Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-01-03 · Administracinė byla Nr. I-1164-402/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-01-03
Bylos Nr.
I-1164-402/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02087-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
K. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1164-402/2018Proceso Nr. 3-62-3-02087-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; (S) 55.1.1.;55.1.3.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 3 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo kalinamas perpildytose patalpose. Tvirtino, kad kamerose ginčo laikotarpiu buvo nuo 5 iki 9 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui trūko gyvenamojo ploto. Taip pat kamerose ir būriuose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, tualetas tupimas, be sėdimų klozetų. Pareiškėjas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą (b. l. 8-16) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažo ploto tenkančio vienam nuteistajam yra nepagrįsti, kadangi teisinis reglamentavimas nebuvo pažeistas. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų, teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Pastebėjęs tokius pažeidimus nedelsiant į atitinkamų institucijų tikrintojus turėjo galimybę kreiptis ir pats pareiškėjas, tačiau to nedarė. Konkrečiam būriui priskirtų nuteistųjų skaičius yra teoriškai maksimalus, bet praktikoje beveik niekada nepasiekiamas. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. Pažeidimų patalpose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta. Pažymėjo, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Pareiškėjas skundžiamo laikotarpio metu nesikreipė į pataisos namų direktorių, prašydamas jį pervesti į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose vienam nuteistajam tektų didesnis santykinis gyvenamojo ploto dydis. Taip pat dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, o dėl pablogėjusios psichinės sveikatos susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą. Taip pat šiais klausimais pareiškėjas nesikreipė į būrio viršininką – tiesiogiai su nuteistuoju dirbantį administracijos pareigūną, kurio viena iš pagrindinių funkcijų yra įvairių nuteistajam iškilusių pagrįstų problemų sprendimas. Pats pareiškėjas nepateikė jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta rinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2017 m. rugsėjo 26 d., jį kalinant Marijampolės pataisos namuose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, antisanitarinėmis, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis kalinimo sąlygomis.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2014-02-13 (b. l. 9).

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2014 m. Tačiau teismas vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2017-09-26 (b. l. 6), todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, sveikatos sutrikimus ir pan. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2014-02-13 iki 2014-09-25 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2014-09-26 iki 2017-09-26.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu.

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis ir Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš svarbiausių vertybių demokratinėje visuomenėje. Šios nuostatos absoliučiai draudžia kankinimus ar kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį arba baudimą, nepriklausomai nuo aplinkybių ir nukentėjusiojo elgesio (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Labita prieš Italiją (pareiškimo Nr. 26772/95) 119 p.).

Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).

Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į ben­drą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas kon­krečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) 50 p.). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Taisyklių 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2014-02-13. Remiantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-51, pareiškėjas 2014-02-17 buvo paskirtas į 121 brigadą (12 būrį). Remiantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-405, pareiškėjas 2014-11-18 buvo perkeltas iš 121 brigados (12 būrys) į 81 brigadą (8 būrys). Remiantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-487, pareiškėjas 2015-11-24 buvo perkeltas iš 81 brigados (8 būrys) į 61 brigadą (6 būrys). Remiantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-1285, pareiškėjas 2016-07-15 buvo perkeltas iš 61 brigados (6 būrys) į 212 brigadą (21 būrys). Remiantis Marijampolės PN direktoriaus įsakymu Nr. 7/07-286. pareiškėjas 2016-07-15 buvo perkeltas iš 212 brigados (21 būrys) į 202 brigadą (20 būrys) ( b. l. 9, 17-23).

Į bylą pateikti duomenys (Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-10-20 pažyma Nr. 14/07-4694) patvirtina, kad pareiškėjui, atliekant bausmę 12 būryje, gyvenamųjų patalpų bendras plotas buvo 190,33 kv. m ir jose buvo nuo 55 iki 60 nuteistųjų (b. l. 11, 24). Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 8 būryje, gyvenamųjų patalpų bendras plotas buvo 259,42 kv. m ir jose buvo nuo 64 iki 82 nuteistųjų (b. l. 11, 24), atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 6 būryje, gyvenamųjų patalpų bendras plotas buvo 170,41 kv. m ir jose buvo nuo 44 iki 56 nuteistųjų (b. l. 11, 24), atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,05 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2016-07-101 iki 2016-07-14, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas nuo 2016-07-01 iki 2016-07-15 atliko bausmę kamerų tipo patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 20 būryje, gyvenamųjų patalpų bendras plotas buvo 297,11 kv. m ir jose buvo nuo 56 iki 64 nuteistųjų (b. l. 11, 24), atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 4,64 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas buvo baustas perkeliant į baudos izoliatorių arba į kamerų tipo patalpas šiais laikotarpiais: 2014-10-08 paskirta 15 p. perkeliant į kamerą Nr. 22; 2014-11-07 paskirta 12 p. perkeliant į kamerą Nr. 22; 2016-03-22 paskirta 10 p. perkeliant į kamerą Nr. 15; 2016-07-01 paskirta 10 p. perkeliant į kamerą Nr. 10; 2016-07-16 paskirta 13 p. perkeliant į kamerą Nr. 25; 2016-07-29 paskirta 14 p. perkeliant į kamerą Nr. 25; 2016-08-12 paskirta 13 p. perkeliant į kamerą Nr. 25; 2016-08-25 paskirta 10 p. perkeliant į kamerą Nr. 25; 2016-09-04 paskirta 15 p. perkeliant į kamerą Nr. 25; 2016- 09-19 paskirta 15 p. perkeliant į kamerą Nr. 25; 2016-07-16 paskirta 24 val. Perkeliant į kamerą Nr. 11; 2017-07-17 paskirta 15 p. perkeliant į kamerą Nr. 14; 2017-07-31 paskirta 15 p. perkeliant į kamerą Nr. 13; 2017-08-16 paskirta 3 mėn. perkeliant į kamerą Nr. 19 (b. l. 10, 25).

Į bylą pateikti duomenys ( (b. l. 11-12, 26, 27) patvirtina, kad pareiškėjui, atliekant bausmę 22 kameroje, jos plotas buvo 20,39 kv. m ir joje buvo nuo 5 iki 7 nuteistųjų, atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014-11-07 iki 2014-11-29 teko 2,91 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 15 kameroje, jos plotas buvo 16,46 kv. m ir joje buvo iki 4 nuteistųjų, atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 10 kameroje, jos plotas buvo 4,35 kv. m ir joje buvo 1 nuteistasis, atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 4,35 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 25 kameroje, jos plotas buvo 34,83 kv. m ir joje buvo iki 9 nuteistųjų, atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 3,87 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 11 kameroje, jos plotas buvo 4,31 kv. m ir joje buvo 1 nuteistasis, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 14 kameroje, jos plotas buvo 20,45 kv. m ir joje buvo iki 5 nuteistųjų, atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 4,09 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 13 kameroje, jos plotas buvo 16,46 kv. m ir joje buvo iki 4 nuteistųjų, atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui teko 4,11 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose; pareiškėjui, atliekant bausmę 19 kameroje, jos plotas buvo 16,50 kv. m ir joje buvo iki 4 nuteistųjų, atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui laikotarpiu teko 4,12 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui kalint kameroje Nr. 22, laikotarpiu nuo 2014-11-07 iki 2014-11-29, buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje. Pareiškėjui teko 2,91 kv. m ploto (trūko 0,69 kv. m ploto). Todėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2014-11-07 iki 2014-11-29 būnant kameroje Nr. 22, 22 paras buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpoje.

Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo tualeto, o tik skylė grindyse.

Reikalavimai pataisos namų kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą akivaizdu, kad teisės aktai nereglamentuoja, koks klozetas – tupimas ar sėdimas, uždengtas ar ne, turi būti įrengtas kamerų tipo patalpose, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo kamerose įrengimo atmestini kaip nepagrįsti. Į bylą atsakovo atstovas pateikė kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų nuotraukas (b. l. 56-78), patvirtinančias, kad sanitariniai mazgai įrengti atskirose patalpose, jų įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, sanitariniai įrenginiai tvarkingi.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės PN iš viso 22 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Į bylą nepateikta jokių duomenų (b. l. 34, 35) apie kalinimo sąlygų Marijampolės PN įtaką pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, jo emocinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą, įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K.R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Natalja Zelionkienė