- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-27
- Bylos Nr.
- e2A-119-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01127-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Andrutė Kalinauskienė, Jūra Marija Strumskienė
- Atsakovas
- V. Š.
- Ieškovas
- A. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2018-231/2014 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui V. Š. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. Š. priešieškinį ieškovui A. V. dėl paskolos sutarties sumos pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. V. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. Š. 42 950 Lt skolos, 5 proc. palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki paskolos grąžinimo dienos, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. lapkričio 7 d. tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 001 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 25 000 EUR (86 250,00 Lt) paskolą. Šalys susitarė, kad paskolos grąžinimo terminas yra 2011 m. gegužės 1 d. Atsakovas iki ieškinio teismui pateikimo dienos grąžino tik dalį skolos, t. y. 41 950 Lt, ir liko skolingas ieškovui 44 300 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas apie skolinį įsipareigojimą žino, tačiau savo pareigos grąžinti skolą nevykdo, nereagavo į ieškovo 2013 m. spalio 10 d. siųstą raginimą dėl skolinių įsipareigojimų įvykdymo ne ginčo tvarka ir minėto įsiskolinimo nepadengė.
Atsakovas V. Š. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad 2009 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartis Nr. 001 faktiškai buvo sudaryta dėl 12 450,00 EUR sumos. Nurodė, kad būtent 12 450 Eur sumą, kuri faktiškai jam buvo perduota ieškovo, atsakovas grąžino. Dėl atsakovui nesuprantamų priežasčių ieškovas nusprendė kreiptis į teismą dėl visos Sutartyje nurodytos sumos – 25 000 Eur – išieškojimo iš atsakovo, nors ši suma jam nebuvo perduota. Atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, kad paskolos gavėjas V. Š. pagal šią sutartį gavo visą pinigų sumą iš paskolos davėjo A. V.. Atsakovo teigimu, pareiga įrodyti paskolos dalyko, piniginių lėšų, perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, kuris šiuo atveju minėtos pareigos neįvykdė, todėl teismo turėtų būti pripažinta, kad paskolos sutartis faktiškai tarp šalių sudaryta dėl 12 450 Eur sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė; priteisė ieškovui iš atsakovo 42 950 Lt (12 439,18 Eur) skolos, 5 proc. metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos, t. y. nuo 42 950 Lt (12 439,18 Eur), nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki paskolos grąžinimo dienos, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2014 m. gegužės 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 897 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad šalių sudaryta paskolos sutartis atitinka rašytinei paskolos sutarčiai nurodytus kriterijus, joje aptariamas paskolos dalykas, jos grąžinimo terminas, Sutartis patvirtinta abiejų šalių parašais. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad paskolos sutartyje nėra užfiksuotas viso paskolos sutarties dalyko, t. y. 25 000 Eur, perdavimo atsakovui faktas, taip pat ieškovas nepateikia įrodymų, kuriuose konkrečiai būtų nurodyta, kad paskolos gavėjui yra perduota 25 000 Eur suma. Tačiau teismas sprendė, kad atsakovas netinkamai aiškina įrodinėjimo pareigos paskirstymą nagrinėjamoje byloje, kadangi šalims sudarius rašytinę paskolos sutartį ir teismui pripažinus, kad ji atitinka pagrindinius paskolos sutarties kriterijus, būtent atsakovui tenka pareiga, remiantis CK 6.875 str. 1 d., įrodyti, kad atsakovas visos 25 000 Eur sumos negavo. Šiuo atveju atsakovas nepateikė teismui nei vieno pinigų negavimą patvirtinančio įrodymo.
Teismas nustatė, kad iki sutartyje nustatyto termino tiek sutartyje nurodyta 25 000 Eur paskolos suma, tiek, atsakovo teigimu, gauta 12 450 Eur paskolos suma atsakovo grąžinta nebuvo. Atsakovas skolos grąžinimą pradėjo vykdyti dalimis, t. y. 2012 m. rugsėjo 6 d. grąžino 1 000 Eur, 2013 m. sausio 18 d. grąžino 3 450 Lt, 2013 m. balandžio 15 d. grąžino 5 000 Eur, 2013 m. balandžio 15 d. grąžino 4 000 Eur sumą. Atsakovui visos skolos sutartyje nurodytu terminu negrąžinus, ieškovas 2013 m. spalio 10 d. nusiuntė atsakovui raginimą dėl skolinių įsipareigojimų įvykdymo ne ginčo tvarka. Minėtame raginime aiškiai išdėstyta, kad ieškovas paskolino atsakovui 25 000 Eur sumą, kurios grąžinta dalis raginimo siuntimo dieną buvo 11 000 Eur, t. y. ieškovas reikalavo grąžinti likusią – 14 000 Eur – dalį. Teismas pažymėjo, kad atsakovas prieštaravimų dėl raginime minimos visos paskolos sumos perdavimo atsakovui bei dėl likusios 14 000 Eur skolos dalies grąžinimo nereiškė, po raginimo gavimo 2013 m. lapkričio 28 d. pervedė į ieškovo sąskaitą 1 000 Lt, 2013 m. gruodžio 27 d. pervedė į ieškovo sąskaitą 3 000 Lt, 2014 m. sausio 15 d. pavedimu grąžino dar 1 000 Lt, t. y. po raginimo grąžinti skolą gavimo ir toliau skolą atiduodavo dalimis. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas pakankamai protingas ir atidus, negavęs visos paskolos sumos, turėjo pateikti atsakymą į ieškovo siųstą raginimą bei išreikšti nesutikimą, kad jam buvo paskolinta 25 000 Eur suma. Tačiau atsakovas po raginimo gavimo ir toliau vykdė skolos dalinius grąžinimus, kas, teismo vertinimu, laikytina atsakovo visos paskolos sumos, nurodytos sutartyje, gavimo pripažinimu. Be to, byloje esančios atsakovo ieškovui siųstos trumposios žinutės patvirtina, kad atsakovas ieškovui turimą įsiskolinimą pripažino, žadėjo atsiskaityti. Teismas pažymėjo, kad atsakovo teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, kad šios žinutės nėra susijusios su ginčo dalyku, tačiau su atsiskaitymu už prekes, kurias V. Š. atveždavo ieškovas, nėra patvirtintos jokiais teismui pateiktais įrodymais, todėl vertintinos kritiškai. Teismo vertinimu, atsakovas, teigdamas, kad sudaryta paskolos sutartis faktiškai dėl 12 450 Eur sumos, bando išvengti atsakomybės grąžinti visą paskolos sumą, be to, savo pozicijos nepagrindė jokiais leistinais įrodymais.
Taigi teismas padarė išvadą, kad byloje surinktų ir įvertintų aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovui buvo perduota būtent 25 000 Eur paskolos suma, kurią pastarasis privalo grąžinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, arba sprendimą pakeisti. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus. Faktą, kad ieškovas perdavė atsakovui pinigus, privalo įrodyti pinigų davėjas, t. y. ieškovas, tačiau pastarasis nepateikė teismui jokių įrodymų, kad pinigai buvo perduoti atsakovui bei kokia apimtimi. Taigi nesuprantama, kuo vadovaudamasis, teismas padarė išvadą, kad visa paskolos sutartyje nurodyta suma buvo perduota atsakovui. Teikti raštišką atsakymą į pareikštą raginimą įstatymų leidėjas pareigos nenustatė, be to, atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad savo nesutikimą išreiškė žodžiu, privataus pokalbio su ieškovu metu. Kartu su trumpųjų žinučių (SMS) nuotraukomis ieškovas nepateikė kitų įrodymų, kurie patvirtintų, iš kurio abonentinio numerio šios žinutės buvo siųstos, kam šis abonentinis numeris priklauso, kam priklauso telefono aparatas, kuris yra nufotografuotas. Be to, teismui pateiktos telefono aparato su žinutėmis nuotraukos nėra priskiriamos prie rašytinių įrodymų, todėl advokatas neturėjo teisės jų tvirtinti; konstatuoti faktines aplinkybes gali tik antstolis. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas bylos nagrinėjimo metu argumentuotai prašė teismo nelaikyti pateiktų nuotraukų su žinutėmis įrodinėjimo priemone, tačiau teismas tokį atsakovo atstovo prašymą nepagrįstai ignoravo ir neteisėtai vertino minėtus įrodymus. Teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad ieškovo argumentai dėl pinigų perdavimo, duoti bylos nagrinėjimo metu ir nurodyti ieškinyje, skiriasi. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad išmokėjo pinigus per du kartus, tačiau teismo posėdyje pasisakė kitaip; prašomas pakomentuoti šį neatitikimą ieškovas pradėjo teisintis, tačiau paaiškinti neatitikimo negalėjo. Turėdamas tikslą pasiimti pinigines lėšas ir jų negrąžinti ieškovui, kaip sprendė teismas, atsakovas būtų sutikęs su ieškovu ir nereikalavęs raštiško paskolos sutarties sudarymo. Teismas taip pat turėjo pripažinti, kad ieškovo prašomos priteisti 1 900 Lt teisinės pagalbos išlaidų yra aiškiai per didelės ir jas sumažinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas A. V. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, remdamasis CK 6.875 straipsnio 1 dalimi, teisingai sprendė, kad būtent atsakovas, t. y. paskolos gavėjas, turėjo pareigą įrodyti, kad gavo mažiau pinigų, nei parašyta paskolos sutartyje. Be to, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, būdamas pakankamai protingas ir atidus, negavęs visos paskolos sumos, turėjo pateikti atsakymą į ieškovo siųstą raginimą bei išreikšti nesutikimą, kad jam buvo paskolinta 25 000 Eur suma, o toliau vykdydamas paskolos grąžinimą dalimis pripažino visos nurodytos paskolos sumos gavimą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovas neginčijo tarp šalių vykusio susirašinėjimo trumposiomis (SMS) žinutėmis, todėl atsakovas nepagrįstai reikalauja, kad tai patvirtintų ir antstolis, nes tai tik padidintų bylinėjimosi kaštus bei ilgintų procesą. Ieškovui priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomendacijų dėl advokato užmokesčio dydžio.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl paskolos sutarties (tam tikrai sumai) sudarymo bei įrodinėjimo pareigos, esant ginčui dėl jos sudarymo.
Apeliantas (paskolos gavėjas) tvirtina, kad gavo tik dalį paskolos sutartyje nurodytos sumos, o likusios sumos ieškovas (paskolos davėjas) jam neperdavė, t. y. faktiškai paskolos sutartis buvo sudaryta dėl mažesnės, nei joje nurodyta, sumos. Anot apelianto, pareiga įrodyti, kad visa paskolos sutarties suma buvo perduota paskolos gavėjui, tenka paskolą suteikusiam asmeniui, t. y. ieškovui.
Byloje nustatyta, kad šalių pasirašytoje paskolos sutartyje nebuvo jokio įrašo apie visos sutartyje nurodytos sumos perdavimą paskolos gavėjui. Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą, kaip ir teigia apeliantas, tenka paskolos davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Taigi aplinkybę, kad paskolos sutarties dalykas (pinigai) buvo perduotas paskolos gavėjui, teismas gali nustatyti ne tik iš tiesiogiai pinigų perdavimą patvirtinančių įrodymų, tokių kaip, pavyzdžiui, pinigų priėmimo kvitai, banko sąskaitų išrašai, tačiau ir kitų bylos duomenų, jų viseto.
Nagrinėjamu atveju teismas išvadą dėl viso paskolos dalyko perdavimo apeliantui padarė, be kita ko, įvertinęs apelianto elgesį paskolos grąžinimo metu bei šalių susirašinėjimą trumposiomis (SMS) žinutėmis. Teismo vertinimas, kad paskolos grąžinimas, gavus pretenziją su joje nurodyta visa likusia paskolos suma ir nereiškiant dėl jos jokių prieštaravimų, iš esmės reiškia nurodytos paskolos sumos gavimo pripažinimą, atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą. Nors apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad tokį nesutikimą (su pretenzijoje nurodyta paskolos suma) reiškė žodžiu, šių savo teiginių jokiais įrodymais nepagrindė (CPK 178 str.). Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad teismas neteisėtai rėmėsi (vertino) ieškovo pateiktu susirašinėjimu trumposiomis žinutėmis. Nurodytus įrodymus (žinučių nuotraukas) apeliaciniame skunde apeliantas ginčija formos aspektu bei kvestionuoja šių žinučių autorystę, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas buvo patvirtinęs pateikto susirašinėjimo autentiškumą, todėl spręsti, kad teismas negalėjo juo vadovautis, nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas taip pat tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimų dėl pinigų perdavimo aplinkybių prieštaringumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, rašytiniuose paaiškinimuose bei atsiliepime į apelianto priešieškinį ieškovas nurodė, kad pusę paskolos sumos perdavė per mėnesį iki paskolos sutarties pasirašymo, o likusią dalį – paskolos sutarties pasirašymo dieną. Teismo posėdyje, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, ieškovas patikslino, kad perdavė apeliantui 7 000 Eur ir 8 000 Eur prieš pusantro mėnesio iki sutarties sudarymo, o sutarties pasirašymo dieną – dar 10 000 Eur. Taigi esminių prieštaravimų/ neatitikimų tarp ieškovo paaiškinimų, konkrečiai dėl to, per kiek kartų visas paskolos dalykas buvo perduotas apeliantui (ką pastarasis akcentuoja apeliaciniame skunde), nagrinėjamu atveju nėra.
Taigi nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje apeliantui tenka pareiga įrodyti pinigų negavimo faktą, skundžiamo teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad vis tik teismas vertino pinigų perdavimo faktą ir jo buvimą pagrindė sprendime išvardytais duomenimis.
Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui per dideles išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui buvo suteiktos kelios teisinės paslaugos: pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, ieškinio, atsiliepimo į priešieškinį parengimas, rašytinių paaiškinimų pateikimas bei atstovavimas teismo posėdžiuose. Nors kaip ir nurodo apeliantas, byla nėra ypatingai sudėtinga teisės ir fakto požiūriu, ieškovui suteiktų teisinių paslaugų skaičius, taip pat aplinkybė, kad ieškovui ir taip buvo priteista mažiau, nei šis, pagal į bylą pateiktus įrodymus, faktiškai patyrė (2 200 Lt), neleidžia teigti, kad ieškovui priteista suma yra per didelė ir dėl to turėtų būti mažinama.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartimi atsakovui iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas. Apeliacinį skundą atmetus, atidėtas žyminis mokestis priteisiamas iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 373 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.