Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kęstučio Jucio ir Daivos Pranytės - Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. J. priteista 251,58 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui už išmokėtą nukentėjusiajai D. V. ligos pašalpą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 10 d., apie 16 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), konflikto dėl asmeninių nesutarimų su sugyventine D. V. metu, tyčia ranka sugriebė jai už dešinės rankos peties, abiem rankomis pastūmė nukentėjusiąją, o šiai nukritus, užgriuvo ant jos, abiem rankomis suspaudė nukentėjusiosios D. V. kaklą ir smaugė kol ji prarado sąmonę, tuo padarydamas nukentėjusiajai kaklo suspaudimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis kakle, veido cianoze, taškinėmis kraujosruvomis veide, kraujosruvomis akių vokų ir obuolių junginėse, ryklės gleivinėje, tai yra padarė savo šeimos nariui – sugyventinei D. V. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, t. y. kitos nuosprendžio dalies neginčija, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Bausmės skiriamos remiantis baudžiamuoju įstatymu pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei BK 61 straipsnio nuostatas. Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę R. J. buvo įvertinta, jog padarytas labai sunkus, tyčinis, baigtas nusikaltimas dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiąja, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. jis prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apygardos teismas taip pat įvertino ir kitas aplinkybes: nuteistojo šeiminę padėtį, ankstesnius teistumus (du teistumai išnykę), išsilavinimą (1 t., b. l. 87-92), administracinių nuobaudų neturėjimą (1 t., b. l. 85), taip pat tai, kad R. J. dirba, darbovietės administracijos charakterizuojamas patenkinamai, turi drausminę nuobaudą – pastabą (1 t., b. l. 97), nukentėjusiajai D. V. nekonstatuoti jokie sunkūs liekamieji reiškiniai, ji nereiškė civilinio ieškinio, nuteistasis savanoriškai atlygino teritorinės ligoninės kasos ieškinį (1 t., b. l. 75).

Nuteistojo apeliaciniame skunde minimos aplinkybės: nutrūktų įsipareigojimai antstolių kontorai, bankui ir draudimui, nes dirbdamas sumoka už turtinę žalą, lizingą ir draudimą, negalėtų padėti nedirbančiai dukrai, prognozuoja kojos operaciją, nėra pagrindas skirti švelnesnę bausmę bei pripažinti kaip pagrindą taikyti BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalį.

Įstatymo leidėjas BK 62 straipsnių, kuriuo vadovaujantis teismas gali skirti švelnesnę bausmę, negu įstatymas numato, nurodė konkrečias aplinkybes, t. y. nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Iš bylos matyti, kad 2015 m. gegužės 10 d. specializuotas pagalbos centras kreipėsi su pranešimu apie smurtą artimoje aplinkoje (1 t., b. l. 5), įtariamojo laikino sulaikymo protokole užfiksuota, kad R. J. sulaikytas 2015 m. gegužės 10 d., 20 val., (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 100). Iš ko seka, kad nuteistasis pats neatvyko ir nepranešė apie savo padarytą nusikalstamą veiką, nors nuoširdžiai gailisi, prisipažino padaręs nusikaltimą, iš dalies atlygino turtinę žalą. Taigi nesant nors vienai šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytai aplinkybei, šiuo atveju nesant nuteistojo atvykimui ir paties pranešimo apie nusikaltimą, teismas negalima skirti švelnesnės bausmės negu numato įstatymas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių taip pat nenustatyta, t. y. byloje nėra duomenų, kad R. J. išlaiko sunkia liga sergantį ar neįgalų asmenį, kuriuo nėra kam prižiūrėti, dukra yra pilnametė, nusikalstama veika padaryta tyčia ir ji baigta dėl asmeninių nesutarimų su nukentėjusiąja. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo taikyti ir šios straipsnio 2 dalies.

BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tuomet, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų ir straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų suformuotoje praktikoje nurodoma, kad teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-77/2007, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-226/2010). Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. nutrūktų įsipareigojimai antstolių kontorai, bankui ir draudimui, nes dirbdamas sumoka už turtinę žalą, lizingą ir draudimą, negalėtų padėti nedirbančiai dukrai, prognozuoja kojos operaciją, negali būti vertinamos kaip išimtinės, kurioms esant jam paskirtą bausmę būtų galima švelninti arba skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Byloje nėra kitų išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija galėtų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką visais atvejais turi būti įvertinama ne tik nuteistojo interesai, bet ir nukentėjusiojo asmens teisėtų interesų apsauga, todėl nė vieniems iš jų negali būti suteikiama prioritetinė reikšmė. Nuteistajam nenustačius išimtinių aplinkybių, nėra pagrindo taikyti švelnesnės bausmės rūšies nė numatyta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje.

Nuteistajam R. J. negali būti taikomas ir po skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojęs BK 75 straipsnio 1 dalies pakeitimas, nes įstatymo leidėjas leido atidėti bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketverius metus už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Iš bylos duomenų matyti, kad R. J. nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, todėl jam negali būti taikomas šio straipsnio pakeitimas ir atidėtas bausmės vykdymas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teisingumo principas nepažeistas, nes R. J. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra žymiai mažesnė už sankcijos vidurkį. Teismas įvertina, kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatyta bausmė laisvės atėmimas nuo 2 (dviejų) iki 12 (dvylikos) metų, o nuteistajam paskirta bausmė yra net gi artima sankcijoje numatytos bausmės minimumui.

Tokiu būdu paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. J. apeliacinį skundą atmesti.