Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo E. P. atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. e2-564-633/2016 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovams E. P., K. M., UAB „UMOSS“, trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje UAB „Eko elektrinės“ dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Teismas, remdamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Įsitikinęs, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo pripažinti, kad procesas pradėtas akivaizdžiai neteisėtai ar atsakovais patraukti asmenys, kurie, remiantis materialiosios teisės normomis, negali būti atsakingi pagal jiems pareikštą reikalavimą. Ieškovas reiškia reikalavimą atsakovams, kaip solidariems skolininkams dėl 38905,65 Eur kompensacinių palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo. Laiduotojo solidarioji atsakomybė (CK 6.81 str. 1 d.) lemia, kad kreditorius gali iš karto reikšti savo reikalavimą laiduotojui. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste apelianto argumentai, susiję su laidavimo sutarties pabaiga ir jos apimtimi, neturi įtakos nei ieškovo teisei reikšti reikalavimą atsakovams, kaip solidariems skolininkams, nei jo teisei prašyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovams pareikšto reikalavimo užtikrinimui. Šioje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą atsakovams, kaip solidariems skolininkams, todėl nustatant ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą nagrinėjamoje byloje, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovų turto ir piniginių lėšų arešto eiliškumą, pažymi, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl arešto atsakovų turtui taikymo, nebuvo pagrindo suteikti pirmenybę atsakovų piniginių lėšų areštui. Ši išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad piniginių lėšų areštas yra susijęs su itin neigiamų pasekmių, kurias sąlygoja atsakovų teisių apribojimai, atsiradimu, o laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamų tikslų įgyvendinimas, esant pareikštam reikalavimui dėl skolos priteisimo, gali būti užtikrintas ir kitomis teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, o būtent – taikant areštą atsakovų nekilnojamajam ir (ar) kilnojamajam turtui. Piniginės lėšos nėra tik atsiskaitymo už gautas prekes bei suteiktas paslaugas priemonė, būtina fiziniam asmeniui išgyventi ir tinkamai vykdyti savo prievoles, tačiau kartu tai yra ir investavimo priemonė, siekiant gauti pelno (pajamų). Todėl esant galimybei užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą taikant areštą atsakovui priklausančiam nekilnojamajam ir (ar) kilnojamajam turtui, pirmenybės piniginių lėšų areštui suteikimas neproporcingai suvaržytų jo teises ir pažeistų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju būtų pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, kiek tai susiję su areštuojamo atsakovų turto ir (ar) piniginių lėšų eiliškumo nustatymu, taikant areštą atsakovų nekilnojamajam, kilnojamajam turtui ir (ar) piniginėms lėšoms, neviršijant ieškinio sumos. Tačiau iš bylos medžiagos ir Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išrašo duomenų matyti, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodžius pareikštų ieškinio reikalavimų ribose pirmiausiai areštuoti atsakovams priklausančias pinigines lėšas, o tik jų neužtekus – trūkstamai sumai areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ieškovo pasirinkta antstolė šią teismo nutartį visiškai įvykdė, areštuodama tik vienam iš atsakovų priklausantį nekilnojamąjį turtą, o dėl atsakovų piniginių lėšų arešto nebuvo sprendžiama. Todėl nenustačius, jog dalis piniginių lėšų buvo areštuota be pagrindo, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl areštuojamo atsakovų turto eiliškumo nepasisako.

Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi didelės ieškinio sumos prezumpcija. Tačiau ieškinio suma yra ne vienintelis, bet vienas iš pagrindinių kriterijų, kuris gali patvirtinti ar paneigti grėsmę, jog teismo sprendimas, jeigu jis bus palankus ieškovui, gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti. Ieškinio dydis vertinamas ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai, todėl reikia vertinti, ar konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė. Taigi, didelės ieškinio sumos prezumpcija yra nuginčijama prezumpcija. Pažymėtina, kad atskiruoju skundu atsakovas gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12, 178, 314, 338 str.). Nagrinėjamoje byloje apeliantas E. P., kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutartį ir siekdamas eliminuoti abejones dėl jo galimybių įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso didelis kiekis nekilnojamojo turto, kurio vertė kelis kartus viršija ieškinio sumą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymas šioje byloje yra netikslingas.

Pažymėtina, kad pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepateikė pakankamai objektyvių įrodymų dėl nepagrįstai taikomo turto arešto ar nepakeliamų apribojimų. Kaip jau minėta ankščiau, iš Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro išrašo duomenų nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje vykdant skundžiamą Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolė D. M. areštavo tik 1/6 dalį apeliantui E. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto (patalpos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertė 42000 Eur. Aplinkybė, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso dar kiti nekilnojamojo turto objektai, savaime nereiškia, kad skolininko finansinė padėtis yra labai gera ir ieškovo reikalaujama suma apeliantui yra nereikšminga. Kaip patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys, dalį turto apeliantas valdo kartu su sutuoktine bendrąja jungtine nuosavybės teise ar kitais fiziniais asmenimis, be to, daugelis nekilnojamojo turto vienetų yra apsunkinti hipoteka. Pažymėtina, kad pardavus įkeistą turtą, hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko kreditorius į visišką jam priklausančios sumos atlyginimą (CK 4.192 str. 1 d.). Tik patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimą, likusia suma galėtų būti tenkinami kitų kreditorių, tarp jų ir šios bylos ieškovo, jei ieškinys būtų patenkintas, reikalavimai. Būtina pažymėti ir tai, kad priverstinio turto realizavimo atveju suma, gauta pardavus turtą, gali būti žymiai mažesnė negu apskaičiuotoji jo rinkos kaina. Apeliantas taip pat nepateikė jokių kitų duomenų apie gaunamas pajamas bei turimus kitus finansinius įsipareigojimus, kad būtų galima vertinti jo finansinius pajėgumus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovės bei atsakovų teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą, o apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia teismo sprendimo neįvykdymo riziką (CPK 178, 185 str.).

Kiti apelianto nurodomi argumentai pereina į ginčo tarp šalių nagrinėjimą ir naujų aplinkybių, kurios galėtų būti nustatinėjamos nagrinėjant ginčą iš esmės, įrodinėjimą. Kaip minėta, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas turi tik preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, t. y. teismui pakanka įsitikinti, kad pareikštas ieškinys galėtų būti tenkinamas. Ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o taikant laikinąsias apsaugos priemones neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu.

Pažymėtina, kad jeigu apelianto nuomone šiuo atveju taikomos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai suvaržo jo teises, atsakovas turi teisę prašyti pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 str. 1 d.). Be to, atsakovas, jei jo finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą ir taip išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 148 str. 2 d.)

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, iš esmės tinkamai įvertino svarbias bylai aplinkybes, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.