- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-217-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00584-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- R. V.
- Atsakovas
- A. A.
- Kategorijos
- 42.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, Dainiaus Rinkevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 20000 Lt skolą, 299,20 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2003-11-05 sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 20000 Lt paskolą. 20000 Lt suma buvo perduota atsakovui paskolos sutarties pasirašymo momentu grynaisiais pinigais. Skola turėjo būti grąžinta iki pareikalavimo. 2011-11-30 registruotu laišku ieškovas išsiuntė atsakovui reikalavimą grąžinti skolą iki 2011-12-16, tačiau atsakovas nei ieškovo pasiūlytu terminu, nei įstatymo nustatytu terminu iki 2012-01-01 skolos negrąžino. Ieškovas buvo UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas, 2009 metų lapkričio mėnesį turimas akcijas pardavė atsakovui. Pajamų deklaracijoje nenurodė su atsakovu sudarytos paskolos sutarties.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, nurodė, kad paskolos sutartis tarp šalių niekada nebuvo sudaryta, nes sutartyje niekaip neįformintas pinigų perdavimo momentas, t.y. nei atsakovas patvirtino, kad gavo suteiktą paskolą iš ieškovo, nei pačioje sutartyje nurodyta, kad 20000 Lt suma buvo perduota sutarties pasirašymo momentu. Pažymėjo, kad pats sutarties tekstas yra ydingas, t.y. sutartis sudaryta 2003-11-05, o paskolos grąžinimo terminas 2002-03-31. Tai tik patvirtina, kad jokie pinigai pagal šią sutartį nebuvo perduoti. Ieškovas visą šį laiką nuo sutarties sudarymo dienos nesikreipė į atsakovą ir nereikalavo grąžinti skolos. Šią tariamą sutartį atsakovas galėjo pasirašyti kaip garantą už ieškovo į verslą atvestus gerus klientus ir būtų šiuos pinigus ieškovui sumokėjęs, bet geri klientai nebuvo atvesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalių pasirašytoje sutartyje neužfiksuotas pinigų (paskolos) perdavimo paskolos gavėjui, t.y. atsakovui A. A., faktas. Ieškovas aplinkybę dėl pinigų perdavimo atsakovui įrodinėjo šalių pasirašyta 2003 m. lapkričio 5 dienos sutartimi, ir joje nurodyta formuluote, jog „A. A. pasiskolino iš R. V. 20 000 Lt, kuriuos privalo grąžinti“. Tokia sutarties teksto formuluotė neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Paskolos sutartis yra realinė sutarčių rūšis ir jos sudarymui patvirtinti būtinas sutarties dalyko perdavimas. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio ,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2011). Be to, ieškovo teismo posėdyje pripažinta aplinkybė, jog jis minėtos paskolos nustatyta tvarka nedeklaravo, taip pat netiesiogiai patvirtina, jog pinigų skolinimo fakto nebuvo. Todėl pirmos instancijos teismas padarė išvadą, jog tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų perdavimo fakto) ir tarp šalių neatsirado paskolos teisiniai santykiai, nes ieškovas neįrodė, kad paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir prijungti naujai pateiktus įrodymus: 2002-08-26 ir 2003-07-28 paskolos sutartis, akcijų sertifikatą Nr. 3 ir 2005-05-23 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį.
1) Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino paskolos sutartį. Paskolos sutarties sudarymą, pinigų perdavimą ir jos galiojimą patvirtina pati paskolos sutartis, kuria atsakovas pasiskolino iš ieškovo 20000 Lt ir įsipareigojo grąžinti paskolos sumą, ieškovui pareikalavus. Pinigų perdavimo fakto konstatavimas ir jų priėmimas yra pačioje paskolos sutartyje, atsakovo pasirašymas šioje sutartyje ir yra pinigų gavimo fakto patvirtinimas. Sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad pinigus atsakovas jau pasiskolino, o ne ketina paskolinti ateityje, todėl tokia sutartis negali būti vertinama tik kaip paskolos davėjo susiformavęs ketinimas perduoti pinigus. Sutartis aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina paskolos dalyko – 20000 Lt perdavimą atsakovui paskolos sutarties pasirašymo metu. Teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, jog ieškovas privalo įrodyti pinigų perdavimo faktą atsakovui. Pagal CK 6.875 str. faktą, kad paskolos gavėjas pinigų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas, šiuo atveju atsakovas. Pagal CK 6.65 str. skolininkui grąžinant skolą kreditoriui, skolininkui yra grąžinamas skolos dokumentas. Šiuo atveju paskolos sutarties buvimas pas ieškovą taip pat yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis yra sudaryta ir pinigus atsakovas gavo. Sutartyje nurodytas patvirtinimas – “pasiskolino” atitinka teismų praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
2) Teismas sprendime remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011. Tačiau šioje byloje yra nustatytos skirtingos negu nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės aiškinant tikrąjį ginčijamos sutarties turinį, sutarties sudarymo aplinkybes, iki tol egzistavusius šalių santykius, kurios ir lėmė tokias teismo išvadas minimoje byloje. Skundžiamame sprendime nėra tinkamai nustatytų aplinkybių, kurios paaiškintų, kokiu tikslu ir kokiomis aplinkybėmis atsakovas pasirašė 2003-11-05 sutartį. Paskolos sutartis buvo pasirašyta siekiant įteisinti kitus teisinius santykius – atlygį už atvestus klientus. Ieškovas taip pat paaiškino, kad atsakovas jam yra skolingas ir daugiau pinigų pagal kitas paskolos sutartis. Šių aplinkybių atsakovas neneigė, todėl nėra aišku, kodėl teismas atsakovo paaiškinimus laikė pagrįstais, o ieškovo paaiškinimus be jokių motyvų atmetė.
3) Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad paskolos sutarties tekstas pildytas būtent jo ranka, jis pasirašė sutartyje. Tokiomis aplinkybėmis nėra tikėtina, kad šalys galėjo pasirašyti paskolos sutartį vietoje atsakovo nurodomos tarpininkavimo sutarties, kadangi jos iš esmės skiriasi. Šį atsakovo motyvą teismas turėjo laikyti neįrodytu, o vertindamas tokius atsakovo paaiškinimus privalėjo vadovautis įstatymo reikalavimais ir remtis logikos dėsniais, įrodymų sąsajumo taisykle ir dėl jų tikrumo spręsti visų byloje esančių įrodymų visumoje. Teismas nesirėmė jokiais kitais įrodymais, bet ir neteisingai nustatė bei įvertino ieškovo paaiškinimus. Ieškovas teismo posėdžio metu pripažino aplinkybę, kad jis kartu su atsakovu nuo 2005 m. iki 2009 m. buvo UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra jam skolingas ir daugiau pinigų, tačiau šios aplinkybės neturi nieko bendra su 2003-11-05 paskolos sutartimi. Teismas, vertindamas šiuos ieškovo paaiškinimus, padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad paskolos sutarties sudarymo metu ieškovą ir atsakovą siejo bendras verslas, todėl yra tikėtina, kad šalys galimai kitus sandorius ar ketinimus sudaryti sandorius buvo įforminę tariama paskolos sutartimi. Išaiškėjus, kad teismas sprendimą grindžia neteisingai išsiaiškintomis aplinkybėmis, ieškovui kilo būtinybė pateikti UAB (duomenys neskelbtini) akcijų sertifikatą ir akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurių matosi, kad ieškovas UAB (duomenys neskelbtini) akcininku tapo tik 2005-05-23, daug vėliau nei buvo sudaryta sutartis, taip pat kitus su atsakovu sudarytus sandorius, kuriuos minėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Šie dokumentai paneigtų teismo neteisingai nustatytas aplinkybes.
Šalies argumentai
4) Ieškovas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog paskola nebuvo deklaruota taip pat netiesiogiai patvirtina pinigų skolinimo nebuvimo faktą. Gyventojų turto deklaravimo paskirtis apskaityti asmens turtą ir nustatyti turtinius, mokestinius asmens santykius su valstybe. Paskolintų lėšų neįtraukimas į gyventojo turto deklaraciją nepaneigia, nekeičia ir nepanaikina sandorio bei atsakovo prievolės grąžinti skolą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. A. prašo netenkinti skundo ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą nepakeistą. Nurodė, jog pinigų perdavimo fakto byloje nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai. Teismas teisingai konstatavo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis ir tarp šalių neatsirado paskolos teisiniai santykiai, kadangi ieškovas neįrodė, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pasisakyta, jog tais atvejais, kai atsakovas paskolos fakto nepripažįsta, įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja paskolos santykiai, tenka paskolos davėjui ir būtent ieškovas turi įrodyti aukščiau išvardintų aplinkybių visetą. Ieškovo naujai pateikti įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla. Be to, jie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teismui, kadangi posėdžio metu ieškovas minėjo šiuos įrodymus, tačiau jų į bylą nepateikė bei savo argumentų jais negrindė. Ieškovo minimos paskolos sutartys niekaip nepatvirtina pinigų perdavimo fakto šioje byloje. Ieškovo pateikiami papildomi įrodymai apeliacinės instancijos teisme neturi būti vertinami ir nagrinėjami.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendimu atmetė ieškovo ieškinį.
Ieškovas apeliaciniame skunde prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nustatytas išimtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimą dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius raštinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusio teismo posėdžio protokolą, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl sutarties teksto bei įstatymų normų aiškinimo ir taikymo, visos pagrindinės apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytos aplinkybės yra grindžiamos byloje esančiais dokumentais, todėl ieškovo prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Ieškovas pateikė papildomai 2002-08-26 sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovas iš ieškovo pasiskolino 50000 JAV dolerių savo vadovaujamos įmonės veiklai plėsti (b.l. 85), 2003-07-28 paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 65000,00 Lt savo vadovaujamos įmonės veiklai plėsti (b.l. 86) ir 2005-05-23 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įgijo 172 paprastųjų vardinių UAB (duomenys neskelbtini) akcijų (b.l. 87-90). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsisako priimti minėtus ieškovo pateiktus naujus įrodymus, kadangi jie nėra susiję su byloje nagrinėjamomis aplinkybės. Byloje yra kilęs ginčas dėl paskolos santykių tarp šalių buvimo ar nebuvimo, tai yra dėl faktinio sutartyje nurodytos sumos perdavimo atsakovui. Pateiktos paskolos bei akcijų pirkimo-pardavimo sutartys nėra susiję su pinigų perdavimo faktu pagal byloje ginčijamą sutartį.
Byloje nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 5 dieną ieškovas ir atsakovas pasirašė sutartį, kurioje nurodyta kad šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas pasiskolino iš ieškovo 20000,00 Lt, kuriuos privalo grąžinti iki 2002 m. kovo 31 d. Paskola suteikiama be palūkanų. Sutarties 3 punkte nurodyta, jog skola turi būti grąžinta iki pareikalavimo (b.l. 15). 2012-04-19 teismo posėdžio protokolu užfiksuoti ieškovo paaiškinimai, kad šalys viena kitą pažįsta nuo 1993 m., atsakovas buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius. Sutartis buvo sudaryta atsakovo namuose, pats atsakovas užpildė turimą sutarties formą. Ieškovas teigia, jog iš karto perdavė atsakovui pinigus. Paskolos sutarties nedeklaravo mokesčių inspekcijai. Atsakovas neigė pinigų perdavimo faktą. Nurodė, jog ieškovas siūlė atvesti į UAB (duomenys neskelbtini) rimtus klientus, todėl atsakovas galėjo tokį raštelį pasirašyti, kaip atlygį už klientus. Tačiau geras klientas neatsirado. Ieškovas 2005 m. tapo UAB (duomenys neskelbtini) akcininku ir buvo atsakovo partneris iki 2010 m. lapkričio. Atsakovas su ieškovu yra pasirašęs ir kitų paskolos raštelių, tačiau yra pagal juos su ieškovu atsiskaitęs (b.l. 67-72).
Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kito. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Todėl pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad paskolos sutartis yra realinė sutartis ir tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui.
Taip pat pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nustatančia, jog paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksavus pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-187/2008; 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; ). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamame sprendime nebuvo pažeistos įrodinėjimo paskirstymo taisyklės, ir ieškovas nepagrįstai apeliaciniame skunde remiasi CK 6.875 straipsnio 1 dalimi.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pinigų perdavimo atsakovui faktą patvirtina sutarties formuluotė – „pasiskolino“, o pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011, kadangi joje yra nustatytos skirtingos aplinkybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad sutarties tekste žodis „pasiskolino“ negali būti suabsoliutintas pripažįstant, jog tokio žodžio buvimas aiškiai patvirtina pinigų perdavimą, nes paprastai paskolinių teisinių santykių atsiradimo praktikoje tokia teksto išraiška reiškia ketinimą perduoti pinigus, o ne pinigų gavimą. Žodžio ,,pasiskolino“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Sąvoka „perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo įvykdytas paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjui ir kartu paskolos dalyko gavimas ir priėmimas. Pažymėtina, kad dažnai yra fiksuojama ir tokių veiksmų atlikimo vieta bei data, užtikrinant tikslumą. Nepriklausomai, tuo to, kokiu laiku (esamuoju, būtuoju ar būsimuoju) yra vartojamas žodžiai: skolintis, pasiskolinti, paskolinti, paskolos sutartyje, jų suabsoliutinti sprendžiant, ar paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui bei šio priimtas, negalima. Kai paskolos sutartyje, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai neužfiksuotas expressis verbis pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, tokio fakto buvimą privalo įrodyti paskolos davėjas kitais leistinais ir patikimais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-07-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2013-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2013). Ieškovas, būdamas paskolos davėju, nepateikė jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti faktinį 20000 Lt perdavimą atsakovui. Kaip jau buvo minėta aukščiau, aplinkybės, jog šalys buvo sudarę ir daugiau paskolos sutarčių, ar jas siejo verslo santykiai, neįrodo minėtos sumos perdavimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su skundžiamame sprendime nurodyta išvada, jog paskolos nedeklaravimas įstatymų nustatyta tvarka, taip pat netiesiogiai patvirtina, jog pinigų skolinimo fakto nebuvo.
Ieškovo apeliaciniame skunde minimas CK 6.65 straipsnis nustato prievolės įvykdymo įrodinėjimo sąlygas, tačiau nėra taikomas įrodinėjant patį prievolės atsiradimo faktą ar faktinį paskolos sutarties sudarymą. Todėl paskolos sutarties buvimas pas ieškovą nepatvirtina pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį fakto.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.