Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Valdo Ciesiūno, Algirdo Gapučio ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu pagal BK 243 straipsnį, 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimas 11 mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė - laisvės atėmimas 11 mėnesių.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta trečdaliu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 7 mėnesiams 10 dienų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2020-07-30 nuosprendžiu skirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. P. uždrausta vairuoti transporto priemones 5 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2022-05-11.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuota iš D. P. 1360 Eur į valstybės biudžetą.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuosprendžio priėmimo dieną.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. P. nuteistas už tai, kad žinodamas, jog jam Panevėžio miesto apylinkės teismo 2020-07-30 nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2020-10-20, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas 4 metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę: pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, 2022 m. gegužės 11 d., apie 20.20 val., (duomenys neskelbtini) vairavo lengvąjį automobilį VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (20.35 val. jam buvo nustatytas 2,66 promilių neblaivumas, o 20.52 val. – 3,14 promilių neblaivumas).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.). Nuteistasis D. P. neginčija savo kaltės, nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme bei specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminu, todėl teisėjų kolegija baudžiamąją bylą patikrina apeliacinio skundo ribose.

6. Kaip matyti, D. P. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 243 straipsnyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo. Pirmoji nusikalstama veika priskiriama baudžiamiesiems nusižengimams, o antroji – nesunkių nusikaltimų kategorijai. Įstatymų leidėjas už BK 243 straipsnyje numatytos veikos padarymą numato baudą arba areštą. Tuo tarpu už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą – baudą, arbą areštą, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas D. P. pagal BK 243 straipsnį skyrė 40 parų arešto, o pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimą 11 mėnesių. Šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta trečdaliu ir paskirta bausmė - laisvės atėmimas 7 mėnesiams 10 dienų. Ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2020-07-30 nuosprendžiu skirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams.

7. Baudžiamasis įstatymas nenumato konkrečių sąlygų, kurioms esant teismas parenka konkrečią bausmės rūšį ir jos dydį, tačiau visais atvejais privalu paisyti BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų, kuriuos teismas turi įvertinti, t. y. atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visais atvejais, individualizuodamas bausmę, teismas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. teismas turi paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

8. Be aptartų bausmės skyrimo pagrindų, svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga yra ir tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas. Remiantis baudžiamosios teisės doktrina bei teismų praktika šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys ir pan.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, buvo įvertina tiek D. P. padarytų nusikalstamų veikų, tiek jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, taip pat kitos aplinkybės reikšmingos bausmės individualizavimui. Apylinkės teismas teisingai nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Neliko neįvertinti ir nuteistojo ankstesni teistumai bei administraciniai baustumai. Būtent šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui parinkti nuteistajam griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, kurios dydis nustatytas artimas sankcijoje numatytam bausmės maksimumui.

10. Nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, tačiau sutikti su tokiais argumentais nėra jokio pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad paskirdamas D. P. subendrintą laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad D. P. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą ir vieną nesunkų, tyčinį nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę dėl abiejų veikų (BK 281¹ straipsnio 1 dalis ir BK 243 straipsnis) sunkina jų padarymas, būnant recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o dėl BK 243 straipsnyje numatytos veikos sunkina jos padarymas, būnant apsvaigusiam nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas atsižvelgė ir į kaltininko asmenybę, tai, kad jis teistas du kartus, naujas veikas padarė, neatlikęs Panevėžio apylinkės teismo 2020-07-30 nuosprendžiu skirtos bausmės, baustas administracine tvarka, dirbantis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai neskyrė švelnesnės bausmės, kadangi kaip jau ir nustatyta, D. P. šiuo metu yra teistas du kartus už įvairius tyčinius nusikaltimus nuosavybei, teisingumui, taip pat transporto eismo saugumui. Svarbu tai, kad D. P. Panevėžio apylinkės teismo 2020-07-30 nuosprendžiu, be kita ko, yra teistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį terminuota laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant, bei uždraudžiant naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones, su kurios vykdymu nuteistasis buvo tinkamai supažindintas. Tačiau šio draudimo jis nepaisė ir vėl sėdo už vairo, ir tai jis darė būdamas neblaivus, kai jam nustatytas sunkus girtumas – 2,66 ir 3,14 prom., kuris žymiai viršijo 1,51 prom. neblaivumo ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Be to, D. P. nekartą baustas ir administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus – 2020-10-26 nutarimu už automobilio vairavimą, būnant 1,19 promilių girtumo ir neturint teisės vairuoti automobilio, 2021-11-17 nutarimu – už eismo įvykio sukėlimą, kurio metu apgadinti trys automobiliai, automobilio vairavimą, neturint tokios teisės ir pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Visa tai rodo, kad D. P. nėra linkęs laikytis įstatymų bei visuomenėje priimtų bendrųjų elgesio reikalavimų ir nesistengia pasitaisyti. Todėl įvertinus anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti tik paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant artimą sankcijoje numatytam bausmės maksimumui.

11. Nors, kaip teigiama apeliaciniame skunde, prokuroras siūlė skirti kitokio dydžio terminuotą laisvės atėmimą, tačiau šiuo atveju apygardos teismas pažymi, kad nuteistojo ar kitų proceso dalyvių, tame tarp ir prokuroro, nuomonė dėl konkrečios bausmės paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų. Kaip jau minėta, D. P. teistas 2 kartus, tame tarpe ir už vairavimą esant neblaiviam. Jis buvo baustas pačiomis griežčiausiomis bausmės rūšimis – terminuoto laisvės atėmimo bausmėmis, yra atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmę, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino, nevykdė teismo nustatytų įpareigojimų, dėl ko jam buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas. Probacijos laikotarpiu jam ne kartą pasirašytinai buvo išaiškintos bausmės vykdymo atidėjimo tvarka ir teisinės pasekmės, tačiau pavyzdingo ir nepriekaištingo elgesio D. P. išlaikyti nepavyko, jis ir vėl nusikalto. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad probacijos laikotarpiu jis net du kartus baustas administracine tvarka už automobilio vairavimą, būnant 1,19 promilių girtumo ir neturint teisės vairuoti automobilio, bei – už eismo įvykio sukėlimą, kurio metu apgadinti trys automobiliai, automobilio vairavimą, neturint tokios teisės ir pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Šios aplinkybės patvirtina, kad D. P. elgesys įstatymų laikymosi prasme nesikeičia, korekcijos nėra, jis kaskart vis sugrįžta prie baudžiamajam įstatymui prieštaraujančio elgesio, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio elgesio priežasčių, todėl jų ir nešalina, kas sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą yra itin aktualu. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismo nuteistajam skirta bausmė visiškai atitinka tiek jo padarytas nusikalstamas veikas, tiek jo asmenybę, tiek ir paskirta bausme siekiamų tikslų įgyvendinimo. Manyti, kad paskirtos bausmės, tiek kiekviena atskirai, tiek ir subendrinta bei sumažinta 1/3 bausmė - laisvės atėmimas 7 mėnesiams 10 dienų, bei subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo 2020-07-30 nuosprendžiu skirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 1 metams 5 mėnesiams, yra per griežta, nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad bausmių bendrinimas buvo taikomas nuteistajam D. P. palankiu būdu.

12. Nuteistasis, ginčydamas jam paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde nurodo, kad žemesnės instancijos teismas be pagrindo jo gailėjimosi nevertino kaip nuoširdaus ir nepripažino tai, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, bei nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu.

13. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant teisme, D. P. pripažino savo kaltę dėl vairavimo ir vairavimo esant neblaiviam, išdėstė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, savo motyvus ir kitas aplinkybes, todėl teismas, atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą ir įvertinęs D. P. visišką kaltės prisipažinimą, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Tačiau priešingai nei teigia nuteistasis, nors jis savo kaltę pripažino visiškai ir nurodė nuoširdžiai besigailintis, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės buvimo. Nors D. P. iš tiesų išreiškė gailėjimąsi dėl padarytų nusikalstamų veikų ir teigė padaręs išvadas, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį gailėjimąsi vertino formaliu ir nepripažino tai, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Bylos duomenys patvirtina, kad dar 2020 m. D. P. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl vairavimo esant neblaiviam, kai nustatytas daugiau nei 1,51 prom. neblaivumas. Po šio nuosprendžio, jis vėl vairavo neblaivus ir už tai jis buvo baustas administracine tvarka, o 2022 m. pradžioje jis padarė nagrinėjamą nusikaltimą. Toks nuteistojo D. P. elgesys, jo charakteristika, rodo, kad jis sistemingai darė tokio pobūdžio teisės pažeidimus, jis nėra linkęs laikytis įstatymų, negerbia visuomenėje nusistovėjusių bendro gyvenimo taisyklių, nevertina savo padarytų veiksmų kritiškai ir visiškai nedaro dėl jų išvadų. Todėl apygardos teismas, atsižvelgdamas į visa tai, bei kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama apie aptariamos D. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, daro išvadą, kad apylinkės teismas, nepripažindamas D. P. nuoširdaus gailėjimosi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

14. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens pripažinimas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-187/2014, Nr. 2K-231-495/2019). Todėl pagal NK 27 straipsnio 1 dalies prasmę, nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Atitinkamai teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuodamas bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

15. Bylos duomenys patvirtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2020-10-20, D. P. buvo nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme už tyčinius nusikaltimus pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, tačiau bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžia 2020-10-20, pabaiga – 2022-10-20. Vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad turinčiu teistumą laikomas asmuo, kuris nuteistas už tyčinį nusikaltimą ir, kuriam bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad D. P. naują tyčinį nusikaltimą, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą, t. y. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (2022 m. gegužės 11 d.), todėl remiantis aukščiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistojo D. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir atsižvelgė į ją skirdamas nuteistajam D. P. bausmę. Tai, ar asmuo nuteistas už analogiškas nusikalstamas veikas, ar skirtingas, recidyvo konstatavimui reikšmės neturi.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. P. taip pat prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – taikymo terminą, kadangi jo manymu, jis yra neproporcingas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu 5 metų aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminu nėra objektyvaus pagrindo.

17. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamosios poveikio priemonės, tarp jų ir uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, skiriamos tais atvejais, kai asmuo naudodamasis specialia teise, padarė nusikalstamą veiką. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013).

18. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą paskirti nuteistajam uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metams, motyvavo tuo, kad D. P. antrą kartą teisiamas už automobilio vairavimą esant neblaiviam, todėl jam taikytina baudžiamojo poveikio priemonė įstatyme numatytam maksimaliam laikotarpiui – 5 metams. Nors iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimą D. P.uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones motyvavo iš esmės tik vieninteliu argumentu, tačiau neabejotina, kad tokį sprendimą apylinkės teismas priėmė atsižvelgęs tiek į neigiamai D. P. charakterizuojančius duomenis, tiek ir jo daromų teisės pažeidimų sistemingumą.

19. Kaip minėta, Panevėžio apylinkės teismo 2020-07-30 nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2020-10-20, D. P. buvo nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (už vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis nei 1,51 prom. neblaivumas) ir jam buvo uždrausta 4 metus vairuoti transporto priemones. Tačiau jau netrukus po to, kai įsiteisėjo minėtas nuosprendis, D. P. vėl vairavo transporto priemonę pažeisdamas KET ir už tai, jis net du kartus buvo baustas administracine tvarka: 2020-10-26 nutarimu už automobilio vairavimą, būnant 1,19 promilių girtumo ir neturint teisės vairuoti automobilio, 2021-11-17 nutarimu – už eismo įvykio sukėlimą, kurio metu apgadinti trys automobiliai, automobilio vairavimą, neturint tokios teisės ir pasišalinimą iš eismo įvykio vietos. Šiuo atveju svarbu tai, kad D. P. niekada ir nebuvo įgijęs teisės vairuoti transporto priemones, tačiau piktybiškai to nepaiso ir sistemingai vairuoja transporto priemonę. Visa tai, apygardos teismo vertinimu, leidžia konstatuoti, kad šioje situacijoje D. P. skirtas uždraudimas naudotis minėta specialia teise maksimaliam terminui – 5 metams, yra proporcingas ir teisingas, visiškai atitinka padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybei, neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus bei nevaržo apelianto teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, nes akivaizdu, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirtas trumpesnis uždraudimas naudotis specialia teise baudžiamojo įstatymo keliamų tikslų nepasiekė.

20. Dėl apelianto skundo argumentų, susijusių su, jo nuomone, netinkamu galimai D. P.padaryto administracinio nusižengimo kvalifikavimu, surinktų duomenų vertinimu administracinio nusižengimo byloje, teisėjų kolegija nepasisako, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

21. Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.