Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. e2A-1267-826/2016

Teisėja Raimonda Kulberkienė Proceso Nr. 2-25-3-01245-2015-2

2016 m. rugpjūčio 5 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Maškevičienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Heuverlingo chemijos grupė LT“ ir atsakovės A. P. apeliacinius skundus dėl 2016 m. balandžio 25 d. Kretingos rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Heuverlingo chemijos grupė LT“ ieškinį atsakovei A. P. dėl atlyginimo permokos grąžinimo ir atsakovės A. P. priešieškinį ieškovei UAB „Heuverlingo chemijos grupė LT“ dėl darbo užmokesčio dydžio pripažinimo, neišmokėto darbo užmokesčio bei išmokos už nepanaudotas atostogas ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

IV. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

Atsakovė šią priešieškinio dalį grindė paaiškinimu, kad ieškovė jai išmokėjo ne visą darbo užmokestį, dėl kurio mokėjimo jie su darbdaviu buvo susitarę. Vertinant, ar šis atsakovės reikalavimas yra pagrįstas, turi būti atsižvelgiama į visas faktines aplinkybes dėl susiklosčiusių darbo santykių tarp atsakovės ir ieškovės, į nusistovėjusią darbo užmokesčio mokėjimo tvarką pas ieškovę, į byloje esančius įrodymus.Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutartis yra vienas iš pirminių įrodymų nustatinėjant darbuotojui mokamo atlyginimo dydį. Šiuo atveju 2015 m. sausio 20 d. darbo sutartimi Nr. 69 atsakovė buvo priimta dirbti į UAB „Heuverlingo chemijos grupė LT“ personalo vadovės pareigas. Iš byloje esančios darbo sutarties matyti, jog darbo užmokestis buvo nurodytas ne 650,00 Eur, kaip teigia apeliantė, o 472,10 Eur. Su šia aplinkybe A. P. nesutinka, motyvuodama tuo, jog pasirašant darbo sutartį, darbo užmokestis buvo nurodytas didesnis, teigia, kad ieškovė savavališkai pakeitė pirmą darbo sutarties lapą. Pagal DK 99 straipsnio 2 ir 3 dalis darbo sutartis turi būti sudaroma raštu. Rašytinė darbo sutartis sudaroma dviem egzemplioriais. Vienas pasirašytas darbo sutarties egzempliorius įteikiamas darbuotojui, kitas lieka darbdaviui. Darbdavys užtikrina, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį ir įteikus jam antrą sutarties egzempliorių. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo užmokesčio dydžio, vadovavosi tik išimtinai rašytine darbo sutartimi ir 2015 m. spalio 5 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pažyma Nr. (7.100)IS-2609, kuri patvirtino, kad atsakovei už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. sausio 31 d. buvo mokamas 337,14 Eur darbo užmokestis, nuo 2015 vasario 1 d. iki 2015 m. gegužės 31 d. – po 472,10 Eur, nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. liepos 7 d. – 208,03 Eur, nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 7 d. – 208,03 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ar atsakovei buvo įteikta darbo sutartis, jei nebuvo įteikta, tai dėl kokių priežasčių. Turi būti atsižvelgiama ne tik į ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus, bet ir tiriamos bei vertinamos atsakovės nurodytos aplinkybės, vertinami ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai. Iš byloje pateikto atsakovės sąskaitos išrašo iš AB SEB banko matyti, kad atsakovei 2015 m. kovo 20 d. pervesta 400,00 Eur, 2015 m. balandžio 22 d. – 500,00 Eur, 2015 m. balandžio 24 d. – 1500,00 Eur, 2015 m. gegužės 28 d. – 750,00 Eur, 2015 m. birželio 19 d. – 700,00 Eur. Iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė pinigines lėšas atsakovei pervedinėjo vieną kartą per mėnesį, ieškovės atliktuose mokėjimo pavedimuose yra neaiški mokėjimų paskirtis, todėl šioje byloje būtina nustatyti, kokios buvo ieškovės piniginių lėšų pervedimų atsakovei paskirtys, tačiau šių mokėjimų paskirties pirmosios instancijos teismas nesiaiškino. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškintasi atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ieškovė į jos banko sąskaitą pervesdavo jos sutuoktiniui priklausiusį darbo užmokestį – iš darbdavio nebuvo pareikalauta duomenų apie, koks darbo užmokestis buvo apskaičiuotas tiek atsakovei, tiek jos sutuoktiniui ir kokiais mokėjimo pavedimais į kokias sąskaitas ieškovė šiuos darbo užmokesčius pervedė. Atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai – 2016 m. gegužės 30 d. pažyma apie asmens socialinį draudimą ir 2016 m. gegužės 30 d. ieškovės Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų duomenų pažyma, tai yra, duomenų apie atsakovei išmokėtą darbo užmokestį neatitikimas, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia suabejoti dėl to ar šalys buvo susitarusios dėl tokio darbo užmokesčio dydžio, kuris yra nurodytas teismui pateiktoje darbo sutartyje. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta darbo laiko apskaitos žiniaraščių, nebuvo nustatyta kaip ir koks kiekvieną mėnesį buvo apskaičiuotas darbo užmokestis atsakovei, į kokias banko sąskaitas ir kokiais pavedimais jis buvo pervestas, nėra išreikalauti duomenys apie atsakovės vidutinį darbo užmokestį, duomenys apie atsakovės kasmetines atostogas ir atsiskaitymą su atsakove po jos atleidimo iš darbo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokia buvo darbo užmokesčio mokėjimo tvarka pas ieškovę, nebuvo tikrintos ir vertintos atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ir kitiems ieškovės administracijos darbuotojams buvo mokamas ne toks darbo užmokestis, koks buvo nurodytas darbo sutartyse ir į kieno sąskaitas jis buvo pervedamas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė nesilaikė išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos, tačiau aptartas teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas tik tokiam reikalavimui, kuris galėtų būti nagrinėjamas atskirai nuo atsakovės priešieškinio reikalavimo. Šioje byloje preliminariai vertinant ieškinio ir priešieškinio reikalavimus ir pateiktus argumentus, akivaizdu, kad patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio; tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. Paminėtos sąlygos suponuoja išvadą, kad šiuo atveju reikėtų vadovautis ne DK normomis, o CPK 143 straipsnio 2 dalimi, dėl to priešieškinis turėjo būti nagrinėjamas iš esmės. Ieškinys ir priešieškinis yra tampriai tarp savęs susiję, dėl to atskirai išnagrinėjus priešieškinį ir jam įsiteisėjus, jame nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės taptų prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas), kurių ieškovė ikiteisminio proceso tvarka darbo ginčų komisijoje ar vėliau teisme nebeturėtų galimybės ginčyti ar paneigti. Proceso koncentracijos principas taipogi reikalauja šioje byloje priešieškinį nagrinėti ir jį vertinti neatsietai nuo ieškinio reikalavimų (CPK 7 straipsnio 1 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį nagrinėjo kartu su atsakovės priešieškiniu. Apeliacinės instancijos teismas nepasisako plačiau dėl ieškovės reikalavimo priteisti be teisinio pagrindo pervestus pinigus iš atsakovės, nes tik pirmosios instancijos teismui išsiaiškinus, kokios lėšos buvo pervestos atsakovei į jos banko sąskaitą iš ieškovės, bus pagrindas spręsti ar yra teisinis pagrindas patenkinti ieškinį. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovė dėl neišmokėto 692,86 Eur darbo užmokesčio ir neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2015-08-19 sprendimu konstatavo, jog visos priskaičiuotos sumos už visą darbo laikotarpį pas ieškovę – darbo užmokestis už darbo laikotarpį nuo 2015-01-21 iki 2015-07-07 ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – išmokėtos ir vadovaudamasis darbo ginčų komisijos išvadomis šį atsakovės reikalavimą atmetė, tačiau teismas nėra saistomas darbo ginčų komisijos išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-681/2015), pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti patikslinti atsakovei priešieškinio reikalavimą nes iš esmės atsakovė ginčija 2015 m. rugpjūčio 19 d. Darbo ginčų komisijos sprendimą Nr.DGKS-3252 nors toks atsakovės reikalavimas priešieškinyje nėra aiškiai suformuluotas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo iš Darbo ginčų komisijos pareikalauti medžiagą, pagal kurią buvo nagrinėjamas darbo ginčas.Tik nustačius koks buvo tikrasis atsakovės darbo užmokesčio dydis bus galima padaryti išvadą ar atsakovei buvo išmokėtas visas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinantis, kieno darbo užmokestis buvo pervestas į atsakovės banko sąskaitą, atsakovei teigiant, kad ieškovė į jos banko sąskaitą pervedė jos sutuoktiniui A. P. priklausantį darbo užmokestį turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl šio asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje kadangi byloje priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ir pareigoms (CPK 47 str.).

Dėl atsakovės atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo

Atsakovė ginčijo atleidimo iš darbo formuluotę – mano, kad ieškovė nepagrįstai įsakyme nurodė, kad A. P. iš darbo atleidžiama pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuo 2015 m. liepos 7 d., kai turėjo būti nurodyta, kad ji iš darbo atleista pagal DK 125 straipsnio 1 dalį nuo 2015 m. birželio 25 d. DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, jei darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, o pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Teismui tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2013). Iš pateiktų duomenų matyti, kad ieškovės atstovas direktorius P. G. 2015 m. liepos 7 d. priėmė įsakymą Nr. P-0707 „Dėl A. P. atleidimo iš darbo“, kuriuo atsakovė atleidžiama iš darbo nuo 2015 m. liepos 7 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena jų – reikalavimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo reikalavimo tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet ir siekiama maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009). Tačiau teismas priimdamas sprendimą nevertino šių aplinkybių, neanalizavo, ar atsakovė buvo informuota apie nustatytą darbo drausmės pažeidimą, ar buvo pateikusi paaiškinimą, kokiu būdu pas ieškovę pateko atsakovės prašymas dėl atleidimo iš darbo su prierašu, ar buvo susitarta nuo kada atsakovė bus atleista iš darbo, ar iš atsakovės buvo pareikalauta atidirbti ir pan. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino nors nagrinėdamas bylas iš darbo teisinių santykių privalo būti aktyvus, siūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus, kurie padėtų tinkamai išnagrinėti darbo ginčą. Be to, kaip nurodė apeliantė, ji 2015 m. birželio 25 d. ieškovei pateikė prašymą atleisti ją iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovė sutiko ją atleisti iš darbo, neatidirbus pagal įstatymą numatytų 14 darbo dienų. Pirmosios instancijos teismas tokius atsakovės argumentus atmetė nurodydamas, kad prašymas atleisti iš darbo pasirašytas tik atsakovės, ieškovės parašo ar žymos ant prašymo nėra. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovės kaip darbdavės žymos ant šio prašymo, kad nereikia atidirbti 2 savaičių, nėra. Tačiau tikrindamas 2015 m. birželio 25 d. atsakovės prašymo atsiradimo pas darbdavį aplinkybes ir jos atleidimo iš darbo teisėtumą, be kitų reikšmingų aplinkybių, teismas turėjo įvertinti tai, kada tiksliai buvo įvykdytas darbo drausmės pažeidimas. Tikslinga nustatyti ar A. P. ėjo į darbą po prašymo atleisti iš darbo pateikimo iki 2015 m. liepos 7 d., ar jai buvo mokamas darbo užmokestis už šias dienas, kas buvo fiksuojama darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ar buvo aiškinamasi, dėl kokių priežasčių atsakovė nevyksta į darbą. Neišsiaiškinus šių aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, negalima nuspręsti ar atsakovė pagrįstai atleista pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuo 2015 m. liepos 7 d.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad visus anksčiau paminėtus klausimus išspręsti iš esmės pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, byloje būtina surinkti papildomus įrodymus, todėl byla iš esmės būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės, Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.; 326 str. 1 d. 4 p.). Panaikinus sprendimą visa apimtimi, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas, nes dėl turėtų išlaidų paskirstymo pasisakys iš naujo bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.