Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovams N. K. ir E. J., trečiuoju asmeniu byloje esant D. K. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

teisme 2022 m. liepos 5 d. buvo priimtas ieškovo ieškinys dėl žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų N. K. ir E. J.

Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ) bei Taisyklėmis, patvirtintomis 2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122, atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiems nukentėjusiesiems nuostolius, išmokėdamas bendrą 4 824,58 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, pateikdamas ieškinį, įgyvendindamas draudikui įstatymo suteiktą atgręžtinio reikalavimo teisę (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas – vairavo transporto priemonę neturėdama teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę) kreipėsi į abu atsakovus, reikalaudamas grąžinti išmokėtą draudimo išmoką – 4 824,58 Eur, tačiau nei vienas iš atsakovų reikalaujamos sumos nesumokėjo. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už žalą, padarytą jam nuosavybės ar kita teise priklausančia transporto priemone. Vadovaujantis teismų praktika, transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo. Tokia praktika formuojama atsižvelgiant į nuosavybės teisės sampratą. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į aplinkybę, kad atsakovas N. K. leido jam priklausančią transporto priemonę valdyti atsakovui E. J., kuris eismo įvykio metu buvo praradęs teisę valdyti tos rūšies transporto priemonę, spręstina, jog atsakovas N. K. yra solidariai atsakingas su atsakovu E. J. dėl atsiradusios žalos ir turi pareigą ieškovei grąžinti 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Iš atsakovų solidariai priteistinos ir procesinės palūkanos. Taip pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas, patirtas ieškovo.

Atsakovas N. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Jis Švedijoje nebuvo. Davė broliui mašiną važiuoti. Jis įsigijo „Opel Vectra“. Neatsimena kada buvo ją apdraudęs. Galėjo taip būti, kaip ieškinyje parašyta. Jis teisių neturi, tai broliui automobilį duodavo naudotis. Jis kiek atsimena, 2020 m. rugpjūčio mėnesį perdavė automobilį broliui, kuris išvažiavo į užsienį dirbti. Automobilis buvo reikalingas važinėti į darbą. Jis sužinojo apie įvykį panašiai po mėnesio laiko po eismo įvykio. Kai įvyko eismo įvykis, automobilis buvo apdraustas. Apie įvykio aplinkybes sužinojo, kai gavo iš draudimo pretenziją. Buvo prašoma mokėti beveik 5 000 Eur. Ne jis vairavo, turėtų mokėti tas, kas vairavo. Su žalos dydžiu nesutinka. Nematė, kiek apgadintas jam priklausantis automobilis. Automobilio nematė po eismo įvykio. Automobilis jam nepriklauso. Automobilis yra pristatytas į metalo laužą. Jam sakė, kad buvo lempa išdaužta, pasikeitė ir toliau važinėjo. Paskui baigėsi draudimai, gedimai buvo. Brolis apie tai, kaip tada nutiko sakė, kad jis vakarieniavo, nuėjo miegoti ir kiti asmenys pasiėmė raktelius ir išvažiavo su tuo automobiliu. Jam sakė, kad E. J. vairavo. Jis galvoja, kad žalą turėtų sumokėti E. J. Yra ir jo paties atsakomybė. Jeigu būtų mažesnė suma, tuomet gal jis pats susimokėtų. Nesutinka su ieškiniu, nes ne jis vairavo ir kad neteisingai paskaičiuotas žalos dydis. Jei žala būtų mažesnė, tai sutiktų sumokėti žalą. Brolis paprašė, tai ir davė automobilį žodiniu sutarimu. Jis sutiktų sumokėti apie 1 000 Eur, nes kiek žino, Lietuvoje panašus automobilio sugadinimų sutaisymas galėtų kainuoti apie 1 000 Eur. Žino, kad kitos, didesnės automobilių remonto darbų kainos yra užsienio šalyse (2023 m. kovo 9 d. teismo posėdžio garso įrašas: 13 min. 11 sek. – 24 min. 18 sek.).

Atsakovas E. J., kuriam procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, atsiliepimo į ieškovo ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, prašymų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo ir atsakovo N. K. 2020 m. liepos 30 d. buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 02-6134321, kuria buvo apdrausta transporto priemonės „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė.

2020 m. rugsėjo 13 d. Švedijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Volvo B50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Švedijos policijos duomenimis eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonę „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio atsakovo E. J. kaltės. Ieškovas eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino, išmokėdamas 4 824,58 Eur dydžio draudimo išmoką.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus arba padarė žalos, neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę.

CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi, net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010).

Kaip matyti iš ieškinio ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, ieškovas iš atsakovų reikalauja solidarios civilinės atsakomybės, kadangi atsakovas N. K. leido jam priklausančią transporto priemonę valdyti atsakovui E. J., kuris eismo įvykio metu neturėjo teisės valdyti tokios rūšies transporto priemonės.

Pažymėtina, kad automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl atsakovas N. K. turėjo itin atsakingai patikrinti, kokiam asmeniui perduoda jį vairuoti, o to nepadaręs, turi prisiimti visas neigiamas iš to kylančias pasekmes, įskaitant ir solidarią atsakomybę už sukeltą žalą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, vertintina, kad atsakovas N. K. nepasirinko tokio elgesio būdo, jog jam priklausančiu automobiliu „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be jo žinios negalėtų pasinaudoti kiti asmenys, automobilis būtų naudojamas atsakingai, saugiai, nebūtų padaryta žala tretiesiems asmenims, o kai tokia žala buvo padaryta, laikytis žalos nustatymo ir atlyginimo tvarkos pagal draudimo sutarties sąlygas.

CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas N. K. po eismo įvykio pranešė ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie tai, kad atsakovas buvo praradęs galimybę valdyti transporto priemonę, t. y. kad transporto priemonė buvo tam tikrą laiką užvaldyta neteisėtai kitų asmenų ar asmens.

Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad atsakovas N. K., būdamas transporto priemonės „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku, pagal CK 6.270 straipsnio 1 ir 3 dalis neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, taip pat fakto, kad būtų praradęs galimybę valdyti transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, todėl pripažintina, kad atsakovas N. K. atsako pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas už didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdytojas jis yra, padarytą žalą ir ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti tretiesiems asmenims išmokėtas sumas. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas E. J., neturėdamas teisės vairuoti, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala. Taigi, už žalą, padarytą eismo įvykyje, solidariai atsakingi abu atsakovai.

Atsakovas N. K. nesutiko su ieškovo ieškinyje nurodytu žalos dydžiu ir nurodė, kad sutiktų sumokėti apie 1 000 Eur, nes kiek žino Lietuvoje automobilio sutaisymas galėtų kainuoti apie 1 000 Eur. Tačiau teismas, įvertinęs ieškovo pateiktą žalos administravimo medžiagą, sąmatą ir kitus į bylą pateiktus dokumentus, neturi pagrindo spręsti, kad ieškovo prašoma priteisti suma yra nepagrįsta.

Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo ieškinys tenkintinas visiškai ir solidariai iš abiejų atsakovų ieškovui priteistinas 4 824,58 Eur žalos atlyginimas.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis numato atsakovo pareigą mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios yra laikomos minimaliais ieškovės nuostoliais. Tokiu atveju, esant ieškovo prašymui, iš atsakovų solidariai priteistinos įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – šiuo atveju 2022 m. liepos 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendimu išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti 109 Eur žyminį mokestį ir 134,79 Eur išlaidas už vertimus. Byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovės sumokėtą žyminį mokestį bei išlaidas už vertimus, todėl šios bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų priteistinos lygiomis dalimis.

Atsakovui N. K. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Pateikti dokumentai patvirtina, kad valstybės turėtos išlaidos dėl atsakovui teiktos antrinės teisinės pagalbos sudaro 191,67 Eur. Atsižvelgiant, kad ieškinys patenkintas visiškai, o atsakovas N. K. buvo atleistas 100 procentų nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo valstybei, todėl garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos padengtinos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 1R-298/1K-290 redakcija) nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 5 Eur. Šioje byloje susidarė 17,92 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas N. K. yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, todėl iš atsakovo E. J. priteistina 50 proc. (8,96 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263–265 straipsniais, 268 straipsniu ir 270 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš atsakovų N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini), keturių tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt keturių eurų penkiasdešimt aštuonių centų (4 824,58 Eur) žalos atlyginimą, penkių procentų (5 proc.) metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2022 m. liepos 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno atsakovo po vieną šimtą dvidešimt vieną eurą devyniasdešimt centų (121,90 Eur) bylinėjimosi išlaidų ieškovo duomenys neskelbtini), įmonės kodas duomenys neskelbtini), veikiančio per duomenys neskelbtini), įmonės kodas duomenys neskelbtini), naudai.

Priteisti valstybei iš atsakovo E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) aštuonis eurus devyniasdešimt šešis centus (8,96 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, sąskaitą, įmokos kodas 5662.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.