- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-04
- Bylos Nr.
- e2-626-1120/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00283-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Agnė Tikniūtė
- Kategorijos
- 3.1.1.2.5Proceso koncentruotumo principas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal S. B. ir S. J. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti S. B. ir S. J. B. ieškinį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. S. J. B. (toliau – ir ieškovė) 2020 m. vasario 20 d. elektroniniu parašu pasirašė ir per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą pateikė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovė). Ieškinyje ieškovu taip pat nurodytas ir S. B.
Šalies argumentai
2. Ieškovė prašė jai ir S. B. priteisti iš atsakovės 5 267 738 Eur lašišinių žuvų ikrų gamybos ir pardavimo verslo (toliau – Verslas) atėmimo (praradimo) žalą (t. y. Verslo vertę, buvusią 2019 m. gruodžio 31 d.), dėl Verslo atėmimo prarastą 2 112 617 Eur dydžio pelną, 449 645 Eur kaimo turizmo apartamentų (toliau – Apartamentai) atėmimo nuostolius (Apartamentai parduoti iš varžytinių), 8 266 006 Eur moralinę žalą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė prašė S. B. iš atsakovės priteisti 243 481 Eur nuosavybės (pajamų) atėmimo (praradimo) nuostolius iki kreipimosi į teismą bei 5 912 Eur per mėnesį nuosavybės (pajamų) atėmimo (praradimo) nuostolius po kreipimosi į teismą iki S. B. sukaks senatvės pensijos gavimo amžius, kiekvienais metais perskaičiuojant nuostolius įvertinus infliaciją už praėjus metus ir darbo užmokesčio pasikeitimą už praėjusius metus bei 5 proc. metines palūkanas nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (bei palūkanas už sumas, kurios nebuvo išmokėtos laiku, t. y. tą mėnesį, už kurį turi būti mokamos).
4. Ieškovė prašė jai iš atsakovės priteisti nuosavybės (pajamų) atėmimo (praradimo) nuostolius po kreipimosi į teismą, t. y. 5 893 Eur per mėnesį iki ieškovei sukaks senatvės pensijos gavimo amžius, kiekvienais metais perskaičiuojant nuostolius įvertinus infliaciją už praėjus metus ir darbo užmokesčio pasikeitimą už praėjusius metus bei 5 proc. metines palūkanas už sumas, kurios nebuvo išmokėtos laiku, t. y. tą mėnesį, už kurį turi būti mokamos; 1 433 Eur nuosavybės atėmimo (praradimo) nuostolius (papildomas išlaidas) ir 191 089 Eur Geros savijautos centro (toliau – Centras) atėmimo nuostolius (Centras parduotas iš varžytynių) bei 5 proc. metines palūkanas nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti.
6. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalį, ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Jame, be kita ko, privalo būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Teismas taip pat nurodė, kad tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, ieškinį atsisakoma priimti pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį.
7. Teismas nustatė, kad ieškovai reiškia reikalavimus priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, turtinę ir neturtinę žalą, kurią ieškovai kildina iš jiems nepagrįstai pareikštų ieškinių, ieškovų turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismų procesinių sprendimų, kuriais ieškovų įmonėms iškeltos bankroto bylos, bankroto administratorių veiksmų, jiems vykdant bankroto procedūras, antstolių veiksmų, jiems vykdant teismo sprendimus, bei bankų veiksmų, jiems vykdant antstolių nutarimus.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovai ieškinio faktinį pagrindą suformulavo painiai, nenuosekliai, nevengė emocinio pobūdžio teiginių, nepateikė aiškių argumentų dėl žalos atsiradimo bei priežastinio ryšio, nepaaiškino, kaip su ieškinyje nurodytais konkrečiais veiksmais yra susijusi ieškinyje nurodoma atsakovė – Lietuvos valstybė. Ieškovai, teigiantys, kad jų šeima buvo privesta prie skurdo ribos, neįrodinėja neteisėtų Lietuvos Respublikos institucijų ar pareigūnų veiksmų, šiais veiksmais padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos, ieškinyje tik abstrakčiai nurodydami, jog teisėsaugos institucijos neužtikrino, kad nebūtų pažeistos ieškovų teisės ir interesai. Teismas sprendė, kad ieškovai patirtą žalą iš esmės siejo su BUAB „Šiaurės kompanija“ bankroto administratoriaus V. M., BUAB „Natural North Caviar“ bankroto administratoriaus J. V. veiksmais bei V. B. nepagrįstai pareikštais ieškiniais. Taigi, teismas nustatė, kad ieškovai jiems padarytą žalą siejo su privačių asmenų, taip pat bankrutuojančių įmonių, atstovaujamų bankroto administratorių, jiems, kaip šių įmonių valdymo organams, pareikštais ieškiniais.
9. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius yra savarankiškas subjektas įmonės bankroto procese, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas, todėl Lietuvos valstybė nėra atsakinga už bankroto administravimą teikiančių privačių juridinių ar fizinių asmenų veiksmus. Teismas taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, teismas konstatavo, kad pagal pareikštus reikalavimus ir ieškinyje nurodytas aplinkybes, kuriomis ieškovai grindžia reikalavimus, ieškovai nepagrįstai atsakove pasirinko Lietuvos Respublikos Vyriausybę.
10. Dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškovų turtui taikytomis ir 9 metus galiojusiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, teismas pažymėjo, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones nežinoma, ar ieškovo reikalavimai bus patenkinti, todėl, įsiteisėjus teismo sprendimui byloje, gali paaiškėti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nepagrįstai ir dėl jų taikymo atsakovas turėjo nuostolių. Tokiu atveju ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą padeda užtikrinti CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos skolininko interesams apginti skirtos nuostatos, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovai nurodomų nuostolių atsiradimo fakto, dydžio bei priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nesieja su valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais, ieškovų nurodytose civilinėse bylose valstybės institucijos nedalyvavo.
11. Teismas pastebėjo, kad ieškinio reikalavimų faktinį pagrindą ieškovai grindė tuo, jog teismas turi įvertinti išnagrinėtose civilinėse bylose, kuriose ieškovams buvo pareikšti reikalavimai, teismų priimtus procesinius sprendimus. Ieškovai inicijuodami atskirą civilinę bylą, siekia išnagrinėtose civilinėse bylose priimtų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo, nors pirmosios instancijos teismų sprendimo vertinimas turi būti atliekamas instancine tvarka. Teismas pažymėjo, kad teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas, reglamentuotas CPK III dalies XVI skyriuje, reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Teismas sprendė, kad ieškovų atskiroje civilinėje byloje pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai, kvestionuojant teismo priimtų procesinių sprendimų atitiktį teisės normoms, reiškia ne ką kitą, kaip siekį nustatyti faktus, jau nustatytus užbaigtose civilinėse bylose. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys nebegali iš naujo pareikšti tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
12. Dėl ieškinyje keliamų reikalavimų išsiaiškinti, ar advokatai, teismai, bankai, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, antstoliai ir kitos įstaigos bei institucijos yra tiesiogiai arba netiesiogiai prisidėję prie ieškinyje aprašomų pažeidimų, teismas pažymėjo, kad šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį materialųjį ginčą. Teismas nurodė, kad civilinių teisių gynimas yra apibūdinamas kaip visuma priemonių, skirtų pažeistoms teisėms atkurti, pripažinti, apsaugoti nuo gresiančių ar pakartotinių tolesnių pažeidimų, bet kuriems teisę pažeidžiantiems veiksmams nutraukti, taip pat dėl pažeidimo patirtai turtinei ir neturtinei žalai kompensuoti. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.
13. Teismas nurodė, kad imperatyvūs reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kurių atžvilgiu reiškiamas ieškinys, galėtų susipažinti su reiškiamų reikalavimų esme; kad priešinga šalis tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdama atsikirtimus ir pateikdama įrodymus; kad teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Nagrinėjamu atveju pagal ieškovų išdėstytus reikalavimus (taip pat ir dėl piniginių lėšų priteisimo) ir ieškinio faktinį pagrindą, ieškovų pasirinkta atsakovė negalėtų atsakyti. Ieškovų bendro pobūdžio reikalavimai nėra nukreipti į konkretų atsakovą.
14. Teismas pažymėjo, kad trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų turi būti įtraukti tik tie asmenys, kurių teisėms ir pareigoms teismo sprendimas ateityje gali turėti tam tikros įtakos ir dėl šių tam tikrų asmenų teisių ir pareigų bus reikalinga pasisakyti teismo sprendime. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovai niekaip nepagrindė, kaip jų ieškinyje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nurodytos institucijos (Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“) yra susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, ieškovai neįrodinėjo šių institucijų tyčinių veiksmų, galimos atgręžtinio reikalavimo teisės į juos įstatymų numatyta tvarka ir kitų aplinkybių, lemiančių šių institucijų teisinį suinteresuotumą pagal ieškovų reikalavimus.
15. Teismas nurodė, kad civilinio proceso paskirtis yra užtikrinti greitą ir veiksmingą civilinės teisės reguliuojamų santykių srityje kylančių ginčų išsprendimą. Teismo vertinimu, ieškinio faktinis pagrindas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas aiškiai ir tinkamai suformuluotu, leidžiančiu teismui nustatyti bylos esmę, teisminio nagrinėjimo ribas bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus. Teismas sprendė, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas nagrinėjamu atveju nebūtų tikslingas ir neatitiktų savo paskirties, todėl ieškinį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėdamas ieškinį, negalintį sukelti teisinių pasekmių, teismas ieškovų teisių apginti negalėtų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas nurodė, kad negali už ieškovus suformuluoti ieškinio dalyko bei pagrindo. Teismas pasiūlė ieškovams kreiptis teisinės pagalbos į advokatą ar advokato padėjėją. Tuo atveju, jeigu ieškovai neturi pakankamai lėšų advokato, advokato padėjėjo paslaugoms apmokėti, ieškovai gali nustatyta tvarka pasinaudoti nemokama valstybės garantuojama teisine pagalba. Teismas paaiškino, kad atsisakymas priimti ieškinį nurodytu pagrindu nekliudo vėl kreiptis su tuo pačiu ieškiniu, jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 4 dalis).
III. Atskirojo skundo argumentai
16. S. B. ir S. J. (pirmosios instancijos teismo nutartyje šis ieškovės vardas parašytas su klaida) B. (toliau – ir apeliantai) atskiruosiuose skunduose ir S. B. pasirašytame patikslintame atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį priimti. Apeliantai nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
16.1. Teismas skundžiamoje nutartyje nieko nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio tiesioginio taikymo, teisės spragų užpildymo ir viešojo intereso šioje byloje buvimo. Ieškinyje nurodyta, kad pažeidimai apeliantų atžvilgiu atsirado dėl netinkamo Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo, Vyriausybės, teismo funkcijų vykdymo, kada kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija, laikydamiesi įstatymų, privedė apeliantų šeimą prie skurdo ribos. Ši byla turėtų būti priskirta prie išskirtinio atvejo ir esant teisinėms spragoms teismas, vykdydamas teisingumą, turėtų tiesiogiai taikyti Konstituciją.
16.2. Valstybė privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Ieškinyje nurodyta, kad būtent dėl Lietuvos Respublikos įstatymų (CK, CPK ir kt.) taikymo buvo padaryta žala. Nevykdant prevencinių priemonių kontroliuoti įstatymus griaunamos pamatinės visuomenės vertybės, kurios turi būti saugomos Prezidento, Seimo, Vyriausybės ir teismo. Valstybei tenka atsakomybė už tai, kad ji neužtikrina reikiamos valstybės pareigūnų kvalifikacijos. Dėl susidariusių įstatymų spragų valstybės pareigūnai, institucijos ir kiti, realizuodami savo pareigas ir nepažeisdami įstatymų, gali nevaržomai piktnaudžiauti savo teisėmis. Taigi, priešingai nei nusprendė teismas, apeliantai padarytą žalą sieja su Lietuvos Respublika, nes bankroto administratoriai ir V. B., teikdama teismams nepagrįstus ieškinius, rėmėsi galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, o teismams ir antstoliams šiuos aktus taikant buvo padaryta žala apeliantams. Būtent teisės aktų netobulumas privedė prie to, kad jų taikymas pažeidė apeliantų teises ir laisves.
16.3. Apeliantai, vadovaudamiesi CK 6.271 straipsniu, pagrįstai pasirinko atsakove – Lietuvos Respublikos Vyriausybę. CK 6.271 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė. Taigi, už pažeidimus atsakinga Lietuvos Respublika ir tik Vyriausybė gali nurodyti aplinkybes, kaip galėjo taip atsitikti, kad galiojančiais teisės aktais buvo pažeistos apeliantų teisės ir laisvės, įtvirtintos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.
16.4. Apeliantai prašė teismo priteisti materialinę ir moralinę žalą, kurią jie patyrė dėl Lietuvos Respublikoje sudarytos galimybės piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, pasiremiant galiojančiais teisės aktais. Teismas klaidingai interpretavo ieškinio žodžius, jų reikšmę ir taip padarė neteisingas išvadas, tuo labiau, kad ieškiniui galima nustatyti trūkumų šalinimo terminą. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad trūkumų šalinimo institutas nebūtų tikslingas ir neatitiktų savo paskirties.
16.5. Ieškinyje trečiaisiais asmenimis nurodyta Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir kiti. Teismas bylos nagrinėjimo metu matydamas, kad tretieji asmenys neturėtų būti įtraukti į bylą, vadovaudamasis CPK 47 straipsnio 5 dalimi, gali šią klaidą ištaisyti ir bet kokiu metu pašalinti iš bylos trečiąjį asmenį.
16.6. Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, kad teisėja jau išnagrinėjo bylą, kuri dar nėra teismo priimta nagrinėti. Teisėja nustatė, kad ieškinys negali būti pareikštas Lietuvos Respublikai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys) ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
18. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškovai ieškinio faktinį pagrindą suformulavo painiai, nenuosekliai, nepateikė aiškių argumentų dėl žalos atsiradimo bei priežastinio ryšio, nepaaiškino, kaip su ieškinyje nurodytais konkrečiais veiksmais yra susijusi ieškinyje nurodoma atsakovė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškinio faktinis pagrindas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas aiškiai ir tinkamai suformuluotu, leidžiančiu teismui nustatyti bylos esmę, teisminio nagrinėjimo ribas bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginant pažeistas ginčo šalių teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad negali už ieškovus suformuluoti ieškinio dalyko bei pagrindo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas nagrinėjamu atveju nebūtų tikslingas ir neatitiktų savo paskirties, todėl ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
20. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad šiuo pagrindu ieškinį atsisakoma priimti, kai jis pagal CPK 1, 22 straipsnius nepriskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2009). CPK 22 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismams nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių.
21. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą, siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Būtent iš ieškinio dalyko sprendžiama, ar ginčas nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškinyje, be procesinio pobūdžio prašymų, buvo suformuluotas ir ieškinio dalykas, t. y. buvo prašoma iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
22. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Taigi, ieškinio dalykas dėl žalos priteisimo rodo, kad ieškiniu keliamas civilinės atsakomybės klausimas. Civilinė atsakomybė yra privatinių teisinių santykių dalis, reglamentuojama CK XXII skyriuje, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinyje keliamas ginčas nenagrinėtinas teisme.
23. Šiuo atveju reikšminga tai, kad ieškinyje atsakove pasirinkta Lietuvos Respublikos Vyriausybė. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, bylas pagal CK 6.271 straipsnį sprendžia administraciniai teismai. Taigi, nors bylos dėl žalos atlyginimo pagal bendrąją taisyklę yra civilinio teisinio pobūdžio bylos, kurios, remiantis CPK 22 straipsniu, nagrinėjamos bendrosios kompetencijos teisme, tačiau pagal minėtą ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) atlyginimo nagrinėja administracinis teismas. Nors ieškinyje atsakove nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybė, tačiau iš ieškinio turinio matyti, kad ieškinyje keliamas Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės klausimas, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė (jos kanceliarija) ieškinyje atsakove pasirinkta kaip Lietuvos valstybę atstovaujanti institucija. Atsižvelgiant į tai, kad tokio pobūdžio ginčus nagrinėja specializuoti (administraciniai) teismai, bendrosios kompetencijos teismas negali padaryti išvados, kad pagal ieškovų išdėstytus reikalavimus (taip pat ir dėl piniginių lėšų priteisimo) bei ieškinio faktinį pagrindą Lietuvos valstybė negalėtų atsakyti. Be to, tokia išvada negali būti daroma ieškinio priėmimo stadijoje.
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavęs, kad ieškovai ieškinio faktinį pagrindą suformulavo painiai, nenuosekliai, nepateikė aiškių argumentų dėl žalos atsiradimo bei priežastinio ryšio, t. y., pripažinęs, kad ieškinio faktinis pagrindas nesuformuluotas taip, kad leistų teismui nustatyti bylos esmę, teisminio nagrinėjimo ribas bei operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, nusprendė, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas nagrinėjamu atveju nebūtų tikslingas ir neatitiktų savo paskirties. Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, kad tais atvejais, kai ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami šio kodekso nustatyta procesinių dokumentų trūkumams pašalinti tvarka (CPK 138 straipsnis).
25. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Bendrieji reikalavimai procesinių dokumentų turiniui yra įtvirtinti CPK 111 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad kiekviename procesiniame dokumente turi būti aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio dalykas ir pagrindas procesiniuose dokumentuose turi būti išdėstyti aiškiai ir nuosekliai, kad jie būtų suprantami kiekvienam vidutinių gebėjimų asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2007).
26. Ieškinyje, kuriuo siekiama žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) priteisimo, turi būti nurodoma ne tik prašoma priteisti žala (jos dydis, apskaičiavimas ir pan.), bet ir ieškinį pateikiančio asmens nuomonė, kieno ir kokie galimai neteisėti veiksmai ir (ar) neveikimas šią žalą sukėlė. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad ieškinio faktinis pagrindas suformuluotas neaiškiai, be to, teismas pažymėjo, kad imperatyvūs reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kurių atžvilgiu reiškiamas ieškinys, galėtų susipažinti su reiškiamų reikalavimų esme; kad priešinga šalis tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdama atsikirtimus ir pateikdama įrodymus; kad teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Taigi, teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės konstatavęs, kad iš ieškinio turinio (ieškinio faktinio pagrindo) negalima suprasti reiškiamų reikalavimų esmės, nepagrįstai ieškinį padavusiam asmeniui (ieškovei S. J. B.) nenustatė termino ieškinio trūkumams pašalinti.
27. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę ieškovui ištaisyti trūkumus, teismui neatsisakant priimti pradinio ieškinio. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog ieškinio trūkumų šalinimo institutas taikomas tada, kai dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimo, iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).
28. Pažymėtina, kad itin didelė ieškinio apimtis, nesant tam objektyvių priežasčių, gali būti pripažinta netinkamu ieškinio dalyko ar pagrindo formulavimu. Nors asmenys patys sprendžia su savo turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus (įgyvendinimo būdus ir apimtį), tačiau itin didelės apimties ieškinio pateikimas gali sąlygoti, jog nebus tinkamai nustatytos nagrinėjamo ginčo ribos ir teismą pasikreipusio asmens teisės ir teisėti interesai nebus tinkamai apginti. Šią išvadą iš dalies patvirtina apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo ieškinio žodžius, jų reikšmę ir taip padarė neteisingas išvadas, vertindamas ieškinio turinį.
29. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į pateikto ieškinio itin didelę apimtį (135 lapai), pažymėtina, kad tokia ieškinio apimtis nėra pagrįsta reikalavimo sudėtingumu ir pažeidžia vieną iš civilinio proceso principų – proceso koncentraciją (CPK 7 straipsnis). CPK nustato byloje dalyvaujantiems asmenims pareigą jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (šiuo atveju – teise kreiptis į teismą) naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis), todėl teisė kreiptis į teismą negali būti tinkamai įgyvendinama be taisyklių, leidžiančių tinkamai pasirengti būsimam procesui bei apibrėžti nagrinėtino ginčo ribas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs, jog, taikydami procesines taisykles, teismai turi vengti tiek pernelyg didelio formalizmo, kuris pažeistų teisės kreiptis į teismą esmę, tiek pernelyg didelio lankstumo, kuris veiktų negatyviai ir paneigtų pareigą laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų (EŽTT 2017 m. sausio 31 d. sprendimo byloje Hasan Tun ir kiti prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 19074/05, 32–33 punktai). Todėl nagrinėjamu atveju, pripažinęs, kad itin didelė ieškinio apimtis pažeidžia civilinio proceso principus ir normas, pirmosios instancijos teismas, siekdamas tinkamai pasirengti būsimam procesui ir apsibrėžti ginčo ribas, turėjo pareikalauti, kad argumentai ieškinyje būtų pateikti koncentruotai. Tokio reikalavimo nustatymas dirbtinai nesuvaržytų atitinkamo subjekto teisė kreiptis į teismą, nepagrįstai neapsunkintų šios teisės įgyvendinimo. Tik ieškinį pateikusiam asmeniui atsisakius vykdyti teismo nurodymą pašalinti ieškinio trūkumus, nevykdant byloje dalyvaujančių asmenų pareigos bendradarbiauti, siekti kuo greitesnio bylos išnagrinėjimo, teismas turėtų ieškinį laikyti nepaduotu.
30. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateikto ieškinio itin didelę apimtį ir į tai, kad nebuvo aiškus ieškinio faktinis pagrindas, turėjo ieškinį pateikusiam asmeniui (ieškovei) nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti ir tik po to spręsti, ar ieškinys nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
31. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas buvo išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikina ir ieškinio priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.