- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-06
- Bylos Nr.
- A-63-927-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00236-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 14 – 15) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) 2009 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. (1.23)7R-10688 ir įpareigoti Teisingumo ministeriją iš esmės atsakyti į jo 2009 m. gruodžio 2 d. prašymą, t. y. koks įkainis taikomas vieno puslapio kopijai iš civilinės bylos medžiagos pagal dalyvaujančio civilinėje byloje asmens prašymą.
Pareiškėjas pažymėjo, kad Teisingumo ministerija nenurodo, kokia teisės aktų nustatyta tvarka yra vadovaujamasi nustatant mokestį už teisme esančių bylų ir jose esančių dokumentų kopijų padarymą.
Atsiliepimas
Teisingumo ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 22 – 24) prašė bylą, kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai, nutraukti.
Teisingumo ministerija nurodė, kad 2009 m. gruodžio 29 d. atsakymas pareiškėjui atitinka teisinį reglamentavimą, kad norminio teisės akto, kuriame nurodytas vienodas mokesčio dydis už vieno lapo kopijos parengimą civilinėje byloje, nėra, o tokio dydžio nustatymas priskirtinas kiekvieno teismo pirmininko kompetencijai. 2009 m. gruodžio 29 d. atsakyme išsamiai ir aiškiai atsakyta į pareiškėjo prašyme keliamus klausimus, nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis buvo duotas atsakymas, pranešta, kad dėl atitinkamo mokesčio dydžio sužinojimo pareiškėjas gali kreiptis į teismą, kuriame nagrinėjama civilinė byla. Be to, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes, tačiau pareiškėjo prašomu panaikinti skundžiamu raštu nėra nustatomos jo teisės ar pareigos. Kadangi skundžiamas raštas, kuriuo ministerija informavo pareiškėją, jog mokesčio už civilinės bylos medžiagos kopijavimą, parengimą ir išdavimą asmeniui dydžio nustatymas, priskirtinas kiekvieno teismo pirmininko kompetencijai, nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, todėl jis negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu (b. l. 39 – 41) bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. (1.23)7R‑10688 nutraukė; pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Teisingumo ministeriją iš esmės atsakyti į jo 2009 m. gruodžio 2 d. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais nepatvirtino, jog ginčijamas raštas yra neteisingas ir neatitinkantis paminėtiems teisės aktams. Teismo nuomone, Teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą, 2009 m. gruodžio 29 d. rašto Nr. (1.23)7R-10688 į pareiškėjo 2009 m. gruodžio 2 d. prašymą argumentacija yra teisinga ir atitinkanti teisės aktų nuostatoms. Rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 1 straipsnio, 2 straipsnio 1 dalies, 14 dalies, 16 dalies, 17 dalies, 3 straipsnio, 5 straipsnio, 22 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, jog ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės skundžia Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. (1.23)7R-10688, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie mokestį už išduodamus procesinius dokumentus. Rėmėsi ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies ir 14 dalies nuostatomis ir pažymėjo, kad Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. (1.23.)7R-10688 (kaip matyti iš šio rašto turinio) teisinių pasekmių nesukelia, nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje (ABTĮ 22 str. 1 d.), todėl negali būti laikomas teisės aktu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. raštas Nr. (1.23)7R-10688 nesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali būti pripažįstamas individualiu teisės aktu, skųstinu administraciniam teismui, todėl skundo dalyje panaikinti Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. (1.23)7R‑10688 bylą nutraukė. Teismo vertinimu, tenkinti pareiškėjo kitą reikalavimą – įpareigoti Teisingumo ministeriją pakartotinai atsakyti į pareiškėjo 2009 m. gruodžio 2 d. prašymą – nėra pagrindo. Atkreipė dėmesį, jog Teisingumo ministerija 2009 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (1.23)7R-10688 informavo pareiškėją, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas tiesiogiai nereglamentuoja mokesčio už teismuose esančių bylų ir jose esančių dokumentų kopijų padarymą. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad atsižvelgiant į Teismų įstatymo 102 straipsnio 1, 3 dalies, 103 straipsnio 1 dalies ir Teismų tarybos 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 11 patvirtintų Administravimo teismuose nuostatų 18, 18.6, 18.17 punktų reikalavimus, mokesčio už bylos medžiagos kopijavimą, parengimą ir išdavimą asmeniui dydžio nustatymas, priskirtinas kiekvieno teismo pirmininko kompetencijai. Pareiškėjui buvo pasiūlyta dėl atitinkamo mokesčio už dokumentų kopijavimą kreiptis į teismą, kuriame nagrinėjama civilinė byla. Teismo nuomone, Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. atsakymas pareiškėjui atitinka teisinį reglamentavimą, kad norminio teisės akto, kuriame nurodytas vienodas mokesčio dydis už vieno lapo kopijos parengimą civilinėje byloje, nėra, o tokio dydžio nustatymas, priskirtinas kiekvieno teismo pirmininko kompetencijai. Pažymėjo, jog Teisingumo ministerija 2009 m. gruodžio 29 d. atsakyme išsamiai ir aiškiai atsakė pareiškėjui į jo prašyme keliamus klausimus, nurodė teisės aktus, kuriais remiantis buvo duotas atsakymas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 48 – 49) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. atsakymas neatitinka teisinio reglamentavimo, nes nei Teismų įstatymo 102 straipsnio 1 ir 3 dalies 103 straipsnio 1 dalies, nei Teismų tarybos 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 11 patvirtintų Administravimo teismuose nuostatų 18, 18.6 ir 18.17 punktų reikalavimuose nėra reglamentuota, jog mokesčio nustatymas už bylos medžiagos kopijavimą priskirtinas kiekvieno teismo pirmininko kompetencijai.
2. Iki 2005 m. kovo 7 d. Teisingumo ministerija buvo nustačiusi kainą už kopijas, o suteikiama teisė teismų pirmininkams savavaliauti, nustatant tokias kopijų kainas, kurios neatitinka realių darbo sąnaudų.
3. Teismas, atsisakydamas į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininką ir Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, atėmė galimybę visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylai svarbias aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 52 – 53) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. atsakyme bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjui buvo paaiškinta, kad teisės akto, kuris tiesiogiai reglamentuotų mokesčio už teismuose rūsančių civilinių bylų ir jose esančių dokumentų kopijų darymą, nėra. Mokesčio už bylos medžiagos kopijavimą, parengimą ir išdavimą asmeniui dydžio nustatymas priskirtinas kiekvieno teismo pirmininko kompetencijai. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog įpareigoti atsakovą pakartotinai atsakyti į pareiškėjo prašymą, nėra pagrindo.
2. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. XIP-1409, kurio 37 straipsnyje nurodyta pakeisti 81 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „81 straipsnis. Mokestis už bylos medžiagos kopijas. Mokesčio už bylos kopijas dydžius ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija“. Todėl vienodą mokestį už civilinės bylos medžiagos kopijų dydį galės nustatyti Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tik po Civilinio proceso kodekso 81 straipsnio nuostatų pakeitimo.
3. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kokią įtaką teismo sprendimas gali turėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininkui bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.
4. Teismas pagrįstai nutraukė bylą dalyje, nes Teisingumo ministerijos 2009 m. gruodžio 29 d. atsakymas pareiškėjui nėra laikomas teisės aktu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl Teisingumo ministerijos 2009m. gruodžio 29 rašto Nr. (1.23) 7R-10688 panaikinimo ir įpareigojimo Teisingumo ministeriją iš esmės atsakyti į pareiškėjo 2009m. gruodžio 2 d. prašymą, t.y. koks įkainis pirminio parengimo vieno puslapio iš civilinės bylos medžiagos pagal dalyvaujančio civilinėje byloje asmens prašymą.
Byloje nustatyta, kad Teisingumo ministerija į pareiškėjo prašymą atsakė 2009m. gruodžio 29 d. raštu Nr. (1.23)-7R-10688, informuodama, kad Lietuvos Respublikos civilinė proceso kodeksas tiesiogiai nereglamentuoja mokesčio už teismuose esančių bylų ir jose esančių dokumentų kopijų darymą. Šiame rašte taip pat pareiškėjui buvo išaiškinta, kad pagal Teismų įstatymo 102 straipsnio 1,3 dalies, 103 straipsnio 1 dalies ir Teismų tarybos 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr.11 patvirtintų Administravimo teismuose nuostatų 18,18.6.18.7 punktus mokesčio už bylos medžiagos kopijavimą, parengimą ir išdavimą asmeniui dydžio nustatymas, priskirtinas kiekvieno teismo pirmininko kompetencijai.
Taigi, pareiškėjas iš esmės skundžia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos raštą, kuriuo pareiškėjas informuojamas apie mokesčius už išduodamus procesinius dokumentus.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo( toliau-ABTĮ) 3 straipsnį administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų ( neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas ( veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
ABTĮ 2 straipsnio 13, 14 d. apibrėžia norminio ir individualaus administracinio akto sąvoką. Tai aktai, kurie sukelia tam tikras teisines pasekmes tam tikriems subjektams. Skundžiamas Teisingumo ministerijos raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, nenustato, nepakeičia ir nepanaikina, todėl nelaikytinas teisės aktu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies prasme.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo rašto turinį, pagrįstai nusprendė, kad minėtas raštas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl nelaikytinas individualiu administraciniu aktu, kurį galima skųsti teismui. Todėl šioje dalyje teismas pagrįstai administracinę bylą nutraukė.
Taip pat byloje nustatyta, kad Teisingumo ministerija 2009. gruodžio 29 d. raštu Nr. (1.23) 7R-10688 informavo pareiškėją, apie dokumentų kopijų darymo tvarką ir apmokėjimą. Pareiškėjui išsamiai paaiškinta, kas pagal teisinį reglamentavimą sprendžia dėl mokesčio už kopijavimą. Įpareigoti Teisingumo ministeriją aiškinti minėtą reglamentavimą ar nustatyti mokesčius nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas skunde išsakė savo nuomonę, kaip turėtų būti sprendžiamas apmokėjimo už dokumentų kopijavimą civilinėse bylose klausimas. Tačiau teismas neturi pagrindo įpareigoti Teisingumo ministeriją įgyvendinti pareiškėjo nuomonę. Teisingumo ministerija išsamiai paaiškino, kad vienodas mokestis už civilinės bylos medžiagos kopijas bus nustatytas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos, pakeitus CPK 81 straipsnį, kurio pakeitimo ir papildymo projektas yra pateiktas Lietuvos Respublikos Seimui.
Pagal administravimo teismuose nuostatus administravimą teismuose vykdo atitinkamo teismo pirmininkas. Todėl Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko rekomendacijos vykdant teismo administravimą nėra privalomos kitiems( nagrinėjamu atveju-bendrosios kompetencijos) teismams.
Pirmosios instancijos teismas , teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas sprendžiant šį ginčą ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.