Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-28 · Administracinė byla Nr. I-5327-281/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-28
Bylos Nr.
I-5327-281/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04883-2014-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-5327-281/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04883-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74.
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2014-11-05 skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).

Paaiškino, jog į Lukiškių TI-K jis buvo patalpintas 2011-10-27 ir atskirais laikotarpiais iki 2014-08-12 buvo kalinamas įvairiose kamerose, kurių plotas neatitiko Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme Nr. V-124 numatyto minimalaus 3,6 kv. m vienam asmeniui kameroje tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimo ir šis reikalavimas kalinimo laikotarpiais buvo pažeistas žymiai. Kalinimo metu pareiškėjas turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore tik 1 val. per dieną, kas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnio nuostatas ir Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis išaiškinimus, numatančius, kad pasivaikščiojimas gryname ore turi trukti po 8 valandas. Nusiprausti po šiltu dušu pareiškėjas turėjo galimybę tik vieną kartą per savaitę, maudymasis iš viso trukdavo 15 min., per kurias vienu metu po dviem dušo galvutėmis turėdavo nusiprausti 4 asmenys. Pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Pažymi, kad dėl kalinimo nežmoniškomis, žiauriomis, garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, skausmą, emocinę depresiją. Nurodo, kad skundo teismui nepadavė anksčiau dėl to, kad valstybė iki šiol nėra išvertusi į lietuvių kalbą Europos žmogaus teisių teismo nutarimų, aiškinančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymą ir pareiškėjas iki šiol su jais nėra susipažinęs, be to, Lukiškių TI-K pareigūnų pareiškėjas buvo gąsdinamas, jog skundo pateikimo atveju pablogėtų jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 9-15).

Atsakovės atstovė pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir vadovaujasi CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 1 d. bei LVAT 2011-03-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011. Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K veiksmų fakto, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" (toliau – ir HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis, kaip 3,6 kv. m. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pagal teisinį reglamentavimą maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius yra nuolat viršijamas, o atsakovės atstovė negali jo reguliuoti. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 str. numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų ir LR Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Esant tokiai situacijai, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau, atsiradus galimybei, stengiamasi asmenis perkelti į laisvesnes kameras, kiekvienam asmeniui skiriama lova, švarios patalynės komplektas, kitas inventorius. Už kamerų tvarką ir švarą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, priemonės kriauklių ir unitazų valymui. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui, vėdinama natūraliu būdu, todėl tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka minėtos higienos normos 68 punkto reikalavimus.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė Lukiškių TI-K nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių TI-K atskirais laikotarpiais nuo 2011-10-27 iki 2014-08-12 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, kurie prasidėjo nuo 2011-10-27 ir truko iki 2014-08-12. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014-11-05 (pagal spaudą ant voko) (b. l. 1-2, 6). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2014-11-05. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju ieškinio senatį prašė taikyti atsakovė, todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senatis yra taikoma reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011-10-27 iki 2011-11-04, tačiau reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2011-11-05 iki 2014-08-12 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. LVAT 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Nagrinėjamu atveju delsimą kreiptis į teismą su skundu pareiškėjas motyvuoja tuo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai skundo padavimo teismui atveju grasino jam pabloginsiantys laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, ir tuo, kad valstybė iki šiol nėra išvertusi į lietuvių kalbą Europos žmogaus teisių teismo nutarimų, aiškinančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymą ir pareiškėjas iki šiol nėra su jais susipažinęs. Kitų aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2011-10-27 iki 2011-11-04. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu. Dėl nurodytų priežasčių byla šioje dalyje nutrauktina paaiškėjus, kad skundas priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas šioje byloje bus nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 2011-11-05 iki 2014-08-12.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildina iš to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis ir teigia, kad atsakovės neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala jo sveikatai ir sutriko visavertis gyvenimas. Taigi, šioje byloje keliamas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

Dėl minimalaus gyvenamojo ploto

Pareiškėjas teigia, kad jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Taisyklės), 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 6 p. numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos norma minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011-11-05 iki 2014-08-12 buvo patalpintas šiose kamerose: 2011-11-05 - 2011-11-16 kameroje Nr. 177, plotas – 7,94 m² (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-11-17 kameroje Nr. 134, plotas - 7,94 m² (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-11-18 - 2011-11-22 kameroje Nr. 134 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-11-23 kameroje Nr. 134 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-11-24 kameroje Nr. 134 (ryte - 2, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-11-25 kameroje Nr. 134 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-11-26 - 2011-12-07 kameroje Nr. 134 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-12-08 kameroje Nr. 296, plotas - 8,03 m² (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-12-09 - 2011-12-18 kameroje Nr. 296 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-12-19 kameroje Nr. 296 (ryte - 4, vakare - 3 asmenys kameroje); 2011-12-20 kameroje Nr. 296 (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-12-21 - 2011-12-23 kameroje Nr. 296 (ryte - 4, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-12-24 kameroje Nr. 345, plotas - 7,95 m² (ryte - 3, vakare - 4 asmenys kameroje); 2011-12-25 paleistas į laisvę; 2014-03-06 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, plotas - 7,45 m² (2 asmenys kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 317, plotas - 7,61 m², (2 asmenys kameroje); 2014-03-07 kameroje Nr. 317 (2 asmenys kameroje); 2014-03-08 - 2014-03-12 kameroje Nr. 317 (3 asmenys kameroje); 2014-03-13 kameroje Nr. 317 (4 asmenys kameroje); 2014-03-14 - 2014-03-17 kameroje Nr. 317 (3 asmenys kameroje); 2014-03-18 išvyko į Alytaus pataisos namus; 2014-04-15 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, plotas - 7,938m² (1 asmuo kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 263, plotas - 7,83 m² (3 asmenys kameroje); 2014-04-16 - 2014-04-21 kameroje Nr. 263 (4 asmenys kameroje); 2014-04-22 kameroje Nr. 263 (1 asmuo kameroje); 2014-04-23 kameroje Nr. 263 (4 asmenys kameroje); 2014-04-24 kameroje Nr. 263 (2 asmenys kameroje); 2014-04-25 kameroje Nr. 263 (3 asmenys kameroje); 2014-04-26 - 2014-04-28 kameroje Nr. 263 (4 asmenys kameroje); 2014-04-29 išvyko į Alytaus pataisos namus; 2014-06-03 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, plotas - 7,45 m² (1 asmuo kameroje); 2014-06-04 kameroje Nr. 115 (4 asmenys kameroje); 2014-06-05 kameroje Nr. 309, plotas - 7,72 m (1 asmuo kameroje); 2014-06-06 - 2014-06-09 kameroje Nr. 309 (4 asmenys kameroje); 2014-06-10 išvyko į Alytaus pataisos namus; 2014-07-01 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, plotas - 7,38 m² (6 asmenys kameroje); 2014-07-02 kameroje Nr. 343, plotas - 8,08 m² (1 asmuo kameroje); 2014-07-03 kameroje Nr. 262, plotas - 7,86 m² (1 asmuo kameroje); 2014-07-04 - 2014-07-07 kameroje Nr. 262 (4 asmenys kameroje); 2014-07-08 - 2014-07-09 kameroje Nr. 262 (2 asmenys kameroje); 2014-07-10 kameroje Nr. 275, plotas - 7,85 m² (3 asmenys kameroje); 2014-07-11 - 2014-07-14 kameroje Nr. 275 (4 asmenys kameroje); 2014-07-15 - 2014-07-18 kameroje Nr. 275 (2 asmenys kameroje); 2014-07-19 - 2014-07-20 kameroje Nr. 275 (4 asmenys kameroje); 2014-07-21 kameroje Nr. 275 (3 asmenys kameroje); 2014-07-22 išvyko į Alytaus pataisos namus; 2014-08-05 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, plotas -7,31 m² (1 asmuo kameroje); 2014-08-05 kameroje Nr. 320 (1 asmuo kameroje); 2014-08-06 kameroje Nr. 320 (3 asmenys kameroje); 2014-08-07 kameroje Nr. 320 (2 asmenys kameroje); 2014-08-08 - 2014-08-11 kameroje Nr. 320 (3 asmenys kameroje); 2014-08-12 išvyko į Alytaus pataisos namus (b. l. 9-15).

Bylos medžiaga patvirtina ir iš esmės nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2011-11-05 iki 2014-08-12 nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į suimto (nuteisto) asmens laikymą nustatyto dydžio kameroje. Per šį laikotarpį pareiškėjas, nepažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros gyvenamojo ploto buvo laikomas 2011-11-24 ryte, 2014-03-06 - 2014-03-07, 2014-04-22, 2014-04-24, 2014-06-03, 2014-06-05, 2014-07-02, 2014-07-03, 2014-07-08 - 2014-07-09, 2014-07-15 - 2014-07-18, 2014-08-05, 2014-08-07, taip pat laikotarpiais 2011-12-25 - 2014-03-06, 2014-03-18- 2 014-04-15, 2014-04-29 -2014-06-03, 2014-06-10 - 2014-07-01, 2014-07-22 - 2014-08-05 pareiškėjas nebuvo laikomas Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs iš šios įstaigos (b. l. 9-15). Taigi, iš viso minėtais laikotarpiais pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 113 parų (pareiškėjo atvykimo/išvykimo į/iš Lukiškių TI-K dienas skaičiuojant kaip pusę paros, o mažiau, nei pusė paros, neskaičiuojant), iš kurių 97 paras (paras, kuomet vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus tik ryte (vakare), skaičiuojant kaip pusę paros) buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija, 97 paras laikydama pareiškėją kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis, nei teisės aktuose numatytas minimalus, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau, nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010).

Dėl kitų kalinimo sąlygų

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas skundėsi tuo, kad pažeidžiant teisės aktų reikalavimus jis turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore tik 1 val. per dieną, nusiprausti po šiltu dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę, be to, pareiškėjui nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas - materialiojo teisinio pobūdžio faktas - neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2217-13 ir kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, HN 76:2010 68 punktas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktas (258 punkto redakcija, galiojanti nuo 2008-10-31) nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas teigia, kad dušu jis galėjo naudotis kartą per savaitę, minėtą aplinkybę patvirtina ir byloje esanti medžiaga (b. l. 9-15). Taigi, nagrinėjamu atveju naudojimosi dušu dažnumas atitiko teisės aktų reikalavimus, o dušų skaičiaus ir buvimo juose laiko teisės aktai nereglamentuoja, todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Lukiškių TI-K nustatyta naudojimosi dušu tvarka pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad jo pasivaikščiojimų gryname ore trukmė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pagal SVĮ 29 straipsnio nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, kad pasivaikščiojimai gryname ore trukdavo po 1 val. per parą, t. y. pasivaikščiojimų trukmė atitiko SVĮ 29 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginys dėl per trumpos pasivaikščiojimų gryname ore trukmės atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Suimtųjų teisės pasimatyti sąlygos yra nustatytos SVĮ 22 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas; vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 d.); šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo. Šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą (3 d.); pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 d.). Taigi, vadovaujantis paminėtomis SVĮ nuostatomis, tardymo izoliatorius nėra įgaliotas suteikti suimtajam ilgalaikius pasimatymus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skundų, prašymų dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K administracijai nėra pateikęs (b. l. 57-60). Taigi, aptartoje dalyje nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu CK 6.271 straipsnio prasme valstybė (jos institucija) neveikė taip, kaip privalėjo pagal įstatymus veikti, todėl jai civilinė atsakomybė nekyla.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011-11-05 iki 2014-08-12 pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi, nagrinėjamu atveju CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, kurios sudaro pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, nors pareiškėjas teigia, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu jis patyrė skausmą ir emocinę depresiją, tačiau byloje tokių faktinių aplinkybių nenustatyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Kitų konkrečių pasekmių pareiškėjas skunde teismui tiesiogiai neįvardijo ir nepateikė jokių argumentų dėl kilusios žalos dydžio. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo), įvertinęs pažeidimo trukmę (97 paros pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto normą), mąstą (minimalaus gyvenamojo ploto norma buvo pažeista žymiai), sukeltas pasekmes, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), teismas pripažįsta, kad 350, 00 € dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1, 5 p., 101 straipsnio 7 punktu, 127 str., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo M. M. skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteisti 350, 00 € (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Bylą dalyje dėl reikalavimo atlyginti žalą laikotarpiu nuo 2011-10-27 iki 2011-11-04 nutraukti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė