Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. (toliau – E. A.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 51 MGL (2500 eurų) dydžio bauda, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam sumažintą 34 MGL (1700 eurų) baudą.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. A. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 5, 6 dalimis, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilio „BMW 530D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkančią pinigų sumą – 3 500 eurų.

E. A. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki bausmės vykdymo pradžios, dokumento paėmimą nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. A. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad jis 2018 m. gruodžio 25 d., apie 8.05 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „BMW 530D“, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje daugiau negu 1,5 promilių etilo alkoholio (nustatyta 1,69 promilių etilo alkoholio).

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo E. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino (BK 68 straipsnis)

9. Aptarto teisinio reguliavimo bei konstitucinės jurisprudencijos kontekste įvertinus E. A. neteisėtus veiksmus, neabejotinai keliančius ypatingą pavojų eismo saugumui bei kitų eismo dalyvių sveikatai, manyti, jog šiuo atveju jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejų) metų laikotarpiui yra netinkama ir neproporcinga jo neteisėtų veiksmų pavojingumui, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti E. A. atsakomybę (paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones tokiam terminui, kuris skiriamas asmeniui, padariusiam lengvesnį pažeidimą, t. y. administracinį nusižengimą) nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra.

10. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad praeityje E. A. buvo ne kartą teistas, kai kurios praeityje jo įvykdytos nusikalstamos veikos buvo padarytos nuteistajam apsvaigus nuo alkoholio, kas alkoholio vartojimą teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai pripažinti nuteistojo pakartotinį nusikalstamą elgesį skatinančiu kriminogeniniu rizikos veiksniu, kurio korekcijai jokių pastangų nuteistasis nededa. Juo labiau, jog, kaip matyti iš Lietuvos informacinės teismų sistemos (LITEKO) duomenų, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 19 d. nuosprendžiu skyrus E. A. laisvės apribojimo bausmę, jos vykdymo metu namuose jis buvo rastas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo transporto priemonę neturėdamas tokios teisės, kas tik patvirtina, kad tiek į automobilio vairavimą pažeidžiant Kelių eismo taisykles, tiek ir į alkoholio vartojimą E. A. žiūri atmestinai, ką neabejotinai patvirtina ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdis. Šių aplinkybių kontekste įvertintina ir tai, kad praeityje E. A. buvo ne tik teistas, bet ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus baustas administracine tvarka, o 2011 metais Jungtinėje Karalystėje padarė analogiško pobūdžio teisės pažeidimą – vairavo transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio. Aptartos faktinės aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymas nebuvo atsitiktinis, o buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava. Nors šios aplinkybės labiau reikšmingos sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, tačiau įvertinus tai, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, šių aplinkybių įvertinimas, sprendžiant E. A. skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo klausimą, taip pat būtinas.

11. Nors tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir pateikdamas apeliacinį skundą aukštesniajam teismui nuteistasis nurodo, jog teisė vairuoti transporto priemones jam yra būtina jo darbinių funkcijų vykdymui, tačiau ši aplinkybė, įvertinus aukščiau aptartas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, nelaikytina pakankamu pagrindu E. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino sutrumpinimui. Būtent tai, kad E. A. darbas yra susijęs su automobilio vairavimu, reikalauja ypatingą dėmesį skirti prevenciniam jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės tikslui, nes sąmoningai pasirinkdamas priešingą teisei elgesį, toks asmuo kelia didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, o dėl šio asmens darbo pobūdžio (dažno transporto priemonės vairavimo) pavojus tampa dar didesnis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad savo darbo pobūdį bei darbinių funkcijų atlikimui būtiną teisės vairuoti transporto priemones poreikį, prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus, privalėjo įvertinti jis pats, o to nepadaręs – prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto nusikaltimo, riziką, todėl švelninti jo teisinę padėtį vien tik dėl nuteistojo darbo pobūdžio, kai šios aplinkybės vairuodamas transporto priemonę būdamas vidutinio neblaivumo laipsnio, neįvertino pats E. A., vertinamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog, kaip minėta, praeityje nuteistasis jau buvo baustas už analogiško pobūdžio teisės pažeidimo padarymą užsienio valstybėje, todėl jis neabejotinai žinojo tokio savo neteisėto elgesio pasekmes, tačiau jų nepaisydamas ir vėl padarė analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką. Nors minėtas faktas fiksuotas dar 2011 metais, tačiau, įvertinus tai, kad analogiško pobūdžio nuteistojo elgesys kartojasi, šis faktas, sprendžiant jam skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės termino klausimą, neturėtų būti sumenkinamas. Šio fakto egzistavimas vis tik sudaro prielaidas griežčiau vertinti nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, jo įvertinimas analizuojamu atveju yra būtinas gerbiant ne tik paties nuteistojo interesus, bet ir viešąjį interesą, t. y. kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas tokia bausme, kuri paveiktų nuteistąjį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

12. Atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje akcentuotina ir tai, kad kiekvienu atveju, sprendžiant kaltininkui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės klausimą, humaniškumo bei teisėtumo principo reikalavimai turi būti kruopščiai derinami su proporcingumo principu. Žmogaus teisių laikymasis baudžiamojo proceso metu garantuojamas ne vien tik įstatymuose nustatant kokios priemonės, kokiais atvejais gali būti taikomos, bet ir kiekvienu konkrečiu prievartos priemonių taikymo atveju, vadovaujantis proporcingumo principu. Žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones. Nagrinėjamu atveju, įvertinus aukščiau išdėstytas E. A. padarytą nusikalstamą veiką bei jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, daroma išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, taikymas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, neabejotinai neatitiktų ir aptarto proporcingumo principo reikalavimo, dėl ko keisti Kauno apylinkės teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais šioje dalyje, nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, konfiskuojant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis)

13. Nors E. A. apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio, teigiant, jog automobilis, kuriuo E. A. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, 3500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) nevertas, tačiau sutikti su šiais apelianto teiginiais ir jų pagrindu mažinti skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, ar visai neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės, nėra jokio juridinio pagrindo.

14. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Baudžiamosios poveikio priemonės skyrimo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl baudžiamojo poveikio priemonei būdingi nubaudimo, auklėjimo bei prevencijos elementai. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste akcentuotina ir BK 72 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą neabejotinai vertinamas ir šios baudžiamojo poveikio proporcingumas, įvertinant visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018). Visoms šiam klausimui išspręsti reikšmingoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurias iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas. Teisėjų kolegijos manymu, teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, taip pat turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).

15. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, automobilis „BMW 530D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo buvo įvykdytas skundžiamu nuosprendžiu E. A. inkriminuotas nusikaltimas, nuosavybės teise priklauso UAB „M. L.“, kuri neabejotinai nežinojo, jog komentuojamo įvykio dieną jai priklausantį automobilį E. A. vairuos būdamas neblaivus, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas E. A. atžvilgiu skundžiamu nuosprendžiu buvo taikytas pagrįstai. Darant šią išvadą, vis tik pažymėtina, kad tiek turto konfiskavimas, tiek ir konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas yra poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama, o nesant galimybių jos konfiskuoti, iš kaltininko neišieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aukštesnysis teismas neįžvelgia. Šios išvados nepaneigia ir E. A. finansinė padėtis, kadangi asmuo yra dirbantis, jokių duomenų apie savo neįveikiamus finansinius įsipareigojimus teismui jis nepateikė, o be to, galimas savo nusikalstamo elgesio pasekmes asmuo turėjo įvertinti prieš darydamas nusikalstamą veiką. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vertinant išimtinai turtinę asmens padėtį, susidarytų netoleruotina situacija, jog tą pačią veiką padariusių asmenų veiksmai būtų vertinami pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis). Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas, todėl, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik jis pats.

16. Nesutiktina ir su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiais, kad skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteista konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma neatitinka realios automobilio „BMW 530D“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertės. Nesutinkant su šiais apelianto motyvais visų pirma pažymėtina, kad konfiskuotino turto vertę (ją atitinkančią pinigų sumą) teismai privalo nustatyti vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai priimdami sprendimus teismai nesiima įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertina visų proceso metu surinktų bylos įrodymų; padaro klaidų dėl įrodymų turinio; remiasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų; neišdėsto teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-164-222/2019).

17. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad pagal 2018 m. spalio 25 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, automobilis iš UAB „D.“ E. A. buvo įsigytas už 3500 (tris tūkstančius penkis šimtus) eurų. O jo vidutinė rinkos vertė (be PVM) pagal VšĮ „E.“ pateiktą informaciją yra dar didesnė ir atitinka 4100 (keturis tūkstančius šimtą) eurų. Vertinant šiuo klausimu vieningai formuojama teismų praktika, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių mažesnę konfiskuotino automobilio vertę, remiamasi būtent VšĮ „E.“ pateiktas duomenimis, tuo tarpu asmeniui pateikus objektyvius duomenis, patvirtinančius mažesnę automobilio vertę, teismas, įvertinęs jų pagrįstumą ir objektyvumą, gali skirti mažesnės sumos konfiskuotino turto vertės išieškojimą, nei ta vertė nustatyta VšĮ „E.“ pažymoje. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinęs 2018 m. spalio 25 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutarties turinį, jos pagrįstumą ir patikimuma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iš E. A. turi būti konfiskuojama būtent automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta pinigų suma. Mažinti ją, kai vidutinė automobilio rinkos vertė pagal VšĮ „E.“ pateiktą informaciją atitinka 4100 (keturis tūkstančius vieną šimtą) eurų, o E. A. nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, sudarančių pakankamą pagrindą abejoti automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta automobilio verte (automobilio gedimai, apgadinimai, galintys šią vertę objektyviai sumažinti), nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

18. E. A. teiginiai, jog transporto priemonė pagal sutartį buvo grąžinta UAB „M. L.“, kurį ši įmonė vėl pardavė už 2975 (du tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt penkis) eurus, automobilis buvo parduotas apie tai nepranešus nuteistajam, vietoje to, pareikalaujant jo sumokėti 5059,23 (penkis tūkstančius penkiasdešimt devynis eurus ir 23 centus) jokios reikšmės sprendžiant konfiskuotino turto vertės nustatymo klausimą, neturi. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, UAB „M. L.“ veiksmai, t. y. automobilio paėmimas ir jo pardavimas, dėl ko nuteistasis neteko šios transporto priemonės, tačiau už ją įmonei dar turi sumokėti atitinkamą pinigų sumą, turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

19. Esant šių duomenų visumai spręstina, jog Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra, todėl jis paliekamas nepakeistas, E. A. apeliacinį skundą atmetant.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. A. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.