Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2; 12.2.3; 12.10.; 12.14; 12.14.1; 12.14.1.1; 12.14.1.2; 55.1.3

2019 m. balandžio 16 d.

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovės Miglei Mainionytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovėms Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2019 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. S-1 (7-208/2018) (toliau – Komisijos Sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2018 m spalio 5 d. sprendimą Nr. 68-117 (toliau – Inspekcijos Sprendimas); 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-258 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – Šiaulių AVMI Sprendimas). Pareiškėjas skunde nurodė (b. l.1–15) ir pareiškėjas bei jo atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Šiaulių AVMI Inspekcija 2018 m. rugpjūčio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (44.1) FR0682-258 nurodyti pareiškėjui sumokėti šias sumas: 13 902,35 Eur (toliau – GPM), 11 495,94 Eur GPM delspinigių ir 1 390 Eur GPM baudą, 4 653,04 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – PSD įmokos) ir 2 326 Eur baudą, 12 834,51 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau – VSD įmokos) ir 6 417 Eur baudą. Inspekcija Sprendimu patvirtino Šiaulių AVMI Sprendimą, atleido pareiškėją nuo 5 747,97 Eur GPM delspinigių. Komisija Sprendimu paliko galioti Inspekcijos Sprendimą. Pareiškėjo manymu, Komisija pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė išvadas, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, Komisijos išvados yra grįstos prielaidomis bei duomenimis, kurie net civilinėse bylose pripažįstami aiškiai nepakankamais atitinkamoms išvadoms daryti. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas sutrukdė Komisijai priimti pagrįstą sprendimą. Daug įrodymų Komisija nepagrįstai atmetė, nors jie yra leistini ir patvirtina pareiškėjo poziciją. Didelės dalies pareiškėjo skundo argumentų Komisija neišnagrinėjo ir į juos neatsakė. Komisijos Sprendime neatsakyta, kas mokesčių administratoriui trukdė surinkti duomenis iš sandorių dalyvių, kurių duomenys ir yra fiksuoti pareiškėjo apskaitos dokumentuose – jeigu jau mokesčių administratorius abejojo pareiškėjo tam tikrais apskaitos duomenimis. Komisijos nusprendimas, kad yra faktinis bei teisinis pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio nuostatas, prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Nors pareiškėjo vesta apskaita gal ir nebuvo ideali, tačiau ji iš esmės teisingai atspindėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas, ir visiškai nėra sąlygų, būtinų MAĮ 70 straipsnio taikymui. Pareiškėjas skunde dėl Inspekcijos Sprendimo nurodė, kad nepagrįstai A. R., O. R., F. R. į pareiškėjo banko sąskaitą pervestos sumos, A. Z. perduota pinigų suma įvertintos kaip su veikla susijusios neapskaitytos pajamos, todėl pakartotinio patikrinimo metu nuo jų papildomai buvo suskaičiuotos GPM, VSD įmokos ir PSD įmokos. Pareiškėjas paaiškinime dėl fizinių asmenų mokėtų pinigų paskirties nurodė, kad tiek A. R., O. R., F. R., tiek A. Z. pervesti pinigai automobilių įsigijimui. Šiuos pareiškėjo paaiškinimus atitinka šie duomenys: 1) atsakymas iš Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus, kuris patvirtino, jog pareiškėjo vestoje apskaitoje apskaityti duomenys yra tikri bei teisingi; 2) 2013 m. lapkričio 3 d. el. laiškas, siųstas iš pareiškėjo sutuoktinės el. pašto į A.F. R. el. paštą, kur jam pareiškėjas siunčia transporto priemonės pardavimo sutartį, kad būtų užpildyta, kas yra automobilio pirkėjas pagal A.F. R. užsakymą, ir patį transporto priemonės pardavimo sutarties blanką, kuris matosi, kad prikabintas prie el. laiško iš užrašo ,,pard.jpg“; 4) 2011 m. vasario 16 d. el. laiškas, siųstas A.F. R. dėl Toyota Land Cruiser, kas įrodo, jog pagal A.F. R. ir jo šeimos narių užsakymus buvo pirkti pareiškėjo paaiškinimuose nurodyti automobiliai, ką jis pats patvirtino, nes automobilio Toyota Land Cruiser pirkėju nebuvo pats A. F. R. ar jo šeimos nariai. Komisija Sprendime nurodė, kad pareiškėjas pateikė A. Z. 2009 m. gegužės 5 d. raštelį dėl 80 000 USD (207 400 Lt) perduoto avanso automobilių pirkimui kopiją, bei 2018 m. kovo 8 d. paštu informavo, kad pagal A. Z. užsakymus nupirktų automobilių dokumentai yra 2009 m. pardavimo sutartys: NK-15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 29, 30, 33, 36, 38, 41, 42, 43. Komisija Sprendime nurodo, kad Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo vykdomos veiklos apskaitos dokumentų analizę, nenustatė, kad A. Z. iš pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu būtų pirkęs automobilį (-ius). Tačiau tokių aplinkybių ir negalėjo nustatyti, nes A. Z. ir nebuvo faktinis automobilių pirkėjas – pagal jo užsakymus automobiliai buvo perkami, o konkretūs tokių sandorių duomenys atsispindi minėtose pardavimo sutartyse. Nei mokesčių administratorius, nei Komisija nenustatė, kad šios pardavimo sutartys būtų tariamos. Nei Komisija, nei mokesčių administratorius nenurodė, kad neturėjo galimybių patikrinti, jeigu kilo abejonių, išvardintų pardavimo sutarčių duomenys bei kieno užsakymu šie automobiliai buvo pirkti. Atitinkamai Komisijos argumentas, kad Šiaulių AVMI nenustatė, jog Z. A. tikrinamuoju laikotarpiu pirko iš pareiškėjo automobilį (-ius), todėl atmestini pareiškėjo paaiškinimai dėl Z. A. perduotų pinigų, visiškai nelogiškas, prieštarauja pareiškėjo nuosekliai įrodinėtai faktinei situacijai – kad jis pinigus iš A. Z. gavo automobilių pirkimui pagal A. Z. užsakymus – taigi, kaip pirmiau minėta, A. Z. nebuvo tų automobilių faktiniu pirkėju, todėl Inspekcija ir nenustatė, kad A. Z. pirko iš pareiškėjo automobilius. Tokiu būdu šioje dalyje Šiaulių AVMI nustatytos (kad Šiaulių AVMI nenustatė, jog A. Z. iš pareiškėjo pirko automobilius) bei pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad A. Z. nebuvo automobilių pirkėjas, tik pagal jo užsakymus automobiliai buvo perkami, sutampa, kas tik įrodo pareiškėjo paaiškinimų atitikimą tikrosioms faktinėms aplinkybėms. Be jokio detalaus pagrindimo Komisijos atmetimas pareiškėjo argumentų, kuriuos patvirtina ir išvardintos pardavimo sutartys, jų Komisijai visiškai neanalizuojant, nėra tinkamas pareiškėjo skundo išnagrinėjimas, ypač atsižvelgiant į tokiose bylose taikomą aukštą įrodinėjimo standartą – nepakanka iškelti prielaidą ir apie ją stengtis konstruoti išvadas, kada tai prielaidai prieštarauja bylos objektyvūs duomenys (įskaitant pardavimo sutartis) ir jie niekaip nepaneigti (tuo labiau, kad net nebandyta patikrinti mokesčių administratoriui kilusių abejonių, jas prilyginant „tiesai”, kada pardavimo sutartyse yra konkretūs duomenys). Komisijos Sprendime priekaištas pareiškėjui, kad atskira pinigų apskaita minėtai sumai nebuvo tvarkoma, nesudaro pagrindo tuo remiantis atmesti tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek jau minėtose pardavimo sutartyse nurodytus duomenis. Byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, kad minėtose pardavimo sutartyse duomenys būtų neteisingi ir, kad jose nurodyti automobiliai nebuvo nupirkti pagal A. Z. užsakymus iš jo perduotų pinigų. Yra tik mokesčių administratoriaus iškeltos prielaidos, abejonės, tačiau jų mokesčių administratorius net nebandė tikrinti, o nusprendė, kad tokio pobūdžio bylose jam pakanka tik abejoti, o patikrinti kilusius klausimus ne jo pareiga. Komisija Sprendime tokios mokesčių administratoriaus užimtos pozicijos nepagrįstai neįvertino kaip aiškiai netinkamos, nepakankamos sukurti pareiškėjui esmines pinigines prievoles. Komisija Sprendime nurodė, kad Šiaulių AVMI nenustatė, jog A. Z. buvo grąžinti 200 Lt, ir tai pateikiama kaip įrodymas, patvirtinantis Šiaulių AVMI išvadas dėl papildomo pareiškėjo apmokestinimo. Tokia Komisijos pozicija šiuo atveju aiškiai nelogiška bei neobjektyvi – kada pareiškėjas pateikė duomenis, jog iš A. Z. 80 000 USD (207 400 Lt) perduotų pinigų automobilių pirkimui pagal jo užsakymus nupirkti automobiliai už 207 200 Lt, visas dėmesys nukreipiamas į apie 0,1 % pirmiau minėtos sumos ir taip bandoma paneigti 99,9 % pirmiau minėtos sumos panaudojimą. Vietoj 207 200 Lt panaudojimo įrodinėjimo, tikrinant pardavimo sutartyse nurodytus konkrečius duomenis, pasiremiama 200 Lt ir tvirtinama, kad 207 200 Lt nepanaudoti taip, kaip nurodo pareiškėjas. Dėl Komisijos pastabų, kaip tokių, kad pirmas automobilis buvo įsigytas dviem savaitėmis anksčiau nei A. Z. pareiškėjui paliko pinigus ir kt., pareiškėjas teikė paaiškinimus, ir jie niekaip bylos medžiaga nepaneigti. Galiausiai, dėl pareiškėjo nurodomų automobilių, pirktų iš A. Z. pinigų, galima buvo išsiaiškinti apklausus nors dalį sandorių šalių, nurodytų pardavimo sutartyse, tačiau mokesčių administratorius to neatliko. Komisija taip pat neįvertino pareiškėjo pateiktų dokumentų, kad A. Z. įveždavo pinigus į Lietuvą ir juos deklaruodavo. Todėl yra akivaizdu, kad mokesčių administratorius neatliko tinkamo tyrimo, jo atliktas tyrimas nedetalus ir neišsamus, aiškiai prieštaringas, paremtas prielaidomis, nepagrįstai atmetant pareiškėjo teiktus paaiškinimus bei juos patvirtinančius objektyvius duomenis. Komisija Sprendimu nepagrįstai to nekonstatavo, detaliai neišanalizavo tyrimo medžiagos, neatsakė į pareiškėjo skundo motyvus, o tik lakoniškai nurodė, kad esą pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, paneigiančių Šiaulių AVMI nurodytas aplinkybes, todėl keisti Šiaulių AVMI Sprendimo šiuo klausimu nėra pagrindo. Nepaisant pareiškėjo tyrimui pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog pinigai, gauti pavedimu, iš A. R., O. R., F. R. buvo panaudoti automobilių įsigijimui, Komisijai nurodė: „Inspekcija, nustatydama tam tikrų faktų buvimą, remiasi dokumentų ir surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais įrodymais. Komisijos teigimu Pareiškėjo buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma taip, kad būtų galima vienareikšmiškai identifikuoti pirkėjų įsiskolinimų už konkrečias prekes dydį tam tikru laikotarpiu, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog automobiliai buvo pirkti A. R., O. R., F. R. užsakymui“. Tačiau Komisija, padarydama tokią išvadą, pirma, neaptarė pareiškėjo skundo motyvų ir į juos neatsakė, antra, tokia Komisijos išvada prieštarauja bylos medžiagai. Komisija, pareiškėjo nuomone, turėjo detaliai analizuoti bylos duomenis, aptarti skundo argumentus bei motyvuoti arba su jais sutikti, arba juos atmesti, tačiau to Komisijos Sprendime nėra. Mokesčių administratoriui buvo pateikti automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių, eksporto dokumentai, A., O., F., R. pinigų pervedimo pareiškėjui įrodymai (pavedimu), svarbūs el. laiškai ir t. Taigi, priešingai nei teigia Komisija, pareiškėjas savo teisumą įrodinėjo visuma objektyvių įrodymų, kas nepasakytina apie mokesčių administratoriaus išvadas. Pavyzdžiui, Komisija nieko nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto vieno iš įrodymų, patvirtinančių, jog iš O., A., F., R. gauti pinigai buvo skirti automobiliams įsigyti. Pareiškėjas skunde Komisijai nurodė, jog Inspekcijos Sprendime teigiama, kad: „Paminėtina, kad mokestinio tyrimo, atlikto 2011-09-13, metu buvo išsiųstas paklausimas Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriui dėl O., A. ir F. R. 2010­-2011 m. Pareiškėjui pervestų piniginių lėšų. 2013-06-13 Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktame atsakyme nurodyta, kad minėti asmenys pervedė pinigus Pareiškėjui mašinų pirkimui <...> Įvertinus pateiktą informaciją konstatuota, kad Pareiškėjas 2010 m. O., A. ir F. R. pardavė automobilius, kurių neapskaitė ir gautų pajamų nedeklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje“. Akivaizdžiau būti negali, kad iš Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus gautų duomenų mokesčių administratorius daro išvadą, kuri yra priešinga tiems duomenims. Akivaizdus išankstinis mokesčių administratoriaus nusprendimas, nepaisant gaunamos objektyvaus pobūdžio medžiagos. Kadangi iš Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus gauti duomenys netiko mokesčių administratoriaus iškeltai prielaidai, o jų nutylėti nėra kaip, bandoma juos pateikti taip, kad jie atitinka mokesčių administratoriaus iškeltą prielaidą, nors tie gauti objektyvūs duomenys paneigia prielaidą ir yra jai visiškai priešingi. Nors pareiškėjas skunde Komisijai šiuos argumentus nurodė, tais duomenimis rėmėsi, Komisija Sprendime nutylėjo, neatsakė į skundo argumentus, nors iš pasakyto akivaizdu, kad tyrimas neobjektyvus, išvados prieštarauja objektyviems duomenims. Pareiškėjas pateiktuose paaiškinimuose nurodė ir konkrečius automobilius, kurie buvo pirkti iš pirmiau minėtų fizinių asmenų pervestų pinigų. Priešingų duomenų mokesčių administratorius nesurinko. Pareiškėjas su skundu dėl Šiaulių AVMI Sprendimo panaikinimo pateikė dar vieną papildomą įrodymą: 2013 m. lapkričio 3 d. el. laišką, siųstą iš pareiškėjo sutuoktinės el. pašto į A.F. R. el. paštą, kur jam pareiškėjas siunčia transporto priemonės pardavimo sutartį, jog butų užpildyta, kas yra automobilio pirkėjas pagal A.F. R. užsakymą, ir patį transporto priemonės pardavimo sutarties blanką, kuris matosi, kad prikabintas prie el. laiško iš užrašo „pard.jpg“. Inspekcija Sprendime dėl šio įrodymo pasisakė, kad: „šis dokumentas gali patvirtinti tik aplinkybę, jog Pareiškėjo vardu jo sutuoktinė A. R. išsiuntė transporto priemonės pardavimo sutartį, tačiau ne aplinkybę, jog tokia sutartis buvo sudaryta, nes kaip matyti iš VMI prie FM pateikto dokumento kopijos – jis neužpildytas ir nepasirašytas“. Komisija apskritai neanalizavo šio pareiškėjo įrodymo ir prieštaringos mokesčių administratoriaus pozicijos, nors skunde pareiškėjas tuo rėmėsi. Tai yra reikšmingas, objektyvus įrodymas, kuris galėjo ir gali būti patikrintas. Tačiau mokesčių administratorius nusprendė objektyvių duomenų netikrinti, o juos atmesti taip, be patikrinimo, nes jie prieštarauja iškeltai prielaidai. Pirmiau minėtu laišku pareiškėjas siekė įrodyti, kad A.F. R. ir jo šeimos narių pervesti pinigai buvo naudojami automobilių įsigijimui pagal A.F. R. ir jo šeimos narių užsakymus, o pirkėjai nebūtinai buvo pats A.F. R. ir jo šeimos nariai. 2013 m. lapkričio 3 d. el. laiškas papildomai su kitais įrodymais tokią aplinkybę patvirtina. Taigi, pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, savo iniciatyva ir tyrimo metu rinko papildomus įrodymus, juos teikė mokesčių administratoriui, o jis be patikrinimo juos paprastai atmetė, nors tam nė menkiausio pagrindo nebuvo. Pareiškėjas su skundu dėl Šiaulių AVMI Sprendimo panaikinimo pateikė dar vieną papildomą įrodymą: 2011 m. vasario 16 d. el. laišką, siųstą A.F. R. dėl Toyota Land Cruiser, kas įrodo, jog pagal jo ir jo šeimos narių užsakymus buvo pirkti pareiškėjo paaiškinimuose nurodyti automobiliai, ką jis pats patvirtino, nes automobilio Toyota Land Cruiser pirkėju nebuvo pats A. F. R. ar jo šeimos nariai. Inspekcija Sprendime dėl šio įrodymo pasisakė, kad: „centrinio mokesčio administratoriaus vertinimu, pateiktas 2011-02-16 susirašinėjimas patvirtina tik, kad A. R. buvo siųsti duomenys apie automobilį Toyota Land Cruiser, bet ne tai, kad šio asmens užsakymu buvo pirktas minėtas automobilis“. Komisija apskritai neanalizavo šio pareiškėjo įrodymo ir prieštaringos mokesčių administratoriaus pozicijos, nenustatė, kokiu tikslu buvo siųstas 2011 m. vasario 16 d. el. laiškas A.F. R. dėl Toyota Land Cruiser. Jokio kito tikslo, nei nurodyta pareiškėjo, nebuvo ir negalėjo būti – šis papildomas įrodymas kartu su kitais surinktais įrodymais tvirtina aplinkybę, kad pagal A.F. R. ir jo šeimos narių užsakymus iš jų pervestų pinigų buvo pirkti pareiškėjo paaiškinimuose nurodyti automobiliai. Pareiškėjas su skundu dėl Šiaulių AVMI Sprendimo pateikė 2018 m. liepos 2 d. el. laišką, siųstą A.F. R. pareiškėjo sutuoktinei, su kuriuo buvo atsiųsta jo patvirtinta lentelė – prikabintas dokumentas matosi iš užrašo „Screenshot_20148- 07-02-23-27-19.jpg“. Iš čia matyti, kad jo el. pašto adresas yra (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas su skundu dėl Šiaulių AVMI Sprendimo pateikė iš jo sutuoktinės el. pašto siųstą laišką A.F. R., kur pareiškėjas tvirtina, jog A.F. R. patvirtintą lentelę gavo. Taip pat pareiškėjas nurodė A.F. R. telefono Nr.: (duomenys neskelbtini), ir kaip įrodymą pridėjo jo el. laišką, kuriame jis tą numerį pareiškėjui nurodo. Dėl visų įrodymų visumos Komisija Sprendime tik trumpai nurodė, kad: „Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Pareiškėjas neįrodė, jog jo į banko sąskaitą iš fizinių asmenų gautos sumos bei A. Z. grynaisiais pinigais perduota suma yra jo deklaruotos pajamos, gautos iš individualios veiklos“. Tačiau tokia Komisijos išvada nėra paremta išsamia byloje surinktų duomenų analize, aiškiai ir motyvuotai atmetant vienus įrodymus bei aiškiai ir motyvuotai nurodant, kokiais įrodymais remiamasi darant atitinkamas išvadas ir kaip tie įrodymai konkrečiai patvirtina konkrečias išvadas. Pareiškėjas neturėjo deklaruoti kaip pajamas pinigus, perduotus fizinių asmenų nupirkti automobilius pagal jų užsakymus, o deklaravo tas pinigų sumas, kurias gavo pardavęs automobilius. Priešingai nei nurodo Komisija, pareiškėjas pateikė pakankamai objektyvių įrodymų, kurie įrodo, jog pirmiau minėtų fizinių asmenų perduoti ir pervesti pareiškėjui pinigai buvo naudojami tų asmenų užsakymų automobilių pirkimui, todėl nepagrįstai jie mokesčių administratoriaus buvo vertinami kaip nedeklaruotos pareiškėjo pajamos. Dėl pareiškėjo buhalterinės apskaitos vedimo atitikimo teisės norminiams aktams, būtinų sąlygų MAĮ 70 straipsnio taikymui nebuvimo, įrodinėjimo standarto tokio pobūdžio bylose taikymo Komisija Sprendime nurodė: „Pareiškėjo buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma taip, kad būtų galima vienareikšmiškai identifikuoti pirkėjų įsiskolinimų už konkrečias prekes dydį tam tikru laikotarpiu, Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog automobiliai buvo pirkti A. Z. ar A., O., F. R. užsakymu“. Kodėl ta apskaita, kurią vedė pareiškėjas, įrodo, kad pirmiau nurodytų fizinių asmenų perduoti ir pervesti pareiškėjui pinigai esą yra pareiškėjo nedeklaruotos pajamos, iš tokios Komisijos išvados suprasti neįmanoma. Tokios Komisijos išvados, tvirtinant mokesčių administratoriaus užimtą šioje byloje poziciją, rodo, kad toliau buvo palaikoma mokesčių administratoriaus pozicija, jog esą pareiškėjas nedeklaravo kažkokios dalies pajamų, o kad būtų galima parašyti konkretų skaičių, kiek pajamų esą pareiškėjas nedeklaravo, buvo pasirinkti pirmiau minėtų fizinių asmenų perduoti ir pervesti pinigai bei pateikti kaip pareiškėjo esą nedeklaruoti bei apmokestinti. Tokia neobjektyvi išankstinė nuostata, apie ją konstruojant prielaidomis grįstas išvadas, Komisija nepagrįstai nebuvo pripažinta aiškiai netinkama, neatitinkanti surinktų duomenų bei neteisingai, grubiai pažeidžianti pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus, kaip ir kodėl taip jis formino ir laikė, kad esminių pažeidimų nepadarė. Nustatyti tikruosius pareiškėjo veiklos rezultatus iš tokio apskaitos vedimo esminių problemų nekyla, nes fiksuojamos tiek pajamos, gautos už parduotus automobilius, tiek išlaidos. Pareiškėjo vesta apskaita leido nustatyti jo veiklos rezultatus, todėl nepagrįstai buvo taikytas MAĮ 70 straipsnis. Pareiškėjas ūkines operacijas pagrindė apskaitos dokumentais, vykdytą konkrečią veiklą bei gautas pajamas atspindėjo pareiškėjo vesta buhalterinė apskaita, taigi pareiškėjas pateikė duomenis, patvirtinančius visų ūkinių operacijų turinį. Siekiant pagrįsti pirmiau minėtą neteisingą vertinimą, jog A. R., O. R., F. R. į pareiškėjo banko sąskaitą pervestos sumos, A. Z. sumokėtos sumos yra su pareiškėjo veikla susijusios neapskaitytos pajamos, mokesčių administratorius užėmė poziciją, kurią palaikė ir Komisija, jog pareiškėjas 2009–2013 metais automobilius parduodavo esą aukštesne kaina, tačiau pardavimo dokumentuose įrašydavo mažesnę kainą ir tokiu būdu į mokesčio deklaracijas įrašydavo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, taip nedeklaruodavo dalies gautų pajamų iš vykdytos veiklos ir nesumokėjo mokesčių į biudžetą. Tačiau tokią prielaidą lengvai galima tikrinant paneigti arba patvirtinti. Sandorių dalyviai mokesčių administratoriui yra pateikti, tereikėjo iš jų surinkti duomenis ir patikrinti, ar surinkti duomenys iš sandorių dalyvių atitinka pareiškėjo apskaitoje fiksuotus duomenis. Užuot atlikęs tokį tyrimą, susietą su konkrečiais sandoriais ir tų sandorių konkrečiais dalyviais, mokesčių administratorius to nedarė, o paėmė VšĮ „Emprekis” duomenis ir jų pagrindu iš esmės padarė esmines, pagrindines išvadas. Tačiau VšĮ „Emprekis” duomenų naudojimas esant konkretiems sandorių dalyviams žinomiems ir turint galimybę iš jų surinkti duomenis apie sandorių sąlygas, yra aiškiai nepagrįstas. Taigi, esant galimybei iš sandorių dalyvių surinkti duomenis apie sandorių sąlygas, mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį. Mokesčių administratorius prielaidai, jog pareiškėjas neapskaitė kažkurios dalies pajamų, užuot rinkęs iš konkrečių sandorių dalyvių duomenis apie konkrečias tų sandorių sąlygas bei patikrintų, ar fiksuotos sąlygos atitinka faktiškąsias, nusprendė remtis VšĮ „Emprekis“ skelbiamais statistiniais duomenimis apie automobilių rinkos kainas laikotarpiais, kada pareiškėjas pardavė automobilius. Pakartotinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI rėmėsi pirmesnio patikrinimo duomenimis, kur nurodoma, jog palyginus pareiškėjo per 2009–2013 parduotų automobilių kainas su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis kainomis, nustatyta, kad per 2009 m. parduotas 31 automobilis, kurių skirtumas tarp pardavimo ir VšĮ „Emprekis“ skelbiamų kainų didesnis nei 1 000 Lt, skirtumas 117 230 Lt, per 2010 m. parduota 17 automobilių, skirtumas 80 635 Lt, per 2011 m. parduota 13 automobilių, skirtumas 112 835 Lt, per 2012 m. parduoti 25 automobiliai, skirtumas 183 406 Lt, per 2013 m. parduoti 49 automobiliai, skirtumas 308 312 Lt; kadangi VšĮ „Emprekis“ nurodytos Lietuvoje parduodamų automobilių pardavimo kainos, o pareiškėjas didžiąją dalį automobilių eksportavo, todėl taikomas 0 PVM tarifas, automobilių pardavimo kainos perskaičiuotos be PVM (dėl šios priežasties atskirų automobilių pardavimo kainų skirtumai yra mažesni nei 1 000 Lt) ir skirtumai tarp pardavimo kainų sudaro: už 2009 m. – 96 884 Lt, už 2010 m. – 66 417 Lt, už 2011 m. – 93 252 Lt, už 2012 m. – 151 575 Lt, už 2013 m. – 254 803 Lt. Mokesčių administratorius iš VŠĮ „Emprekis” duomenų ir daro išvadą, kad: „pakartotinio mokestinio patikrinimo metu atlikus automobilių perskaičiavimą pagal VšĮ „Emprekis” duomenis ir pagal pelningumo rodiklius, gauti rezultatai neženklūs, todėl daroma išvada, kad N. K. faktiškai parduodavo automobilius aukštesne kaina, tačiau pardavimo dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo-pardavimo sutartyse įrašydavo mažesnę kainą. Pirkėjo sumokėta didesnė pinigų suma už įsigytą transporto priemonę likdavo neapskaityta, kurios dalis buvo naudojama asmeninėms reikmėms, pavyzdžiui, namo, adresu (duomenys neskelbtini) statybai, nes atlikus N. K. ir sutuoktinės Ž. K. pajamų ir išlaidų analizę už 2009-2013 m., nustatyta, kad išlaidos ženkliai viršija apmokestintas pajamas“. Nei Komisija, nei mokesčių administratorius nenurodė, kodėl mokesčių administratorius buvo atleistas nuo pareigos surinkti duomenis iš konkrečių sandorių dalyvių taip patikrinant, ar pareiškėjo apskaitoje fiksuoti duomenys iš tikro neatitiko faktinių sandorių sąlygų. Skunde dėl Inspekcijos Sprendimo pareiškėjas akcentavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai netyrė ir objektyviai neįvertino pareiškėjo parduotų konkrečių transporto priemonių individualių rinkos kainų, kiekvieno iš pareiškėjo sudaryto sandorio aplinkybių, kiekvieno iš sandorio dalyko (transporto priemonės) būklės. Kiekvieno individualaus automobilio būklė sąlygoja jo pardavimo kainą, kurią kiekvienu individualiu atveju sumoka individualus pirkėjas (kiek iš tikrųjų už jį galima gauti pinigų pardavus). Mokesčių administratorius nė vieno individualaus automobilio pardavimo atvejo netyrė (netyrė tokio automobilio individualios būklės, netyrė, kiek toks individualus pirkėjas sumokėjo esą daugiau pinigų už įsigytą automobilį, jei, kaip tvirtina mokesčių administratorius, galimai sumokėjo) ir kt. Mokesčių administratorius nenurodė nė vieno duomens, kad konkretus pirkėjas pagal konkretų sandorį būtų sumokėjęs konkrečią didesnę sumą nei nurodyta dokumentuose. Mokesčių administratorius nenurodė, kad būtų buvusios objektyvios kliūtys tokius duomenis surinkti, jeigu jau mokesčių administratoriui kilo dėl to klausimų. Komisija nepateikė argumentų, kuo konkrečiai remiantis mokesčių administratorius turėjo teisę taip elgtis. Skunde dėl Inspekcijos Sprendimo pareiškėjas nurodė, kad nepagrįstai nekreipiama dėmesio, jog VšĮ „Emprekis“ duomenys yra tik rekomenduojamojo pobūdžio ir negali būti laikomi įrodymais, paneigiančiais kiekvienu individualiu atveju sudarytos atitinkamos pirkimo-pardavimo sutarties kainą. VšĮ „Emprekis“ pateiktas duomuo yra gautas neapžiūrėjus individualios transporto priemonės, neįvertinus jos būklės, ridos, remonto būtinybės bei apimties ir kitų kiekvienu individualiu atveju reikšmingų kainai aplinkybių (pavyzdžiui, tiek 2015 m. gruodžio 16 d. pastabose, įteiktose vietos mokesčių administratoriui 2015 m. gruodžio 16 d., tiek 2018 m. liepos 5 d. skunde dėl 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo akto, pareiškėjas paaiškino, kad dalis automobilių buvo parduota su vairu dešinėje). Mažiau eksploatuotos, tvarkingai išlaikytos transporto priemonės kaina gali esmingai skirtis nuo analogiškos transporto priemonės, kuri intensyviau eksploatuota, netvarkingesnė, kainos. Skunde dėl Inspekcijos Sprendimo pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratoriaus spėjamos kainos aiškiai neteisingos ir todėl, kad mokesčių administratorius neįvertino reikšmingos aplinkybės – remiantis VšĮ „Emprekis“ internetinio puslapio www.emprekis.lt duomenimis vidutinės kainos nustatomos įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Taigi, VšĮ „Emprekis“ pateikiamos kainos yra ne rinkos kainos, o vidutinės kainos, kurias pageidauja gauti automobilių pardavėjai apie tai skelbdami skelbimuose. Kaip visuotinai žinoma, tos kainos kaip paprastai visais atvejais yra didesnės, nes yra paliekama vietos deryboms ir panašiai. O pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 20 dalį turto kaina gali būti paprašyta, pasiūlyta arba sumokėta už turtą. Taigi, VšĮ „Emprekis“ pateiktos vidutinės kainos yra paprašytos už turtą kainos, bet ne sumokėtos už turtą kainos. Pareiškėjas apskaitos dokumentuose fiksavo sumokėtas jam už automobilius kainas, ką ir privalėjo daryti. Mokesčių administratorius iš esmės siūlo pareiškėjui fiksuoti tokias kainas, kurias pareiškėjas norėtų gauti, tačiau tokių kainų pirkėjai jam nesumokėjo. Skunde dėl Inspekcijos Sprendimo pareiškėjas nurodė, kad dar viena reikšminga aplinkybė, į ką mokesčių administratorius nepagrįstai nekreipė dėmesio – tai, kad VšĮ „Emprekis“ nurodo, jog pateikiamos vidutinės kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu. Taigi, pats duomenų teikėjas teigia, kad jis neatsako už jo nurodomas orientacines kainas. Šiuo konkrečiu atveju buvo reikšminga surinkti duomenis apie individualaus turto kainą tam tikrą dieną, mokesčių administratorius automobilių vertinimo ataskaitų, kurios paneigtų apskaitos dokumentuose fiksuotas automobilių pardavimo kainas, nepateikė. Net daikto rinkos nustatymas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą nėra besąlyginis duomuo, kuriuo galima remtis tvirtinant, jog už tokią kainą galima turtą parduoti. Komisija Sprendime nurodė, kad: „Komisija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija VšĮ „Emprekis” skelbiamas transporto priemonių kainas naudojo ne Pareiškėjo mokesčio bazei nustatyti, o siekiant palyginti Pareiškėjo pardavimo dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytų kainų realumą rinkos kainoms ir remiasi šiuo įrodymu kaip papildomu įrodymu šaltiniu“. Tačiau tai nėra tiesa – iš tikrųjų pirmą kartą atliekant pareiškėjo patikrinimą mokesčių administratorius praktiškai iš VšĮ „Emprekis” duomenų ir suskaičiavo esą pareiškėjo nedeklaruotas pajamas. Kada po skundo pateikimo Šiaulių AVMI buvo išsakytos pastabos dėl tokio skaičiavimo, iš esmės buvo pasirinktas tas pats būdas, tik pareiškėjo nepaskaitytos pajamos kažkodėl tai sutapatintos su pirmiau minėtų fizinių asmenų perduotų ir pervestų pinigų suma. Net civilinėse bylose, kur įrodinėjimo standartas nėra toks aukštas kaip mokestiniuose santykiuose, teismų praktikoje labai atsargiai žiūrima ne tik į VšĮ „Emprekis“ duomenis, tačiau net į retrospektyvinius individualius turto vertinimus. Šiuo atveju iš esmės remiantis tokiais duomenimis, kurie atmetami civilinėse bylose (arba laikomi aiškiai nepakankamais) pareiškėjui mokestiniuose santykiuose nustatoma piniginė prievolė, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į objektyvų, teisingą, be išankstinio nusistatymo tyrimą. Šiuo atveju ginčas kilęs iš mokestinių teisinių santykių, mokesčių administratoriaus prielaidos sukelia pareiškėjui esmines pasekmes, todėl, kad tokias prielaidas būtų galima patvirtinti, būtina surinkti objektyvius duomenys. Taigi, ir teigiant apie esą didesnes kainas nei nurodyta dokumentuose, nepakako remtis VšĮ „Emprekis“ duomenimis, nerenkant duomenų iš konkrečių sandorių dalyvių, kurių rezultatai fiksuoti pareiškėjo apskaitoje. Priimant Komisijos Sprendimą, irgi aiškiai neatsižvelgta į įrodinėjimo standartą tokio pobūdžio ginčuose, į formuojamą teismų praktiką dėl turto rinkos kainos bei galimybių kiekvienu atveju realiai gauti turto vertinimo ataskaitoje nurodytą turto rinkos kainą. Neatsižvelgta ir į kituose pareiškėjo dokumentuose, įskaitant 2015 m. gruodžio 16 d. Pastabose „Dėl kainos paskaičiavimo pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis“, nurodytas kitas aplinkybes. Nė viena iš sandorių, kurių rezultatai fiksuoti pareiškėjo apskaitoje, šalių nepatvirtino mokesčių administratoriaus prielaidų, kad sandoriai įvyko kitomis sąlygomis (kitomis kainomis) nei nurodyta dokumentuose. Mokesčių administratorius nesiėmė veiksmų nustatyti ir apklausti automobilių pirkėjus, nesurinko duomenų iš VĮ „Regitra“ dėl automobilių pardavimo kainų ir kt. Nenustatyta nė vieno konkretaus pirkėjo, jog jis faktiškai būtų sumokėjęs didesnę kainą nei nurodyta apskaitos dokumentuose. Todėl pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, t. y. įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka galima suskaičiuoti pareiškėjo veiklos rezultatus. Pareiškėjas pateikė dokumentus, įrodančius pirkimo-pardavimo sandorius, tai yra pateikė ūkines operacijas ir jų turinį kiekvienu atveju pagrindžiančius dokumentus, įskaitant eksporto faktą patvirtinančius dokumentus, transporto priemonių įsigijimo dokumentus ir kt. Šie duomenys mokesčių administratoriaus objektyviais duomenimis nepaneigti.

Atsakovė Inspekcija atsiliepime nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkanti ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė atsiliepime nurodė (b. l. 82–89) ir atsakovės atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad į pareiškėjo banko sąskaitą Swedbank, AB įvairūs fiziniai asmenys per 2010–2013 m. pervedė įvairias pinigų sumas, nenurodydami paskirties arba nurodydami neaiškią paskirtį (už automobilį, skolos grąžinimas, pervedimas, sąskaitos papildymas ir kt.) (iš viso 1 822,60 Eur (6 292,52 Lt)). Nustatyta, kad 1 822,60 Eur gauta suma atitinkamomis dienomis nėra apskaityta pareiškėjo individualios veiklos pajamose. Pagal pateiktus Swedbank, AB pateiktus išrašus, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nustatyti toliau nurodyti fizinių asmenų bankiniai pavedimai: 1) 2011 m. vasario 23 d. V. Š. į pareiškėjo banko sąskaitą pervedė 19 020 Eur (65 672,26 Lt) už automobilį Toyota Land Cruiser pagal 2011 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. NK57, tačiau 2011 m. kovo 14 d. pareiškėjas pardavė V. Š. automobilį už 62 300 Lt, skirtumas tarp pervestos į banko sąskaitą pinigų sumos ir pardavimo kainos 3 372,26 Lt (65 672,36 Lt – 62 300 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu palyginus automobilio Toyota Land Cruiser pardavimo kainą su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis pardavimo kainomis, nustatyta, kad 2011 m. kovo mėn. tokio automobilio vidutinė pardavimo kaina Lietuvoje buvo apie 60 150 Lt (17 420 Eur); 2) A. R. 2010–2013 m. banko pavedimais pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą 82 520 Eur (284 925,06 Lt) (2010 m. rugpjūčio 24 d. – 7 200 Eur, 2010 m. rugsėjo 22 d. – 7 500 Eur, 2010 m. rugsėjo 23 d. – 11 100 Eur, 2010 m. lapkričio 15 d. – 6 150 Eur, 2011 m. sausio 25 d. – 28 100 Eur, 2011 m. kovo 1 d. – 10 300 Eur, 2013 m. kovo 1 d. 12 170 Eur) ir 30 355 JAV dolerių (78 631,54 Lt) (2010 m. liepos 28 d. – 9 280 USD, 2010 m. rugpjūčio 18 d. – 11 150 USD, 2010 m. spalio 5 d. – 9 925 USD). Pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus A. R. 2010 m. liepos 30 d. įsigijo automobilį Subaru Forester už 14 300 Lt (4 141,57 Eur). Skirtumas tarp 2010–2013 m. A. R. pervestos pinigų sumos ir pirkto automobilio kainos 349 256,60 Lt (363 556,60 Lt (284 925,06 Lt + 78 631,54 Lt) – 14 300 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu palyginus automobilio Subaru Forester pardavimo kainą su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis pardavimo kainomis, nustatyta, kad 2010 m. liepos mėn. tokio automobilio vidutinė pardavimo kaina Lietuvoje buvo apie 26 760 Lt (7 750 Eur). Pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, 2011–2013 m. A. R. iš pareiškėjo automobilių neįsigijo; 3) O. R. į pareiškėjo banko sąskaitą 2010 m. rugsėjo 22 d. pervedė 7 500 Eur (25 896 Lt), 2010 m. spalio 5 d. – 15 980 USD (39 224,51 Lt). O. R. 2010 m. spalio 18 d. įsigijo automobilį Subaru Legacy, v/nr. FD6751 už 14 500 Lt (4 199,49 Eur). Skirtumas tarp 2010 m. O. R. pervestos pinigų sumos ir iš pareiškėjo pirkto automobilio kainos – 50 620,51 Lt (25 896 Lt + 39 224,51 Lt) – 14 500 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu palyginus automobilio Subaru Legacy pardavimo kainą su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis pardavimo kainomis, nustatyta, kad 2010 m. spalio mėn. tokio automobilio vidutinė pardavimo kaina Lietuvoje buvo apie 26 276 Lt (7 610 Eur); 4) F. R. į pareiškėjo banko sąskaitą 2010 m. gruodžio 15 d. pervedė 9 600 Eur (33 146,88 Lt). F. R. 2010 m. spalio 18 d. iš pareiškėjo įsigijo automobilį Subaru Forester už 24 300 Lt (7 037,77 Eur). Skirtumas tarp 2010 m. F. R. pervestos pinigų sumos ir iš pareiškėjo pirkto automobilio kainos 8 846,88 Lt (33 146,88 Lt – 24 300 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu palyginus automobilio Subaru Forester pardavimo kainą su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis pardavimo kainomis, nustatyta, kad 2010 m. spalio mėn. tokio automobilio vidutinė pardavimo kaina Lietuvoje buvo apie 26 863 Lt (7 780 Eur). Dėl iš V. Š. gautų piniginių lėšų pirminio mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas, vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą, 2016 m. liepos 11 d. pateikė paaiškinimą, pagal kurį V. Š., apžiūrėjęs automobilį nuodugniau, rado daug trūkumų, todėl mašina buvo parduota žemesne kaina, t. y. už 62 300 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad skirtumą, t. y. 3 372,26 Lt sumą, V. Š. grąžino grynais pinigais, tačiau šį teiginį patvirtinančio dokumento nepateikė. Dėl kitų fizinių asmenų pervestų sumų 2016 m. liepos 11 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad tai galimai užstatas už automobilį, galimai paskolinti pinigai, galimai galėjo būti parduoti smulkūs asmeniniai daiktai, užstatai grąžinti grynais pinigais, t. y., nenurodė konkrečiai kas tai per lėšos ir nepagrindė jokiais dokumentais. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 2 d. papildydamas savo ankščiau pateiktą paaiškinimą, nurodė, kad pateikti papildomų įrodymų dėl pinigų grąžinimo nėra privaloma, nes tai asmeniška. Dėl O., A. ir F. R. pervestų sumų pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. Kazachstane įsigaliojo įstatymo pataisa, pagal kurią per metus vienas fizinis asmuo gali parduoti vieną importuotą automobilį, todėl A. R. savo vardu pirko vieną automobilį, žmonos O. R. vardu ir tėvo F. R. vardu po vieną automobilį. Taip pat jis ieškodavo tiesioginių mašinų pirkėjų, iš kurių paimdavo užstatus arba 80 proc. automobilio vertės avansą ir pateikdavo pareiškėjui užsakymą nupirkti norimą automobilį ir iš savo, tėvo ar žmonos sąskaitų pervesdavo pinigus į pareiškėjo sąskaitą. Kokie konkrečiai automobiliai buvo parduoti šiems asmenims pareiškėjas nenurodė. Be to, pareiškėjas mokesčių administratoriui 2016 m. liepos 25 d. teikdamas paaiškinimą dėl grynųjų pinigų likučio 2003 m. gruodžio 31 d. bei mokestinio patikrinimo pradžioje (2009 m. sausio 1 d.), nurodė, kad veiklos vykdymo metu automobilių pirkėjai palikdavo grynųjų pinigų arba pervesdavo pavedimu avansu ir pridėjo A. Z. 2009 m. gegužės 5 d. raštelio dėl 80 000 USD (207 400 Lt) perduoto avanso automobilių pirkimui kopiją. Tačiau Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo vykdomos veiklos apskaitos dokumentų analizę, nenustatė, kad A. Z. iš pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu būtų pirkęs automobilį (-ius). Taip pat nenustatyta, kad minėtam asmeniui būtų grąžinti pinigai. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas 2018 m. sausio 25 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad A. R., O. R. ir F. R. į banko sąskaitą 2010–2013 m. pervestų piniginių lėšų pagrindas matosi banko sąskaitos išraše. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad parduodant automobilius A. R., O. R. ir F. R. buvo išrašyti pardavimo dokumentai, t. y. pirminiai pardavimo dokumentai ir tai matosi parduotų mašinų kainų suvestinėje, kuri buvo pridėta prie 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akto Nr. (41.2)FR0680-793 kaip atskiras priedas. Dėl neatitinkančių sumų tarp sumokėtų pinigų ir parduotų automobilių kainos pareiškėjas pažymėjo, kad jis jau yra pateikęs išsamų atsakymą ir tai patvirtinančius dokumentus. Pažymėjo, kad pinigai buvo pervedami kaip avansas pagal planuojamų pirkti automobilių skaičių ir preliminarią kainą, susidaręs skirtumas buvo užskaitytas sekančiam pirkimui arba grąžintas grynais pinigais. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimą, kokie automobiliai buvo nupirkti už A. Z. paliktą 80 000 USD avansą, nurodė, kad atskira pinigų apskaita minėtai sumai nebuvo tvarkoma. Pareiškėjas dėl MAĮ 40 straipsnio vykdymo paaiškino, kad veikla nebuvo vykdoma taip, kad pinigus už mašinas pirkėjai sumokėdavo pirkimo dieną ir tiksliai tokią sumą, kokia nurodyta pardavimo dokumente. Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. pateikė papildomą paaiškinimą dėl A., F., O. R. pervestų piniginių lėšų bei A. Z. perduotų grynųjų pinigų, kuriame nurodė, jog pareiškėjui pervesti pinigai buvo skirti automobilių įsigijimui, tačiau pinigai nebūdavo sumokami automobilių pirkimo dieną ir tiksliai tokią sumą, kokia nurodyta pardavimo dokumente, tokiu atveju likę pinigai buvo naudojami kaip užstato garantas sekančiam užsakymui. Nurodyta, kokie automobiliai buvo įsigyti pagal A., O., F. R. užsakymus ir iš jo pervestų pinigų (iš 287 215,89 Lt R. pervestų pinigų, pagal jo užsakymus buvo įsigyta automobilių už 285 500 Lt. Skirtumas 1 715,89 Lt buvo grąžintas grynais). Paaiškinta, kad tokiu pat principu buvo perkami automobiliai ir iš A. Z. paliktų 80 000 USD (207 400 Lt), viso išleista 207 200 Lt, skirtumas 200 Lt buvo grąžintas grynais. Pareiškėjas Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 8 d. el. paštu informavo, kad pagal A., O., F. R. užsakymus nupirktų automobilių dokumentai yra 2010 m. pardavimo sutartys: NK-13, NK-15, NK-16, NK-27, 28, 29, 30, NK-34, 35, 36, NK-40; pagal Z. A. užsakymus nupirktų automobilių dokumentai yra 2009 m. pardavimo sutartys: NK-15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 29, 30, 33, 36, 38, 41, 42, 43. Pareiškėjas su skundu, teiktu Inspekcijai dėl Šiaulių AVMI Sprendimo, papildomai pateikė 2011 m. vasario 16 d., 2013 m. lapkričio 3 d., 2018 m. birželio 15 d. ir 2018 m. liepos 2 d. el. laiškus su priedais. Dėl pareiškėjo 2013 m. lapkričio 3 d. el. laiško su priedu (transporto priemonės pardavimo sutarties), Inspekcija konstatavo, kad šis dokumentas gali patvirtinti tik aplinkybę, jog pareiškėjo vardu jo sutuoktinė A. R. išsiuntė transporto priemonės pardavimo sutartį, tačiau ne aplinkybę, jog tokia sutartis buvo sudaryta, nes kaip matyti iš Inspekcijai pateikto dokumento kopijos – jis neužpildytas bei šalių nepasirašytas. Taip pat Inspekcijos vertinimu, pateiktas 2011 m. vasario 16 d. susirašinėjimas patvirtina tik tai, kad A. R. buvo siųsti duomenys apie automobilį Toyota Land Cruiser, bet ne tai, kad šio asmens užsakymu buvo pirktas minėtas automobilis. Dėl iš A. R. gautame atsakyme – suderinimo lentelėje esančių duomenų, Inspekcija pažymėjo, kad minėti duomenys šio asmens nebuvo patvirtinti. Vertinta, kad pareiškėjo su skundu pateiktos 2018 m. birželio 15 d. ir 2018 m. liepos 2 d. el. laiškų kopijos negali patvirtinti ir nepatvirtina pareiškėjo įrodinėjamos aplinkybės, kad tokiu būdu, A. R. patvirtino suderinimo lentelėje esančių duomenų tikrumą, nes iš susirašinėjimo minėtais el. laiškais galima daryti tik išvadą, jog pareiškėjo sutuoktinė gavo el. laišką su prisegtu dokumentu, tačiau jo turinio identifikuoti neįmanoma. Šiuo aspektu svarbu akcentuoti, kad, kaip teisingai Komisija Sprendime pažymėjo, pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas su ūkinės veiklos partneriais, nesant tai patvirtinančių buhalterinės apskaitos duomenų, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, siejančiu pinigų gavimo faktą su konkrečių prekių (šiuo atveju – automobilių) pardavimu. Be to, pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad į jo banko sąskaitą fizinių asmenų pervestos pinigų sumos bei Z. A. perduota pinigų suma yra ne su jo veikla susijusios neapskaitytos pajamos, yra nenuosekli, prieštaringa bei nepagrįsta dėl toliau nurodytų mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas 2016 m. liepos 11 d. paaiškinime pats pripažino, kad jis neapskaitydavo visų gautų pajamų. R. ir 2011–2013 m. pervedė pinigus į pareiškėjo banko sąskaitą (2011 m. – 132 587,52 Lt, 2013 m. – 42 020,58 Lt), tačiau 2018 m. kovo 8 d. pateiktame paaiškinime pareiškėjas nenurodė, už ką jie buvo pervesti. Pareiškėjas Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 15 d. el. paštu pateikė pirminių pardavimo dokumentų kopijas, 2018 m. balandžio 13 d. visus pardavimo dokumentus. Tačiau pareiškėjo Šiaulių AVMI 2018 m. balandžio 13 d. pateiktuose dokumentuose kaip automobilių pirkėjai nurodyti ne A., O., F., R. bei A. Z., o M. R. (PVM s/f Nr. NK15, Toyota Corolla, 3 500 Lt, pareiškėjo teigimu – pirkėjas R.) ar V. K. (PVM s/f Nr.NK20, Toyota Corolla, 2600 Lt, pareiškėjo teigimu – pirkėjas A. Z.). Visuose pareiškėjo el. paštu siųstame laiške išvardintuose pardavimo dokumentuose nurodyti įvairūs pirkėjai, išskyrus A., O., F., R. bei A. Z.. 2018 m. kovo 8 d. pateiktas dokumentų sąrašas (patikrinimo akto 15 priedas) nesutampa su 2018 m. kovo 8 d. paaiškinime išvardintais automobiliais, t. y. paaiškinime nurodytas automobilis T. P. parduotas už 7 850 Lt (A. Z.), o dokumentuose (NK15) nurodytas automobilis Toyota Corolla parduotas už 3 500 Lt. Šiaulių AVMI turimais duomenimis nustatyta, kad nei O. R. nei F. R. tikrinamuoju laikotarpiu nekirto Lietuvos Respublikos sienos. A. R. į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs 2013 m. spalio 15 d., išvyko 2013 m. lapkričio 4 d. automobiliu Ford Transit (pirktas iš UAB „Ralasa“), atvyko 2014 m. spalio 27 d., išvyko 2014 m. lapkričio 1 d. automobiliu Ford Transit FT300 (pirktas iš UAB „Radviliškio autoverslas“), atvyko 2014 m. lapkričio 16 d., išvyko 2014 m. lapkričio 23 d. Ford Transit/Tourneo (pirktas iš IĮ „Gintolina“). Nustatyta, kad pagal pareiškėjo paaiškinimą ir nurodytus dokumentus, A. Z. 80 000 USD (207 400 Lt) paliko 2009 m. gegužės 5 d., o automobilius, pirktus už jo pinigus (kaip nurodė pareiškėjas) pradėjo pardavinėti 2009 m. balandžio 15 d. 2016 m. liepos 25 d. pateiktame paaiškinime iš A. Z. gautais pinigais pareiškėjas grindė mokestinio patikrinimo metu nustatytą pajamų trūkumą, o pagal 2018 m. kovo 8 d. paaiškinimą, pinigai buvo skirti mašinų pirkimui ir už juos automobiliai nupirkti net anksčiau nei gauti pinigai. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad byloje esantis 2013 m. birželio 13 d. Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus atsakymas patvirtina, jog pareiškėjo O., A., ir F. R. gauti pinigai buvo skirti automobiliams įsigyti, pažymėtina, kad šiame atsakyme minėti asmenys nurodė, kokius konkrečiai automobilius jie įsigijo bei už juos sumokėtas kainas. Šie duomenys mokestinio patikrinimo metu atliekant pareiškėjo per 2009–2013 m. gautų ir neapskaitytų pajamų analizę buvo įvertinti, o skirtumas tarp šių asmenų pareiškėjui faktiškai pervestų piniginių lėšų ir Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus atsakyme nurodytų įsigytų automobilių kainų (atsižvelgiant ir į tai, jog minėtame atsakyme buvo nurodyta, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 31 d. šiems asmenims nėra skolingas), vertintas kaip pajamos, gautos už parduotus automobilius, kurių pareiškėjas neapskaitė bei nedeklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalį, GPM objektas yra pajamos, todėl vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą tais atvejais, kai piniginės lėšos yra pervedamos į fizinio asmens sąskaitą, kurioje esančiomis lėšomis jis turi teisę disponuoti, atlikti piniginių lėšų pervedimai gali būti neapmokestinami GPM tik tuo atveju, jeigu yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos. Akcentuotina, kad pareiga pagrįsti tokio pobūdžio aplinkybes tenka mokesčių mokėtojui. Įvertinus mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo į banko sąskaitą iš fizinių asmenų gauta iš viso 418 388,78 Lt suma bei A. Z. grynaisiais pinigais perduota 207 400 Lt suma yra ne jo pajamos, gautos iš individualios veiklos, kurios GPMĮ nustatyta tvarka nebuvo deklaruotos, pareiškėjas pagrįstai pripažintas pajamas gavusiu asmeniu (papildomai be deklaruotų pajamų iš individualios veiklos gavo: 2009 m. – 207 400 Lt pajamų, 2010 m. – 234 461 Lt pajamų, 2011 m. – 136 960 Lt pajamų, 2012 m. – 380 Lt pajamų, 2013 m. – 46 588 Lt pajamų), kuriam pagal teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą teko pareiga nuo gautų pajamų apskaičiuoti ir nustatytais terminais bei tvarka į valstybės biudžetą sumokėti atitinkamo dydžio GPM, VSD ir PSD įmokas.

Pareiškėjas teigia, kad Komisija nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kadangi tai, pareiškėjo vertinimu, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad nors jo vesta apskaita gal ir nebuvo ideali, tačiau ji iš esmės teisingai atspindėjo gautas pajamas ir išlaidas. Tokia pareiškėjo pozicija nepagrįsta. Šiaulių AVMI patikrinimo metu mokesčius apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu, nustačius, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Ši įstatymo nuostata įtvirtina, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pažymėtina, kad ši nuostata reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu apskaičiavus pareiškėjo vykdytos veiklos pelningumą pagal pateiktų Metinių pajamų deklaracijų GPM308 duomenis, nustatyta, kad vidutinis 2009–2013 m. vykdytos veiklos pelningumas yra 2 proc., o įvertinus gautas ir neapskaitytas pajamas, veiklos pelningumas būtų 10 proc. Nustatyta, kad fizinių asmenų, vykdančių analogišką veiklą, tikrinamuoju laikotarpiu veiklos pelningumas buvo: 2010 m. nuo 7,38 proc. iki 38,21 proc., 2011 m. nuo 8,32 proc. iki 10,94 proc., 2012 m. nuo 10,99 proc. iki 11,89 proc., 2013 m. nuo 3,48 proc. iki 6,57 proc. Pirminio mokestinio patikrinimo metu, palyginus pareiškėjo 2009–2013 m. parduotų automobilių kainas su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis kainomis, nustatyta, kad per 2009 m. parduotas 31 automobilis, kurių kainų skirtumas tarp pardavimo ir VšĮ „Emprekis“ skelbiamų kainų didesnis nei 1000 Lt, iš viso kainų skirtumas sudaro 117 230 Lt; per 2010 m. parduota 17 automobilių, kainų skirtumas iš viso 80 635 Lt; per 2011 m. parduota 13 automobilių, kainų skirtumas iš viso 112 835 Lt; per 2012 m. parduoti 25 automobiliai, kainų skirtumas iš viso 183 406 Lt; per 2013 m. parduoti 49 automobiliai, kainų skirtumas iš viso 308 312 Lt (kainų skirtumas be PVM už 2009 m. sudaro – 96 884 Lt, už 2010 m. – 66 417 Lt, už 2011 m. – 93 252 Lt, už 2012 m. – 151 575 Lt, už 2013 m. – 254 803 Lt, iš viso 662 931 Lt. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, atlikus automobilių pardavimo kainų perskaičiavimą pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis ir pagal fizinių asmenų pelningumo rodiklius, gautų rezultatų skirtumai neženklūs, todėl konstatuota, kad pareiškėjas faktiškai parduodavo automobilius aukštesne kaina, tačiau pardavimo dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo pardavimo sutartyse) įrašydavo mažesnę kainą. Nustatyta, kad pirkėjų sumokėta didesnė pinigų suma už įsigytą transporto priemonę likdavo neapskaityta ir buvo naudojama asmeninėms reikmėms, pavyzdžiui, namo, adresu (duomenys neskelbtini) statybai. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su VšĮ „Emprekis“ duomenų naudojimu pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, pažymėtina, kad VšĮ „Emprekis“ skelbiamos transporto priemonių kainos bei fizinių asmenų, vykdančių analogišką veiklą tikrinamuoju laikotarpiu veiklos pelningumo rodikliai buvo naudojami ne pareiškėjo mokesčio bazei nustatyti, o siekiant palyginti pareiškėjo pardavimo dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo pardavimo sutartyse nurodytų kainų realumą (adekvatumą) rinkos kainoms bei deklaruojamą pareiškėjo veiklos pelningumą su kitų subjektų, vykdančių analogišką veiklą, pelningumu. Taip pat pažymėtina, kad atlikus pareiškėjo ir jo sutuoktinės Ž. K. pajamų ir išlaidų analizę už 2009–2013 m., nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos ženkliai viršija apmokestintas pajamas: nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2009 m. išlaidos 86 126 Lt viršija pajamas, 2010 m. pajamos 13 455 Lt viršija išlaidas, 2011 m. pajamos 33 779 Lt viršija išlaidas, 2012 m. išlaidos 67 982 Lt viršija pajamas, 2013 m. išlaidos 101 357 Lt viršija pajamas. Be to, nustatyti atvejai, kai automobilių pardavimo dokumentuose įrašytos kainos buvo mažesnės už faktiškai pirkėjų sumokėtas sumas arba automobilių įsigijimo ir pardavimo sandoriai nebuvo apskaityti ir deklaruoti. Pakartotinio mokestinio patikrinimo, atsižvelgiant į nustatytas, aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, pareiškėjo vykdytos veiklos buhalterinės apskaitos duomenimis apskaičiuojant mokesčius nesivadovauta, nes joje buvo atvaizduoti neteisingi duomenys, neapskaitytos visos pajamos, ką, kaip nustatė Šiaulių AVMI, 2016 m. liepos 11 d. pripažino ir pats pareiškėjas (neapskaitytas ir nedeklaruotos pajamos už 2009 m. balandžio 6 d. parduotą automobilis, 2010 m. kovo 29 d. parduotas padangas, 2010 m. birželio 8 d. už pagalbą gauti pinigai ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytą, apskaičiuojant mokesčius pakartotinio mokestinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI pagrįstai pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio mokesčio bazę pagrįstai nustatė, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 4.1 papunkčiu, taikant šių Taisyklių 6.5.3 papunktyje nurodytą lėšų bankų sąskaitose metodą.

Atsakovė Šiaulių AVMI atsiliepime nurodė su pareiškėjo skundu nesutinkanti ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 92–93). Atsakovė atsiliepime nurodė, palaiko Inspekcijos atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją bei išsakytus argumentus.

Atsakovės Šiaulių AVMI atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Šiaulių AVM apie teismo posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2019 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. S-1 (7-208/2018), Inspekcijos 2018 m spalio 5 d. sprendimo Nr. 68-117, Šiaulių AVMI 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (44.1) FR0682-258, teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ginčas iš esmės byloje kilo dėl papildomai apskaičiuotų 13 902,35 Eur GPM, 5 747,97 Eur (11 495,94-5 747,97) GPM delspinigių, 1 390 Eur GPM baudos, 4 653,04 Eur PSD įmokų ir 2 326 Eur PSD įmokų baudos, 12 834,51 Eur VSD ir 6 417 Eur įmokų baudos Šiaulių AVMI nustačius, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą pagal pažymą – variklinių transporto priemonių pardavimą, GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų (2009 m. – 207 400 Lt, 2010 m. – 238 492 Lt, 2011 m. – 136 960 Lt, 2012 m. – 380 Lt, 2013 m. – 46 588 Lt).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Inspekcijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 68-99 patvirtino Inspekcijos 2016 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (44.1) FR0682-39 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 440,22 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 140,58 Eur PVM delspinigių, 44 Eur PVM baudą; panaikinti Šiaulių AVMI 2016 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. (44.1) FR0682-39 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 10 867,99 Eur GPM, 4 148,97 Eur GPM delspinigių, 1 086 Eur GPM baudą, 6 468,95 Eur PSD įmokų, 3 234 Eur PSD įmokų baudą, 17 969,47 Eur VSD įmokų, 8 984 Eur VSD įmokų baudą; pavesti Šiaulių AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Inspekcijos 2016­ m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 68-99 Šiaulių AVMI pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą siekiant, kad būtų palygintas pareiškėjo veiklos pelningumas su analogiška veikla užsiimančių fizinių asmenų pelningumu, taip pat įvertinti pareiškėjui mokėtas didesnes sumas (galimai neapskaitytas pajamas), nei pirktų automobilių kaina, kitas vietos mokesčių administratoriaus vertinimu pareiškėjo apmokestinimui reikšmingas aplinkybes (Komisijos bylos II t., b. l. 2–6).

Šiaulių AVMI minėto Inspekcijos 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. 68-99 pagrindu atliko pakartotinį pareiškėjo GPM, PSD įmokos ir VSD įmokos apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo aktą Nr. (41.2)FR0680-227 (Komisijos bylos I t., b. l. 54–77). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu įsigijo naudotus automobilius iš Švedijos, Estijos, Latvijos fizinių asmenų ir įmonių. Įsigytus naudotus automobilius eksportavo Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Kazachstano, Kirgizijos gyventojams, nedidelę dalį automobilių pardavė Lietuvos įmonėms ir fiziniams asmenims. Nustatyta, kad pareiškėjo 2006–2008 m. vykdyta veikla buvo nuostolinga (2006 m. deklaruota 268 611 Lt nuostolio, 2007 m. – 268 611 Lt, 2008 m. – 13 472 Lt, iš viso deklaruota 550 694 Lt nuostolio), o tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjo veiklos pelningumas buvo ženkliai mažesnis, nei kitų Lietuvos mokesčių mokėtojų vykdančių analogišką veiklą. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. gavo 5 411 324 Lt pajamų ir patyrė 5 740 212 Lt išlaidų, t. y. 2009 m. išlaidos viršijo pajamas 86 126 Lt, 2012 m. išlaidos viršijo pajamas 67 982 Lt, 2013 m. išlaidos viršijo pajamas 101 357 Lt. Nustatyta, kad į pareiškėjo banko sąskaitą Swedbank, AB V. Š., O. R., A. R., F. R. bei kiti fiziniai asmenys per 2010–2013 m. nenurodydami paskirties arba nurodydami neaiškią paskirtį (už automobilį, skolos grąžinimas, pervedimas, sąskaitos papildymas ir kt.), iš viso pervedė 418 388,78 Lt bei A. Z. grynaisiais perdavė 207 400 Lt. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu padaryta išvada, kad pareiškėjo apskaitos registruose apskaitytos ne visos gautos pajamos ir patirtos išlaidos, o pareiškėjo 2009–2013 m. vykdytos veiklos buhalterinėje apskaitoje ir Metinėse pajamų deklaracijose nurodyti netikslūs duomenys. Šiaulių AVMI, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi bei Taisyklių 4 punkto nuostatomis, pritaikiusi lėšų banko sąskaitose metodą, įvertinusi ir kitas pareiškėjo nedeklaruotas pajamas (automobilio MB E230 pardavimo pajamos – 11 000 Lt, paslauga perkant automobilį – 578 Lt, pajamos už vasarinių ratų komplektą – 3 453 Lt, kitų fizinių asmenų pervestas ir perduotas pinigines lėšas), pareiškėjui 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo akte Nr. (41.2)FR0680-227 papildomai apskaičiavo mokėtinas į biudžetą 13 902,34 Eur GPM, 12 834,22 Eur VSD įmokų, 4 653,32 Eur PSD įmokų sumas.

Išnagrinėjusi Patikrinimo aktą, su juo susijusią medžiagą bei pateiktas mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto, Šiaulių AVMI 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-258 patvirtino patikrinimo aktą, t. y. patvirtino apskaičiuotas 13 902,35 Eur GPM, 4 653,04 Eur PSD įmokų ir 12 834,51 Eur VSDĮ įmokų sumas, apskaičiavo 11 495,94 Eur GPM delspinigių ir skyrė minimalią (10 procentų) 1 390 Eur GPM baudą, 50 procentų dydžio 2 326 Eur PSD įmokų baudą bei 6 417 Eur VSD įmokų baudą (Komisijos bylos I t., b. l. 41–49).

Nesutikdamas su Šiaulių AVMI 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-258, pareiškėjas Inspekcijai pateikė 2018 m. rugpjūčio 28 d. skundą (Komisijos bylos I t., b. l. 22–32).

Inspekcija 2018 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 68-117 Šiaulių AVMI sprendimą patvirtino ir atleido pareiškėją nuo 5 747,97 Eur GPM delspinigių. Inspekcija Sprendime nagrinėjo klausimus, susijusius su pareiškėjui papildomai apskaičiuotais 13 902,35 Eur GPM, 4 653,04 Eur PSD įmokų ir 12 834,51 Eur VSDĮ įmokų, apskaičiuotų 11 495,94 Eur GPM delspinigių (Komisijos bylos I t., b. l. 15–20).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos 2018 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 68-117, Komisijai pateikė skundą (Komisijos bylos I t., b. l. 1–11).

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2019 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. S-1(7-208/2018) pareiškėjo skundą atmetė (Komisijos bylos II t., b. l.55–73).

Iš Šiaulių AVMI 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo akto Nr. (41.2)FR0680-227 matyti, kad patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 12 d. vykdo individualią veiklą pagal pažymą – variklinių transporto priemonių pardavimas (EVRK 451100), nuo 2016 m. sausio 22 d. dirba (duomenys neskelbtini) ir yra pagrindinis bendrovės akcininkas. PVM mokėtoju įregistruotas 2007 m. vasario 23 d., suteikiant PVM kodą (duomenys neskelbtini), išregistruotas 2017 m. spalio 26 d. (Komisijos bylos I t., b. l. 54–77). Nustatyta, kad pareiškėjo Lietuvoje parduotų automobilių deklaruoti pardavimai sudaro 7 procentus, eksportuotų – 93 procentus visų pardavimų. Pareiškėjas Lietuvos vidaus rinkoje per 2009–2013 m. pardavė 25 naudotus automobilius, parduotų transporto priemonių pardavimo vertė 357 181 Lt. Laikotarpiu nuo 2009 m. sausi 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas eksportavo 222 automobilius, kurių vertė eksporto deklaracijose – 4 837 666 Lt. Eksporto deklaracijose nurodyti prekių gavėjai – užsienio šalių fiziniai asmenys. Nustatyta, kad pagal pateiktas Metines pajamų deklaracijas už 2006–2008 m., vykdoma įregistruota variklinių transporto priemonių pardavimo veikla buvo nuostolinga, atitinkamai: 2006 m. – 268 611 Lt, 2007 m. – 268 611 Lt, 2008 m. – 13 472 Lt, iš viso deklaruota 550 694 Lt nuostolio.

Mokesčių administratorius pagal turimus muitinės duomenis, nustatė, kad pareiškėjo vardu 2009 m. balandžio 6 d. įforminta eksporto procedūra, BD Nr. 9KR10108628, bendrasis dokumentas galiojantis, procedūra užbaigta. Pagal eksporto deklaraciją 9KR10108628 pareiškėjas eksportavo automobilį MB E230 už 11 000 Lt, tačiau gautų pajamų 11 000 Lt neapskaitė pajamų – išlaidų žurnale. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas pateikė automobilio MB E230 (1995 m. gamybos) įsigijimo dokumentą ir 2009 m. balandžio 6 d. transporto priemonės pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė automobilį MB E230, valst. nr. (duomenys neskelbtini) už 11 000 Lt Kazachstano piliečiui G. N.. Automobilį MB E230 įsigijo 2009 m. kovo 25 d. iš Švedijos gyventojo už 10 511,49 Lt, tačiau neapskaitė buhalterinės apskaitos dokumentuose. Padaryta išvada, kad pareiškėjas, pažeisdamas GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, 11 000 Lt pajamų už parduotą automobilį nedeklaravo Metinės pajamų deklaracijos už 2009 m. GPM308 V priede ir nuo 488,51 Lt (11 000 Lt – 10 511,49 Lt) skirtumo tarp pirkimo ir pardavimo kainų, nesumokėjo GPM.

Pareiškėjas 2010 m. kovo 29 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. NK3, pagal kurią pardavė automobilį Toyota Land Cruiser, valst. nr. (duomenys neskelbtini) (gamybos metai 2006) Rusijos gyventojai O. S. N. už 72 700 Lt. Automobilio pardavimas įformintas 2010 m. kovo 29 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi, įforminta eksporto deklaracija 10LTKR2000EK028E21, kurioje deklaruota tik automobilio vertė. Pateiktoje PVM deklaracijoje už parduotą automobilį pareiškėjas taikė 0 PVM tarifą. Pirkėja 2010 m. kovo 23 d. banko pavedimu pervedė 22 000 Eur (75 961,60 Lt) už automobilį Toyota Land Cruiser į pareiškėjo banko sąskaitą. Pareiškėjas apskaitos registruose už parduotą automobilį apskaitė 72 700 Lt pajamų, t. y. pagal 2009 m. kovo 29 d. išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą Nr. NK3. Padangų įsigijimas pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas, todėl jo paaiškinimas, kad už 1 000 Eur pardavė vasarines padangas mokestinio patikrinimo metu buvo vertintas kritiškai. Šiaulių AVMI padarė išvadą, kad pareiškėjas, pažeisdamas GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, 3 453 Lt (1 000 Eur) pajamų nedeklaravo Metinės pajamų deklaracijos už 2010 m. GPM308 V priede ir nuo jų nesumokėjo GPM.

Pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 14 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad 2010 m. birželio 8 d. už pagalbą įsigyjant automobilį Volvo XC90 bendrovė „Verdo Group LTD“ jam sumokėjo 200 USD (578 Lt), kurių jis neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje už 2010 m. tuo pažeisdamas GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, įvertinus apskaičiuotas VSD ir PSD įmokas, mokestinio patikinimo metu pareiškėjui už 2009 m. papildomai apskaičiuota 59 Lt GPM, už 2010 m. papildomai apskaičiuota 188 Lt GPM.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad į pareiškėjo banko sąskaitą Swedbank, AB įvairūs fiziniai asmenys per 2010–2013 m. pervedė įvairias pinigų sumas, nenurodydami paskirties arba nurodydami neaiškią paskirtį (už automobilį, skolos grąžinimas, pervedimas, sąskaitos papildymas ir kt.) (Komisijos bylos I t., b. l. 93– 101) iš viso 1 822,60 Eur (6 292,52 Lt). Nustatyta, kad 1 822,60 Eur gauta suma atitinkamomis dienomis nėra apskaitytos pareiškėjo individualios veiklos pajamose. Taip pat už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal pateiktus Swedbank, AB išrašus nustatyti toliau nurodyti fizinių asmenų bankiniai pavedimai: 1) 2011 m. vasario 23 d. V. Š. į pareiškėjo banko sąskaitą pervedė 19 020 Eur (65 672,26 Lt) už automobilį Toyota Land Cruiser pagal 2011 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. NK57, tačiau 2011 m. kovo 14 d. pareiškėjas pardavė V. Š. automobilį už 62 300 Lt, skirtumas tarp pervestos į banko sąskaitą pinigų sumos ir pardavimo kainos 33 72,26 Lt (65 672,36 Lt – 62 300 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu palyginus automobilio Toyota Land Cruiser pardavimo kainą su VŠĮ „Emprekis“ skelbiamomis pardavimo kainomis, nustatyta, kad 2011 m. kovo mėn. tokio automobilio vidutinė pardavimo kaina Lietuvoje buvo apie 60 150 Lt (17 420 Eur); 2) A. R. 2010–2013 m. banko pavedimais pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą 82 520 Eur (284 925,06 Lt) (2010 m. rugpjūčio 24 d. – 7 200 Eur, 2010 m. rugsėjo 22 d. – 7 500 Eur, 2010 m. rugsėjo 23 d. – 11 100 Eur, 2010 m. lapkričio 15 d. – 6 150 Eur, 2011 m. sausio 25 d. – 28 100 Eur, 2011 m. kovo 1 d. – 10 300 Eur, 2013 m. kovo 1 d. – 12170 Eur) ir 30 355 JAV dolerių (78 631,54 Lt) (2010 m. liepos 28 d. – 9 280 USD, 2010 m. rugpjūčio 18 d. – 11 150 USD, 2010 m. spalio 5 d. – 9 925 USD). Pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus A. R. 2010 m. liepos 30 d. įsigijo automobilį Subaru Forester už 14 300 Lt (4 141,57 Eur). Skirtumas tarp 2010–2013 m. A. R. pervestos pinigų sumos ir pirkto automobilio kainos 349 256,60 Lt (363 556,60 Lt (284 925,06 Lt + 78 631,54 Lt) – 14 300 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu palyginus automobilio Subaru Forester pardavimo kainą su VŠĮ „Emprekis“ skelbiamomis pardavimo kainomis, nustatyta, kad 2010 m. liepos mėn. tokio automobilio vidutinė pardavimo kaina Lietuvoje buvo apie 26 760 Lt (7 750 Eur). Pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, 2011–2013 m. A. R. iš pareiškėjo automobilių neįsigijo; 3) O. R. į pareiškėjo banko sąskaitą 2010 m. rugsėjo 22 d. pervedė 7 500 Eur (25 896 Lt), 2010 m. spalio 5 d. – 15 980 USD (39 224,51 Lt). O. R. 2010 m. spalio 18 d. įsigijo automobilį Subaru Legacy, valst. nr. (duomenys neskelbtini) už 14 500 Lt (41 99,49 Eur). Skirtumas tarp 2010 m. O. R. pervestos pinigų sumos ir iš pareiškėjo pirkto automobilio kainos – 50 620,51 Lt (25 896 Lt + 39 224,51 Lt – 14 500 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu palyginus automobilio Subaru Legacy pardavimo kainą su VŠĮ „Emprekis“ skelbiamomis pardavimo kainomis, nustatyta, kad 2010 m. spalio mėn. tokio automobilio vidutinė pardavimo kaina Lietuvoje buvo apie 26 276 Lt (7 610 Eur); 4) F. R. į pareiškėjo banko sąskaitą 2010 m. gruodžio 15 d. pervedė 9 600 Eur (33 146,88 Lt). F. R. 2010 m. spalio 18 d. iš pareiškėjo įsigijo automobilį Subaru Forester už 24 300 Lt (7 037,77 Eur). Skirtumas tarp 2010 m. F. R. pervestos pinigų sumos ir iš pareiškėjo pirkto automobilio kainos 8 846,88 Lt (33 146,88 Lt – 24 300 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu palyginus automobilio Subaru Forester pardavimo kainą su VŠĮ „Emprekis“ skelbiamomis pardavimo kainomis, nustatyta, kad 2010 m. spalio mėn. tokio automobilio vidutinė pardavimo kaina Lietuvoje buvo apie 26 863 Lt (7 780 Eur).

Pirminio mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas, vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą, 2016 m. liepos 11 d. pateikė paaiškinimą, pagal kurį V. Š., apžiūrėjęs automobilį nuodugniau, rado daug trūkumų, todėl mašina buvo parduota žemesne kaina, t. y. už 62 300 Lt (Komisijos bylos I t., b. l. 91–92). Pareiškėjas nurodė, kad skirtumą, t. y. 3 372,26 Lt sumą, V. Š. grąžino grynais pinigais, tačiau šį teiginį patvirtinančio dokumento nepateikė. Dėl kitų fizinių asmenų pervestų sumų 2016 m. liepos 11 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad tai galimai užstatas už automobilį, galimai paskolinti pinigai, galimai galėjo būti parduoti smulkūs asmeniniai daiktai, užstatai grąžinti grynais pinigais, t. y., nenurodė konkrečiai kas tai per lėšos ir nepagrindė jokiais dokumentais. Pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 2 d. papildydamas savo ankščiau pateiktą paaiškinimą, nurodė, kad pateikti papildomų įrodymų dėl pinigų grąžinimo nėra privaloma, nes tai asmeniška. Dėl O. R., A. R. ir F. R. pervestų sumų pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. Kazachstane įsigaliojo įstatymo pataisa, pagal kurią per metus vienas fizinis asmuo gali parduoti vieną importuotą automobilį, todėl A. R. savo vardu pirko vieną automobilį, žmonos O. R. vardu ir tėvo F. R. vardu po vieną automobilį. Taip pat jis ieškodavo tiesioginių mašinų pirkėjų, iš kurių paimdavo užstatus arba 80 proc. automobilio vertės avansą ir pateikdavo pareiškėjui užsakymą nupirkti norimą automobilį ir iš savo, tėvo ar žmonos sąskaitų pervesdavo pinigus į pareiškėjo sąskaitą. Kokie konkrečiai automobiliai buvo parduoti šiems asmenims, pareiškėjas nenurodė.

Pareiškėjas Šiaulių AVMI pateikė 2016 m. liepos 25 d. paaiškinimą dėl grynųjų pinigų likučio 2003 m. gruodžio 31 d. bei mokestinio patikrinimo pradžioje (2009 m. sausio 1 d.), kuriame nurodė, kad veiklos vykdymo metu automobilių pirkėjai palikdavo grynųjų pinigų arba pervesdavo pavedimu avansu ir pridėjo Z. A. 2009 m. gegužės 5 d. raštelio dėl 80 000 USD (207 400 Lt) perduoto avanso automobilių pirkimui kopiją (Komisijos bylos I t., b. l. 108–115). Tačiau Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo vykdomos veiklos apskaitos dokumentų analizę, nenustatė, kad Z. A. iš pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu būtų pirkęs automobilį (-ius). Taip pat nenustatyta, kad minėtam asmeniui būtų grąžinti pinigai.

Pareiškėjas pakartotinio mokestinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI pateikė 2018 m. sausio 25 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad A. R., O. R. ir F. R. į banko sąskaitą 2010–2013 m. pervestų piniginių lėšų pagrindas matosi banko sąskaitos išraše (Komisijos bylos I t., b. l. 136F). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad parduodant automobilius A. R., O. R. ir F. R. buvo išrašyti pardavimo dokumentai, t. y. pirminiai pardavimo dokumentai ir tai matosi parduotų mašinų kainų suvestinėje, kuri buvo pridėta prie Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akto Nr. (41.2)FR0680-793 kaip atskiras priedas. Dėl neatitinkančių sumų tarp sumokėtų pinigų ir parduotų automobilių kainos pareiškėjas pažymėjo, kad pinigai buvo pervedami kaip avansas pagal planuojamų pirkti automobilių skaičių ir preliminarią kainą, susidaręs skirtumas buvo užskaitytas kitam pirkimui arba grąžintas grynais pinigais. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimą, kokie automobiliai buvo nupirkti už Z. A. paliktą 80 000 USD avansą, nurodė, kad atskira pinigų apskaita minėtai sumai nebuvo tvarkoma. Pareiškėjas nurodė, kad pirkėjai nebūtinai pinigus už mašinas sumokėdavo pirkimo dieną ir tiksliai tokią sumą, kokia nurodyta pardavimo dokumente.

Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. pateikė papildomą paaiškinimą dėl A., F., O. R. pervestų piniginių lėšų bei Z. A. perduotų grynųjų pinigų, kuriame nurodė, jog pareiškėjui pervesti pinigai buvo skirti automobilių įsigijimui, tačiau pinigai nebūdavo sumokami automobilių pirkimo dieną ir tiksliai tokią sumą, kokia nurodyta pardavimo dokumente, tokiu atveju likę pinigai buvo naudojami kaip užstato garantas sekančiam užsakymui (Komisijos bylos I t., b. l. 14). Nurodyta, kokie automobiliai buvo įsigyti pagal A., O., F. R. užsakymus ir iš jo pervestų pinigų (iš 287 215,89 Lt R. pervestų pinigų, pagal jo užsakymus buvo įsigyta automobilių už 285 500 Lt. Skirtumas 1 715,89 Lt buvo grąžintas grynais). Paaiškinta, kad tokiu pat principu buvo perkami automobiliai ir iš Z. A. paliktų 80 000 USD (207 400 Lt), viso išleista 207 200 Lt, skirtumas 200 Lt buvo grąžintas grynais.

Pareiškėjas Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 8 d. el. paštu informavo, kad pagal A., O., F. R. užsakymus nupirktų automobilių dokumentai yra 2010 m. pardavimo sutartys: NK-13, NK-15, NK-16, NK-27, 28, 29, 30, NK-34, 35, 36, NK-40; pagal Z. A. užsakymus nupirktų automobilių dokumentai yra 2009 m. pardavimo sutartys: NK-15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 29, 30, 33, 36, 38, 41,42, 43 (Komisijos bylos I t., b. l. 141).

Mokestinio tyrimo, atlikto 2011 m. rugsėjo 13 d., metu buvo išsiųstas paklausimas Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriui dėl O., A., ir F. R. 2010–2011 m. pareiškėjui pervestų piniginių lėšų (Komisijos bylos I t., b. l. 124–125). 2013 m. birželio 13 d. Kazachstano Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktame atsakyme nurodyta, kad minėti asmenys pervedė pinigus pareiškėjui mašinų pirkimui. O., A. ir F. R. nurodė, kad 2010 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas jiems neskolingas, o mašinų pirkimo dokumentų jie neišsaugojo ir pateikti negali (Komisijos bylos I t., b. l. 116–118). Įvertinus pateiktą informaciją Šiaulių AVMI konstatavo, kad pareiškėjas 2010 m. O., A. ir F. R. pardavė automobilius, kurių neapskaitė ir gautų pajamų nedeklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje.

Šiaulių AVMI, pakartotinio mokestinio patikrinimo metu apskaičiavusi pareiškėjo vykdytos veiklos pelningumą pagal pateiktų Metinių pajamų deklaracijų GPM308 duomenis, nustatė, kad vidutinis 2009–2013 m. vykdytos veiklos pelningumas yra 2 proc., o įvertinus gautas ir neapskaitytas pajamas, veiklos pelningumas būtų 10 proc. Nustatyta, kad fizinių asmenų, vykdančių analogišką veiklą, tikrinamuoju laikotarpiu veiklos pelningumas buvo: 2010 m. nuo 7,38 proc. iki 38,21 proc., 2011 m. nuo 8,32 proc. iki 10,94 proc., 2012 m. nuo 10,99 proc. iki 11,89 proc., 2013 m. nuo 3,48 proc. iki 6,57 proc.

Pirminio mokestinio patikrinimo metu, Šiaulių AVMI, palyginusi pareiškėjo 2009–2013 m. parduotų automobilių kainas su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis kainomis (Komisijos bylos IV t., b. l. 146–200, Komisijos bylos V t., b. l. 1–204), nustatė, kad per 2009 m. parduotas 31 automobilis, kurių kainų skirtumas tarp pardavimo ir VšĮ „Emprekis“ skelbiamų kainų didesnis nei 1 000 Lt, iš viso kainų skirtumas sudaro 117 230 Lt; per 2010 m. parduota 17 automobilių, kainų skirtumas iš viso 80 635 Lt; per 2011 m. parduota 13 automobilių, kainų skirtumas iš viso 112 835 Lt; per 2012 m. parduoti 25 automobiliai, kainų skirtumas iš viso 183 406 Lt; per 2013 m. parduoti 49 automobiliai, kainų skirtumas iš viso 308 312 Lt (kainų skirtumas be PVM už 2009 m. sudaro – 96 884 Lt, už 2010 m. – 66 417 Lt, už 2011 m. – 93 252 Lt, už 2012 m. – 151 575 Lt, už 2013 m. – 254 803 Lt, iš viso 662 931 Lt). Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, atlikus automobilių pardavimo kainų perskaičiavimą pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis ir pagal fizinių asmenų pelningumo rodiklius, gautų rezultatų skirtumai neženklūs, todėl konstatuota, kad pareiškėjas faktiškai parduodavo automobilius aukštesne kaina, tačiau pardavimo dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo pardavimo sutartyse) įrašydavo mažesnę kainą. Pirkėjų sumokėta didesnė pinigų suma už įsigytą transporto priemonę likdavo neapskaityta ir buvo naudojama asmeninėms reikmėms, pavyzdžiui, namo, adresu (duomenys neskelbtini) statybai. Šiaulių AVMI pažymėjo, kad atlikus pareiškėjo ir jo sutuoktinės Ž. K. pajamų ir išlaidų analizę už 2009–2013 m., nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos ženkliai viršija apmokestintas pajamas: pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2009 m. išlaidos 86 126 Lt viršija pajamas, 2010 m. pajamos 13 455 Lt viršija išlaidas, 2011 m. pajamos 33 779 Lt viršija išlaidas, 2012 m. išlaidos 67 982 Lt viršija pajamas, 2013 m. išlaidos 101 357 Lt viršija pajamas.

Pakartotinio mokestinio patikrinimo, atsižvelgiant į nustatytas, aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad pareiškėjo vykdytos veiklos buhalterinės apskaitos duomenimis apskaičiuojant mokesčius nesivadovauta, nes buhalterinėje apskaitoje buvo atvaizduoti neteisingi duomenys, neapskaitytos visos pajamos, ką, kaip nustatė Šiaulių AVMI, 2016 m. liepos 11 d. pripažino ir pats pareiškėjas (neapskaitytas ir nedeklaruotos pajamos už 2009 m. balandžio 6 d. parduotą automobilis, 2010 m. kovo 29 d. parduotas padangas, 2010 m. birželio 8 d. už pagalbą gauti pinigai ir kt.).

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių apskaičiuojant mokesčius pakartotinio mokestinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI pareiškėjo tikrinamojo laikotarpio mokesčio bazę nustatė taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, pritaikiusi Taisyklių 6.3.5 papunktyje nurodytą lėšų bankų sąskaitose metodą.

Šiaulių AVMI įvertino pareiškėjo poziciją, kad į jo banko sąskaitą fizinių asmenų pervestos pinigų sumos bei Z. A. perduota pinigų suma yra ne su jo veikla susijusios neapskaitytos pajamos. Šiaulių AVMI konstatavo, kad pareiškėjo pozicija yra nenuosekli, prieštaringa bei nepagrįsta dėl toliau nurodytų mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių: 1) pareiškėjas 2016 m. liepos 11 d. paaiškinime pripažino, kad jis neapskaitydavo visų gautų pajamų; 2) A. R. ir 2011–2013 m. pervedė pinigus į pareiškėjo banko sąskaitą (2011 m. – 132 587,52 Lt, 2013 m. – 42 020,58 Lt), tačiau 2018 m. kovo 8 d. pateiktame paaiškinime pareiškėjas nenurodė, už ką jie buvo pervesti; 3) pareiškėjas Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 15 d. el. paštu pateikė pirminių pardavimo dokumentų kopijas, 2018 m. balandžio 13 d. visus pardavimo dokumentus. Tačiau pareiškėjo Šiaulių AVMI 2018 m. balandžio 13 d. pateiktuose dokumentuose kaip automobilių pirkėjai nurodyti ne A., O., F., R. bei Z. A., o M. R. (PVM s/f Nr. NK15, Toyota Corolla, 3 500 Lt, pareiškėjo teigimu – pirkėjas R.) ar V. K. (PVM s/f Nr.NK20, Toyota Corolla, 2 600 Lt, pareiškėjo teigimu – pirkėjas Z. A.). Visuose Pareiškėjo el. paštu siųstame laiške išvardintuose pardavimo dokumentuose nurodyti įvairūs pirkėjai, išskyrus A., O., F., R. bei Z. A.; 4) 2018 m. kovo 8 d. pateiktas dokumentų sąrašas (patikrinimo akto 15 priedas) nesutampa su 2018 m. kovo 8 d. paaiškinime (patikrinimo akto 14 priedas) išvardintais automobiliais, t. y. paaiškinime nurodytas automobilis T. P. parduotas už 7 850 Lt (Z. A.), o dokumentuose (NK15) nurodytas automobilis Toyota Corolla parduotas už 3 500 Lt; 5) Šiaulių AVMI turimais duomenimis nustatyta, kad nei O. R. nei F. R. tikrinamuoju laikotarpiu nekirto Lietuvos Respublikos sienos. A. R. į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs 2013 m. spalio 15 d., išvyko 2013 m. lapkričio 4 d. automobiliu Ford Transit (pirktas iš UAB „Ralasa“), atvyko 2014 m. spalio 27 d., išvyko 2014 m. lapkričio 1 d. automobiliu Ford Transit FT300 (pirktas iš UAB „Radviliškio autoverslas“), atvyko 2014 m. lapkričio 16, išvyko 2014 m. lapkričio 23 d. Ford Transit/Tourneo (pirktas iš IĮ „Gintolina“); 6) nustatyta, kad pagal pareiškėjo paaiškinimą ir nurodytus dokumentus, Z. A. 80 000 USD (207 400 Lt) paliko 2009 m. gegužės 5 d., o automobilius, pirktus už jo pinigus (kaip nurodė pareiškėjas) pradėjo pardavinėti 2009 m. balandžio 15 d.; 7) 2016 m. liepos 25 d. pateiktame paaiškinime iš Z. A. gautais pinigais pareiškėjas grindė mokestinio patikrinimo metu nustatytą pajamų trūkumą, o pagal 2018 m. kovo 8 d. paaiškinimą, pinigai buvo skirti mašinų pirkimui ir už juos automobiliai nupirkti net anksčiau nei gauti pinigai; 8) pakartotinio mokestinio patikrinimo metu apskaičiavus pareiškėjo vykdytos veiklos pelningumą nustatyta, kad vidutinis 2009–2013 m. vykdytos veiklos pelningumas yra 2 proc., t. y. ženkliai žemesnis nei fizinių asmenų, vykdančių analogišką veiklą, kurių tikrinamuoju laikotarpiu veiklos pelningumas buvo: 2010 m. nuo 7,38 proc. iki 38,21 proc., 2011 m. nuo 8,32 proc. iki 10,94 proc., 2012 m. nuo 10,99 proc. iki 11,89 proc., 2013 m. nuo 3,48 proc. iki 6,57 proc.; 9) pareiškėjas ir jo sutuoktinė laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2013-12-31 gavo 5411324 Lt pajamų ir patyrė 5740212 Lt išlaidų, t. y. 2009 m. išlaidos viršijo pajamas 86126 Lt, 2012 m. išlaidos viršijo pajamas 67982 Lt, 2013 m. išlaidos viršijo pajamas 101357 Lt.

Šiaulių AVMI konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo į banko sąskaitą iš fizinių asmenų gauta iš viso 418 388,78 Lt suma bei Z. A. grynaisiais pinigais perduota 207 400 Lt suma yra ne jo pajamos, gautos iš individualios veiklos, kurios GPMĮ nustatyta tvarka nebuvo deklaruotos. Tuo tarpu Šiaulių AVMI surinko pakankamą duomenų kiekį šiai išvadai pagrįsti. Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas papildomai be deklaruotų pajamų iš individualios veiklos gavo: 2009 m. – 207 400 Lt pajamų, 2010 m. – 234 461 Lt pajamų, 2011 m. – 136 960 Lt pajamų, 2012 m. - 380 Lt pajamų, 2013 m. – 46 588 Lt pajamų, kurios nebuvo deklaruotos GPMĮ nustatyta tvarka, taip pat Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) ir Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – SDĮ) nustatyta tvarka nesumokėtos VSD ir PSD įmokos.

Šiaulių AVMI įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus (2011 m. vasario 16 d., 2013 m. lapkričio 3 d., 2018 m. birželio 15 d. ir 2018 m. liepos 2 d. el. laiškus), jo nuomone, paneigiančius išvadą, kad A. R., O. R., F. R., į pareiškėjo sąskaitą pervestos pinigų sumos bei Z. A. perduota pinigų suma yra .areiškėjo su individualia veikla susijusios neapskaitytos pajamos.

Dėl pareiškėjo 2013 m. lapkričio 3 d. el. laiško su priedu (transporto priemonės pardavimo sutarties), vertinimo, Šiaulių AVMI pažymėjo, kad šis dokumentas gali patvirtinti tik aplinkybę, jog pareiškėjo vardu jo sutuoktinė A. R. išsiuntė transporto priemonės pardavimo sutartį, tačiau ne aplinkybę, jog tokia sutartis buvo sudaryta, nes šis dokumentas neužpildytas bei šalių nepasirašytas. Šiaulių AVMI konstatavo, kad pateiktas 2011 m. vasario 16 d. susirašinėjimas patvirtina tik, kad A. R. buvo siųsti duomenys apie automobilį Toyota Land Cruiser, bet ne tai, kad šio asmens užsakymu buvo pirktas minėtas automobilis.

Taip pat Šiaulių AVMI konstatavo, kad iš A. R. gautame atsakyme – suderinimo lentelėje esantys duomenys šio asmens nebuvo patvirtinti. Pareiškėjo su skundu pateiktos 2018 m. birželio 15 d. ir 2018 m. liepos 2 d. el. laiškų kopijos nepatvirtina pareiškėjo įrodinėjamos aplinkybės, kad tokiu būdu, A. R. patvirtino suderinimo lentelėje esančių duomenų tikrumą, nes iš susirašinėjimo minėtais el. laiškais galima daryti tik išvadą, jog pareiškėjo sutuoktinė gavo el. laišką su prisegtu dokumentu, tačiau jo turinio identifikuoti iš esmės neįmanoma.

Šiaulių AVMI, įvertinusi pareiškėjo poziciją dėl kitų fizinių asmenų pervestų pinigų sumų, kurių dydis nuo 60 Lt iki 1 000 Lt, t. y., kad šios sumos buvo pervestos atsiskaitant už šiems fiziniams asmenims parduotus nereikalingus asmeninius daiktus tuo nepažeidžiant mokesčių įstatymų. Šiaulių AVMI akcentavo, kad aplinkybė, jog į banko sąskaitą gautos lėšos nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos, vadovaujantis jau minėta LVAT praktika, turi pagrįsti mokesčių mokėtojas. Pareiškėjas pateikė tik abstraktaus pobūdžio paaiškinimą, jog fiziniai asmenys atitinkamas pinigų sumas pervedė atsiskaitant už šiems fiziniams asmenims parduotus nereikalingus asmeninius daiktus, tačiau jokių tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Todėl objektyvaus pagrindo vertinti, jog tai yra ne su jo veikla susijusios neapskaitytos pajamos, nėra.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.

Pareiškėjo teigimu, jo vesta apskaita leido nustatyti jo veiklos rezultatus, todėl nepagrįstai buvo taikytos MAĮ 70 straipsnio nuostatos.

MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. Pagal VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 punktas); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2 punktas); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (4.3 punktas); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (toliau - dokumentai) (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (4.4 punktas). Pagal Taisyklių 6 punktą, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius: konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte (6.1 punktas); parenka informacijos, duomenų šaltinį (-ius), reikalingus įvertinimui atlikti, mokesčių administratorius turi parinkti tuos informacijos ir duomenų šaltinius, kurie leistų nustatyti kuo teisingesnį mokestinės prievolės dydį, o įvertinimui atlikti gali būti naudojamas vienas ar keli informacijos, duomenų šaltiniai (6.2 punktas); atlieka vertinimą, kurį mokesčių administratorius turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, t. y. atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir, prireikus, parinkdamas vertinimo metodus. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklausys nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti lėšų bankų sąskaitose įvertinimo metodą (6.3, 6.3.5 punktai); atsižvelgia į kitas reikšmingas aplinkybes (konkurencinę padėtį, veiklos sąlygas, pobūdį, specifiką ir kitą), jeigu jų tiesioginė įtaka gali būti įvertinta, o jeigu nėra galimybės įvertinti ir dokumentais, skaičiavimais ar kitu būdu pagrįsti minėtų aplinkybių įtakos, tokiu atveju mokesčių administratorius skaičiavimų tikslinti neprivalo (6.4 punktas). Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad mokesčių administratoriaus įvertinimo rezultatai turi būti pagrįsti atliktais palyginimais, skaičiavimais, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu buvo apskaičiuotas mokestis. Lėšų bankų sąskaitose metodas sureguliuotas Taisyklių VIII skyriuje (22—24 punktai). Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad šis metodas gali būti taikomas, kai yra žinomi duomenys apie mokesčių mokėtojo pajamas bankų ar kitų finansinių institucijų sąskaitose. Vertindamas šiuo metodu, mokesčių administratorius turi įvertinti lėšų pervedimus iš vienos mokesčių mokėtojo sąskaitos į kitą (pvz., lėšos iš atsiskaitomosios sąskaitos pervedamos į atsiskaitomąją valiutinę sąskaitą), išlaidas grynaisiais pinigais, išmokas iš sąskaitų, žinomus mokesčių mokėtojo pajamų šaltinius (23 punktas). Atliktų skaičiavimų pagrindu mokesčių administratorius apskaičiuoja mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą (24 punktas). Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimus atlikti ir pagrįsti; vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi Taisyklių 29.1 punkte nustatyta, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis informacija, gauta iš mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių), kitų asmenų (29.3 punktas), kitų šaltinių, kurių pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius, gauti kitą įvertinimui atlikti reikalingą informaciją (29.11 punktas). Pagal Taisyklių 30 punktą Taisyklės neriboja papildomų mokesčių administratoriaus veiksmų, atliekamų vadovaujantis atitinkamų teisės aktų nuostatomis.

MAĮ 67 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Aiškindamas MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius apskaičiuoto mokesčio neteisingumą. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, o apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1527/2010, 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017).

Sistemiškai aiškinant MAĮ 67 ir 70 straipsniuose ir Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą šios bylos kontekste, konstatuotina, kad Šiaulių AVMI mokestinio patikrinimo metu privalėjo surinkti pakankamai duomenų, įrodančių papildomai apskaičiuoto GPM ir VSD bei PSD įmokų pagrįstumą. Pareiškėjui, kuris nesutinka su jam papildomai apskaičiuotomis sumomis, kyla pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius mokesčius ir įmokas apskaičiavo neteisingai.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, GPM objektas yra pajamos, todėl sutiktina su Šiaulių AVMI pozicija, kad vertinant apmokestinimo GPM pagrįstumą tais atvejais, kai piniginės lėšos yra pervedamos į fizinio asmens sąskaitą, kurioje esančiomis lėšomis jis turi teisę disponuoti, atlikti piniginių lėšų pervedimai gali būti neapmokestinami GPM tik tuo atveju, jeigu yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos. LVAT tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad būtent mokesčių mokėtojui tenka pareiga pateikti konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus, kurie pagrįstų jo poziciją, kad tai nėra mokesčio mokėtojo pajamos, ar nėra apmokestinamosios pajamos (LVAT 2011 m. sausio 20 d,. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-60/2011, 2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1216/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A- 442-1601/2012).

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2009–2013 m. nedeklaravo: 1) 207 400 Lt pajamų, gautų 2009 m. iš Z. A., kaip avansą automobilio pirkimui; 2) 488,51 Lt pajamų, gautų 2009 m. už G. N. parduotą automobilį MB E230; 3) 3 453 Lt pajamų už O. S. N. 2010 m. parduotą automobilį Toyota Land Cruiser; 4) 578 Lt pajamų už 2010 m. paslaugą „Verdo Group LTDU įsigyjant automobilį Volvo VXC90; 5) iš įvairių fizinių asmenų (O. K., R. K., A. Š., V. K., M. N., R. I., R. L., N. K., I. S., M. T., S. M., A. X.) 2010–2013 m. įvairia paskirtimi (už automobilį, skolos grąžinimą, pervedimą ir kt.) gautų 6 292,52 Lt; 6) 3 372,26 Lt pajamų, nustačius skirtumą tarp pervestos į banko sąskaitą pinigų sumos ir pardavimo dokumentuose nurodytos kainos už V. S. parduotą automobilį Toyota Land Cruiser; 7) 349 256,60 Lt pajamų, nustačius skirtumą tarp 2010–2013 m. pervestos į banko sąskaitą pinigų sumos ir pardavimo dokumentuose nurodytos kainos už A. R. parduotą automobilį Subaru Forester; 8) 50 620,51 Lt pajamų, nustačius skirtumą tarp pervestos į banko sąskaitą pinigų sumos ir pardavimo kainos už O. R. 2010 m. parduotą automobilį Subaru Legacy; 9) 8 846,88 Lt pajamų, nustačius skirtumą tarp pervestos į banko sąskaitą pinigų sumos ir pardavimo kainos už F. R. parduotą automobilį Subaru Forester. Šiaulių AVMI iš esmės konstatavo, kad pareiškėjas sumažino 2009–2013 m. pardavimo pajamas, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus bei prieštaringus duomenis ir, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 4 punkto nuostatomis, pritaikius išlaidų banko sąskaitose metodą, papildomai nustatė apmokestinamąją bazę, t. y. pareiškėjo neapskaitytas pajamas. Konstatavus, kad pareiškėjas pažeidė GPMĮ 25 straipsnio, 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, nuo neapskaitytų pajamų, Šiaulių apskaičiavo papildomai mokėtinas GPM, VSD įmokų ir PSD įmokų sumas.

Pareiškėjas teigia, kad ūkines operacijas pagrindė apskaitos dokumentais, vykdytą konkrečią veiklą bei gautas pajamas atspindėjo pareiškėjo vesta buhalterinė apskaita, taigi pareiškėjas pateikė duomenis, patvirtinančius visų ūkinių operacijų turinį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pozicija, kad į jo banko sąskaitą fizinių asmenų pervestos pinigų sumos bei Z. A. perduota pinigų suma yra ne su jo veikla susijusios neapskaitytos pajamos, yra nenuosekli, prieštaringa bei nepagrista dėl toliau nurodytų mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių.

Šiaulių AVMI nustatė, kad 2011 m. vasario 23 d. V. Š. į pareiškėjo banko sąskaitą pervedė 19 020 Eur (65 672,26 Lt) už automobilį Toyota Land Cruiser pagal 2011 m. kovo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. NK57, tačiau 2011 m. kovo 14 d. pareiškėjas pardavė V. Š. automobilį už 62 300 Lt. Skirtumą tarp pervestos į banko sąskaitą pinigų sumos ir pardavimo kainos 3 372,26 Lt (65 672,36 Lt – 62 300 Lt) Šiaulių AVMI vertino kaip nedeklaruotas pajamas. Pirminio mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas, vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą, 2016 m. liepos 11 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad V. Š., apžiūrėjęs automobilį nuodugniau, rado daug trūkumų, todėl mašina buvo parduota žemesne kaina, t. y. už 62 300 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad skirtumą, t. y. 3 372,26 Lt sumą, V. Š. grąžino grynais pinigais, tačiau šį teiginį patvirtinančio dokumento nepateikė. Šiaulių AVMI patikrinimo akte pažymėjo, kad pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, kasos knygos nevedė, kasos pajamų orderių ar pinigų gavimo kvitų nepildė, todėl buhalterinėje apskaitoje nėra galimybės patikrinti šio teiginio. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymais pagrįstų argumentų dėl gautų pajamų už V. Š. parduotą automobilį, todėl teismas neturi pagrindo keisti Šiaulių AVMI išvados, jog pareiškėjas apskaitė ir deklaravo ne visas už iš V. Š. gautas pajamas. Iš patikrinimo akto turinio matyti, kad pareiškėjas Šiaulių AVMI 2016 m. liepos 25 d. teikdamas paaiškinimą dėl grynųjų pinigų likučio 2003 m. gruodžio 31 d. bei mokestinio patikrinimo pradžioje (2009 m. sausio 1 d.), nurodė, kad veiklos vykdymo metu automobilių pirkėjai palikdavo grynųjų pinigų arba pervesdavo pavedimu avansu ir pridėjo Z. A. 2009 m. gegužės 5 d. raštelio dėl 80 000 USD (207400 Lt) perduoto avanso automobilių pirkimui kopiją. Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 el. paštu informavo, kad pagal Z. A. užsakymus nupirktų automobilių dokumentai yra 2009 m. pardavimo sutartys: NK-15, 16, 17, 18, 19, 20, 21,22, 23, 24, 25, 26, 29, 30, 33, 36, 38, 41, 42, 43. Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo vykdomos veiklos apskaitos dokumentų analizę, nenustatė, kad Z. A. iš pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu būtų pirkęs automobilį (-ius). Taip pat nenustatyta, kad minėtam asmeniui būtų grąžinti pinigai, nors, pareiškėjo paaiškinimu, automobilių pirkimui buvo išleista 207 200 Lt, o skirtumas 200 Lt buvo grąžintas grynais. 2018 m. sausio 25 d. paaiškinime pareiškėjas, atsakydamas į klausimą, kokie automobiliai buvo nupirkti už Z. A. paliktą 80 000 USD avansą, nurodė, kad atskira pinigų apskaita minėtai sumai nebuvo tvarkoma. Šiaulių AVMI pažymėjo, kad dėl Z. A. gautų grynųjų pinigų paskirties pareiškėjas teikė prieštaringus paaiškinimus: 1) 2018 m. kovo 8 d. pateiktas dokumentų sąrašas (patikrinimo akto 15 priedas) nesutampa su 2018 m. kovo 8 d. paaiškinime (patikrinimo akto 14 priedas) išvardintais automobiliais, t. y. paaiškinime nurodytas automobilis T. P. parduotas už 7 850 Lt (Z. A.), o dokumentuose (NK15) nurodytas automobilis Toyota Corolla parduotas už 3 500 Lt; 2) nustatyta, kad pagal pareiškėjo paaiškinimą ir nurodytus dokumentus, Z. A. 80 000 USD (207 400 Lt) avansą paliko 2009 m. gegužės 5 d., o automobilius, pirktus už jo pinigus (kaip nurodė pareiškėjas) pradėjo pardavinėti 2009 m. balandžio 15 d.; 3) 2016 m. liepos 25 d. pateiktame paaiškinime (patikrinimo akto 9 priedas) iš Z. A. gautais pinigais pareiškėjas grindė mokestinio patikrinimo metu nustatytą pajamų trūkumą, o pagal 2018 m. kovo 8 d. paaiškinimą, pinigai buvo skirti mašinų pirkimui ir už juos automobiliai nupirkti net anksčiau nei gauti pinigai. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių šias Šiaulių AVMI nurodytas aplinkybes.

Šiaulių AVMI nustatė, kad A. R. 2010–2013 m. banko pavedimais pervedė į pareiškėjo banko sąskaitą 82 520 Eur (284 925,06 Lt) ir 30 355 JAV dolerių (78 631,54 Lt). Pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus A. R. 2010 m. liepos 30 d. įsigijo automobilį Subaru Forester už 14 300 Lt (4 141,57 Eur). Skirtumas tarp 2010–2013 m. A. R. pervestos pinigų sumos ir pirkto automobilio kainos 349 256,60 Lt. Pagal pareiškėjo pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, 2011–2013 m. A. R. iš pareiškėjo automobilių neįsigijo.

Šiaulių AVMI nustatė, kad O. R. į pareiškėjo banko sąskaitą 2010 m. rugsėjo 22 d. pervedė 7 500 Eur (25 896 Lt), 2010 m. spalio 5 d. – 15 980 USD (39 224,51 Lt). O. R. 2010 m. spalio 18 d. įsigijo automobilį Subaru Legacy, valst. nr. (duomenys neskelbtini) už 14 500 Lt (4 199,49 Eur). Skirtumas tarp 2010 m. O. R. pervestos pinigų sumos ir iš pareiškėjo pirkto automobilio kainos – 50 620,51 Lt.

Patikrinimo metu nustatyta, kad F. R. į pareiškėjo banko sąskaitą 2010 m. gruodžio 15 d. pervedė 9 600 Eur (33 146,88 Lt). F. R. 2010 m. spalio 18 d. iš pareiškėjo įsigijo automobilį Subaru Forester už 24 300 Lt (7 037,77 Eur). Skirtumas tarp 2010 m. F. R. pervestos pinigų sumos ir iš pareiškėjo pirkto automobilio kainos 8 846,88 Lt (33 146,88 Lt – 24 300 Lt).

Pareiškėjas 2016 m. liepos 11 d. paaiškinime nurodė, kad nuo 2010 m. Kazachstane įsigaliojo įstatymo pataisa, pagal kurią per metus vienas fizinis asmuo gali parduoti vieną importuotą automobilį, todėl A. R. savo vardu pirko vieną automobilį, žmonos O. R. vardu ir tėvo F. R. vardu po vieną automobilį. Taip pat jis ieškodavo tiesioginių mašinų pirkėjų, iš kurių paimdavo užstatus arba 80 proc. automobilio vertės avansą ir pateikdavo pareiškėjui užsakymą nupirkti norimą automobilį ir iš savo, tėvo ar žmonos sąskaitų pervesdavo pinigus į pareiškėjo sąskaitą. Kokie konkrečiai automobiliai buvo parduoti šiems asmenims pareiškėjas nenurodė.

Pareiškėjas 2018 m. sausio 25 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad A. R., O. R. ir F. R. į banko sąskaitą 2010–2013 m. pervestų piniginių lėšų pagrindas matosi banko sąskaitos išraše. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad parduodant automobilius A. R., O. R. ir F. R. buvo išrašyti pardavimo dokumentai, t. y. pirminiai pardavimo dokumentai ir tai matosi parduotų mašinų kainų suvestinėje, kuri buvo pridėta prie Šiaulių AVMI 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akto Nr. (41.2)FR0680-793 kaip atskiras priedas. Dėl neatitinkančių sumų tarp sumokėtų pinigų ir parduotų automobilių kainos pareiškėjas pažymėjo, kad jis jau yra pateikęs išsamų atsakymą ir tai patvirtinančius dokumentus. Pažymėjo, kad pinigai buvo pervedami kaip avansas pagal planuojamų pirkti automobilių skaičių ir preliminarią kainą, susidaręs skirtumas buvo užskaitytas sekančiam pirkimui arba grąžintas grynais pinigais.

Pareiškėjas 2018 m. kovo 8 d. pateikė papildomą paaiškinimą dėl A., F., O. R. pervestų piniginių lėšų bei Z. A. perduotų grynųjų pinigų, kuriame nurodė, jog pareiškėjui pervesti pinigai buvo skirti automobilių įsigijimui, tačiau pinigai nebūdavo sumokami automobilių pirkimo dieną ir tiksliai tokią sumą, kokia nurodyta pardavimo dokumente, tokiu atveju likę pinigai buvo naudojami kaip užstato garantas sekančiam užsakymui. Nurodyta, kokie automobiliai buvo įsigyti pagal A., O., F. R. užsakymus ir iš jo pervestų pinigų (iš 287 215,89 Lt R. pervestų pinigų, pagal jo užsakymus buvo įsigyta automobilių už 285 500 Lt. Skirtumas 17 15,89 Lt buvo grąžintas grynais). Pareiškėjas Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 8 d. el. paštu informavo, kad pagal A., O., F. R. užsakymus nupirktų automobilių dokumentai yra 2010 m. pardavimo sutartys: NK-13, NK-15, NK-16, NK-27, 28, 29, 30, NK-34, 35, 36, NK- 40.

Šiaulių AVMI, vertindama pareiškėjo poziciją, kad į jo banko sąskaitą A., O., F. R. pervestos pinigų sumos bei Z. A. perduota pinigų suma yra ne su jo veikla susijusios neapskaitytos pajamos, yra nenuosekli, prieštaringa bei nepagrįsta, nurodė, kad: 1) A. R. ir 2011–2013 m. pervedė pinigus į pareiškėjo banko sąskaitą (2011 m. – 132 587,52 Lt, 2013 m. – 42 020,58 Lt), tačiau 2018 m. kovo 8 d. pateiktame paaiškinime pareiškėjas nenurodė, už ką jie buvo pervesti; 2) pareiškėjas Šiaulių AVMI 2018 m. kovo 15 d. el. paštu pateikė pirminių pardavimo dokumentų kopijas, 2018 m. balandžio 13 d. visus pardavimo dokumentus. Tačiau pareiškėjo Šiaulių AVMI 2018 m. balandžio 13 d. pateiktuose dokumentuose kaip automobilių pirkėjai nurodyti ne A., O., F., R. bei Z. A., o M. R. (PVM s/f Nr. NK15, Toyota Corolla, 3 500 Lt, pareiškėjo teigimu – pirkėjas R.) ar V. K. (PVM s/f Nr.NK20, Toyota Corolla. 2 600 Lt, pareiškėjo teigimu – pirkėjas Z. A.). Visuose pareiškėjo el. paštu siųstame laiške išvardintuose pardavimo dokumentuose nurodyti įvairūs pirkėjai, išskyrus A. O. F. R. ir Z. A.); 3) Šiaulių AVMI turimais duomenimis nustatyta, kad nei O. R., nei F. R. tikrinamuoju laikotarpiu nekirto Lietuvos Respublikos sienos. A. R. į Lietuvos Respubliką buvo atvykęs 2013 m. spalio 15 d., išvyko 2013 m. lapkričio 4 d. automobiliu Ford Transit (pirktas iš UAB „Ralasa“), atvyko 2014 m. spalio 27 d., išvyko 2014 m. lapkričio 1 d. automobiliu Ford Transit FT300 (pirktas iš UAB „Radviliškio autoverslas“), atvyko 2014 m. lapkričio 16 d., išvyko 2014 m. lapkričio 23 d. Ford Transit/Tourneo (pirktas iš IĮ „Gintolina“).

Šiaulių AVMI patikrinimo akte konstatavo, kad jokių dokumentų, įrodančių, kad automobiliai buvo pirkti Z. A. ar A., O., F., R. užsakymu, pareiškėjas nepateikė.

Pareiškėjas teismui paaiškino, kad papildomai susisiekus el. paštu su A. F. R. ir paprašius patvirtinimo, gautas atsakymas, kuriame jis patvirtino ir pasirašė suderinimo lentelę. Atsakyme A. F. R. patvirtino, kad už lentelėje nurodytų fizinių asmenų pirktus automobilius pinigus į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pervedė jis ir jo šeimos nariai. Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių AVMI pateikė ir 2018 m. liepos 2 d. elektroninį laišką, siųstą A. F. R. pareiškėjo sutuoktinei, su kuriuo buvo atsiųsta jo patvirtinta lentelė – prikabintas dokumentas matosi iš užrašo „Screenshot_20148-07-02-23-27-19.jpg“. Iš čia matyti, kad jo elektroninio pašto adresas yra (duomenys neskelbtini). Taip pat pareiškėjas pateikė iš jo sutuoktinės elektroninio pašto siųstą laišką A.F. R., kur pareiškėjas tvirtina, jog A. F. R. patvirtintą lentelę gavo.

Kiekvienas mokesčių mokėtojas turi bendrųjų pareigų, kurios nustatytos MAĮ 40 straipsnyje, t. y. tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus; pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją, o taip pat pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 straipsnis), todėl mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus (LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A-575-928-2011).

Asmenims, besiverčiantiems individualia veikla, yra privaloma tvarkyti buhalterinę apskaitą. Todėl, sprendžiant klausimą, ar tokio pobūdžio pareiga yra vykdoma tinkamai yra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) nuostatomis ir specialiomis taisyklėmis, reglamentuojančiomis individualia veikla besiverčiančių asmenų buhalterinės apskaitos vedimo reikalavimus.

BAĮ 4 straipsnis nustato bendruosius reikalavimus apskaitos tvarkymui, t. y. ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Pagal BAĮ 12 straipsnio nuostatas visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, t. y. popieriniais arba elektroniniais liudijimais, patvirtinančiais ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turinčiais rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (BAĮ 2 straipsnio 1 dalis). Pagal BAĮ 16 straipsnį ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose (apskaitos registras - remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (BAĮ 2 straipsnio 2 dalis).

Asmenų, besiverčiančių individualia veikla, neįsigijus verslo liudijimų, buhalterinės apskaitos taisykles reglamentuoja Finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintos Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus) buhalterinės apskaitos taisyklės (toliau – Apskaitos taisyklės). Pagal Apskaitos taisyklių 9 punkto nuostatas gyventojas, besiverčiantis individualia veikla (išskyrus notarus, antstolius ir advokatus) naudoja taisyklių 8.1-8.5 punktuose nurodytus dokumentus (prekių (paslaugų) pirkimo- pardavimo kvitą (iki 2014 m. gegužės 1 d.), sąskaitą faktūrą, PVM sąskaitą faktūrą, kasos aparato kvitą, kitus apskaitos dokumentus (mokėjimo pavedimus ir pan.). Apskaitos taisyklių 9 punkte nurodyta, jog gyventojas, besiverčiantis individualia veikla, išskyrus notarus, antstolius ir advokatus, privalo išrašyti ir išduoti prekių arba paslaugų pirkėjams vieną iš 8.1-8.5 punktuose nurodytų dokumentų.

Tokiu būdu, įvertinus bendruosius BAĮ nustatytus apskaitos tvarkymo reikalavimus, taip pat specialiuosius reikalavimus, taikytinus individualia veikla užsiimantiems asmenims, matyti, jog apskaitos registrų (pajamų, pajamų-išlaidų žurnalo) pildymas nėra savitikslis, t. y. juose esantys įrašai turi būti pagrįsti pirminiais apskaitos dokumentais (kitais duomenimis) ir sudaryti sąlygas tiek pačiam mokėtojui, tiek tretiesiems asmenims identifikuoti mokėtojo vykdytas ūkines operacijas, remiantis kuriomis būtų galimybė nustatyti būtų galimybė nustatyti mokėtojo gautų pajamų ir patirtų išlaidų dydį.

Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT pasisakydamas dėl tinkamo buhalterinės apskaitos vedimo ir MAĮ 70 straipsnio taikymo galimybės, savo praktikoje akcentavo, kad buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius) (žr. LVAT 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-556/2014, 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje).

Šiaulių AVMI, nustatydama tam tikrų faktų buvimą, remiasi dokumentų ir surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais įrodymais. Pareiškėjo buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma taip, kad būtų galima vienareikšmiškai identifikuoti pirkėjų įsiskolinimų už konkrečias prekes dydį tam tikru laikotarpiu, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, jog automobiliai buvo pirkti Z. A. ar A., O., F. R. užsakymu, todėl pareiškėjo pateiktas susirašinėjimas su ūkinės veiklos partneriais, nesant tai patvirtinančių buhalterinės apskaitos duomenų apskaitos duomenų, negali būti laikomas tinkamu įrodymu, siejančiu pinigų gavimo faktą su konkrečių prekių (šiuo atveju – automobilių) pardavimu. Tai, kad pareiškėjas turi kitokią nuomonę dėl pateiktų el. laiškų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad Šiaulių AVMI Sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas.

Apibendrinant išdėstytą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog jo į banko sąskaitą iš fizinių asmenų gautos sumos bei Z. A. grynaisiais pinigais perduota suma yra jo deklaruotos pajamos, gautos iš individualios veiklos. Teismo vertinimu, Šiaulių AVMI surinko pakankamą duomenų kiekį išvadai, jog šios pajamos GPMĮ nustatyta tvarka nebuvo deklaruotos, pagrįsti.

Šiaulių AVMI, be kita ko, nustatė ir kitus atvejus, kuomet automobilių pardavimo dokumentuose įrašytos kainos buvo mažesnės už faktiškai pirkėjų sumokėtas sumas arba automobilių įsigijimo ir pardavimo sandoriai nebuvo apskaityti ir deklaruoti: 1) pareiškėjas Kazachstano piliečiui G. N. pagal 2009 m. balandžio 6 d. sutartį pardavė automobilį MB E230 už 11 000 Lt, tačiau gautų pajamų 11 000 Lt ir įsigijimo išlaidų (10 511,498 Lt) neapskaitė buhalterinės apskaitos dokumentuose; 2) pareiškėjas 2010 m. kovo 29 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. NK3 pardavė automobilį Toyota Land Cruiser, valst. nr. (duomenys neskelbtini) (gamybos metai 2006) Rusijos gyventojai O. S. N. už 72 700 Lt. Pirkėja į pareiškėjo banko sąskaitą 2010 m. kovo 23 d. banko pavedimu už minėtą automobilį pervedė 22 000 Eur (75 961,60 Lt). Pareiškėjas apskaitos registruose už parduotą automobilį apskaitė 72 700 Lt pajamų. Pareiškėjo paaiškinimu už 1 000 Eur jis pirkėjai pardavė vasarines padangas, tačiau toks padangų įsigijimas pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje neapskaitytas; 3) pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 14 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad 2010 m. birželio 8 d. už pagalbą įsigyjant automobilį VOLVO XC90 bendrovė „Verdo Group LTD“ jam sumokėjo 200 USD (578 Lt), kurių jis neįtraukė į buhalterinę apskaitą ir nedeklaravo 2010 m. Metinėje pajamų deklaracijoje; 4) pareiškėjas į banko sąskaitą Swedbank, AB iš įvairių fizinių asmenų (O. K., R. K., A. Š., V. K., M. N., R. I., R. L., N. K., I. S., M. T., S. M., A. X.) per 2010–2013 m. gavo pinigų sumas (už automobilį, skolos grąžinimas, pervedimas, sąskaitos papildymas ir kt.), iš viso 1 822,60 Eur (6 292,52 Lt), kurios neapskaitytos pareiškėjo individualios veiklos pajamose.

Pareiškėjas 2016 m. liepos 11 d. paaiškinime („Atsakas į nurodymą 2016-06-09 Nr. (412)FR0706-6392“) nurodydamas, kad kai kuriems asmenims (pvz., O. K., R. K., A. X., M. T. ir kt.) dalis pervestų pinigų buvo grąžinta grynais pinigais, tačiau į apskaitą neįtraukta (Komisijos bylos I t., b. l. 91–92), iš esmės pripažino, kad netinkamai vykdė savo pareigas tvarkant apskaitą, kas, vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu ir Taisyklių 4 punkto nuostatomis administratoriui teisę mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratorius įvertinimą. Taigi, pareiškėjo paaiškinimas – sudėtinė dalis faktinių duomenų, bylojančių ne pareiškėjo naudai papildomų mokesčių apskaičiavimo aspektu.

Šiaulių AVMI, atlikdama įvertinimą ir apskaičiuodama mokesčius, naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais šaltiniais, t. y. vadovavosi pareiškėjo atsiskaitomosios sąskaitos, buhalterinės apskaitos, mokesčių deklaracijų duomenimis. Taip pat, siekdama pagrįsti išvadą, kad pareiškėjas faktiškai parduodavo automobilius aukštesne kaina, tačiau pardavimo dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo pardavimo sutartyse) įrašydavo mažesnę kainą, papildomai rėmėsi pareiškėjo rašytiniais paaiškinimais, VšĮ „Emprekis“ duomenimis, kitų mokesčių mokėtojų – fizinių asmenų mokesčių deklaracijų ir kt. duomenimis.

Pareiškėjo teigimu, Šiaulių AVMI savo išvadai pagrįsti nepagrįstai naudojo VšĮ „Emprekis“ skelbiamus statistinius duomenis, nes šie duomenys naudojami neapžiūrėjus individualios transporto priemonės, neįvertinus jos būklės, ridos, remonto būtinybės bei apimties ir kitų kiekvienu individualiu atveju reikšmingų kainai aplinkybių. Be to, pareiškėjo nuomone, remiantis VšĮ „Emprekis“ internetinio puslapio www.emprekis.lt duomenimis vidutinės kainos nustatomos įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobiliu pardavimo vietose, taigi pateikiamos kainos yra ne rinkos kainos, o vidutinės kainos, kurias pageidauja gauti automobilių pardavėjai apie tai skelbdami skelbimuose. Pareiškėjas akcentuoja, kad VšĮ „Emprekis“ pateiktos vidutinės kainos yra orientacinės ir negali būti pretenzijų objektu.

Teismas pažymi, kad VšĮ „Emprekis“ yra naudotų kelių transporto priemonių ir žemės ūkio technikos kainų šaltinis, kuris pagal tam tikras charakteristikas teikia naudotų kelių transporto priemonių vidutines rinkos kainas. Sutiktina, kad VšĮ „Emprekis“ skelbiamos kainos ne visada atspindi individualios transporto priemonės kainą, tačiau mokesčių administratoriui nėra paneigiama teisinė galimybė, pagrindžiant mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiuotinus mokesčius, remtis šiais duomenimis, kaip vienu iš įrodymų šaltinių, kas ir buvo padaryta. VšĮ „Emprekis“ skelbiamos vidutinės automobilių rinkos kainos yra realiai mažesnės (LVAT 2018 m. balandžio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A-3876-556/2018).

Nagrinėjamu atveju Šiaulių AVMI VšĮ „Emprekis“ skelbiamas transporto priemonių kainas naudojo ne pareiškėjo mokesčio bazei nustatyti, o siekiant palyginti pareiškėjo pardavimo dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo-pardavimo sutartyse nurodytų kainų realumą rinkos kainoms ir remiasi šiuo įrodymu kaip papildomu įrodymų šaltiniu.

Pirminio mokestinio patikrinimo metu, palyginus pareiškėjo 2009–2013 m. parduotų automobilių kainas su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis kainomis, nustatyta, kad per 2009 m. parduotas 31 automobilis, kurių kainų skirtumas tarp pardavimo ir VšĮ „Emprekis“ skelbiamų kainų didesnis nei 1 000 Lt, iš viso kainų skirtumas sudaro 117 230 Lt; per 2010 m. parduota 17 automobilių, kainų skirtumas iš viso 80 635 Lt; per 2011 m. parduota 13 automobilių, kainų skirtumas iš viso 112 835 Lt; per 2012 m. parduoti 25 automobiliai, kainų skirtumas iš viso 183 406 Lt; per 2013 m. parduoti 49 automobiliai, kainų skirtumas iš viso 308 312 Lt (kainų skirtumas be PVM už 2009 m. sudaro – 96 884 Lt, už 2010 m. – 66 417 Lt, už 2011 m. 93 252 Lt, už 2012 m. – 151 575 Lt, už 2013 m. – 254 803 Lt, iš viso 66 2931 Lt.

Šiaulių AVMI išanalizavo ir A. R., O. R., F. R. vardu įformintų automobilių pardavimo kainas ir konstatavo, kad pagal apskaitos dokumentus A. R. 2010 m. liepos 30 d. parduoto automobilio Subaru Forester kaina buvo 14 300 Lt, pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis vidutinė pardavimo kaina buvo apie 26 770 Lt; pagal apskaitos dokumentus O. R. 2010 m. spalio 18 d. parduoto automobilio Subaru Legacy pardavimo kaina 14 500 Lt, pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis – 26 270 Lt; F. R. 2010 m. spalio 18 d. parduoto automobilio Subaru Forester pagal apskaitos dokumentus 24 300 Lt, pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis – 26 860 Lt.

Pareiškėjas, siekdamas paneigti VšĮ „Emprekis“ skelbiamus duomenis, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, tvirtindamas, kad transporto priemonės kainos skiriasi dėl jų būklės, ridos, remonto būtinybės ir kitų kiekvienu individualiu atveju reikšmingų kainai aplinkybių, nepateikė tai pagrindžiančių individualių faktinių duomenų apie parduotų transporto priemonių būklę ar techninius parametrus, ar tų transporto priemonių individualius vertinimus.

Šiaulių AVMI, siekdama išsiaiškinti pareiškėjo pardavimo dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo pardavimo sutartyse nurodytų kainų realumą (adekvatumą) rinkos kainoms bei deklaruojamą pareiškėjo veiklos pelningumą su kitų subjektų, vykdančių analogišką veiklą, pelningumu, apskaičiavo pareiškėjo vykdytos veiklos pelningumą pagal pateiktų Metinių pajamų deklaracijų GPM308 duomenis. Nustatyta, kad pareiškėjo 2006 – 2008 m., vykdoma įregistruota variklinių transporto priemonių pardavimo veikla buvo nuostolinga (2006 m. – 268 611 Lt, 2007 m. – 268 611 Lt, 2008 m. – 13 472 Lt, iš viso deklaruota 550 694 Lt nuostolio) , o 2009–2013 m. vidutinis vykdytos veiklos pelningumas yra 2 proc. Įvertinus gautas ir neapskaitytas pajamas, Pareiškėjo veiklos pelningumas būtų 10 proc. Nustatyta, kad fizinių asmenų, vykdančių analogišką veiklą, tikrinamuoju laikotarpiu veiklos pelningumas buvo: 2010 m. nuo 7,38 proc. iki 38,21 proc., 2011 m. nuo 8,32 proc. iki 10,94 proc., 2012 m. nuo 10,99 proc. iki 11,89 proc., 2013 m. nuo 3,48 proc. iki 6,57 proc. Taigi, pareiškėjo deklaruotas 2009–2013 m. vidutinis vykdytos veiklos pelningumas buvo nuo 1,5 iki 19 kartų mažesnis.

Taigi, nors fizinių asmenų, vykdančių analogišką veiklą, tikrinamuoju laikotarpiu veiklos pelningumo rodikliai nebuvo panaudoti pareiškėjo mokesčio bazei nustatyti, tačiau šių rodiklių palyginimo su pareiškėjo duomenimis rezultate nustatytas ženklus pareiškėjo ir kitų fizinių asmenų analogiškos veiklos pelningumo rodiklių neatitikimas vertinimas kaip vienas argumentų, pagrindžiančių Šiaulių AVMI išvadą, kad pareiškėjo pardavimo dokumentuose – PVM sąskaitose faktūrose, pirkimo pardavimo sutartyse nurodytos kainos nėra realios. Teismas pažymi, kad Šiaulių AVMI nustatytas žymus pareiškėjo pelningumo rodiklio nukrypimas yra tik viena iš aplinkybių, tačiau ne vienintelė, pagal kurią Šiaulių AVMI vertino, kad pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas.

Šiaulių AVMI, atlikusi pareiškėjo ir jo sutuoktinės Ž. K. pajamų ir išlaidų analizę už 2009–2013 m., nustatė, kad Pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos ženkliai viršija apmokestintas pajamas: nustatyta, kad Pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2009 m. išlaidos 86 126 Lt viršijo pajamas, 2012 m. išlaidos 67 982 Lt viršija pajamas, 2013 m. išlaidos 101 357 Lt viršija pajamas. Tokia Šiaulių AVMI atliktos analizės pasėkoje apskaičiuoti duomenys laikytini viena iš aplinkybių, pagrindžiančių Šiaulių AVMI išvadą, kad pareiškėjas disponavo pajamomis, kurių neapskaitė ir nedeklaravo nustatyta tvarka. Šią aplinkybę teismas vertina tik kaip netiesioginį įrodymą dėl MAĮ straipsnio taikymo pagrįstumo.

Teismas, apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, pažymi, kad: 1) pareiškėjas nepaskaitė ir nedeklaravo dalies gautų pajamų, pagal pateiktus dokumentus neįmanoma nustatyti, kada ir kokiu būdu buvo atsiskaitoma už parduotus automobilius (jokiuose dokumentuose nėra duomenų apie apmokėjimą); 2) pareiškėjas į 2009–2013 m. gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis (deklaracijose deklaravo ne visas gautas pajamas ir patirtas išlaidas); 3) pareiškėjo įsigyto turto vertė ir asmeninės išlaidos atitinkamais laikotarpiais yra didesnės už deklaruotas pajamas, pareiškėjo veiklos pelningumas ženkliai mažesnis už kitų fizinių asmenų analogiškos veiklos pelningumą, parduotų automobilių kainos, nurodytos pardavimo dokumentuose, ženkliai mažesnės už VšĮ „Emprekis“ skelbiamas kainas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Šiaulių AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, todėl Šiaulių AVMI, negalėdama pareiškėjo mokestinių prievolių dydžio nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Ginčo situacija, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme, lemia, kad šiuo atveju pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, t. y. pateikti papildomus tiesioginius ir/ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1379/2014).

Šiaulių AVMI nustačius, kad į pareiškėjo banko sąskaitą buvo pervestos lėšos, o pareiškėjui neįrodžius tiesioginio ryšio tarp į banko sąskaitą pervestų sumų ir GPMĮ nustatyta tvarka deklaruotų pajamų sumų, Šiaulių AVMI pagrįstai į banko sąskaitą pervestas lėšas vertino kaip pareiškėjo nedeklaruotas pajamas, nuo kurių, vadovaujantis GPMĮ, VSDĮ, PSDĮ nuostatomis, apskaičiavo papildomai GPM, VSD ir PSD, GPM ir įmokų baudas ir delspinigius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė, todėl konstatuotina, kad ginčijami Šiaulių AVMI, Inspekcijos ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl nepasisakys.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo N. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.