Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo A. J. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas AB DNB bankas prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad šiuo atveju byloje esant įrodymams, kad kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumas yra pripažintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, kuris pagal CPK 18 straipsnį turi privalomą galią, pirmosios instancijos teismas pagrįstai į juos atsižvelgė. Ieškovas, pažeisdamas CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, kvestionuoja įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytus faktus dėl sutarties nutraukimo teisėtumo. Pažymi, kad ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad kokie nors konkretūs išieškojimo veiksmai yra vykdomi. Atkreipia dėmesį į tai, kad išieškojimas ieškovo prašymu jau yra sustabdytas Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, nes ieškovas ginčija antstolės nustatytas turto vertes, varžytynių procedūras. Kadangi išieškojimas šiuo metu iš ieškovo turto nevyksta, tai ir stabdyti išieškojimo vykdymo nėra jokio faktinio pagrindo. Ieškovas nenurodė, dėl kokių priežasčių reikalingas pakartotinis išieškojimo vykdymo proceso sustabdymas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010).

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-524/2011, kuria teismas paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB NORD banko ieškinį atsakovui A. J. dėl skolos priteisimo pagal šalių sudarytą 2007 m. spalio 16 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-08-68, kuriuo iš atsakovo ieškovo naudai priteista 144 880 eurų (500 000 Lt) skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos teisme iškėlimo dienos 2009 m. liepos 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje 3K-3-387/2012 Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 14 d. nutartį panaikino ir civilinę bylą nutraukė. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi Nr. 699V/2009 buvo patenkintas pareiškėjo AB DnB NORD banko (ieškovo) pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo ir iš A. J. (kasatorius) įkeisto nekilnojamojo turto priteista išieškoti 241 534,17 euro negrąžinto kredito, 7 775,48 euro nesumokėtų palūkanų už negrąžintą kreditą, 17 234,95 euro delspinigių, iš viso: 266 544,60 euro, 132 Lt žyminio mokesčio bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo visos negrąžintos skolos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo dienos, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Įsiteisėjusi hipotekos teisėjo nutartis įrodo, jog šioje byloje ieškovo pareikštas reikalavimas priteisti skolą ir palūkanas pagal kreditavimo sutartį teismo jau yra išspręstas ir įgyvendinamas užvedus vykdomąją bylą Nr. 0007/10/02332 (vykdomojo rašto Nr. 699V-2009), t. y. vykdomas teismo procesinis sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių (AB DNB banko ir A. J.), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (skolos pagal 2007 m. spalio 16 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2700-2007-08-68 priteisimo, skolininkui laiku neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų). Esant nurodytoms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kurios motyvais buvo priimta pirmosios instancijos teismo nutartis, išnyko pagrindas vertinti, ar minėti išaiškinimai atitinka prejudicinių faktų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, esmę (CPK 182 str. 2 p., 279 str. 4 d.). Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą sprendžia pareikšto prašymo ir atskirojo skundo ribose. Kadangi civilinė byla, kurioje išduoti vykdomieji dokumentai pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą, nutraukta, išnyko pagrindas spręsti klausimą dėl išieškojimo vykdymo sustabdymo pagal išduotus vykdomuosius dokumentus pagal minėtą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėja tik išieškojimo vykdymo proceso sustabdymo byloje Nr. 699V/2009 dėl priverstinio skolos išieškojimo ribose.

Kaip minėta, teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus tam, kad įsitikintų, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas neturi vertinti materialiųjų ieškinio reikalavimų pagrindo, be to, pareikšti reikalavimai turėtų būti vertinami kiekvieną kartą individualiai. Pažymėtina, kad skirtingas bylų pobūdis gali lemti ir prima facie reikalavimų vertinimo apimtis. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl neteisėto kreditavimo sutarties nutraukimo, reikalavimo skolą sumokėti prieš terminą pripažinimo neteisėtu bei kreditavimo sutarties sąlygų panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tokio pobūdžio bylose ieškinio priėmimo stadijoje nėra galimybės daryti vienareikšmišką prielaidą dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo, kadangi argumentai dėl sutarties sąlygų negaliojimo gali būti nagrinėjami tik bylą sprendžiant iš esmės, ir kiekvienu atveju motyvai vertinami individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusio teisinio santykio konkrečias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju iš ieškinyje nurodytų aplinkybių matyti, kad tikimybė priimti ieškovui palankų sprendimą nepaneigta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negalėjo pasisakyti dėl ieškinio dalyko, tačiau privalėjo vertinti tik ieškinio tikėtiną pagrįstumą.

Ieškovas prašo pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą, o tuo pačiu ir atsakovo reikalavimą grąžinti visą skolą prieš terminą, negaliojančiais. Taip pat prašo pripažinti nurodytas kreditavimo sąlygas negaliojančiomis. Teismo vertinimu, ieškiniu ieškovas iš esmės siekia atidėti kredito grąžinimo terminą, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis – išvengti dėl kreditavimo sutarties termino pasibaigimo galinčių atsirasti teisinių pasekmių, susijusių su atsakovo galimybe savo reikalavimo teisę patenkinti nukreipiant išieškojimą į įkeistą ieškovo turtą. Kai kredito gavėjo prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, kreditorius įgyja teisę nukreipti savo reikalavimo patenkinimą į įkeistą turtą (CK 4.192 str.). Kredito grąžinimo termino suėjimas sąlygoja kreditoriaus teisės inicijuoti priverstinį skolos išieškojimą atsiradimą. Nors atsakovas teigia, kad byloje nėra duomenų apie pradėtą priverstinį skolos išieškojimą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos (b. l. 20-21), taip pat iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje 3K-3-387/2012, priverstinio išieškojimo procedūros jau buvo pradėtos, todėl akivaizdu, jog patenkinus ieškinio reikalavimus, o prieš tai išieškojus skolą iš įkeisto nekilnojamojo turto, galimai palankus ieškovui sprendimo įgyvendinimas pasidarytų iš esmės neįmanomas. Nesustabdžius priverstinio skolos išieškojimo ir patenkinus ieškinį galėtų kilti žalos ieškovui, o dėl jos atlyginimo reikėtų užvesti naujus teisminius procesus. Be to, nekilnojamąjį turtą pardavus, galimybė jį susigrąžinti natūra sumažėtų iki minimalios. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas.

Taip pat pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovas yra fizinis asmuo, o atsakovas – bankas, besiverčiantis kreditavimu ir turintis didelę patirtį šiuose santykiuose, todėl kreditavimo sutartį kvalifikavus kaip kylančią iš vartojimo teisinių santykių, šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra pritaikius nurodytas laikinąsias apsaugos priemones būtų išlaikoma.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, neteisingai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, dėl ko pripažintina, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina, o ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas (CPK 337 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 2 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti.

Sustabdyti išieškojimus vykdymo procese pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2009 m. birželio 16 d. nutartį byloje Nr. 699V/2009 ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjos 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį byloje Nr. 699V/2009 pagal pareiškėjo AB DNB banko (į. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)