Kauno apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė UAB „Nuaras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos 1 600,83 Eur skolą, 77,11 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad atsakovės struktūrinis padalinys – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnija, 2018 m. spalio 26 d. paprašė ieškovės atvykti paimti gyvūną bei juo pasirūpinti ir 2018 m. spalio 26 d. aktu gyvūną perdavė ieškovei, kuri atsakovės užsakymu turėjo juo pasirūpinti. Dėl gyvūno kraujavimo jis buvo skubiai nugabentas į (duomenys neskelbiami), kad jam būtų suteikta skubi veterinarinė pagalba. Alytaus apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) gyvūno laikytojas A. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 18 dalyje, ir jam buvo paskirta nuobauda kartu su administracinio poveikio priemone – gyvūno konfiskavimu. 2019 m. vasario 14 d. konfiskuoto gyvūno perdavimo–priėmimo aktu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (duomenys neskelbtini) valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba perdavė gyvūną ieškovei. Kol gyvūno laikytojo A. Š. atžvilgiu pradėta administracinė teisena nebuvo baigta, vadovaujantis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, prievolę užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą turėjo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija. Paslaugos buvo užsakytos bei teikiamos atsakovei, su kuria ieškovę sieja sutartiniai santykiai pagal sudarytą žodinę sutartį dėl gyvūno laikymo paslaugų, nes seniūnė telefonu pažadėjo sumokėti už ieškovės paslaugas, kurias reikės teikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dėl gyvūno galimo konfiskavimo. Ieškovė teigė, kad jos vykdoma ūkinė komercinė veikla nėra reglamentuojama Gyvūnų gerovės įstatymo 4 straipsnio 5 dalies nuostata, todėl ginčo santykiui taikytini bendri principai, numatantys, jog už suteiktas paslaugas turi atsiskaityti tas asmuo, kuris jas užsakė. Minėta įstatymo norma neįpareigojo ieškovės priimti gyvūną, todėl tarp ieškovės ir atsakovės buvo sukurti sutartiniai santykiai ir paslaugos buvo suteiktos atsakovei. Ieškovės su buvusiu gyvūno savininku A. Š. nesieja jokie teisiniai santykiai, todėl ieškovė neturi nei sutartinio, nei įstatyminio pagrindo reikalauti atlygio už suteiktas paslaugas iš jo. Ieškiniu nėra prašoma priteisti gyvūno laikymo išlaidas, bet gauti atlygį už savo suteiktas paslaugas atsakovei. Ieškovė patyrė veiklos sąnaudas, kurios nėra laikytinos gyvūno laikymo / gydymo išlaidomis. Šias išlaidas atsakovė patirs tik sumokėjusi už ieškovės paslaugas ir galės prisiteisti iš gyvūno savininko A. Š.. Ieškovė reikalavimą taip pat grindė analogija su bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų globos paslaugomis bei tarp šalių susiklosčiusia praktika, kai savivaldybė bešeimininkių ir bepriežiūrių gyvūnų laikinąją globą organizuoja perduodama juos ieškovei pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 13-14 straipsnius ir visada atsiskaito su ieškove už jos suteiktas paslaugas. Kadangi Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje ir 14 straipsnio 1 dalyje naudojamos vienodos formuluotės, kurios įpareigoja savivaldybės administraciją perduoti globoti gyvūnus globėjui, o už bepriežiūrių ir beglobių gyvūnų laikymo paslaugas atsakovė visada sumokėdavo, tai šiuo atveju atsakovė taip pat turi sumokėti ieškovei, nes neturėjo pagrindo tikėtis, jog ieškovė jai suteiks neatlygintinas gyvūno laikinosios globos paslaugas. Nors Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis nenurodo kieno konkrečiai patirtas išlaidas atlygina gyvūno savininkas ar laikytojas, tačiau ieškovė teigė, kad įstatymas numato išlaidas būtent to asmens, kuriam įstatymas numato pareigą paimti ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą, ir kuris patiria gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo išlaidas, t. y. sumoka gyvūnų globėjui už šio paslaugas.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracija nėra tinkama atsakovė, nes su ieškovu sutarties dėl paslaugų teikimo nesudarė ir jokių paslaugų neužsakė. Atsakovė tik perdavė gyvūną ieškovei, bet nėra gyvūno savininkė ar laikytoja, todėl neturi atlyginti jo laikinosios globos, gydymo ir laikymo išlaidų. Jas atlyginti turi gyvūno savininkas, nes tai numato Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalis. Savivaldybė ieškovei sumokėdavo už ankstesnes beglobių gyvūnų laikymo paslaugas, tačiau šioje byloje nagrinėjamu atveju gyvūnas turėjo savininką, kuris ir turi atlyginti visas išlaidas.