysis pats paskambino bendruoju pagalbos telefonu, tačiau atvykus pareigū­nams kaltinamasis savo noru prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, pateikė nusikaltimo įrankį – peilį, teikė išsamius parodymus apie nusikalstamos veikos padarymą, tuo padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teis­mui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir nuoširdžiai gailisi. Kaltinamasis visiškai atlygino nuken­tė­ju­sio­jo S. G. gydymo išlaidas. Kitokios turtinės žalos nusikaltimu nebuvo padaryta. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad byloje yra sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 1 dalyje, tei­kian­čios pagrindą taikyti J. G. BK 62 straipsnio nuos­ta­tas ir paskirti jam švelnesnę baus­mę.

Teismo manymu, byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti apie mažesnį kaltina­mo­jo J. G. asmenybės bei jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, todėl teismas daro išvadą, kad J. G. paskyrus ir minimalią inkriminuoto nusikaltimo sank­cijoje nu­ma­ty­tą dvejų metų laisvės atė­mi­mo bausmę savo rūšimi ji būtų per griežta. Tokios baus­mės paskyrimas aiškiai prieš­tarautų ir tei­sin­gumo prin­ci­pui, nepasiektų bausmei keliamų tikslų. Teismo nuomone, baus­mės tikslai – su­lai­kyti kal­ti­na­mą­jį nuo nu­si­kals­ta­mų veikų darymo, atimti galimybę daryti naujas vei­kas bei už­tik­rin­ti tei­sin­gu­mo prin­cipo įgy­ven­di­ni­mą (BK 41 str. 2 d.), gali būti pasiekti, o pati bausmė atitiks tei­sin­gu­mo bei protingumo prin­ci­pus ir pas­kyrus švel­nesnę, nei nustatyta BK 135 straipsnio 2 dalies sank­cijoje, bausmės rūšį – laisvės apribojimą (BK 62 str. 3 d. 3 p.), nustatant maksimalų BK 48 straipsnio 2 dalyje nu­matytą šios baus­mės dydį ir paskiriant įpareigojimą, kuris galėtų turėti tei­gia­mą įtaką jo elgesiui. Kadangi kalti­namasis padarė smurtinę nusikalstamą veiką, jis įpareigotinas neatlygintinai išdirbti nus­­ta­tytą kiekį valandų svei­katos priežiūros, globos ir rūpybos įstai­go­se ar nevalstybinėse orga­ni­za­ci­jo­se, kurios rūpinasi neįga­liaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos rei­kalingais žmonėmis (BK 48 str. 6 d. 5 p.).

Ikiteisminio tyrimo metu J. G. 2016-10-23 buvo sulaikytas BPK 140 str. tvarka, paleistas – 2016-10-24 (b. l. 45, 47). Su­lai­kymo laikas įskai­tomas į kaltinamajam skiriamą bausmę BK 65 ir 66 straipsnių tvarka. 2016-10-24 J. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pa­si­žadėjimas neiš­vyk­ti (b. l. 69-70). Kadangi kaltinamajam skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi laisvės apribojimo bausmė, kardomoji priemonė pa­naikinama nuo bausmės vykdymo pradžios.

Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 569,41 Eur civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo Vals­ty­binei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos už nu­ken­­tė­ju­siojo S. G. gydymą (b. l. 106-111). Kaltinamasis J. G. pateikė mokėjimo pavedimą (b. l. 126), iš kurio matyti, kad J. G. sumokėjo visą ieškiniu reikalaujamą pinigų sumą. Kauno te­ri­torinė ligonių kasa civilinio ieškinio atsisakė, kadangi žalą J. G. atlygino. Kadangi ci­vilinis ieškovas ieškinio atsisakė, procesas dėl civilinio ieškinio nutraukiamas (BPK 107 str.).

Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti – peilis, kuris buvo nusikaltimo įrankis, sau­gomas Kauno AVPK Kauno miesto Panemunės policijos komisariato daiktų saugykloje (b. l. 24, 25), byloje nebereikalingas, prašymų grąžinti peilį nepateikta, jis yra mažavertis, todėl sunaikinamas (BPK 94 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis BPK 297, 301, 302 straipsniais, 303 straipsnio 2 da­li­mi, 304, 305 ir 307 straipsniais teismas

nusprendžia:

J. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 straips­nio 2 dalies 3 punkte, ir vado­vau­jantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 3 punktu, nubausti jį laisvės apri­bo­ji­mu dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neatlygintinai išdirbti 200 (du šimtus) valandų per paskirtą lais­vės apribojimo laikotarpį sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse orga­nizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas).

Pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunktį, 66 straipsnį į paskirtą bausmę įskaičius laiką, J. G. išbūtą laikinajame su­lai­kyme – 2016 m. spalio mėn. nuo 23 d. iki 24 d. (vieną parą), vieną sulaikymo dieną pri­ly­ginus dviem lais­vės apribojimo dienoms, galutinę bausmę nustatyti laisvės apribojimą vieneriems metams vienuolikai mėne­sių dvidešimt aštuonioms dienoms.

Bausmės pradžią J. G. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Kardomąją priemonę J. G. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuo bausmės vykdymo pradžios.

Procesą dėl Kauno teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutraukti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti – lenktinį peilį – sunaikinti.

Dėl nuosprendžio per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teis­mą.