Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudarė kolegijos pirmininkas Žydrūnas Bertašius, kolegijos teisėjai Albina Pupeikienė, Alvydas Žerlauskas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų D. P. ir J. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-07 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. P. ir J. P. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo, sutarties atnaujinimo ir jos pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str.1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad tarp šalių 2007-08-24 sudaryta kredito limito sutartis Nr. 0460718074143-17, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui D. P. 145 171,59 EUR dydžio kreditą nekilnojamo turto vystymui, kredito grąžinimo data - 2012-08-24, prievolių įvykdymo užtikrinimui įkeičiant žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį N. P., o ieškovas įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius (tomas I, b. l. 13-21). Iš AB SEB bankas 2013-08-29 pažymos nustatyta, kad pagal kredito sutartį Nr. 0460718074143-17 nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 nesumokėta įmokų kreditui padengti, sumokėta 1 371,41 Eur palūkanų, 34,18 Eur delspinigių; laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31 sumokėta 3 778,42 Eur kredito, 259,28 Eur palūkanų, 0,00 Eur delspinigių; nuo 2013-01-01 iki 2013-08-28 įmokos nebuvo mokamos (tomas I, b. l. 40). 2009-08-04 atsakovas informavo ieškovus, kad pagal kredito sutartį ieškovai yra nesumokėję 413,31 Eur palūkanų (tomas I, b l. 45), 2011-01-18 raštu Nr. 01-10.03-1100163 pranešė, kad ieškovų skolą bankui sudaro 18 704,56 Eur bei informavo, kad ieškovai privalo iki 2011-02-05 sumokėti skolą, priešingu atveju, sutartis bus laikoma nutraukta (tomas I, b. l. 46). 2011-09-12 Klaipėdos miesto apylinkės teisme gautas atsakovo pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš ieškovų (tomas I, b. l. 47-48). Šalys nuo 2012-02-03 iki 2013-03-21 vedė derybas dėl 2007-08-24 kredito limito sutarties Nr. 0460718074143-17 restruktūrizavimo. Ieškovams nesutikus su atsakovo pasiūlytomis naujo kredito suteikimo sąlygomis, nauja kredito sutartis nebuvo sudaryta (tomas I, b. l. 53-68, 73-74). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-08 nutartimi patenkintas atsakovo AB SEB bankas pakartotinis pareiškimas dėl priverstinio 147936,54 Lt skolos išieškojimo iš ieškovų, už skolą parduodant iš varžytynių įkeistą daiktą: žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (tomas I, b. l. 71-72). Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad nuo 2009 m. birželio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. ieškovės J. P. darbo užmokestis sudarė vidutiniškai 160 Lt, o ieškovo D. P. darbo užmokestis sudarė: 2009 m. – apie 600 Lt, neatskaičius mokesčių, 2010 m. – apie 500 Lt, neatskaičius mokesčių, 2011 m. – apie 400 Lt, neatskaičius mokesčių (tomas I, b. l. 22-24).

Ieškovai prašė pripažinti vienašališką kredito sutarties nutraukimą neteisėtu. Teigė, kad atsakovas nebendradarbiavo su ieškovais, vienašališkai nutraukė kredito sutartį, nesant esminio sutarties pažeidimo, nors ieškovai dėjo pastangas išsaugoti sutartinius santykius. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog nėra pagrindo vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kaip pagrįsta ir atitinkančia byloje esančius įrodymus.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas nutraukti sutartį, kvalifikuojantys požymiai. Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. tada, kai kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais. Tokiu atveju šalių sutartyje numatyti vienašališki jos nutraukimo pagrindai nevertinami jų atitikimo 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems kvalifikuojantiems požymiams prasme. Pirmosios instancijos teismas sprendime tokį Civilinio kodekso nuostatų aiškinimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Apeliantų nuomone, nagrinėjamu atveju nurodyta praktika nesivadovautina, nes sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal banko vienašališkai nustatytas sąlygas, kurių apeliantai negalėjo įtakoti. Kolegija atmeta tokį ieškovų argumentą kaip nepagrįstą. Civilinio kodekso 6.186 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams. Nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė nurodyto straipsnio taikymo sąlygų, nors apeliaciniame skunde teigė, kad sutarties 5.2 punktas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad sutartis ieškovams buvo pateikta raštu, taigi jie turėjo visas galimybes susipažinti su sutarties turiniu ir nesutikti su jų netenkinančiomis sąlygomis, ieškovai sutartį pasirašė, taip išreikšdami savo pritarimą sutarties sąlygoms, reikalavimo pripažinti, jų nuomone, nesąžiningų ir neteisingų sutarties sąlygų pirmosios instancijos teismui ieškovai nereiškė, taip pat nereikalavo, jog atsakovas pakeistų ieškovų nepripažįstamas sutarties sąlygas. Atkreiptinas dėmesys, jog sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, kad kreditas suteikiamas nekilnojamojo turto projektui vystyti, todėl sutiktina su atsakovo argumentu, jog sutartis nekvalifikuotina vartojimo sutartimi. Dėl to teismas nebuvo įpareigotas ex officio tikrinti sutarties sąlygų atitikimą sąžiningumo reikalavimams.

Įvertintina ir tai, kad tarp šalių 2007-08-24 sudarytos kredito sutarties 5.2 punkte buvo numatyta, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį anksčiau negu nustatyta sutartyje prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų, kuriais laikomi bendrosios dalies 4.1-4.13 punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Tarp jų nurodytas ir kredito grąžinimas sutartyje nustatytais terminais bei tvarka. Kadangi įsipareigojimo grąžinti kreditą sutartyje nustatytais terminais ir tvarka nevykdymas sutartyje buvo įvardintas esminiu sutarties pažeidimu, sudarančiu pagrindą nutraukti sutartį, ir ieškovams neįrodžius šios sąlygos nesąžiningumo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovo padarytas kredito sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės - vienašališkas sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas tarp šalių sudarytoje sutartyje. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ieškovai pažeidė įmokų mokėjimo terminus ir mokėjo mažesnes nei priskaičiuota sumas nuo 2009 metų. Paskutinis dalinis ieškovų mokėjimas atsakovui atliktas 2010-07-23. Mokėjimus pagal kredito sutartį ieškovai atnaujino tik 2012-02-14, tačiau šių mokėjimų dydis ir terminas neatitiko kredito sutartyje numatytų sąlygų (b. l. 40-43, 91-92). Ieškovai nurodė, kad dėl finansinių sunkumų, kuriuos sąlygojo ekonominė krizė, atsakovui mokėjo pagal galimybes. Atsakovas 2011-01-18 kreipėsi į ieškovus su įspėjimu dėl kredito sutarties nutraukimo, kuriuo pranešė ieškovams apie susidariusią skolą ir ragino ją sumokėti. Ieškovai prašymą dėl kredito sutarties restruktūrizavimo pareiškė tik po įspėjimo, tai yra 2011-03-18. Įmokų mokėjimas atnaujintas po sutarties nutraukimo 2011-09-05 (tomas I, b. l. 41-43, 91-92). Civilinio kodekso 6.204 straipsnio, kuriuo remiasi ieškovai, 3 dalyje numatyta, jog kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Kolegijos nuomone, šiuo atveju ieškovų elgesys neatitiko nurodyto straipsnio reikalavimų: ieškovai ilgą laiką visai nemokėjo įmokų, paskutinį mokėjimą atliko 2010-07-23, dėl sutarties pakeitimo į atsakovą kreipėsi tik po įspėjimo dėl sutarties nutraukimo, dalinį įmokų mokėjimą savo iniciatyva, o ne pagal su atsakovu suderintą grafiką atnaujino tik 2012-02-14, t.y. jau po sutarties nutraukimo. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų ir taip pažeidžia kredito sutarties 4.1 punktą, pasinaudojo teisių gynimo būdu, numatytu kredito sutarties 5.2. punkte, ir vienašališkai nutraukė sutartį. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal ieškovų pateiktus išrašus iš Valstybinio socialinio fondo draudimo valdybos tuo laikotarpiu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl sutarties nutraukimo, ieškovo D. P. darbo užmokestis sudarė 400 Lt – 500 Lt, ieškovai atsakovui turėjo įsipareigojimų pagal kitas kredito sutartis, nevykdė įkeisto turto realizavimo, įmokos pagal kredito sutartį buvo nemokamos ilgą laiką ir atsakovas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai neturės galimybės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus.

Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas nepakankamai bendradarbiavo, siekdamas išsaugoti sutartį. Kolegija atmeta tokį ieškovų argumentą kaip nepagrįstą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovai finansinių problemų turėjo nuo 2009 metų, tačiau į atsakovą dėl sutarties restruktūrizavimo kreipėsi tik 2011-03-18. Toks ieškovų neveikimas nepateisinamas CK 6.204 straipsnio taikymo aspektu. Be to, ieškovai savavališkai sustabdė sutarties vykdymą: nuo 2010-07-23 iki 2012-02-14 įmokų iš viso nemokėjo. Atsakovas 2011-01-18 raštu informavo ieškovus, jog ieškovų įsiskolinimas atsakovui sudaro 18704,56 Eur bei paragino iki 2011-02-05 sumokėti įsiskolinimą ir taip išvengti sutarties nutraukimo, o kredito sutartis vienašališkai nutraukta tik 2011-09-05. Nors atsakovas 2011-09-09 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, tačiau nuo 2011-03-18 iki 2013-03-21 derėjosi su ieškovais dėl galimybės refinansuoti ieškovų kreditą ir tik 2012-04-02 Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovų argumentu, jog bankas nebendradarbiavo su ieškovais, nes pasiūlė jiems itin nenaudingas atnaujintos sutarties sąlygas ir dėl šių sąlygų su ieškovais nesiderėjo. Tai, kad šalims nepavyko rasti abiem priimtino kompromiso, savaime nesuponuoja išvados, jog viena ar kita šalis nepakankamai bendradarbiavo, siekdama išsaugoti sutartį. Šiuo atveju bankas dėjo pastangas, kad išsaugotų sutartį, pasiūlė jiems priimtiną sutarties pakeitimo variantą, kuris ieškovų netenkino. Valstybinio socialinio fondo draudimo valdybos duomenimis tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl sutarties nutraukimo, ieškovo D. P. darbo užmokestis siekė 400 Lt – 500 Lt, ieškovai atsakovui turėjo įsipareigojimų pagal kitas kredito sutartis. Pažymėtina, kad ir šiai dienai nėra įrodymų, jog apeliantai yra pajėgūs įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Jų teiginiai, kad ieškovai atlieka bankui įkeisto sklypo detaliojo planavimo procedūrą, didina sklypų vertę, yra tik prielaidos. Sutiktina su banko teiginiu, kad tokie klausimai spręstini skolos išieškojimo procese ir neturi įtakos sutarties nutraukimui. Esant išdėstytoms aplinkybėms darytina išvada, jog atsakovas bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, bendradarbiavo su ieškovais, siūlė sutarties pakeitimo variantą, o sutartyje numatytą savo teisių gynimo būdą - vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę. Be to, kolegija pažymi, kad kreditoriaus veiksmai vienašališkai nutraukiant sutartį atitiko proporcingumo principą, nes atsižvelgta į santykių pobūdį – tai, kad šie santykiai kilę iš verslo trumpalaikio kredito sutarties, kurios galutinio įvykdymo terminas – 2012 m. rugpjūčio 24 d., o sutarties pažeidimai prasidėjo 2009 m., įvertinus visą sutarties terminą, truko gana ilgą laikotarpį.

Ieškovai teigia, jog reiškiant reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, teismas pirmiausia turėjo nuspręsti, ar nėra LR CK 6.204 straipsnyje nustatyto pagrindo pakeisti sutartį ir tik tuomet spręsti sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą. Kolegija atsižvelgia į tai, kad pareiškus reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas pagal LR CK 6.204 str., visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra sąlygų sutartį pakeisti. Kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Toks išaiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendime yra nuoroda į šią Aukščiausiojo Teismo nutartį. Teismas sprendime nustatė, jog ieškovai nuo 2009 metų turėjo finansinių problemų, tačiau siekdami išsaugoti sutartinius santykius, į atsakovą kreipėsi tik 2011-03-18. Be to, nuo 2009 m. įmokas mokėjo ne pagal šalių sudarytoje kredito sutartyje numatytas sąlygas, o nuo 2010-07-23 iki 2012-02-14 įmokų nemokėjo, atsakovas ne iš karto pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį. Teismas atkreipė dėmesį, kad, nors atsakovas 2011-09-09 kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo, nuo 2011-03-18 iki 2013-03-21 vedė derybas su ieškovais dėl galimybės refinansuoti ieškovų kreditą ir tik 2012-04-02 Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuris Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-08 nutartimi patenkintas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, jog atsakovas bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, tinkamai ir sąžiningai bendradarbiavo su ieškovais, siūlė problemų sprendimo būdus, taigi vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog ieškovai atsakovui turėjo įsipareigojimų pagal kitas kredito sutartis, nevykdė įkeisto turto realizavimo, įmokos pagal kredito sutartį buvo nemokamos ilgą laiką, taigi atsakovas pagrįstai manė, kad ieškovai neturės galimybės įsipareigojimų įvykdyti. Taigi pirmosios instancijos teismas įvertino tarp šalių susiklosčiusią situaciją tiek dėl galimybės taikyti LR CK 6.204 str., reglamentuojantį sutarties pakeitimą, tiek dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-07 sprendimą palikti nepakeistą.