Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-06-11 · Administracinė byla Nr. eI2-3530-541/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-11
Bylos Nr.
eI2-3530-541/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01614-2020-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Jolanta Vėgelienė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Vita Valeckaitė
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-3530-541/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01614-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Vitos Valeckaitės ir Jolantos Vėgelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2020 m. balandžio 21 d. atsakymą dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo; 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti 2019 m. gruodžio 23 d. pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) priteisti iš atsakovo visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis 2019 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) išdavimo. Visus privalomus tokio pobūdžio prašymams dokumentus pareiškėjas pateikė 2019 m. gruodžio 20 d. per elektroninę migracijos paslaugų sistemą emigris.lt. Pateikus dokumentus per minėtą sistemą buvo paskirtas vizitas apsilankyti 2019 m. gruodžio 23 d. Migracijos departamente. Tačiau atsakovo atstovė atsisakė priimti dokumentus ir nurodyti atsisakymo priežastį raštu. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiais atsakovo veiksmais, pateikė teismui skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris administracinėje byloje Nr. eI2-1871-860/2020 2020 m. kovo 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, Migracijos departamento 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimas (veiksmai) nepriimti pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo panaikintas, atsakovas įpareigotas pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo. Elektroniniu paštu 2020 m. balandžio 21 d. gautas pranešimas (be datos ir be numerio) dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo. Pareiškėjas pažymi, kad nors individualus administracinis aktas turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatose įtvirtintus reikalavimus tokiems aktams (teisėtumas, pagrįstumas, sprendimo priėmimo faktinio pagrindo ir individualios argumentacijos suprantamumas ne tik institucijai, bet ir asmeniui ir kt.), tačiau pareiškėjas susipažinęs su šiuo atsakymu, nesuprato jame nurodomo atsisakymo priimti priežasties. Pareiškėjo manymu, atsakovas kartojasi ir tokiu būdu prieštarauja minėtam VAAT sprendimui, kuriame nurodoma, kad atsakovo darbuotojo reikalavimas, kad pats pareiškėjas pirmiausia turėjo kreiptis raštu dėl raštiško atsakymo gavimo, nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas ginčijamame 2020 m. balandžio 21 d. atsakyme negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 2 dalimi, kadangi sprendimas dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu nebuvo įsiteisėjęs. Be to, pasak pareiškėjo, ši Įstatymo norma reguliuoja atsisakymą išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, o ne dokumentų priėmimo tvarką. Todėl, pareiškėjo manymu, atsakovas turėjo vadovautis ne minėta Įstatymo norma, o tik Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), nuostatomis.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad atsakovas 2019 m. spalio 1 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-412 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiui A. G.“. Pareiškėjas apskundė minėtą sprendimą VAAT, kuris 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. LVAT 2020 m. balandžio 1 d. pareiškėjo apeliacinį skundą dėl VAAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimo atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas 2019 m. gruodžio 20 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir rezervavo vizito laiką – 2019 m. gruodžio 23 d. 13:40 val., kurio metu sprendžiamas prašymo priėmimo klausimas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir turimus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas neturi teisės teikti dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nes nepraėjo vieneri metai nuo atsakovo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-412, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento darbuotoja pareiškėjui žodžiu išaiškino, kad jo prašymą atsisakoma priimti, paaiškino atsisakymo motyvus ir pareiškėją informavo, kad pageidaujant jis gali kreiptis raštu į Migracijos departamentą ir jam raštu bus išdėstyti atsisakymo priimti prašymą motyvai. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimu nepriimti jo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jį apskundė VAAT, kuris 2020 m. kovo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Atsakovas, vykdydamas VAAT įpareigojimą, 2020 m. balandžio 21 d. iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą prašymą ir išsiuntė pareiškėjui atsakymą, kuriame paaiškino priežastis dėl pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nepriėmimo.

Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas reikalavimas, pagal kurį teikti pakartotinį prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo galima tik praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti / pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo, o ne nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kaip skunde teigia pareiškėjas. Įstatymas nenumato jokių sprendimo dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi vykdymo stabdymo pagrindų, sprendimas galioja nuo jo priėmimo momento. Įstatymo 35 straipsnio 2 dalis reglamentuoja dokumentų pateikimo ir priėmimo tvarką, t. y. nurodo vieną iš sąlygų, kada užsienietis gali / negali kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo. Kaip minėta, atsakovo 2019 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, tačiau pareiškėjas, neatsižvelgdamas į Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies imperatyvią nuostatą, praėjus vos 2 mėnesiams ir 20 dienų po minėto sprendimo priėmimo, Migracijos departamentui pateikė pakartotinį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Taigi atsakovas pagrįstai, atsižvelgdamas į Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies imperatyvų reikalavimą, atsisakė priimti pareiškėjo prašymą. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta jokių išimčių dėl jame įtvirtinto reikalavimo netaikymo, todėl atsakovas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Atsakovas taip pat pažymi, kad teisė gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje nėra užsieniečio prigimtinė teisė. Užsienietis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pats turi elgtis atidžiai ir rūpestingai, įsitikinti, kad jo prašymas būtų teisėtas ir neprieštarautų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams. Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas teikti pakartotinį prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo, atsakovo vertinimu, yra proporcingas siekiamiems tikslams – užkirsti kelią užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių darbu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, atsisakydamas priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nepažeidė procesinių procedūrų, ginčijamas atsakymas pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis atsakovas priėmė ginčijamą atsakymą, yra konkretus ir aiškus – nuo sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi priėmimo nėra praėjęs Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas – 1 metai – todėl pareiškėjas negali teikti pakarotinai prašymo išduoti leidimą gyventi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. balandžio 21 d. rašto Nr. 10K-14257 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2019 m. spalio 1 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-412 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiui A. G.“. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, pateikė skundą VAAT, kuris 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5437-983/2019 buvo atmestas. LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3224-442/2020 VAAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) 2019 m. gruodžio 20 d. užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (prašymo Nr. 1912LLG-2651). Pareiškėjui buvo paskirtas vizitas apsilankymui 2019 m. gruodžio 23 d. 13.40 val. Vizito dieną pareiškėjui nuvykus į Migracijos departamentą, pareiškėjui buvo paaiškinta, kad dokumentus atsisakoma priimti, nes pareiškėjo atžvilgiu 2019 m. spalio 1 d. jau yra priimtas atsakovo sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo atsakovo darbuotojos 2019 m. gruodžio 23 d. atsakymu, VAAT pateikė skundą, kurį teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-1871-860/2020 patenkino iš dalies, panaikino atsakovo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimą (veiksmus) nepriimti pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei įpareigojo atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. VAAT šiame sprendime konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas priimti pareiškėjo prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, privalėjo ne tik žodžiu, bet ir raštu pareiškėjui paaiškinti prašymo grąžinimo priežastis bei suteikti reikiamą informaciją; atsakovo sprendime turėjo būti nurodytas ir pagrįstas vienas iš prašymo nepriėmimo pagrindų, nurodytų Aprašo 59 punkto papunkčiuose; atsakovas iš viso raštu nepaaiškino pareiškėjui jo prašymo nepriėmimo priežasčių bei nesuteikė raštu jam reikiamos informacijos, o informacijos pateikimas vien tik žodžiu yra nepakankamas, juo labiau, kad pareiškėjas pageidavo, jog jam būtų raštu paaiškintos prašymo grąžinimo priežastys; sprendimo nepriimti prašymo ir dokumentų pagrindimas Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostata nelaikytinas tinkamu, tuo pačiu nelaikytinas sprendimu pagrįstu teisės aktų normomis. Šis VAAT sprendimas įsiteisėjo.

Migracijos departamentas, vykdydamas LVAT 2020 m. kovo 16 d. sprendimą, 2020 m. balandžio 21 d. iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą prašymą ir pareiškėjui pateikė atsakymą, kuriame, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 59.6 papunkčiu, nurodė, jog, įvertinus aplinkybę, kad atsakovas 2019 m. spalio 1 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-412 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiui A. G.“, kuris VAAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu ir LVAT 2020 m. kovo 16 d. nutartimi paliktas nepakeistas, atsakovas mano, kad pareiškėjas negali pateikti Migracijos departamentui naujo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nepraėjus po šio sprendimo priėmimo ne mažiau kaip vieneriems metams. Atsakovas atsakyme pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog 2019 m. spalio 1 d. buvo priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir nuo šio sprendimo priėmimo praėjo mažiau kaip vieneri metai, pareiškėjo prašymas nebuvo priimtas. Pareiškėjui atsakyme, be kita ko, paaiškinta, kad pagal Įstatymo 23 straipsnio 3 punktą, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis Lietuvos Respublikoje yra turėdamas panaikintą vizą. Atsakyme pažymėta, kad pareiškėjo turėta viza 2020 m. sausio 23 d. buvo panaikinta; vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, jeigu jam panaikinta viza. Dėl šio sprendimo priėmimo pareiškėjas turėtų kreiptis į Migracijos departamento Vilniaus skyrių; apie tai pareiškėjui buvo pranešta 2020 m. vasario 25 d. Migracijos departamento Imigracijos skyriaus raštu Nr. 10K-7885.

Byloje susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.

Įstatymo 35 straipsnyje reglamentuojami atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.

Vertinant Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas, matyti, kad joje galimybė pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje tais atvejais, kai prieš tai užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje, siejama su dviem reikalavimais: pirma, turi būti praėjęs ne mažiau kaip vienerių metų laikotarpis nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi; antra, turi būti išnykusios priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2920-858/2017).

Aprašo 56 punkte nustatyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas ar darbuotojas prašymą išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą <...> priima Migracijos departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Priimdamas prašymą išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą <...> sutikrina su šiais prašymais pateiktus dokumentus su užsieniečio pateiktais dokumentų originalais ir užsieniečio pateiktų dokumentų originalus grąžina užsieniečiui, o priimdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą – nuskaito užsieniečio biometrinius duomenis <...>. Prašymas išduoti arba pakeisti leidimą, naujai įforminti leidimą <...> nepriimamas, žodžiu ir raštu paaiškinus grąžinimo priežastį ir suteikus reikiamą informaciją, jeigu prašymas pakeisti leidimą ir (ar) prie prašymo pridedami dokumentai pateikiami nesilaikant Aprašo reikalavimų (Aprašo 59.6 papunktis).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam iš ginčijamo atsakovo atsakymo nėra aiški (suprantama) atsisakymo priimti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi priežastis, nesuprantama atsakyme pateikiama informacija. Pareiškėjo teigimu, atsakovas negalėjo remtis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kadangi tuo metu, kai pareiškėjas 2019 m. gruodžio 23 d. kreipėsi su minėtu prašymu, atsakovo 2019 m. spalio 1 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, buvo neįsiteisėjęs, nes buvo apskųstas teismui. Taip pat pareiškėjo teigimu, minėtas Įstatymo straipsnis nustato atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi pagrindus, o ne atsisakymo priimti užsieniečio leidimui laikinai gyventi pateikiamus dokumentus, todėl atsakovas ginčijamame atsakyme turėjo remtis tik Aprašo nuostatomis.

Iš Lietuvos informacinės teismų sistemos „Liteko“ matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame, be kita ko, prašė panaikinti atsakovo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-412 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Armėnijos Respublikos piliečiui A. G.“. VAAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5437-983/2019 pareiškėjo skundą atmetė. LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3224-442/2020 minėtą VAAT 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas, nurodydamas atsisakymo priimti pareiškėjo pateiktą prašymą priežastis, Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatomis vadovavosi ir jas nurodė ginčijamame atsakyme pagrįstai. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) 2019 m. gruodžio 20 d. užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei rezervavo vizito laiką – 2019 m. gruodžio 23 d. 13.40 val. – prašymo priėmimo klausimui spręsti. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė nepraėjus Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytam vienerių metų nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, terminui. Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje jokių išimčių ar išlygų netaikyti šioje nuostatoje įtvirtinto termino ar taikyti trumpesnį terminą nėra nustatyta. Šioje normoje laiko tarpas, per kurį pareiškėjas neturi teisės teikti pakartotinio prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, yra vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti ar išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo, o ne nuo minėto sprendimo įsiteisėjimo dienos, kaip skunde nurodo pareiškėjas. Kaip antai, Įstatyme nėra nustatyti sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi sustabdymo pagrindai, sprendimas galioja nuo jo priėmimo momento. Taip pat, priešingai nei teigia pareiškėjas, Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje esanti formuluotė „gali pateikti prašymą“ aiškiai nurodo, kad ši įstatymo norma reguliuoja ne atsisakymą išduoti / pakeisti leidimą laikinai gyventi, o dokumentų pateikimo tvarką, t. y. nurodo sąlygas, kada užsienietis gali / negali kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / pakeitimo.

Nagrinėjamu atveju viena iš Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytų būtinų sąlygų tam, kad pareiškėjas galėtų pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi, nebuvo įvykdyta. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas ginčijamame rašte pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas negali pateikti prašymo išduoti leidimą gyventi.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam pateiktame ginčijamame rašte nėra nurodyta nei data, nei numeris. Dėl šio pareiškėjo argumento teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 16 dalį, oficialusis elektroninis dokumentas – Lietuvos vyriausiojo archyvaro nustatyta tvarka valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, valstybės įgalioto asmens informacinių technologijų priemonėmis sudarytas, patvirtintas ar gautas elektroninis dokumentas, pasirašytas elektroniniu parašu ir įtrauktas į apskaitą. Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 1 d.) 6 punkte nustatyta, kad dokumento struktūrą sudaro šie pagrindiniai elementai: tekstas arba vaizdas ir (ar) garsas, metaduomenys, autentiškumo ir vientisumo patvirtinimo duomenys. Šių taisyklių 7 punkte, be kita ko, nustatyta, kad dokumento struktūros elementai, nurodyti šių taisyklių 6 punkte, yra privalomi ir dokumente užfiksuojami atsižvelgiant į pasirinktą ar nustatytą dokumento formą: popieriniame dokumente visi dokumento struktūros elementai užfiksuojami dokumento turinyje (7.1 papunktis); elektroniniame dokumente tekstas užfiksuojamas turinyje, o kiti dokumento struktūros elementai gali būti užfiksuojami turinyje arba naudojamos informacinės sistemos ar kitomis informacinių ryšių technologijų priemonėmis (7.2 papunktis). Šių taisyklių 10 punkte yra nustatyti pagrindiniai dokumento metaduomenys: dokumento sudarytojo pavadinimas (10.1. papunktis); dokumento pavadinimas (10.2 papunktis); dokumento data (10.3 papunktis); dokumento registracijos numeris (10.4 papunktis); gavėjas (jei dokumentas siunčiamas) (10.5 papunktis); dokumento sudarytojo duomenys (jei dokumentas siunčiamas) (10.6 papunktis). Vienas iš dokumento autentiškumo ir (ar) vientisumo patvirtinimo būdų yra elektroninis parašas (šiuo atveju nurodomas elektroninį parašą sukūrusio asmens pareigos, vardas ir pavardė. Jei ši informacija nėra nurodyta elektroninio parašo sertifikate, ji turi būti pateikta metaduomenyse) (Taisyklių 17.2 papunktis). Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. V-67 patvirtintose Elektroninių dokumentų nuorašų ir išrašų spausdinimo rekomendacijose įtvirtinta, kad elektroninio dokumento nuorašas spausdinamas vienu iš šių būdų: atspausdinamas visas elektroninio dokumento turinys (pagrindinis elektroninis dokumentas ir, jei yra, priedai ir (ar) pridedami elektroniniai dokumentai) ir detalūs jo metaduomenys (5.1 papunktis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjui, 2020 m. balandžio 21 d. elektroniniu paštu siunčiant ginčijamą raštą, kartu buvo išsiųsti ir šio rašto metaduomenys („A. G. naujas.adoc“). Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui ginčijamas raštas, pasirašytas elektroniniu parašu, buvo pateiktas kartu su metaduomenimis (įskaitant jo datą ir numerį).

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Minėtos įstatymo nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.).

Iš ginčijamo 2020 m. balandžio 21 d. rašto (atsakymo) turinio matyti, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsisakymo priimti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi priežastys nurodytos aiškiai ir suprantamai, ginčijamas atsakymas tinkamai pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis bei aktualiomis teisės aktų normomis.

Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje nustatytas faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijamas atsakovo 2020 m. balandžio 21 d. atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, jo naikinti tiek pareiškėjo skunde nurodytais motyvais, tiek kitais motyvais nėra pagrindo. Netenkinus pareiškėjo pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir pareiškėjo išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gruodžio 23 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas prašė teismo priteisti jo šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. (A. G.) atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jolanta MalijauskienėVita ValeckaitėJolanta Vėgelienė