- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-02
- Bylos Nr.
- 2K-88/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Egidijus Bieliūnas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- A. Z.
- Nukentėjusysis
- A. A.
- Advokatai
- Žilvinas Mišeikis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. ir jo gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. Z. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt) bauda.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartis, kuria nuteistojo A. Z. gynėjo advokato Ž. Mišeikio apeliacinis skundas atmestas. Iš A. Z. priteista nukentėjusiajai A. A. 1500 Lt proceso išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Z. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo taisykles (toliau tekste – KET), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2008 m. vasario 7 d., apie 5.49 val., A. Z. vairuodamas automobilį „Dodge Grand Caravan“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Vilniuje, Žaliųjų Ežerų gatve nuo Santariškių mikrorajono link Balsių, prie visuomeninio transporto stotelės „Ežerėliai“ pažeidė KET 50, 53, 172 punktų reikalavimus, t. y. nebuvo pakankamai atidus, nepasirinko saugaus greičio, dėl to kelio vingyje nesuvaldė vairuojamo automobilio, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, kur susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Mazda 323“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu A. A., kuriai eismo įvykio metu buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
A. Z. ir jo gynėjo advokato Ž. Mišeikio kasaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino materialinės teisės normas, netinkamai taikė baudžiamojo proceso kodekso normas, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus procesinius sprendimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teises taikymo ir aiškinimo praktikos. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. senato nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkto nuostatų. Kasatorių nuomone, teismai nepagrįstai neanalizavo galimybės taikyti BK 39, 40 straipsnių nuostatas bei netinkamai taikė BK 59 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, jog nuteistasis gera valia nukentėjusiajai atlygino žalą (skunde taip pat pažymima, kad nukentėjusioji nėra pateikusi jokio pareiškimo apie tai, jog jai atlyginta ne visa padaryta žala). Kasatoriai skunde teigia, kad teismai nepaisė Lietuvos Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jog visos identiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat, neatsižvelgė į kasacinėse bylose 2K-533/2005, 2K-303/2006, 2K-129/2009, 2K-137/2009 suformuotą praktiką, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, anot kasatorių, galėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla būtų nutraukta, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu. Kasatorių nuomone, svarbu ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nei nukentėjusioji, nei jos atstovas, nei valstybinis kaltintojas neprieštaravo, jog A. Z. būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (proceso pirmosios instancijos teisme metu dėl laiduotojo ligos posėdžio metu nebuvo apklaustas pats laiduotojas). Be to, kaip pažymima skunde, teismai nevertino nuteistojo nuoširdaus prisipažinimo bei siekio bylą išnagrinėti kaip įmanoma greičiau (nuteistojo išankstinis prašymas dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo). Skunde kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiosios turėtas išlaidas advokatui, kaip jos atstovui, nepagrįstai pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistojo. Skunde nurodomi tokie argumentai: 1) nukentėjusiosios atstovas (advokatas) negalėjo dalyvauti procese, nes nei ikiteisminio tyrimo subjektai, nei teismas BPK 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nebuvo priėmę atitinkamo nutarimo (nutarties), kurio pagrindu būtų leista advokatui atstovauti nukentėjusiąją procese, t. y. byloje nėra teisinio pagrindo veikti atstovui; 2) net ir esant teisiniam pagrindui veikti procese, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėmė sprendimą išieškoti iš nuteistojo 1500 Lt proceso išlaidų nukentėjusiajai, nes vadovaujantis BPK 104 straipsnio 2 dalies nuostatomis proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti atstovą, turi teismo prašyti kad jo turėtas išlaidas teismas pripažintų proceso išlaidomis, tuo tarpu šiuo atveju buvo tik prašymas atitinkamą pinigų mokėjimo faktą patvirtinantį dokumentą pridėti prie bylos; be to, analogiškas prašymas buvo ir pirmosios instancijos teisme, tačiau šis teismas nepripažino minėtų išlaidų proceso išlaidomis; 3) iš teismo nutarties nėra aišku, už kokius konkrečius veiksmus nukentėjusiajai priteistos proceso išlaidos (atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir/ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir/ar nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme), juolab, kad proceso išlaidų atlyginimo klausimas už atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo išspręstas nuosprendžiu, t. y. tokios nukentėjusiosios išlaidos nebuvo pripažintos proceso išlaidomis ir su tokiu teismo įvertinimu nukentėjusioji sutiko, neskųsdama atitinkamo teismo nuosprendžio; 4) net ir pripažinus minimas išlaidas proceso išlaidomis, jų dydis yra ženkliai per didelis, atsižvelgiant į tesiminę praktiką bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (teismo posėdis truko tik apie 20 min., tad 1500 Lt suma prieštarauja bendriesiems teisingumo bei protingumo principams).
Atsiliepimas
Atsiliepime nukentėjusioji A. A. prašo atmesti nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą bei priteisti jai turėtas išlaidas advokato pagalbai kasacinėje instancijoje apmokėti. Nesutikdama su kasacinio skundo teiginiais nukentėjusioji atsiliepime nurodo, jog ji prieštarauja tam, kad nuteistasis būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ir pažymi, jog jai visa padaryta neturtinė žala neatlyginta, nuteistasis nesidomi jos dabartine sveikatos būkle, gydymosi eiga, elgiasi arogantiškai. Nukentėjusioji atsiliepime gana detaliai aprašo jai padarytus sveikatos sužalojimus, gydymosi eigą, patirtų sužalojimų įtaką jos gyvenimui ir teigia jai padarytą neturtinę žalą vertinanti dešimteriopai daugiau nei ją įvertino nuteistasis. Nukentėjusioji pažymi, kad ginčą dėl padarytos neturtinės žalos dydžio ji sprendžia civilinio proceso tvarka, tačiau tai, jos nuomone, nesuteikia nuteistajam teisės vienašališkai spręsti dėl jai padarytos neturtinės žalos dydžio šioje baudžiamojoje byloje. Nukentėjusioji teigia, kad kasacinio skundo argumentai dėl BK 39, 40 straipsnių taikymo nepagrįsti, nes nuteistasis nesiima veiksmų, kurie liudytų, kad jis išgyvena dėl padaryto nusikaltimo ir kurie rodytų pastangas pašalinti nusikaltimu sukeltas pasekmes. Be to, nukentėjusioji tvirtina, kad nesutarus dėl žalos dydžio, nuteistasis yra pareiškęs, kad ji iš viso nieko negaus. Atsiliepime nukentėjusioji nurodo, kad, jos nuomone, apeliacinės instancijos teisme apklaustas S. S. nėra tinkamas laiduotojas, nes nėra aišku, kokią teigiamą įtaką jis galėtų daryti nuteistajam. Nukentėjusioji nesutinka su kasacinio skundo argumentais, susijusiais su priteistomis proceso išlaidomis, ir nurodo, kad mokėjimo kvite (t. 1, b.l. 93) aiškiai nurodyta, kad ji 2009 m. gegužės 21 d. sumokėjo 1500 Lt savo atstovui advokatui D. S. (kuris ją atstovavo ir pirmosios instancijos teisme) už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Be to, nukentėjusioji pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar sumažinti jų dydį, tačiau nuteistasis nėra pateikęs jokių argumentų ar įrodymų, kurie patvirtintų, kad priteista suma neatitinka jo turtinės padėties.
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad kasaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, jog apeliacinės instancijos teismas nesvarstė galimybės taikyti A. Z. BK 39 ar 40 straipsnio nuostatas, taip neišsamiai išnagrinėdamas byloje paduotą apeliacinį skundą. Prokuroras atsiliepime nurodo, kad, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjas prašė taikyti tik BK 40 straipsnį. Teismo posėdžio metu, kaip nurodo prokuroras, buvo apklaustas nuteistojo nurodytas asmuo, galintis laiduoti, įvertintos kitos aplinkybės ir priimtas sprendimas BK 40 straipsnio nuostatų netaikyti. Prokuroras atsiliepime pažymi, kad nebuvo prašoma taikyti BK 39 straipsnį, o iš teismo motyvų aišku, kad minimo straipsnio nuostatos netaikytinos. Prokuroras nurodo, jog kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pirmosios instancijos teisme neprieštaravo nei nukentėjusioji, nei jos atstovas, nei valstybinis kaltintojas, nes iš teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nurodyti asmenys prašė A. Z. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį bauda. Prokuroras mano, kad kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiajai priteistų atstovavimo išlaidų yra nepagrįsti, nes atlyginimo už atstovavimą dydis šiuo atveju yra nukentėjusiosios ir jos atstovo susitarimo reikalas, o įmokėta suma buvo pagrįsta teismui pateiktu dokumentu.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorių teiginys, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma paduotame apeliaciniame skunde, atitinka bylos medžiagą. Iš byloje paduoto nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad prašymą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti apeliantai grindė tuo, kad, jų nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo A. Z. nepritaikė BK 39 ar 40 straipsnių nuostatų, nes yra visos šių normų pritaikymui būtinos sąlygos. Apeliaciniame skunde yra nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė antrosios A. Z. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – kad jis savo noru atlygino padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismas šio argumento skundžiamoje nutartyje visiškai neaptarė. Vietoje motyvuoto atsakymo į apeliantų argumentą apie, jų nuomone, nepagrįstą BK 39 straipsnio nepritaikymą nuteistajam, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad į atsakomybę lengvinančias aplinkybes atsižvelgta parenkant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, todėl dar kartą atsižvelgti į tas pačias aplinkybes nėra pagrindo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos apeliacinės instancijos teismo formuluotės negalima laikyti atsakymu į aptariamą apeliacinio skundo argumentą. Iš minėtos formuluotės sektų, kad pirmiau yra paskiriama bausmė, o tik po to sprendžiamas atleidimo nu baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu klausimas. Akivaizdu, kad tinkamai taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės skyrimą reglamentuojančias BK normas, turėtų vykti atvirkščias procesas: teismas turėtų pirmiau nuspręsti, ar nėra pagrindo atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, o tik po to spręsti bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimo klausimus, nes, atleidus kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, bausmės parikimo klausimas tiesiog atkristų. Pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nepasisakė apie tai, kiek pagal bylos duomenis yra A. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių: viena ar dvi, t. y. apeliacinio skundo argumentas, jog antrosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nenustatė nepagrįstai, liko neišnagrinėtas. Tai esminis argumentas, nes tik nustačius ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, galimas BK 39 straipsnio taikymas. Neatsakius į dalį esminių argumentų, apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes jis sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 383 straipsnis).
Be to, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje nutartyje nebuvo tinkamai aptarti ir BK 40 straipsnio taikymą liečiantys apeliacinio skundo argumentai. Apeliantai skunde tvirtino, kad byloje nustatytos BK 40 straipsnyje nustatytos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinos sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, ar šis argumentas pagrįstas, t. y. ar tos sąlygos tikrai nustatytos. Vietoje atsakymo į aptariamą argumentą apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytoms sąlygoms, teismas gali atsisakyti atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes tai yra teismo teisė, o ne pareiga.
Nukentėjusioji A. A. prašo priteisti iš A. Z. jos turėtas išlaidas, kurias ji patyrė apmokėdama advokatui už atsiliepimo į nuteistojo kasacinį skundą surašymą. Iš sisteminės BPK 106 straipsnio 2 dalies ir kitų proceso išlaidų atlyginimą reglamentuojančių BPK normų analinės seka, kad nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti teismas turi teisę išieškoti tik priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ar procesinį dokumentą, kuriuo žemesnės instancijos teismo priimtas apkaltinamais nuosprendis paliekamas galioti. Priimdama nutartį grąžinti bylą į žemesnę teisminę instanciją nagrinėti iš naujo kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija aptariamo nukentėjusiosios prašymo tenkinti neturi pagrindo, nes tokia nutartimi apkaltinamojo nuosprendžio palikimo galioti klausimas neišsprendžiamas. Jis bus dar kartą sprendžiamas iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Todėl nukentėjusiosios turėtų procesinių išlaidų atlyginimo klausimas turės būti išspręstas, iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.