Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataiso namų (toliau- Marijampolės PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2014-05-29 iki 2016-10-10, atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo.

Šioje administracinėje byloje vertinamas laikotarpis nuo 2014-05-29 iki 2016-10-10 (b. l. 4-14).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 79-81, 94-95), jog pareiškėjas buvo baustas uždarant į kameras laikotarpyje nuo 2014-05-29 iki 2014-11-11 buvo perkeltas į baudos izoliatoriaus 22 kamerą, kurios plotas yra 20,39 kv. m, įrengta joje 5 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,078 kv. m ploto.

Laikotarpyje nuo 2014-11-26 iki 2015-04-23 buvo baustas ir perkeltas į baudos izoliatoriaus 13 kamerą, kurios plotas 16,46 kv. m, įrengta joje 4 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,115 kv. m ploto.

Nuo 2015-04-24 perkeltas pareiškėjas į baudos izoliatoriaus 5 kamerą 2 mėnesiams, kurios plotas 12,80 kv. m, joje įrengtos 3 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,26 kv. m ploto.

Nuo 2015-06-24 iki 2016-05-22 pareiškėjas buvo nubaustas perkeliant į baudos izoliatoriaus 2 kamerą, kurios plotas 14,42 kv. m, joje įrengtos 4 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,6 kv. m ploto.

Nuo 2016-05-23 iki 2016-12-01 pareiškėjas buvo nubaustas ir perkeltas į baudos izoliatoriaus 25 kamerą, kurios plotas 34,83 kv. m, joje įrengtos 9 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,87 kv. m ploto.

Atsakovo pateikti duomenys patvirtina gyvenamųjų patalpų plotus bei nuteistojo paskyrimus į baudos izoliatorius, kamerų tipo patalpas.

Pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų plotų atmestini, kadangi atsakovo atstovas pateikė teismui baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų planus, kurie oficialiai patvirtina patalpų tikslius plotus (b. l. 94-95). Todėl teismas vadovaujasi atsakovo oficialiai pateiktais duomenimis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 buvo įrengtos 6 gyvenamosios vietos ir pateikė nubraižytą kameros planą (b. l. 40), kuriama nurodė, jog buvo trys dviaukštės lovos.

Atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas kamerose ir taip pat buvo paprašyta nurodyti jose gyvenusių asmenų skaičių. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 yra įrengtos 5 gyvenamosios vietos, tačiau tikslių duomenų kiek nuteistųjų buvo laikoma ginčo laikotarpiu (nuo 2014-05-29 iki 2014-11-11) minėtoje kameroje, nenurodyta bei nepateikti tai patvirtinantys įrodymai. Taigi, atsakovo atstovas į bylą įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje Nr. 22 buvo laikoma nuteistųjų, į bylą tikslių duomenų nepateikė. Nesant tokių įrodymų, nepaneigtas pareiškėjo tvirtinimas, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 gyveno 6 asmenys, buvo įrengtos šešios miegamosios vietos.

Pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių teismas laiko neatsiejamai susijusiais su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertina juos kaip šio pažeidimo dalį (žr., pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog visose kamerose buvo netinkama ventiliacija.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).

Atsakovas teismui pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2015-01-27 patikrinimo aktą Nr. PT-5, kuriame nustatyta, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 13 nėra nustatyta jokių pažeidimų. Minėtas patikrinimas patenka į ginčo laikotarpį. Taip pat nustatyta, jog santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitinka higienos normose nustatytus reikalavimus (b. l. 60-62).

Atsakovas taip pat pateikęs teismui Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014-01-15 patikrinimo aktą Nr. PT-4 (patikrintos kameros Nr. 2, 5, 13), 2015-12-28 patikrinimo aktą Nr. PT-608 (patikrinta kamera Nr. 22), 2016-02-11 patikrinimo aktas Nr. PT-19 (patikrinta kamera Nr. 22), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016-07-11 patikrinimo aktas Nr. PA.4-240(23.14.1.4.12) (patikrinta baudos izoliatoriaus kamera Nr. 2), 2016-11-18 patikrinimo aktas Nr. PA.4-447(23.14.1.4.12) (patikrinta kamera Nr. 4) (b. l. 56-72). Visuose minėtuose patikrinimo aktuose pažeidimų nenustatyta. Minėti patikrinimai nepatenka į ginčo laikotarpius.

Pareiškėjas teismui pateikęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016-09-06 patikrinimo aktą Nr. 2.4-1074(23.4.1.4.12) (b. l. 29-30), kuriame buvo konstatuota, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 2 dirbtinė apšvieta atitinka teisės aktus, konstatavo jog įrengtas natūralus apšvietimas (langas). Oro temperatūra ir drėgnumas nebuvo ištirti, kadangi langas buvo stiklo. Marijampolės PN informavo, jog yra nuteistųjų prašymai dėl lango stiklo išėmimo kameroje Nr. 2. Taip apt minėta me rašte buvo nurodyta, jog 2016-08-30 atlikus baudos izoliatoriaus kameroje nr. 2 oro temperatūros, santykinės aro drėgmės matavimus pažeidimų nebuvo nustatyta. kontrolės metu buvo nustyta , kad lovos ir unitazas techniškai tvarkingi.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameros vėdinamos per langus arba orlaides, tačiau oras nepatenka į kameras. Atsakovas nurodė, jog vėdinimas kamerose vykdomas per langus, o tai atitinka teisės akto reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, jose esančios drėgmės, oro temperatūros.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 22 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose, pagal kuriuos natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 % (Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficiento nereglamentuoja); mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.; santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Marijampolės visuomenės sveikatos centras atlikęs eilę patikrinimų konstatavo, kad baudos izoliatoriaus kamerose higienos normos pažeidimų dėl dirbtinės apšvietos, oro drėgmės, temperatūros nenustatyta.

Konstatavo, kad yra įrengtas natūralus apšvietimas (langas). Natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi (Higienos normos HN 76:2010 2 p., Higienos normos HN 134:2015 3 p.). Pareiškėjo teigimu, oro temperatūra kamerose žiemos metu buvo žema, o vasaros metu aukšta, tačiau kokiu būdu (prietaisu) jis temperatūrą išmatavo nenurodė. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Marijampolės PN kamerose yra netinkamas apšvietimas, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, tačiau nedetalizavo kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikimų patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl netinkamos natūralios apšvietos, santykinės oro drėgmės ar oro temperatūros pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

Marijampolės visuomenės sveikatos centras reguliariai atlieka patikrinimus dėl patalpų, kuriose laikomi nuteistieji, atitikties saugos ir sveikatos reikalavimams. Kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų nenustatyta.

Byloje pareiškėjas nepateikia kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų Nr. 5, 13, 22 ir 25 apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas teigia, kad tualetai kamerose įrengti netinkamai - tik skylė grindyse. Taip pat nurodė, jog jie pasenę, netvarkingi, be emalio. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Be to, byloje esančiuose patikrinimo aktuose užfiksuota, jog kiekvienoje kameroje įrengta tualeto patalpa su plautuve, patalpų įrenginiai tvarkingi ir prižiūrimi (b. l. 29-30, 60-62). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog kamerų sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai.

Pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės PN pastatų konstrukcijose yra asbesto, atsakovas šią aplinkybę neigia.

Pareiškėjas nurodo, kad atliekant nuobaudas, į lauką jį išleisdavo tik 1 valandą per parą ir, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose išaiškinimuose.

Pareiškėjas nurodė, kad baudos izoliatoriuje, drausmės grupėje ir kameros tipo patalpose buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus bei negalėjo būti perduodamas maistas.

BVK 145 straipsnio 1 dalis numato, kad kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Taigi, pareiškėjui atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose jo teisės buvo apribotos BVK 145 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad į kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.

Pareiškėjas nurodo, kad maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, kad jo sąskaita užblokuota, todėl niekas iš laisvės negali atsiųsti jam pinigų, perduoti maistą.

Atsakovas teismui pateikė Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centro 2014-04-11, tyrimo protokolą Nr. 42 492, 2014-11-21 tyrimo protokolą Nr. 45 907, 2015-11-20 tyrimo protokolą Nr. 51 628 (b. l. 73-78). Pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo teiginiai dėl per mažos maisto energetinės vertės negali būti laikomi pagrįstais, nes toks rodiklis gali būti nustatytas tik atliekant cheminius tyrimus (laboratorijoje). Jo argumentas dėl užblokuotos sąskaitos nėra detalizuotas galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, o nesant neteisėtų veiksmų, atsakovo deliktinė atsakomybė negalima.

Pareiškėjas nurodė, kad jis per mėnesį gaudavo vieną prastos kokybės tualetinio popieriaus ruloną, kurio nepakakdavo, kad buvo neleidžiama turėti šiltą pledą, kad lovos surūdiję, čiužiniai drėgni, supeliję, kad sanitarinio mazgo ventiliacija neefektyvi, kamerose nėra įrengta šilto vandens sistema, iš unitazo skylės išlįsdavo žiurkės, pasivaikščiojimo kiemeliai purvini, nėra šiukšliadėžių.