Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. M. ir I. M. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Iš pareiškėjos pateiktos paskolos sutarties matyti, kad 2012 m. pareiškėja iš A. A. paskolos sutartimi įformino 100 000 Lt paskolos gavimą grynaisiais pinigais. Taigi, vadovaujantis MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalies bei VMI viršininko 2012 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. VA-92 „Dėl nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos bei jos pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių (toliau – PRC907 formos pildymo taisyklės) 31 punkto nuostatomis, pareiškėjai atsirado pareiga iki 2013 m. gegužės 1 d. pateikti pranešimą mokesčių administratoriui apie grynaisiais pinigais gautas paskolas, viršijančias 50 000 Lt, tačiau pareiškėja šios pareigos neįvykdė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Kauno apskrities VMI, VMI ir MGK sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje ir MGK bylose Nr. 6.11-(7-149/2018), Nr. 6.11-(7-150/2018) esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad Kauno apskrities VMI pareiškėjų atžvilgiu atliko mokestinį patikrinimą dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo už 2012 m. sausio 1 d.–2012 m. gruodžio 31 d.

Kauno apskrities VMI 2018 m. vasario 22 d. patikrinimo akte Nr. (7.46)FR0680-81 (MGK bylos Nr. 6.11-(7-149/2018)-1 b. l. 83–98) ir 2018 m. vasario 22 d. patikrinimo akte Nr. (7.46)FR0680-80 (MGK bylos Nr. 6.11-(7-150/2018)-1 b. l. 83–97) nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio G. M. 2012 m. patirtos išlaidos 15 820 Lt viršijo gautas pajamas, taip pat pareiškėja ir jos sutuoktinis nepagrindė kratos metu rastų 123 406 Lt piniginių lėšų kilmės. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis patirtoms išlaidoms bei kratos metu rastoms piniginėms lėšoms įgyti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis MAĮ 69 ir 70 straipsnių bei VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau - Taisyklės) 4 punkto nuostatomis, pritaikius išlaidų metodą, konstatavo, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėja ir jos sutuoktinis gavo 139 226 Lt (123 406 + 15 820) kitų apmokestinamųjų, su darbo santykiais nesusijusių, ne individualios veiklos pajamų, kurių minėtu laikotarpiu nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM. Dėl šio pažeidimo pareiškėjai apskaičiavo 3 413,17 Eur GPM, o pareiškėjui apskaičiavo 2 985,11 Eur GPM.

Kauno apskrities VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas, 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-135 iš dalies patvirtino 2018 m. vasario 22 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46)FR0680-81, t. y. vietoj paskaičiuotos 3 413,17 Eur GPM sumos apskaičiavo 2 794,25 Eur GPM. Taip pat patvirtino apskaičiuotus 1 473,45 Eur GPM delspinigius ir paskyrė 838 Eur GPM baudą. Kauno apskrities VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo pastabas, 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-136 iš dalies patvirtino 2018 m. vasario 22 d. patikrinimo aktą Nr. (7.46)FR0680-80, t. y. vietoj apskaičiuotos 2 985,11 Eur GPM sumos, apskaičiavo 2 365,91 Eur GPM. Taip pat patvirtino apskaičiuotus 1 207, 18 Eur GPM delspinigius ir paskyrė 709 Eur GPM baudą. Kauno apskrities VMI šiuose sprendimuose, be kita ko, nustatė, kad piniginių lėšų likutis 2012 m. rugsėjo 17 d. ne banke buvo 12 680 Lt, todėl šio likučio apimtimi iš dalies pateisinamos 2012 m. rugsėjo 17 d. kratos metu rastos piniginės lėšos. Atlikusi perskaičiavimą, nustatė, kad sutuoktiniai gavo 110 726 Lt (123 406 Lt – 12 680 Lt) kitų pajamų iš mokesčių administratoriaus nenustatytų šaltinių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad, siekiant konkrečiai situacijai taikyti MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, būtina nustatyti, kad mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinę naudą (žr., LVAT 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016). Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-715/2013).

Atvejai, kai mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nustatyti Taisyklių II 4 punkte. Įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (4.1 papunktis); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2 papunktis).

Dėl paskolos sutarties

Pareiškėja su A. A. 2012 m. rugpjūčio 20 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią pareiškėja iš A. A. pasiskolino 100 000 Lt grynais pinigais, šią sumą pareiškėja įsipareigojo grąžinti iki 2013 m. gruodžio 31 d. (MGK bylos Nr. 6.11-(7-150/2018)-1 b. l. 151).

Finansinių nusikaltinų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos nusikalstamų veikų skyriuje pareiškėjų atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-9-00554-13 dėl neteisėto praturtėjimo pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189-1 straipsnio 1 dalyje, požymius. Šiuo ikiteisminiu tyrimu buvo siekiama nustatyti, ar 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu iš I. M. paimti 50 000 Lt, 21 250 Eur ir 13 JAV dolerių yra neteisėto praturtėjimo dalykas. Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2017 m. rugsėjo 8 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 189-1 straipsnio 1 dalyje, nes I. M. ir G. M. turėjo po 17 871 Eur piniginių lėšų, gautų galimai iš neteisėtų šaltinių, o tai yra suma, mažesnė nei 500 MGL (minimalus gyvenimo lygis). Nutarime konstatuota, kad I. M. ir G. M. 2012 m. rugsėjo 17 d. kratos metu paimti pinigai nėra susiję su A. A. galimai suteikta paskola (100 000 Lt), pinigai gauti iš tyrimui bei mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių. Ši išvada padaryta, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų visetą, t. y. kad 2012 m. rugsėjo 17 d. asmens kratos metu I. M. slėpė pinigus nuo pareigūnų, kratos metu apie jokią paskolą iš A. A. pareigūnams neminėjo, buvo nenuosekli dėl pinigų kilmės, įvertinus A. A. parodymus dėl suteiktos paskolos dydžio, taip pat tai, kad G. M. ir I. M. prieš kratą banko sąskaitose neturėjo didelės pinigų sumos, kurią išgryninus, būtų galima gauti sumą stambiomis kupiūromis įvairia valiuta, sutuoktiniai iki kratos nepardavė, neišnuomojo jokio brangaus nekilnojamojo bei kilnojamojo turto, už kurį būtų gauta pakankamai pajamų kratos metu paimtai pinigų sumai pagrįsti, atsižvelgiant į 2017 m. kovo 27 d. specialisto išvadas Nr. AU22-2, AU22-3, įvertinus sutuoktinių teisėtų pajamų šaltinius bei G. M. nusikalstamą veiką, siekiant turtinės naudos (MGK bylos Nr. 6.11-(7-150/2018)-1 b. l. 113–120).

Mokesčių administratorius, remdamasi ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 20-9-00554-13 duomenimis, pareiškėjų apklausos protokolais, įvertinęs pareiškėjai skolinusio asmens finansines galimybes suteikti paskolą, grynųjų pinigų perdavimo bei kitas reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjai, todėl minėtą paskolos sutartį vertino kaip formalią tariamų sandorių išraišką parodančiu įrodymu, galimai siekiant pasinaudoti GPMĮ nustatyta lengvata dėl paskolų neapmokestinimo. MGK ginčijamuose sprendimuose pritarė mokesčių administratoriaus pozicijai, nes mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas išvadai, kad paskolos sutartis sudaryta formaliai, nesiekiant sukurti paskolinių teisinių santykių, o siekiant pagrįsti pas pareiškėją kratos metu rastų pinigų, gautų iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių, kilmę ir išvengiant GPM mokėjimo.

Pareiškėjai teigia, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. kratos metu rasti 100 000 Lt yra 2012 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties tarp pareiškėjos ir A. A. pagrindu gauti grynieji pinigai, ši paskolos sutartis yra tinkamai įforminta, todėl nėra pagrindo ja abejoti. Be to, Lazdijų rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 31 d. įsakymu minėtą sumą A. A. iš skolininkės I. M. priteisė. Pareiškėja nenuslėpė sudaryto sandorio ir apie jį pateikė kitos formos pranešimą, kuris savo turiniu analogiškas PRC907. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius negalėjo remtis ikiteisminio tyrimo duomenimis, nes prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą teismas nepatvirtino.

Teismas nesutinka su pareiškėjų argumentais ir palaiko mokesčių administratoriaus bei MGK poziciją.

Pažymėtina, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 1dalis).

Mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad būtų tinkamai mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenustato ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Taigi, ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes ABTĮ 56 straipsnio 2 dalis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo.

LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad mokestiniais aspektais reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys mokestinio patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą yra naudojami ne tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimui išspręsti, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai (žr., LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1420/2012; 2012 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1498/2012). LVAT taip pat yra nurodęs, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., LVAT 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015).

LVAT 2016 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-887-442/2016 išaiškino, kad Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka surinkti duomenys administracinio teismo gali būti vertinami tik kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, kurių įrodomoji vertė turėtų būti papildomai tikrinama ir nustatoma kartu su kitais administracinėje byloje surinktais įrodymais. Taip pat pažymėjo, kad, nors ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos jo mokestinėms prievolėms, nes mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties.

Taigi, ikiteisminio tyrimo metu surinkti faktiniai duomenys bei baudžiamojoje byloje priimti procesiniai sprendimai gali būti įrodymais administracinėje byloje, todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Kaip minėta, kratos metu rastas 100 000 Lt pinigines lėšas pareiškėjai grindžia tik 2012 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutartimi. Įvertinus šios paskolos sutarties turinį ir formą, matyti, kad ji notariškai nepatvirtinta, beprocentė, todėl nenaudinga paskolos davėjui, paskolos sutartyje nenurodytos jokios grąžinimo garantijos, visa paskolos suma sumokama grynais. Pasiskolintas lėšas pareiškėja liudytojo apklausos protokole (MGK bylos Nr. 6.11-(7-149/2018)-1 b. l. 122) nurodė kaip avansą už parduodamą paveldėtą sodybą, tačiau paskolos sutartyje apie tokią paskolos paskirtį neužsimenama. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai abejoti, kad pareiškėja realiai gavo pajamas (100 000 Lt) minėta paskolos sutartimi, juolab, kad kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą, byloje nepateikta. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad vien tik paskolų sutarčių, kaip formalaus įrodymo, pateikimas mokesčių administratoriui per se (liet. savaime) negali būti pripažįstamas tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimu (žr. LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442 - 1111/2011).

Be to, kaip nurodo atsakovė, pareiškėja centriniam mokesčių administratoriui nepateikė pranešimo PRC907 apie gautą paskolą, kitos formos pranešimą PRC911 pateikė tik 2016 m. birželio 27 d., jau vykstant ikiteisminiam tyrimui.

MAĮ 42¹ straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad nuolatiniai Lietuvos gyventojai pateikia VMI informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų; 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija penkiasdešimt tūkstančių litų; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija pateikiama vieną kartą per kalendorinius metus centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais. Pagal MAĮ 42¹ straipsnio 3 dalį, jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai.

PRC907 formos pildymo taisyklėse nustatyta, kad PRC907 forma, papildomo lapo PRC907P forma naudojama, teikiant informaciją apie 2012 m. ir vėlesniais metais sudarytus sandorius. Vadovaujantis PRC907 formos pildymo taisyklių 31 punktu, pranešimas mokesčių administratoriui pateikiamas iki kalendorinių metų, einančių po ataskaitinio laikotarpio, gegužės 1 d.

Pareiškėjų teigimu, paskolos suteikimo faktą pagrindžia Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. įsakymas, kuriuo teismas A. A. iš skolininkės I. M. priteisė 100 000 Lt sumą.

Iš MGK bylose esančių duomenų matyti, kad A. A. kreipėsi į Lazdijų rajono apylinkės teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą dėl 100 000 Lt skolos. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 31 d. įsakymu nutarė išieškoti iš skolininkės I. M. 100 000 Lt skolą (MGK bylos Nr. 6.11-(7-150/2018)-1 b. l. 156).

Pažymėtina, kad minėtu Lazdijų rajono apylinkės teismo procesiniu sprendimu buvo sprendžiamas kreditoriaus (A. A.) pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, tačiau toje byloje nebuvo nagrinėjamas 2012 m. rugpjūčio 20 d. paskolos sutarties teisėtumo klausimas. Pagal teismo įsakymo priėmimo metu galiojusias civilinio proceso normas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 435 straipsnis), t. y. teismas, tik formaliai patikrinęs pareiškimo formą, patvirtina jo pagrindus. Taigi, pareiškėjai, įrodinėdami paskolos suteikimo faktą, nepagrįstai remiasi minėtu teismo įsakymu.

Dėl paveldėtų lėšų

Pareiškėjai skunde teigia, kad kartu su rašytinėmis pastabomis Kauno apskrities VMI pateikė dokumentus, patvirtinančius likusių 23 406 Lt kilmę, šios piniginės lėšos buvo paveldėtos iš pareiškėjos mamos ir išimtos iš jų (pareiškėjos ir jos mamos) banko sąskaitos, tačiau mokesčių administratorius pareiškėjos paveldėtų lėšų neanalizavo.

Iš ginčijamų Kauno apskrities VMI sprendimų matyti, kad vietos mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjų pastabas, pakeitė patikrinimo aktų išvadas ir konstatavo, kad pareiškėja su sutuoktiniu 2012 m. nepatyrė 28 500 Lt išlaidų cigaretėms be banderolių įsigyti, dėl to nustatė, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio piniginių lėšų likutis 2012 m. rugsėjo 17 d. dienai buvo teigiamas ir sudarė 12 680 Lt. Kauno apskrities VMI padarė išvadą, kad 12 680 Lt likutis iš dalies pateisina pas pareiškėją kratos metu rastų 123 406 Lt kilmę, todėl konstatavo, kad sutuoktiniai gavo 110 726 Lt (123 406 – 12 680) kitų pajamų iš mokesčio administratoriaus nenustatytų šaltinių.

Mokestinio patikrinimo metu pateikta UAB „Medicinos bankas“ Centro filialo 2013 m. birželio 14 d. pažyma Nr. 36 „Dėl sąskaitos įplaukų ir išmokų (MGK bylos Nr. 6.11-(7-149/2018)-1 b. l. 77), iš kurios matyti, kad O. U. 2008 m. lapkričio 27 d. į pareiškėjos sąskaitą pervedė 17 386,53 Lt. Kauno apskrities VMI 2018 m. vasario 22 d. patikrinimo akto Nr. (7.46)FR0680-81 14 puslapyje ši suma priskirta 2008 m. pajamoms. Šios lėšos kartu su priskaičiuotomis palūkanomis (20 415,43 Lt) 2011 m. birželio 8 d. pervestos į pareiškėjos einamąją sąskaitą, todėl pakartotinai prie 2011 m. pajamų nepriskiriamos (MGK bylos Nr. 6.11-(7-149/2018)-1 b. l. 83–98).

Iš UAB „Medicinos bankas“ Centrinio filialo pažymos taip pat matyti, kad pareiškėja į sąskaitą 2010 m. sausio 8 d. įnešė 9 000 Lt, kurie kartu su sąskaitoje buvusiomis lėšomis (viso 10 000 Lt) tą pačią dieną pervesti į indėlio sąskaitą, o 2011 m. balandžio 29 d. kartu su priskaičiuotomis palūkanomis (viso 10 552 Lt) išmokėti grynais pinigais pareiškėjai. Kaip nurodyta minėto patikrinimo akto 16 puslapyje, pareiškėja nepateikė jokių kitų dokumentų ir duomenų apie 2010 m. gautas pajamas, todėl patikrinimo metu įvertinta, kad į sąskaitą įneštos piniginės lėšos yra kitos gautos gyventojos pajamos iš nenustatytų šaltinių. Iš mokestinio patikrinimo medžiagos teismas tokių duomenų taip pat nenustatė.

UAB „Medicinos bankas“ Centrinio filialo pažymoje nurodyta, kad 2011 m. balandžio 29 d. iš bendraturčių O. U. ir I. M. sąskaitos į pastarosios sąskaitą pervesta 6 954,04 Lt. Šios piniginės lėšos kaip pajamos įvertintos 2011 m. (patikrinimo akto 17 puslapis).

Pažymėtina, kad pareiškėjų pateiktame 2012 m. liepos 12 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijime pareiškėjų minimos paveldėtos piniginės lėšos nenurodytos (MGK bylos Nr. 6.11-(7-149/2018)-1 b. l. 63–70). Taigi, sutiktina su MGK išvada, kad pareiškėja abejonių dėl iš O. U. gautų lėšų nepriskyrimo pajamoms, konkrečiais objektyviais įrodymais nepagrindė, todėl pareiškėjų teiginiai, kad mokesčių administratorius neįvertino iš O. U. gautų piniginių lėšų, laikytini nepagrįstais.

Iš ginčijamų Kauno apskrities VMI, VMI ir MGK sprendimų matyti, kad juose išsamiai įvertintos mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos ir jos sutuoktinio gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis, analizuotos pareiškėjų pateiktos pastabos bei rašytiniai įrodymai, o įvertinus mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumą bei pritaikius ginčo teisiniams santykiams aktualias GMPĮ, MAĮ ir Taisyklių nuostatas, pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis patirtoms išlaidoms bei kratos metu rastoms piniginėms lėšoms įgyti panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Teismui nekyla abejonių dėl mokėtinų sumų dydžio apskaičiavimo teisingumo, tuo labiau, kad pareiškėjai skunde tokių argumentų nenurodo.

Pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Kauno apskrities VMI, VMI ir MGK išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes, detaliai atsakė į visus pareiškėjų iškeltus klausimus, savo išvadas tinkamai pagrindė aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir teismų suformuotomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, todėl ginčijami Kauno apskrities VMI, VMI ir MGK sprendimai paliktini galioti kaip teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjų skundai atmestini.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. Prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų G. M. ir I. M. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.