Kauno apylinkės teismo sprendimas

trečiojo asmens (pagal priešieškinį atsakovės)valstybę atstovaujančios Švietimo ir mokslo ministerijos atstovui D. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės VšĮ Kauno technologijos universiteto ieškinį atsakovams A. R. Z., T. Z. tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijos dėl iškeldinimo iš patalpų ir atsakovo T. Z. priešieškinį ieškovei VšĮ Kauno technologijos universitetui, atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR Vyriausybės, Švietimo ir mokslo ministerijai, A. R. Z. dėl buto nuomos sutarties sudarymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pagal (duomenys neskelbtini), namų valdos techninės apskaitos bylą, 1953-03-01 buvo atlikta pastatų (duomenys neskelbtini) einamoji teisinė registracija, jie įregistruoti Kauno Politechnikos instituto vardu. 1992-08-02 atlikta einamoji teisinė registracija vadovaujantis 1990-10-31 LR MT Prezidiumo nutarimu Nr. 1-731 Kauno technologijos universiteto vardu. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, įregistravimo pagrindas LR Vyriausybės potvarkis 1992-08-04 Nr. 777 p, ginčo turtui įregistruota daiktinė teisė – turto patikėjimo teisė, patikėtinis – Kauno technologijos universitetas, įregistravimo pagrindas: Turto patikėjimo sutartis 2012-06-29 Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 8–37, 119–120). Z. L. Z. 1963-07-05 pateikė pareiškimą dėl priėmimo į darbą (t. 3, b. l. 88). 1963-07-11 Kauno politechnikos instituto rektoriaus įsakymu Z. L. Z. paskirta valytoja (t. 3, b. l. 89). 1963-07-12 Kauno politechnikos instituto rektoriaus įsakymu Z. L. Z. iš einamų pareigų atleista (t. 3, b. l. 90). 1964-10-05 Kauno politechnikos instituto rektoriaus įsakymu Z. L. Z. paskirta laikinai valytoja (t. 3, b. l. 92). 1965-01-12 Kauno politechnikos instituto rektoriaus įsakymu valytoja Z. L. Z. nuo 1964 lapkričio mėnesio iš einamų pareigų atleista savo noru (t. 3, b. l. 91). Kauno politechnikos instituto 1982-04-30 rašte nurodyta, kad esant aštriai butų problemai Z. šeimai išimties tvarka buvo leista apsigyventi (duomenys neskelbtini) mansardoje; instituto vadovybė tenkino Z. prašymą (t. 1, b. l. 103). 1971-05-27 teismo sprendimu ieškovo V. Z. ieškinys patenkintas iš dalies ir įkeldintas jis į žinybinį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pas atsakovę Z. L. Z. buvusio šeimos nario teisėmis; ieškinio dalis dėl atsakovės Z. L. Z. iškeldinimo atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 1971-06-15 nutartimi Kauno politechnikos instituto ir V. Z. kasacinių skundų netenkino dėl Z. L. Z. iškeldinimo (t. 4, b. l. 7–9). Atsakovo R. A. Z. prašymas Kauno politechnikos institutui (t. 4, b. l. 43). 1991-12-10 Z. L. Z. pateikė prašymą privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad buto pagrindinė nuomininkė Z. L. Z., šeimos narys – anūkas T. Z. (t. 1, b. l. 104). Z. L. Z. prašymai dėl privatizavimo (t. 4, b. l. 37–42). Z. L. Z. 1991 m. prašymas leisti privatizuoti papildomai 29 kv. m patalpas (t. 2, b. l. 16). 1992-09-29 Kauno technologijos universiteto raštas, kad Z. L. Z. pateikė prašymą KTU dėl mansardos privatizavimo (t. 1, b. l. 121). 1994-04-25 Valstybinės komisijos, sudarytos Seimo 1993-04-01 nutarimu, gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti posėdžio protokolu buvo leista baigti įforminti gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartį gyventojams, tarp kurių nurodyta ir Z. L. Z., (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 108–109). 1994-05-30 buvo sudaryta buto (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu Z. L. Z. privatizavo ginčo butą (t. 1, b. l. 114–115). Ši sutartis teismine tvarka buvo panaikinta dėl netinkamos sutarties šalies, bei dėl to, kad buvo parduotas didesnis plotas, nei Z. L. Z. buvo suteikta (t. 1, b. l. 46–47). KTU raštas, kuriame nurodoma, kad Z. L. Z. bus leista išsipirkti jos nuomojamą gyvenamąją patalpą, kai ji išsiregistruos iš savavališkai (be KTU žinios) priregistruoto (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 12). Z. L. Z. 1996-07-24 pareiškimas dėl ginčo patalpų priklausymo (t. 2, b. l. 15). 2003 metais Z. L. Z. teikė prašymą KTU Senato pirmininkui, prašydama leisti jai privatizuoti gyvenamąjį plotą, esantį (duomenys neskelbtini). (t. 1, b. l. 127). Kauno technologijos universitetas 2003 metais parengė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kurioje buvo numatyta Z. L. Z. išnuomoti 29,95 kv. m patalpą (duomenys neskelbtini), mokant po 0,297 Lt už gyvenamųjų patalpų vieną kv. m.; sutartį yra pasirašė KTU prorektorius, sutartyje yra šios įstaigos rekvizitai (t. 1, b. l. 129–131). KTU ūkio tarnybos pažyma (t. 4, b. l. 13). Asmenų paliudijimai (t. 2, b. l. 10–13). Komunalinių mokesčių suvestinė lentelė (t. 3, b. l. 16), kliento kortelės (t. 3, b. l. 17, 28, 41, 54–55, 68–69, t. 4, b. l. 21–25, t. 4, b. l. 54–56), išlaidų kompensavimo pažymos (t. 3, b. l. 18–27, 29–40, 42–53, 65–67, 70–82, t. 4, b. l. 35–36), sąskaitos faktūros (t. 3, b. l. 56–64, t. 4, b. l. 27–34). KTU pažyma apie darbą universitete (t. 3, b. l. 87). Z. L. Z. banko sąskaitos išrašai (t. 4, b. l. 14–20).

Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo.

Ieškovė savo reikalavimų pagrindą grindžia tuo, kad atsakovai ginčo patalpomis naudojosi nesant teisinio pagrindo (sutarties). Atsakovai teigia, kad buvo susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Kauno apygardos teismas 2016-11-23 nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo nurodė išsiaiškinti šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: nustatyti aplinkybes, susijusias su ginčo buto valdymo fakto teisėtumu ir ieškovo patikėjimo teisės pažeidimu; nustatyti, ar pagal bylos faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą galima Z. L. Z. laikyti ginčo buto nuomininke. Teismo vertinimu ginčas susijęs su asmens teisėmis į ginčo butą, t. y. ieškovė nori įgyventi savo, kaip turto patikėtinės teises į ginčo butą, atsakovas T. Z., siekia teisės naudotis ginčo butu nuomos sutarties pagrindu.

Teismas nurodo, kad teisė į būstą – tai asmens ekonominė, socialinė teisė, kuri ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Konvencija pagal Lietuvos teisinės sistemos sandarą ir 1995 m. balandžio 27 d. įstatymą Nr. I-865, kuriuo buvo ratifikuota Konvencija, bei 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymą Nr. VIII-582 dėl pareiškimų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 25 ir 46 straipsnius, yra privalomas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje ,,Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vertindamas Konvencijos santykį su Lietuvos valstybės vidaus teisine sistema konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, t. y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygmeniu. Apibrėždamas Konstitucijos ir Konvencijos santykį, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad ratifikuota Konvencija taps valstybės teisės aktų sistemos dalimi; ratifikuodama Konvenciją Lietuva kartu prisiims įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės organai, vykdantys teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turės tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-363/2008; kt.). Dėl šių priežasčių nacionalinis teismas turi vadovautis Konvencijos nuostatomis kaip Lietuvos teisės sistemos dalimi, jų ignoravimas ar netinkamas taikymas gali lemti Konvencijos pažeidimą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-895/2003; 2004 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-7-298/2004; 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007; kt.).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta rašytinės šalių sutarties dėl ginčo buto nuomos/panaudos ar kitokių sutartinių santykių buvimo. Ieškovė nurodė, kad archyviniuose dokumentuose tokio pobūdžio duomenų nepavyko surasti. Byloje pateiktuose Z. L. Z. pareiškimuose, prašymuose ir pan. nurodoma, kad ji ginčo bute gyveno nuo 1961 m.: apeliaciniame skunde Z. L. Z. nurodė, kad ji 1961 m. gavo vietą butui įsirengti mansardoje (t. 1, b. l. 122); 2003-02-25 prašyme nurodo, kad gyveno nuo 1961 m. (t. 1, b. l. 127); kitame pareiškime nurodo, kad gyvena nuo 1962 m. (t. 2, b. l. 16). Teismo posėdžio, vykusio 2016-02-24 metu, ieškovės atstovė pripažino, kad neginčija aplinkybės, kad Z. L. Z. gyveno nuo 1961 m. (teismo posėdžio 2016-02-24 įrašo 0:08–0:10). Įvertinus byloje pateikus Z. L. Z. su įsidarbinimu Kauno politechnikos institute susijusius dokumentus, kurie surašyti 1963–1965 m., ieškovės pateiktą 2017-06-01 pažymą apie darbą universitete, kurioje nurodyti V. A. Z. (Z. L. Z. sutuoktinis) darbo Kauno technologijos universitete laikotarpiai nuo 1962-01-15 iki 2013-03-29, V. A. Z. ir Z. L. Z. ištuokos liudijimą (santuoka nutraukta 1971-01-19 (t. 2, b. l. 14)), fizinių asmenų raštu pateiktus paliudijimus, surašytus apie 1971 m. (t. 2, b. l. 10–13), laikytina, kad šių duomenų pagrindu galima pripažinti, kad ginčo butu Z. šeima pradėjo naudotis nuo 1961 m. pagal CPK 187 straipsnio nuostatas, šias aplinkybes pripažino ieškovės atstovė. Iš ieškovės pusės pirminis rašytinis dokumentas suteikiantis teisę Z. šeimai naudotis ginčo butu yra Kauno politechnikos instituto 1982-04-30 raštas, kuriame nurodyta, kad esant aštriai butų problemai Z. šeimai išimties tvarka buvo leista apsigyventi (duomenys neskelbtini) mansardoje; instituto vadovybė tenkino Z. prašymą (t. 1, b. l. 103). Minėtame rašte nėra nurodomas konkreti patalpa/butas ar kt., t. y. jame nurodoma, kad leidžiama apsigyventi (duomenys neskelbtini) mansardoje. Duomenų apie šios patalpos būklę tuo metu nėra pateikta, t. y. kad ji atitiko gyvenamajam būstui keliamus elementarius reikalavimus. Teismo posėdžio metu atsakovai duodami paaiškinimus nurodė, kad Z. L. Z. savo jėgomis ir darbu įsirengė butą. Byloje pateikti fizinių asmenų rašytiniai paliudijimai (t. 2, b. l. 10–13) patvirtina šias aplinkybes, kitokio pobūdžio duomenų byloje nėra pateikta.

Byloje nėra pateikta duomenų, taip pat 2017-11-13 teismo posėdžio metu ieškovė negalėjo nurodyti, kokio pobūdžio patalpoms buvo priskirtas ginčo butas, t. y. ar jis buvo tarnybinis/žinybinis butas, ar bendrabutis. Ieškovė nurodė, kad nė vienai šiai kategorijai ginčo butas nepriklausė. Teismas nurodo, kad šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl asmens teisės naudotis būstu, kai jo nebesieja tarnybiniai/darbiniai santykiai su darboviete. Atkreiptinas dėmesys, kad Z. L. Z. deklaruota gyvenamoji vieta nurodoma ginčo bute nuo 1970 m., nors rašytinis dokumentas datuojamas tik 1982 m. Pastebėtina, kad tuo metu jau buvo nutraukta Z. L. Z. ir V. A. Z. santuoka, taip pat Z. L. Z. nebedirbo universitete. Darytina išvada, kad leidimas naudotis ginčo patalpa nebuvo siejamas su darbu Kauno politechnikos institute. Kadangi duomenų, kad šis butas buvo tarnybinis, nėra pateikta, todėl atitinkamai laikytina, kad ginčo butui, jo naudojimuisi nėra numatyti ribojimai, kurie taikytini tokio pobūdžio naudojimuisi butais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2004).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad pagal rašytinius duomenis, šalių paaiškinimus labiau tikėtina, kad Z. šeima savo darbu ir jėgomis įsirengė patalpas (duomenys neskelbtini), mansardoje ir jomis naudojosi nuo 1961 m. (CPK 178 straipsnis, 187 straipsnis). Teismo vertinimu nėra teisiškai reikšminga aplinkybė dėl šių patalpų (ne)priskyrimo (ne)gyvenamosioms patalpos. Šiuo atveju svarbia aplinkybe laikytina, kad patalpose asmuo gyveno, nepertraukiamai ilgą laiką ieškovės leidimu/sutikimu/žinia.

Teismas nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje „būsto“ sąvoka Konvencijos 8 straipsnio prasme aiškinama kaip autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos ir apimanti ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą; tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45). Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009).

Teismas nurodo, kad Z. šeimai apsigyvenus ginčo bute 1961 m., Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojo 1951 m. RTFSR civilinis kodeksas, kurio 152 straipsnis numatė, kad turto nuomos sutartimi viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti antrajai šaliai (nuomininkui) laikinai naudotis turtą už tam tikrą atlyginimą. 1951 m. RTFSR civilinis kodeksas nustatė, kad laisvos negyvenamosios patalpos vietinių tarybų namuose duodamos piliečiams naudotis išimtinai vietinės tarybos komunalinio ūkio skyriaus butų valdybos potvarkiais (orderiais); laisvos gyvenamosios patalpos valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų namuose, taip pat jų nuomojamuose namuose duodamos naudotis jų darbuotojas tų įstaigų, įmonių ir organizacijų administracijos potvarkiu (1951 m. RTFSR civilinio kodekso III skirsnio „Turto nuoma“ 1. Butų fondo naudojimo tvarka, 23 straipsnis); teisė naudotis gyvenamąja patalpa visuose namuose įforminama rašytine sutartimi, sudaroma nuomininko su namo valdytoju ar su namo nuomotoju, tiksliai sutartyje nustatant šalių teises bei pareigas ir jų nesilaikymo pasekmes (1951 m. RTFSR civilinio kodekso III skirsnio „Turto nuoma“ 1. Butų fondo naudojimo tvarka 24 straipsnis). Panašios nuostatos numatytos 1964 m. CK (originali redakcija). Šio teisės akto 318 straipsnis nustatė, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti nuomininkui už užmokestį gyvenamąją patalpą naudotis gyvenimui joje; 319 straipsnis nustatė, kad gyvenamąsias patalpas vietinių Darbo žmonių deputatų tarybų namuose suteikia vietinės Tarybos vykdomasis komitetas, dalyvaujant visuomeninių organizacijų atstovams, o valstybinių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų namuose jos suteikiamos bendru administracijos ir profesinės sąjungos fabriko, gamyklos, vietos komiteto sprendimu, patvirtintu Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto; remdamasis sprendimu išnuomoti gyvenamąją patalpą, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį gyvenamajai patalpai užimti; 326 straipsnis nustatė, kad už gyvenamosios patalpos nuomą nuomininkas moka nuomos mokestį (buto nuompinigius). Šiuo metu galiojantys teisės aktai nuomos teisinius santykius reglamentuoja iš esmės panašiai: CK 6.576 straipsnis nustato, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis ją gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį; 6.579 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra valstybė, savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu.

Teismas nurodo, kad aptartuose teisės aktuose esminės nuomos sutarties sąlygos nekito, t. y. visuose teisės aktuose buvo numatoma nuomotojo įsipareigojimas suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininko – įsipareigojimas naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį. Taip pat minėti teisės aktai numatė rašytinę nuomos sutarties formą. Pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisės praktiką yra nurodęs, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nesudarymas raštu nedaro šios sutarties negaliojančia. Tokiu atveju turi būti įrodyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta, t. y., kad gyvenamoji patalpa buvo teisės aktų nustatyta tvarka suteikta nuomininkui ar kad jis kitais teisėtais pagrindais įgijo nuomininko teisę naudotis gyvenamąja patalpa, ir gyvenamoji patalpa jo yra naudojama už atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2013).

Teismas nurodo, kad teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė, kad Z. L. Z. apsigyveno ginčo bute su ieškovės leidimu; neprieštaravo atsakovų teiginiui, kad Z. L. Z. apsigyveno ginčo bute nuo 1961 m. (teismo posėdžio 2016-02-24 garso įrašas 8–10 min.). Minėto teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad jos vertinimu negalima pripažinti, kad Z. L. Z. apsigyveno ginčo bute neteisėtai. Teismo posėdžio metu 2017-11-13 ieškovės atstovė negalėjo nurodyti nuo kada Z. šeima gyveno ginčo bute, galimai nurodė nuo 1963 m. Ieškovė negalėjo nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu apsigyveno Z. šeima, jokių rašytinių duomenų nėra. Šalių tarpusavio santykius įforminti rašytine sutartimi buvo bandyta tik 2003 m. pateikiant pasiūlymą dėl nuomos sutarties sudarymo. Paaiškino, kad ginčo butas neturėjo buto statuso, t. y. buvo palėpė, ši patalpa nebuvo tarnybinis butas (teismo posėdžio 2017-11-13 įrašo 0:35–1:24). Reikalavimą dėl iškeldinimo reiškia, nes nėra tarp šalių sutartinių santykių. Ieškovės pozicija, jeigu Z. L. Z. ir buvo leista gyventi ginčo bute, tačiau atsakovams ši teisė nebuvo suteikta, jie ginčo patalpas užėmė neteisėtai. Ieškovė paaiškino, kad po nuomos sutarties projekto pateikimo Z. L. Z. buvo reiškiami reikalavimai dėl iškeldinimo, buvo rašomi raštai dėl paraginimo, tačiau į teismą nebuvo kreiptasi (teismo posėdžio 2017-11-13 įrašo 0:35–1:24). Teismas nurodo, kad duomenų, kad buvo raginama iš ginčo patalpos išsikraustyti Z. L. Z. nėra pateikta. Vienintelis byloje pateiktas raštas dėl iškeldinimo adresuotas atsakovui A. R. Z., po jo motinos mirties. Įvertinus duotus paaiškinus rašytinę medžiagą pripažintina, kad Z. šeimai ginčo patalpa buvo suteikta, leista apsigyventi nuo 1961 m. (vėliausiai nuo 1963 m.) ir iki Z. L. Z. mirties (2014-10-20) ji ten gyveno, t. y. daugiau kaip penkiasdešimt metų, pretenzijų ieškovė nereiškė. Teismo vertinimu atsakovai leistinais įrodymais pagrindė faktinę aplinkybę – asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą, leidimą naudotis patalpa pagal paskirtį, kuri laikytina teisiškai reikšminga sprendžiant dėl asmens teisės į būstą (CPK 178 straipsnis).

Antroji sąlyga sprendžiant dėl faktinės nuomos teisinių santykių pripažinimo yra nuomos mokesčio mokėjimas. Ieškovė 2017-11-13 teismo posėdžio metu paaiškino, kad šalims buvo siunčiamos sąskaitos tik už komunalinius mokesčius: elektrą, šiukšles ir kt. Pažymėjo, kad nuomos mokestis nebuvo mokamas, t. y. ieškovė išrašomose sąskaitose nuomos mokesčio nebūdavo, jis nebuvo skaičiuojamas, atitinkamai nebuvo ir mokamas. Byloje pateiktas Z. L. Z. banko sąskaitos išrašas (t. 4, b. l. 14–21), kuriame ieškovei Kauno technologijos universitetui buvo pervedamos sumos, pervedimų paskirtis nurodoma – už elektros energiją, mokestis už vandenį, šiukšlių išvežimą. Ieškovės pateiktose kliento kortelėse, išlaidų kompensavimo pažymose, sąskaitose faktūrose nurodomi mokami mokesčiai (t. 3, b. l. 16–82), t. 4, b. l. 21–36). Teismas nurodo, kad pateiktuose kliento kortelėse nurodomos sumos, kurios apraše nurodomos nuomos m. (komun.). Atsakovų nuomone šie duomenys patvirtina nuomos mokesčio mokėjimo faktą. Teismo vertinimu šių žodžių santrumpų negalima įvertinti be pateiktų sąskaitų ir jose nurodomų mokesčių. Pastebėtina, kad išrašytose sąskaitose dažniausiai nurodoma suma tik už elektrą, kuri apskaičiuojama pagal suvartotą elektros energijos kiekį. Duomenų apie nuomos mokestį, šio mokesčio dydį, mokėjimo būdą laikotarpį ir pan. minėtuose dokumentuose nėra. Teismas nurodo, kad Z. L. Z. mirė 2014 m., atsakovas T. Z. nurodo, kad gyveno su ja, mokėjo mokesčius pagal gaunamas sąskaitas. Darytina išvada, kad kilus abejonių dėl mokesčių, jų dydžio ir kt., t. y. gavus sąskaitas, kuriose galimai būtų prašoma mokėti didesnes sumas, nei pagal suvartotą elektros energija, šiukšles ir pan., atidus, rūpestingas asmuo būtų išsiaiškinęs tokio mokesčio skaičiavimo pagrindą ir tokio mokesčio dydį. Teismo posėdžio metu atsakovai galėjo nurodyti, kad mokesčius mokėdavo pagal gaunamas sąskaitas, tačiau ar buvo mokamas nuomos mokestis, koks dydis ir pan., negalėjo nurodyti. Teismo vertinimu, nors ginčo butu Z. šeima naudojosi ilgiau kaip pusšimtį metų, tačiau jokių duomenų apie šių patalpų naudojimąsi atlygintinai nėra pateikta. Teismas nurodo, kad įvairaus pobūdžio dokumentuose nurodoma, kad Z. L. Z. nuomojasi ginčo patalpas, pati ieškovė savo dokumentuose taip pat yra nurodžiusi, kad ginčo patalpos išnuomotos, tačiau duomenų dėl vieno iš esminio nuomos sutarties elemento – nuomos mokesčio, jo dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt., nėra pateikta. Teismas nurodo, kad tik 2003 m. paruoštoje ieškovės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties projekte (t. 1, b. l. 129–131) nurodomas ieškovės skaičiuotinas mokesčio dydis už ginčo patalpas – 8,90 Lt (2,58 Eur) per mėnesį. Duomenų, kad tokio ar panašaus dydžio mokesčio būtų reikalaujama mokėti iš atsakovų nėra pateikta.

Įvertinus minėtus duomenis pripažintina, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovai nepagrindė nuomos mokesčio mokėjimo fakto (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu ta aplinkybė, kad nebuvo reikalaujama mokėti jokio mokesčio, pati savaime negali būti vertinama atsakovų nenaudai, nes šiuo atveju ieškovė, kaip patalpas suteikęs gyventi asmuo, turėjo pareigą tinkamai įforminti šalis siejančius teisinius santykius, atitinkamai turėjo pareigą, valdydamas turtą patikėjimo teise, spręsti klausimą dėl galimo užmokesčio už suteiktas patalpas.

Teismas nurodo, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl nurodytas teisinis reikalavimo pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto. Vadinasi, kai šalys, procesiniuose dokumentuose išdėstęs faktinį reikalavimo pagrindą, klaidingai nurodo materialiosios teisės normą, teismas turi pritaikyti normą, atitinkančią išdėstytą reikalavimo faktinį pagrindą. Šis teismo veiksmas negali būti vertinamas kaip ieškinio/priešieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio/priešieškinio dalykas, nei ieškinio/priešieškinio pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; kt.). Teismas nurodo, kad teisiniai santykiai kvalifikuojami, pagal asmens nurodytas faktines aplinkybes, t. y. faktinį reikalavimo pagrindą, kurio, akivaizdu, kad teismas keisti negali. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad atsakovai neįrodė, kad egzistavo faktiniai nuomos teisiniai santykiai, todėl teismas spręsdamas pagal pateiktus faktinius duomenis nurodo, kad tarp ieškovės ir Z. L. Z. buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai.

Dėl atsakovų iškeldinimo.

Teismas nurodo, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Teismas nurodo, kad iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas. Pažymėtina, kad daikto išreikalavimas iš svetimo valdymo yra daiktinis teisinis ieškinys – absoliutaus pobūdžio, t. y. šį gynimo būdą savininkas gali panaudoti prieš bet kurį asmenį, kuris neteisėtai valdo jam priklausantį daiktą. Šiais požymiais vindikacinis ieškinys skiriasi nuo asmeninių ieškinių, kylančių iš prievolinių teisinių santykių. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje yra ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra reiškiamas remiantis daiktinės teisės normomis (CK 4.95–4.97 straipsniai), asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias sąlygas: jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovams, iš kurių reikalaujama grąžinti daiktą, ir ją turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovai; daiktą atsakovai valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2007; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009; kt.).

Pagal šalių paaiškinimus, rašytinius duomenis matyti, kad pačiai Z. L. Z. nuo apsigyvenimo momento niekas nereiškė jokių pretenzijų, reikalavimų, nenurodė jokių sąlygų dėl apsigyvenimo ir pan. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad leidimas apsigyventi ginčo bute buvo duotas galimai žodinio sutarimo pagrindu, vėliau patvirtintas raštu, t. y. Kauno politechnikos instituto 1982-04-30, nors Z. L. Z. ginčo bute buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą nuo 1970-08-14 (t. 1, b. l. 103, t. 4, b. l. 116) (CK 1.64 straipsnio 1 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad pačios Z. L. Z. raštuose (t. 1, b. l. 104, 127) nurodoma, kad su ja gyvena anūkas T. Z., taip pat byloje pateiktas atsakovo R. A. Z. raštas ieškovei dėl ginčo patalpos būklės (t. 4, b. l. 43). Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl T. Z. nebuvo inicijuoti teisminiai procesai. Paaiškino, kad galimai ieškovei buvo pateikti tam tikri duomenys, kad ginčo bute gyvena nepilnametis anūkas T. Z.. Ieškovės vertinimu byloje trūksta duomenų apie atsakovo T. Z. gyvenimą pastaraisiais metais iki močiutės mirties (teismo posėdžio 2017-11-13 įrašo 0:35–1:24). Sprendžiant dėl T. Z. gyvenimo ginčo bute, svarbūs liudytojų parodymai.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju V. B. nurodė, kad su atsakovu A. R. Z. susipažino, kai mokėsi. Paaiškino, kad jis gyveno pas Z. L. Z.. Po armijos aplankydavo nuolat Z. L. Z. ir patvirtino, kad T. Z. pas močiutę gyveno nuo mažens, kai jam buvo trys–keturi metai. Močiutė rūpinosi T. Z., kaip savo sūnumi. Tuo metu, kai Z. L. Z. sirgo daugiausia ja rūpinosi, prižiūrėjo T. Z.. Liudytojas patvirtino, kad butas buvo remontuojamas, jis taip pat padėjo remontuoti ginčo butą (teismo posėdžio 2016-02-24 įrašo 1:00–1:06). A. R. nurodė, kad yra kaimynė, gyvena (duomenys neskelbtini). Šis asmuo nurodė, kad kaimynystėje gyveno Z. L. Z. ir T. Z.. Paaiškino, kad po tėvų skyrybų T. Z. liko gyventi pas močiutę, jis augo pas močiutę, lankė mokyklą. Nurodė, kad po močiutės mirties ginčo bute liko gyventi atsakovas T. Z.. Paaiškino, kad jis darė buto remontą, tvarkė tualetą ir pan. Remontas galimai buvo daromas iki močiutės mirties (teismo posėdžio 2016-02-24 įrašo 1:09–1:18). V. Z. yra Z. L. Z. anūkas, atsakovo A. R. Z. sūnus bei T. Z. brolis. Paaiškino, kad T. Z. gyveno pas močiutę visą laiką kiek pamena. Teigė, kad visa buitimi, kai atsakovas T. Z. buvo nepilnametis juo rūpinosi močiutė. Paaiškino, kad močiutei susirgus, ja rūpinosi T. Z.. Paaiškino, kad liudytojas gyveno su savo tėvais prie šešto forto. Nurodė,, kad mokesčius moka atsakovai, daugiau moka atsakovas T. Z.. Liudytojas nurodė, kad daugiausia T. Z. padėdavo močiutei, kai ji sirgo. M. G. nurodė, kad pažįsta atsakovus. Paaiškino, kad yra buvusi T. Z. mergina. Nurodė, kad T. Z. gyveno (duomenys neskelbtini), jis visą laiką gyveno su močiute ir ja rūpinosi. Pažymėjo, kad kitos atsakovo T. Z. gyvenamosios vietos nežinojo, nes visą laiką jis gyveno ginčo bute. J. L. nurodė, kad pažįsta atsakovus. Paaiškino, kad jis dirbo darbų vykdytoju Statybos remonto valdyboje ir apie 1975–1985 m. pas jį dirbo Z. L. Z., vasaros metu dirbo ir atsakovas A. R. Z. Liudytojas nurodė, kad vėliau dirbo KTU ūkio direktoriumi, šioje įstaigoje dirbo apie 1992–2004 m., pas jį buvo atėjusi Z. L. Z., kuri vaikščiojo po KTU rūmus, nes norėjo privatizuoti ginčo butą, aplinkybę, kad ji ginčo butą įsirengė, sakydavo visiems, t. y. susitvarkė sienas, sanitarinius mazgus, stogą, nes bėgo ir pan. Liudytojo žiniomis Z. L. Z. gyveno (duomenys neskelbtini) pradžioje, trečiųjų rūmų kieme. Paaiškino, kad Z. L. Z. nuolat ten gyveno, pas ją užėjus matydavo ir atsakovą T. Z., tačiau ar šis asmuo ten gyveno negalėjo nurodyti. Papildomai nurodė, kad Z. L. Z. sakydavo, kad pas ją yra anūkas. Liudytojas nurodė, kad dėl T. Z. priregistravimo ginčo bute, galėjo būti kalbos, tačiau ši situacija nebuvo susijusi su jo pareigomis, todėl išsamiau pasisakyti negalėjo. Liudytojo nuomone, ginčo butas buvo žinybinis, todėl jame gyvenę asmenys turėjo teisę į privatizuoti ginčo butą (teismo posėdžio 2017-11-13 garso įrašo 2:55–3:26).

Šių duomenų pagrindu galima pripažinti, kad ieškovė, kaip patalpų valdytoja patikėjimo teise, galimai turėjo faktinių duomenų, kad Z. L. Z. ginčo bute gyvena ne viena. Teismo vertinimu asmuo valdantis patalpas patikėjimo teise turėjo pareigą rūpintis ginčo turtu ir bent patikrinti, kas šiose patalpose gyveno, juo labiau, kad faktiniai panaudos teisniai santykiai buvo susiklostę ir tęsėsi daugiau, kaip penkiasdešimt metų. Atkreiptinas dėmesys, kad po Z. L. Z. mirties ieškovės raginime dėl išsikėlimo nurodomas atsakovas A. R. Z., jo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini). Šių duomenų pagrindu, teismo vertinimu galima spręsti, kad ieškovė žinojo arba turėjo žinoti apie Z. L. Z. sūnų, jo gyvenamąją vietą ir pan.

Atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo faktiniai panaudos teisniai santykiai, konstatuotina, kad tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas vadovaujantis ne daiktinės teisės normomis, tačiau panaudos sutartį ir jos pabaigą reglamentuojančiomis teisės normomis.

Teismui nustačius, kad panaudos faktiniai teisiniai santykiai atsirado nuo 1961 m. (galimai vėliausiai nuo 1963 m.), todėl aktualūs teisės aktai reglamentavę panaudos teisiniu santykius minėtu laikotarpiu. 1964 m. CK 31 skirsnis reglamentavo panaudą. Minėto teisės akto 366 straipsnis numatė, kad panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą; 367 straipsnis numatė, kad panaudos sutartis gali būti sudaroma apibrėžtam terminui, terminui iki pareikalavimo ar nenurodant termino; 373 straipsnis numatė, kad panaudos sutartis, be bendrųjų prievolėms pasibaigti pagrindų, pasibaigia taip pat, mirus piliečiui arba pasibaigus juridiniam asmeniui, dalyvavusiems sutartyje. Darytina išvada, kad minėtas teisės aktas nustatė, kad panaudos sutartis baigiasi pasitraukus iš teisinio santykio, bet kuriai sutarties šaliai, t. y. tiek panaudos davėjui, tiek gavėjui.

Nuo 2001 m. galiojantis CK panaudos teisinius santykius reglamentuoja iš esmės panašiai. Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Panaudos sutarčiai taikomos CK 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalys, 6.478, 6.479, 6.481 straipsniai, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 6.501 straipsnio nuostatos (CK 6.629 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitariusios dėl konkretaus termino. CK 6.479 straipsnyje reglamentuojamas nuomos sutarties terminas. Ši įstatymo norma taikoma ir panaudos sutarčiai. Pagal CK 6.479 straipsnio 1 dalį nuomos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota. Šio straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu. Jeigu sutarties termino joje nenustatyta, tai laikoma, kad nuomos sutartis neterminuota. Kadangi šalys nesusitarė dėl konkretaus panaudos sutarties termino, todėl šiuo atveju turi būti taikytinos CK 6.642 straipsnio nuostatos. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.643 straipsnis reglamentuoja tik tuos atvejus, kai pasikeičia panaudos davėjas, dėl panaudos gavėjo mirties ar pan. specialiųjų normų įstatymų leidėjas nėra numatęs.

Teismas nurodo, kad Z. L. Z. mirė 2014 m. darytina išvada, kad sprendžiant, kurio teisės akto nuostatos turi būti taikos dėl prievolių (panaudos) pabaigos, aktuali Civilinio kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymo 41 straipsnio 4 dalis, kuri numato, kad CK normos, reglamentuojančios prievolių pabaigą, taikomos nepaisant jų atsiradimo momento, toms prievolėms, kurios pasibaigia įsigaliojus šiam kodeksui.

Kadangi CK XXXII skyriuje, kuris reglamentuoja panaudą, nėra nustatytų specialių teisės normų reglamentuojančių panaudos gavėjo mirtį ar pan., todėl sprendžiant dėl asmenų pasikeitimo prievolėje (panaudos sutartyje) taikytinos bendrosios nuostatos reglamentuojančios asmenų pasikeitimą prievolėje. CK 6.128 straipsnio 1 dalis numato, kai skolininkas miršta, prievolė baigiasi, jeigu ji negali būti įvykdyta nedalyvaujant pačiam skolininkui arba kitokiu būdu yra neatsiejama su skolininko asmeniu. Šiuo atveju panaudos sutarties vykdymas nebuvo neatsiejamai susijęs su Z. L. Z. asmeniu. Ieškovės 1982 m. rašytiniame rašte nurodoma, kad butas skiriamas Z. šeimai. Darytina išvada, kad panaudos gavėjo teisę naudotis turtu yra paveldima. Teismo posėdžio metu atsakovas A. R. Z. nurodė, kad jis yra savo motinos Z. L. Z. įpėdinis. Nors byloje tokio pobūdžio duomenų nėra, teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl šios aplinkybės ginčo nekilo. Darytina išvada, kad Z. L. Z. teisės ir pareigos pagal faktinę panaudos sutartį perėjo atsakovui A. R. Z., jo leidimu sutikimu tomis patalpomis, kaip faktinis gyventojas toliau galėjo naudotis atsakovas T. Z. Teismas nurodo, kad po Z. L. Z. mirties 2014 m. ginčo butui, mirusiosios vardu tebeišrašomos sąskaitos, jos apmokamos (galimai iš dalies) (t. 4, b. l. 26–36), t. y. panaudos gavėjas vykdo savo pareigas, faktiškai perėmė panaudos gavėjo pareigas.

Teismas nurodo, kad net ir tais atvejais, kai pripažįstama, kad šalis siejo faktiniai panaudos teisiniai santykiai, pagal teisės aktų reikalavimus galima prašyti nutraukti sutartį. Vadovaujantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi kiekviena neatlygintinio naudojimo sutarties šalis turi teisę bet kada nutraukti sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį. Byloje nustačius, kad tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos santykiai, ieškovė turėjo teisę sutartį nutraukti tik įstatymo nustatyta tvarka, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius.

Byloje pateiktas ieškovės 2015-03-26 pranešimas–raginimas atlaisvinti patalpas (duomenys neskelbtini), neatitinka CK 6.642 straipsnyje keliamų reikalavimų. Pirmiausia minėtu raštu nėra nurodoma, kad nutraukiami panaudos teisniai santykiai, šiame rašte nurodytas terminas neatitinka teisės aktų reikalavimų, jis nėra adresuotas faktiniam naudotojui atsakovui T. Z.. Teismas nurodo, kad replikos metu išsakyta Švietino ir mokslo ministerijos atstovaujančio asmens pozicija, kuriai pritarė ieškovė: nutraukti teisinius santykius, jeigu tokie būtų, negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes po bylos išnagrinėjimo iš esmės jokie reikalavimai teismui negali būti reiškiami (CPK 251 straipsnis).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad šalis sieja faktiniai panaudos santykiai, kurie pagal teisės aktų reikalavimus nėra nutraukti, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo patalpų. Esant tokio pobūdžio aplinkybėms ieškinio reikalavimas atmestinas, kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis).

Dėl nuomos sutarties sudarymo.

Atsakovas reiškia reikalavimą įpareigoji sudaryti neterminuotą nuomos sutartį. Ieškovė ir valstybę atstovaujantis asmuo su šiuo reikalavimu nesutinka, nes jų vertinimu turi būti taikomas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, priimtas 1998-05-12. Ieškovės teigimu atsakovas norėdamas sudaryti nuomos sutartį gali kreiptis pagal šio įstatymo nuostatas ir prašyti sudaryti nuomos sutartį. Teismas nesutinka su tokiais motyvais. Teismas nurodo, kad faktiniai panaudos teisniai santykiai tarp šalių susiformavo 1961 m. (vėliausiai 1963 m.), vien todėl, kad jie nebuvo įforminti rašytine forma, nepaneigia jų teisinės reikšmės. Tuo tarpu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas priimtas 1998 m., t. y. po 37 m. (ar 35 m.), nuo panaudos atsiradimo. Pastebėtina, kad po minėto teisės akto priėmimo Z. L. Z. nebuvo informuota, kad gali pasikeiti jos teisinė situacija dėl minėto įstatymo. Pagal bylos duomenis 2003 m. ieškovė buvo parengusi nuomos sutartį, nors jau penkerius metu galiojo Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad minėtas teisės aktas šalių tarpusavio teisiniams santykiams netaikytinas, nes šiuo atveju nėra svarstomas klausimas dėl naujų teisių santykių sukūrimo.

Teismas nurodo, kad asmenų teisės į būstą teisinis reglamentavimas istoriškai keitėsi. Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo, keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį turėti būstą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos lemia tai, kad teisė į būstą yra daugialypė teisė, kuri gali būti įgyvendinama dvejopai: kaip daiktinė, absoliuti teisė (pvz., teisė į būstą įgyvendinama įgyjant nuosavybės teisę į gyvenamąjį plotą, paveldint ir kt.) ir kaip prievolinė, santykinė teisė (komercinė būsto nuoma, socialinio būsto nuoma ir kt.). Teisės į būstą santykinis prievolinis pobūdis kinta ir neretai jis iš santykinio gali pasikeisti į daiktinį, absoliutų teisės įgyvendinimo pobūdį. Pavyzdžiui, butų privatizavimo proceso metu, jeigu jame dalyvavo būsto nuomininkas ir jo šeimos nariai, tai jų teisė į būstą iš prievolinės teisės tapo daiktinė ir prievolinė teisė pasibaigė. Dėl to nuomininkų teisės į būstą įgyvendinimas tapo skirtingas, priklausomai nuo to, pasinaudojo jie galimybe privatizuoti nuomojamą būstą ar ne. Tie asmenys, kurie nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatyta galimybe pakeisti teisės į būstą įgyvendinimo pobūdį (ir kurie šiuo metu neturi teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamų patalpų), jų teisė į būstą liko prievolinė, santykinė teisė, o tų, kurie šia galimybe pasinaudojo, teisė į būstą tapo grindžiama nuosavybės (absoliučiais, daiktiniais) teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Teismas nurodo, kad minėta kasacinio teismo praktika susijusi su nuomos teisiniais santykiais, tačiau nuomos teisinius santykius ir panaudos teisinius santykius iš esmės skiria atlygintinumo sąlyga. Be to, panaudos teisius santykius reglamentuojančios teisės normos nurodo, kad su pakeitimais taikomos tam tikros nuomos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.629 straipsnio 2 dalis).

Teismas pažymi, kad pagal galiojusių įstatymų reikalavimus įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo atsakovui teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Pirmiausia ta aplinkybė, kad Z. L. Z. buvo leista privatizuoti ginčo butą, tačiau sutartis panaikinta, dėl netinkamo subjekto dėl per didelio ploto. Pastebėtina, kad minėtuose dokumentuose nėra nurodoma, kad Z. L. Z. neturi teisės privatizuoti ginčo butą, ar kt. Be to, pati ieškovė 1995-11-27 raštu nurodė, kad bus leidžiama privatizuoti ginčo butą (t. 4, b. l. 12). Šio aplinkybės buvo žinomos ir atsakovams. Dėl šios aplinkybės jiems atsirado teisėti lūkesčiai ateityje naudotis ginčo patalpa.

Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Tokia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėtų lūkesčių apsaugos principo samprata negali būti aiškinama kaip leidimas ieškovei nepaisyti atsakovų įgytų teisių naudotis užimamą būstą.

Reikalavimą dėl sutartinių teisių santykių įforminimo nuomos sutartimi pareiškė atsakovas T. Z.. Šis asmuo yra atsakovo R. A. Z. sūnus, atitinkamai Z. L. Z. anūkas. Iš raštinių bylos duomenų taip pat nustatyta, kad atsakovas T. Z. ginčo bute apsigyveno būdamas nepilnametis. Atsakovas T. Z. įvardintas kaip Z. L. Z. šeimos narys jos 1991 metais rašytame prašyme dėl buto privatizavimo (t. 1, b. l. 104), taip pat apeliaciniame skunde, ginčijant 1995-04-04 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, Z. L. Z. nurodė, kad „su manimi gyveno mamytė M. L., anūkas T. Z. (t. 1, b. l. 122). Pastebėtina, kad minėtuose teisminiuose procesuose dalyvavo ir ieškovė. Teismas nurodo, kad atsakovo T. Z. gyvenimą ginčo patalpose patvirtina šie bylos duomenys: Kauno m. SP Centro PN komisaras 1998-06-16 pažymoje nurodė, kad T. Z., grįžęs ir (duomenys neskelbtini), gyvena pas savo močiutę Z. L. Z. ginčo bute (t. 1, b. l. 63); Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos 1999-09-27 pažymoje nurodyta, kad T. Z. gyvenantis pas savo močiutę Z. L. Z. adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 62); 2000-01-17 teismo sprendime nurodoma, kad T. Z. gyvena pas močiutę (t. 1, b. l. 126). 2003-02-25 Z. L. Z. prašyme KTU universiteto Senatui, kuriuo buvo prašoma leisti jai privatizuoti patalpas (duomenys neskelbtini), buvo nurodyta, kad su ja gyvena anūkas T. Z. (t. 1, b. l. 127). Iš Gyventojų registro tarnybos duomenų matyti, kad atsakovas T. Z. yra apskaitytas (duomenys neskelbtini), konkreti gyvenamoji vieta nėra deklaruota (t. 1, b. l 158). Minimas adresas buvo nurodomas T. Z. asmens dokumentuose: (duomenys neskelbtini) 2015-07-22 pažymoje nurodoma, kad mokinio T. Z. gyvenamoji vieta buvo nurodyta (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 6), 2003-05-20 darbo ir visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartyje, UAB „Arenarta“ pažymoje nurodoma, kad jo gyvenamoji vieta buvos (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 99–100, t. 4, b. l. 5), medicininiuose dokumentuose (t. 1, b. l. 101).

Atsakovas T. Z. nurodė, kad ginčo bute gyveno nuo pat vaikystės, iš pradžių drauge su Z. L. Z. ir savo šeima, t. y. savo tėvais, vėliau, tėvų santykiams nutrūkus, ir tėvui A. R. Z. sukūrus kitą šeimą, o iš jo motinos atėmus motinystės teises, jis liko gyventi kartu su močiute, buvo jos prižiūrimas, su ja vedė bendrą ūkį, gyvendamas ginčo bute lankė mokyklą ir ją baigė, iš ten išvyko tarnauti į kariuomenę, grįžęs iš jos vėl apsigyveno ginčo bute ir ten gyvena iki šiol, susirgus močiutei, ją slaugė ir prižiūrėjo, už butą moka visus jam skaičiuojamus mokesčius. Atsakovas T. Z. nurodė, kad turi mažametį vaiką, tačiau su vaiko mama nėra susituokęs, o santykiai yra nutrūkę. Analogiškas aplinkybes nurodė ir A. R. Z.. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovų nurodomas aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Atsakovai remontavo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (apšiltino buto sienas, vykdė dažymo darbus ir pan. Tokio pobūdžio aplinkybes patvirtino liudytojas V. B., J. L., V. Z., M. G.. Dėl minėtų atsakovų veiksmų buvo sprendžiama administracinėje komisijoje, kuri pažeidimų nenustatė (t. 2, b. l. 28). Pažymėtina, kad atsakovų, liudininkų byloje duoti parodymai nuoseklūs, neprieštaringi visi jie patvirtino atsakovo T. Z. gyvenimą kartu su Z. L. Z. nuo jo vaikystės iki jos mirties, o jai mirus – tolesnį atsakovo naudojimąsi ginčo butu. Duomenų apie atsakovo turėtą kitą gyvenamąją vietą ar negyvenimą ginčo gyvenamojoje patalpoje per visą laikotarpį nėra, taip pat nėra duomenų, kad ieškovas būtų prieštaravęs ar ginčijęs atsakovo apsigyvenimą ginčo bute. Teismo ištirti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, leidžia daryti išvadą, jog atsakovas T. Z. mažiausiai 20 metų (1998 metais oficialiame dokumente jis nurodytas kaip gyvenantis ginčo bute) pragyveno ginčo bute ir iki Z. L. Z. mirties (2014 m.). Atsakovo T. Z. paaiškinimai, liudytojų parodymai patvirtina, kad atsakovas rūpinosi močiute, kai ji sirgo, kartu gyveno rūpinosi bendra buitimi. Tokio pobūdžio aplinkybes leidžia pripažinti, kad minėtus asmenis siejo asmeniniai ir turtiniai interesai, bendra buitis ir ūkis. Kadangi mirus panaudos gavėjui teisės aktai nenumato, kad panaudos sutartis pasibaigtų, taikant bendrąsias asmenų pasikeitimo prievolėje nuostatas, tokio pobūdžio turtinė teisę į panaudą galima paveldėti, todėl atsakovo R. A. Z. (kuris yra savo motinos įpėdinis) leidimu sutikimo pritarimu, konkliudentiniais veiksmais toliau leido gyventi savo sūnui (padėjo remontuoti butą, apmokėti sąskaitas ir kt.), todėl laikytina, kad T. Z. turi teisėtą lūkestį naudotis ginčo patalpa, o įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (CK 1.2 straipsnis). teismas nustatė, kad Z. L. Z. ir ieškovę siejo panaudos teisiniai santykiai, kurie po Z. L. Z. mirties nepasibaigė, todėl mirusiosios įpėdiniai turi teisę reikalauti įforminti minėtus santykius.

Teismas nurodo, kad negali keisti priešieškinio reikalavimo, be to, nuomos sutarties sudarymas atitiks ir viešuosius interesus, t. y. valstybei gauti pajamas ir jos valdomo turto. Esant tokioms aplinkybėms reiškiamas reikalavimas dėl nuomos sutarties sudarymo neprieštarauja viešajam interesui.

Šiuo metu ginčo patalpų paskirtis – gyvenamoji (t. 1, b. l. 8). Gyvenamųjų patalpų nuoma reglamentuojama CK XXXI skyriaus normose. Jomis vadovaujamasi nustatant ieškovo patikėjimo teises į ginčo patalpas turinį. CK 6.578 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalys yra nuomotojas ir nuomininkas, CK 6.578 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuomotojas yra gyvenamųjų patalpų savininkas ar asmuo, jas valdantis kitu teisiniu pagrindu.

Minėta, kad ieškovas butą (duomenys neskelbtini), valdo turto patikėjimo teise. Valstybės turto patikėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), 2012-06-29 sutarties 3.1 p. nustato, kad šios sutarties pasibaigimo data 2032-06-30 (t. 1, b. l. 10). Kadangi reiškiamas reikalavimas įpareigoti sudaryti neterminuotą sutartį, todėl atitinkamai šis įpareigojimas susiję ir su valstybę atstovaujančios institucijos Švietimo ir mokslo ministerijos teisėms ir pareigomis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes įpareigotina ieškovė ir valstybę atstovaujanti Švietimo ir mokslo ministerija su atsakovu T. Z. sudaryti neterminuotą nuomos sutartį. Teismas nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti ją gyvenimui, o nuomininkas – naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (CK 6.576 straipsnis).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad atsakovui dėl ilgalaikių močiutės panaudos teisinių santykių, jo paties nepertraukiamo gyvenimo ginčo patalpoje mažiausiai 20 metų, ginčo patalpos priežiūra, remontu ir kt. susidarė teisėti lūkesčiai ir ateityje naudotis ginčo patalpa, šiuo atveju pagal nuomos teisinius santykius, kurie taip pat nepažeis valstybės interesų gauti pajamas iš jos valdomo turto.

Bylinėjimosi išlaidos.

Atmetus ieškinį ir tenkinus priešieškinį atlygintinos atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK93 straipsnis). Pagal bylos duomenis atsakovas T. Z. sumokėjo 41,58 Eur žyminio mokesčio už priešieškinį (t. 1, b. l. 97) ir atstovavimo išlaidų: 600 Eur (t. 47–48) ir 400 Eur (t. 2, b. l. 50). Atsakovas A. R. Z. sumokėjo atstovavimo išlaidų: 700 Eur (t. 4, b. l. 80). Šios išlaidos atitinka teisės aktų reikalavimus (CPK 98 straipsnis), todėl turi būti atlygintos atsakovams. Teismas nurodo, kad tiek ieškovė, tie atsakovė pagal priešieškinį valstybę, atstovaujanti institucija Švietimo ir mokslo ministerija, su ieškinio reikalavimais sutiko, su atsakovo reikalavimu nesutiko, todėl patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsakovams po lygiai iš ieškovės ir Švietimo ir mokslo ministerijos.

Atsakovui T. Z. iš ieškovės VšĮ Kauno technologijos universiteto ir Švietimo ir mokslo ministerijos priteistina po 20,79 Eur žyminio mokesčio ir po 500 Eur atstovavimo išlaidų (iš viso po 520,79 Eur). Atsakovui A. R. Z. iš ieškovės VšĮ Kauno technologijos universiteto ir Švietimo ir mokslo ministerijos priteistina po 350 Eur atstovavimo išlaidų.

Valstybė šioje byloje iš viso patyrė 27,40 Eur pašto išlaidų, kurios priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovės VšĮ Kauno technologijos universiteto ir Švietimo ir mokslo ministerijos – 13,70 Eur.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priešieškinį tenkinti: įpareigoti ieškovę VšĮ Kauno technologijos universitetą, adresas K. Donelaičio g. 73, Kaune, įstaigos kodas 111950581, ir atsakovę pagal priešieškinį valstybę, atstovaujančią Švietimo ir mokslo ministeriją, įstaigos kodas 188603091, adresas A. Volano g. 2, Vilniuje, sudaryti su atsakovu T. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiu (duomenys neskelbtini), rašytinę neterminuotą buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį.

Priteisti atsakovui T. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), iš ieškovės VšĮ Kauno technologijos universiteto, adresas K. Donelaičio g. 73, Kaune, įstaigos kodas 111950581, ir atsakovės pagal priešieškinį valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos, įstaigos kodas 188603091, adresas A. Volano g. 2, Vilniuje, po 520,79 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui A. R. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), iš ieškovės VšĮ Kauno technologijos universiteto, adresas K. Donelaičio g. 73, Kaune, įstaigos kodas 111950581, ir atsakovės pagal priešieškinį valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos, įstaigos kodas 188603091, adresas A. Volano g. 2, Vilniuje, po 350 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės VšĮ Kauno technologijos universiteto, adresas K. Donelaičio g. 73, Kaune, įstaigos kodas 111950581, ir atsakovės pagal priešieškinį valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos, įstaigos kodas 188603091, adresas A. Volano g. 2, Vilniuje, po 13,70 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą. Šios išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300 010112394300, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.