Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. S. ir D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų A. A., A. B., V. B., D. Č., R. L., Vilijos I. M., A. M., J. O., T. P., A. S. ir Sodininkų bendrijos „Ąžuolas-2“ ieškinį atsakovams A. S. ir D. S. dėl kelio servituto nustatymo, tretieji asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai A. A., A. B., V. B., D. Č., R. L., Vilija I. M., A. M., J. O., T. P., A. S. ir Sodininkų bendrija „Ąžuolas-2“ pareiškė ieškinį dėl kelio servituto nustatymo, suteikiant teisę važiuoti įvairiomis kryptimis transporto priemonėms atsakovams A. S. ir D. S. priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškinio reikalavimo užtikrinimui ieškovai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priverstinai atidaryti užtvertą (duomenys neskelbtini) dalį, esančią atsakovų A. S. ir D. S. žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame M. P. kaime, (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovus leisti važiuoti transporto priemonėms atidaryta gatve. Savo prašymą grindė tuo, kad atsakovai gali sunaikinti gatvės dalį, ją apželdinti, pastatyti įvairius statinius, tuomet teismo sprendimas dėl kelio servituto nustatymo būtų sunkiau įgyvendinamas, nes reikėtų atstatyti kelią ar pašalinti nuo kelio įvairias kliūtis. Be to, minėta gatve naudojasi specialiosios tarnybos, tokios kaip greitoji pagalba, priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo, todėl gatvės užtvėrimas apsunkina jų darbą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojo atsakovus A. S. ir D. S. atidaryti užtvertą (duomenys neskelbtini)gatvės dalį, esančią atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, M. P. kaime, (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir leisti važiuoti transporto priemonėms atidaryta gatve.

Teismas pripažino, kad ieškovų nurodomos aplinkybės dėl poreikio taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstos, todėl yra tikslinga taikyti ieškiniu prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės yra tik laikina priemonė, skirta ne tik sprendimo įvykdymo garantijai, bet ir prevencinė priemonė, sumažinanti galimybę žalai atsirasti ar padidėti (CPK 145 str. 1 d. 12 p.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai apie 25 metus naudojosi (duomenys neskelbtini)gatve, taip pat į tai, kad kito privažiavimo prie ieškovams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų praktiškai padaryti nėra galimybių, darytina išvada, jog įpareigojimas atsakovams atidaryti užtvertą R(duomenys neskelbtini)gatvės dalį, leidžiant ieškovams naudotis ginčo keliu iki bus priimtas sprendimas byloje dėl servituto nustatymo, nepažeis atsakovų interesų, kadangi nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovams gali atsirasti didesnė žala nei žala, galinti atsirasti atsakovams, pritaikius minėtą priemonę.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai A. S. ir D. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartį ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia tuo, kad skundžiamoje nutartyje nurodytos galimo teismo sprendimo įvykdymo kliūtis skundžiamos teismo nutarties priėmimo dieną jau egzistavo – jų pašalinimas byloje dėl servituto nustatymo nebegali būti laikinųjų apsaugos priemonių dalyku. Nėra aišku kaip turėtų būti vykdomos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Jeigu šis įpareigojimas reiškia visų iki skundžiamos nutarties priėmimo buvusių kliūčių pašalinimą, šio įpareigojimo vykdymas atsakovams reikštų dideles turtines išlaidas. Tokiu būdu pačios laikinosios apsaugos priemonės reikš ne galimo teismo sprendimo užtikrinimą, bet paties ginčo dėl servituto nustatymo išsprendimą. Ieškovų naudojimasis ginčo sklypu yra apribotas jau nuo 2011 m. balandžio mėn., tačiau jie iki šiol sėkmingai naudojasi jiems priklausančiais žemės sklypais, todėl servituto nustatymui nėra pagrindo. Kadangi ieškiniu reikalaujama nepagrįstai apriboti atsakovų nuosavybės teisę, todėl nuostolius gali patirti ne ieškovai, o būtent atsakovai.

Ieškovas Sodininkų bendrija „Ąžuolas – 2“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atsakovų skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Paaiškina, jog atsakovai neigia faktą, kad privatus atsakovų žemės sklypas pažeidžiant viešą interesą 2010 metais buvo suformuotas ant oficialios 25 metus naudojamos miesto gatvės. Dėl atsakovų veiksmų Sodininkų bendrijos „Ąžuolas – 2“ nariai prie savo namų nuo 2011 m. balandžio mėn. eina ir važiuoja per privačią pievą. Užtverdami oficialią Vilniaus miesto gatvę atsakovai pažeidė viešą interesą, žmonių teises. Dėl atsakovų veiksmų bendrijos nariai patiria ir turtinę žalą, kadangi yra priversti važiuoti prie savo nuomų per privačią pievą, nepritaikytą transporto priemonių eismui, dėl ko yra gadinamos jiems priklausančios transporto priemonės.

Tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą paaiškina, kad teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Tai, kad ieškovai gali naudotis savo žemės sklypais, esančiais sodų bendrijoje „Ąžuolas – 2“ nekeičia fakto, jog ginčo Rokantiškių sodų 1-aja gatve naudojasi specialiosios tarnybos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 338 str.).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi (iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusi redakcija), teismas, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1718/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje 2-1697/2011). Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Taikant ekonomiškumo, teisingumo bei kitus civilinio proceso teisės principus, būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Iš minėto aišku, kad taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis turi būti parenkama ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus byloje pareikšto ieškinio dalyko pobūdį ir aplinkybes, keliančias grėsmę galimai tenkintino ieškinio reikalavimo įvykdymui.

Ginčas byloje yra kilęs dėl servituto nustatymo keliui, kurį atsakovai yra užtvėrę. Skundžiama nutartimi teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai ir betarpiškai susijusios su užtikrinimu, jog ginčo keliu, kol vyks bylos nagrinėjimas, bus sudaromos sąlygos važiuoti transporto priemonėms bei užkertamas kelias atsakovams atlikti veiksmus, sąlygojančiais naudojimosi keliu pasunkėjimą tretiesiems asmenims. Nepritaikius ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovams toliau atliekant aktyvius veiksmus, nukreiptus į pravažiavimo ginčo keliu sunkinimą (pvz., sodinių sodinimą, tvorų ar kitų statinių statymą), ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų arba taptų ekonomiškai nenaudingas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė ginčijamas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovų nurodomos aplinkybės, jog susisiekimas ginčo keliu yra apribotas jau nuo 2010 m. balandžio mėn., laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmės neturi, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užkirsti kelią atsirasti grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o tai, ar šios grėsmės jau objektyviai egzistuoja apsaugos priemonių taikymo metu, šio instituto taikymo nėra svarbu. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių faktinis vykdymas yra vykdymo proceso, bet ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, klausimas. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų atsakovai pasinaudojo jiems suteikta procesine teise kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutarties išaiškinimo (CPK 278 str.). Kadangi sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ginčas nėra sprendžiamas iš esmės, todėl atskirojo skundo argumentai esą ieškovų ieškinys yra nepagrįstas, nes jie gali patekti į jiems priklausančius žemės sklypus ir kitu keliu, nėra reikšmingi sprendžiant, ar skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta.

Pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo išlaikyti tiek ekonomiškumo, tiek šalių interesų pusiausvyros principai, kadangi pritaikyta tik tiek ir tik tokių apsaugos priemonių, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju objektyviai yra susijęs vienokiais ar kitokiais asmens, kurio atžvilgiu jos pritaikytos, teisių ribojimais, tačiau jie kiekvienu atveju yra vertinami atsižvelgiant į tai, kokias pasekmes sukeltų ieškovams laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas. Įstatymų leidėjas proceso įstatyme yra įtvirtinęs priemones, kurių skirtas patirtos žalos, sukeltos taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonės, kompensavimui. Taigi, jeigu atsakovai patirs realių ir pagrįstų nuostolių dėl teismo pritaikytų ieškovų prašytų laikinųjų apsaugos priemonių, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo bus atmestas ieškinys, jie galės kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo (CPK 146 str. 2 d.). Taip pat atsakovai gali prašyti teismo įpareigoti ieškovus pateikti jiems dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kylančių nuostolių atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.