- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-19
- Bylos Nr.
- 2-914-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00017-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „INITIUM VERUM“, Initium Verum Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties, kuria atsisakyta kelti bankroto bylą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „INITIUM VERUM“, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-523-267/2016 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „INITIUM VERUM“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (toliau - VSDFV Mažeikių skyrius) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei UAB „INITIUM VERUM“ iškėlimo. Nurodė, kad atsakovė nuo 2007 m. pažeidinėja draudimo įmokų tvarką, t. y. 2013 – 2014 metais socialinio draudimo įmokų nemokėjo, o 2015 metais įmonė tik du kartus pervedė įmokas ieškovui. Atsakovės įsiskolinimas ieškovui 2015 m. gruodžio 14 d. buvo 20 592,98 Eur. Ieškovas nurodė, kad remiantis 2014 m. įmonės balanso duomenimis, atsakovė turėjo 481 215,54 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 326 248,84 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškovo pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad yra moki, nes įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 127 002 Eur, o turto vertė – 496 535 Eur. Atsakovė pažymėjo, kad ji vykdo ūkinę – komercinę veiklą, tiesiog 2012 – 2015 metais turėjo finansinių sunkumų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „INITIUM VERUM“.
Nurodė, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Todėl kiekvienu atveju svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė turi laikinų finansinių sunkumų, ar yra nemoki. Pagal 2015 metų atsakovės balansą teismas nustatė, kad įmonės turtas 2015 m. pabaigoje buvo 355 818 Eur vertės, iš jo 204 706 Eur buvo ilgalaikio turto vertė ir 151 112 Eur trumpalaikio turto vertė. Įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai yra 212 177 Eur, tačiau iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 73 542 Eur. Iš 2015 metų pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2015 metais įmonė turėjo 41 953 Eur grynojo pelno. Atsakovė taip pat pateikė duomenis apie pradelstus mokėjimus kreditoriams, kurie 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 37 122,21 Eur, o tai rodo, jog jie neviršijo 50 procentų įmonės turimo turto vertės. Be to, 2016 m. sausio mėnesį atsakovė sumokėjo ieškovui 4 000 Eur, todėl atsakovės įsiskolinimas ieškovui yra sumažėjęs. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė yra moki įmonė, galinti vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, todėl atsisakė iškelti jai bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas (apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Iš atsakovės balanso už 2015 metus matyti, kad įmonė turto, iš viso turėjo 355 818 Eur verėts, iš jo: 204 706 Eur vertės- ilgalaikio materialaus; 151 112 Eur vertės- trumpalaikio (iš jų: 53 144 Eur vertės atsargų, 97 912 Eur per vienerius metus gautinų sumų). Apeliantui nėra aišku, kas sudaro 204 706 Eur vertės ilgalaikį materialų turtą, kuris apima didžiąją dalį atsakovo turimo turto (204 706 Eur iš 355 818 Eur).
2. Debitorių įsiskolinimai atsakovei sudaro 97 912 Eur per vienerius metus, iš kurių 64 338,352 Eur įsiskolinimą turi „Nailtex LTD Anglija“. Ieškovo nuomone, šios ir kitų debitinių skolų atgavimas kelia pagrįstų abejonių.
3. Atsakovės mokėtinos sumos per vienerius metus sudaro 73 542 Eur, nors 2014 metais ši suma siekė 149 176 Eur, todėl kyla apgrįstų abejonių, kokiomis lėšomis atsakovei per 2015 metus pavyko sumažinti šį įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas netikrino, kokiomis finansinėmis priemonėmis, lėšomis atsakovas sugebėjo per pusę sumažinti 2014 balanse deklaruotus 149 176 Eur finansinius įsipareigojimus iki 73 542 Eur.
4. Ieškovo nuomone, nors atsakovė pateikė 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, tačiau realioji atsakovės finansinė padėtis nėra aiški, nes teismas nesiėmė jokių priemonių, jog išsiaiškintų tikrąją atsakovės finansinę padėtį.
5. Atsakovė turi pradelstų ilgalaikių įsipareigojimų ieškovui, nes nuo 2007 metų spalio mėnesio nesilaiko VSD mokėjimų tvarkos, nuo 2013 metų atsakovės skola sistemingai auga, o atsakovė nesugeba atsiskaityti su kreditoriumi. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir tik formaliai vertino, jog įmonė yra moki, nes jos turimi pradelsti įsiskolinimai neviršija pusę įmonės turto vertės.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovės pagrindinis pirkėjas yra Nailtex LTD Anglija, esantis Didžiojoje Britanijoje, todėl jis ir yra didžiausias atsakovės debitorius. Tačiau jo turima debitinė skola yra savalaikė, pastoviai mokama ir nuolat kintanti.
2. Nors ieškovas abejoja, iš kokių lėšų atsakovė 2015 metais sumažino savo įsipareigojimus kreditoriams, tačiau visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovės trumpalaikis turtas 2015 metais pasidarė 2,5 karto mažesnis, nei 2014 metais.
3. Ieškovas nenurodė teismui, kad yra įkeitęs atsakovės turtą, todėl gali skolą išsiieškoti iš atsakovės turto.
Šalies argumentai
4. Ieškovas klaidina teismą nurodydamas, kad nuo 2013 metų bendrovė sistemingai augina įsiskolinimą, kadangi atsakovė 2014 m. lapkričio 1 d. buvo padengusi ieškovui įsiskolinimą, tačiau įsiskolinimas vėl susidarė 2015 metais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą arba įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Taigi, įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovei UAB „INITIUM VERUM“. Kaip minėta, ĮBĮ kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Iš šių teisinių nuostatų darytina išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kas realiai sudaro atsakovės ilgalaikį materialųjį turtą, šio turto faktinės sudėties bei likvidumo, nors ilgalaikis turtas sudaro didžiąją dalį atsakovės bendro turto, kurio vertė 204 706 Eur. Remiantis byloje esančiu 2015 m. gruodžio 31 d. balansu už 2015 metus, nustatyta, kad atsakovės turimo turto vertė yra 355 818 Eur, iš kurios: ilgalaikis materialusis turtas – 204 706 Eur, o trumpalaikis turtas – 151 112 Eur. Atsakovė kartu su atsiliepimu į skundą pateikė teismui ilgalaikio turto apyvartos lentelę, iš jos matyti, jog ilgalaikį turtą sudaro su atsakovės veikla susiję gamybiniai įrenginiai, t. y. plastmasės liejimo formos – 170,12 Eur vertės, svarstyklės – 192,99 Eur vertės, vinių siuvimo linija – 167 733,42 Eur, vinių gamybos staklės – 31 585,01 Eur, oro kompresorius – 188,79 Eur ir elektros generatorius 4 836,12 Eur (b. l. 89). Šie duomenys leidžia teismui pagrįstai spręsti, jog atsakovė turi materialaus turto, kuris yra likvidus, todėl nėra jokio teisinio pagrindo abejoti į atsakovės balansą įrašyto turto verte bei šių duomenų patikimumu. Todėl pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog įmonės turimo turto vertė yra 355 818 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus sudaro tik 73 542 Eur, pagrįstai sprendė, jog atsakovė neatitinka ĮBĮ nustatyto nemokumo požymio, nes įmonės skolos neviršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad 2015 metų balanse per vienerius metus mokėtinos sumos (79 542 Eur) pagrįstumas yra abejotinas, nes 2014 metais tokie patys atsakovės įsiskolinimai buvo dvigubai didesni ir siekė net 149 176 Eur. Nėra aišku, kokiomis priemonėmis atsakovė sumažino savo įsipareigojimus per pusę, jeigu jos pelnas 2015 metais siekė 41 953 Eur. Šis apelianto argumentas yra atmestinas, nes, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, 2014 metų balanse įmonės atsargos, išankstiniai mokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys sudarė 124 092 Eur sumą, o 2015 metais jau tik 53 144 Eur (b. l.59, eilutė E.II). Tai patvirtina, kad atsakovė iš dalies atsiskaitė su savo kreditoriais ir tokiu būdu žymiai sumažino savo turimus įsipareigojimus.
Apeliantas skunde nurodė, kad įmonė praktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl šios skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti atsakovei aspektais. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apelianto argumentais, kad debitorių skolų išieškojimas negali būti garantuojamas, tačiau atkreipia dėmesį ir į tai, kad debitinių įsiskolinimų suma yra 97 912 Eur per metus. Todėl net ir nepavykus atsakovei visos šios sumos susigrąžinti iš debitorių, atsakovė vis tiek netaptų nemokia, nes jos turimo turto vertė žymiai viršija debitorių įsiskolinimus.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su apelianto argumentu, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas dėl (ne)mokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-643-798/2016, 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo visas šias aplinkybes, vertino įmonės turto dydį, turimus debitorius bei atsakovės įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą teismo nutartį, kad atsakovė yra moki, o įsiskolinimai ieškovui yra atsiradę dėl laikinai patiriamų sunkumų. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis viešųjų registrų duomenimis nustatė, kad 2016 m. balandžio 15 d. įmonėje dirba 7 darbuotojai, nors prieš metus įmonėje dirbo 13 darbuotojų. Tai rodo, kad atsakovei sumažinus darbuotojų skaičių ir optimizavus gamybos procesus, yra siekiama, kuo greičiau atsiskaityti su kreditoriais, kartu ir su ieškovu. Tai, kad įmonė vykdo komercinę veiklą, patvirtina ir faktas, jog 2015 metais ji turėjo 41 953 Eur pelno (b. l. 60). Be to, atsakovė iš dalies dengia savo įsiskolinimą ir ieškovui; šio fakto neneigia ir pats ieškovas, nes laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. iš atsakovės buvo gauta 7 188,44 Eur suma. Remiantis viešaisiais duomenimis, atsakovės įsiskolinimas ieškovui 2016 m. balandžio 15 d. yra 17 803,20 Eur, o įsiskolinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai atsakovė neturi.
Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, šalims numatyta pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Apeliantas, prašydamas panaikinti skundžiamą nutartį, nepateikė teismui įrodymų, kurie iš esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl atsakovės mokumo, Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti priimto procesinio sprendimo atsisakyti iškelti atsakovei bankroto bylą pagrįstumu bei teisėtumu, nes nei bylos aplinkybių visuma, nei atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad UAB „INITIUM VERUM“ nėra pajėgi vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas laikytinas nepagrįstu, o Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.