- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-21
- Bylos Nr.
- e2A-1309-661/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Alvydas Barkauskas (pran.), Andrius Ignotas
- Atsakovas
- P. S. B., V. Č.
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Ramunės Mikonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo P. S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams V. Č. ir P. S. B. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašė: priteisti solidariai iš atsakovų 6811,18 EUR žalos atlyginimo, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos – už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini) Vilniuje, Laisvės pr. – T. Narbuto g. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Volvo FH, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Volvo). Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės Mercedes Benz ML 280 CDI, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – MB) valdytojo V. Č. kaltės, nes jis automobilį vairavo būdamas neblaivus ir neturėdamas tam teisės. MB priklauso atsakovui P. S. B., kuris pas ieškovą buvo apdraudęs valdytojų civilinę atsakomybę. Eismo įvykyje Volvo automobiliui padarytai žalai atlyginti ieškovas išmokėjo 6811,18 EUR draudimo išmoką ir įgijo reikalavimo teises į žalą padariusius asmenis. Kadangi atsakovas V. Č. vairavo neblaivus ir neturėdamas tam teisės, jis privalo atlyginti padarytą žalą. Atsakovas P. S. B. privalo atlyginti padarytą žalą, nes nebuvo sumokėjęs draudimo įmokos. Įmoką už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. gruodžio 22 d. atsakovas privalėjo sumokėti iki 2019 m. lapkričio 23 d., įmoka nebuvo sumokėta, polisas nutrūko su skola. Skolą apmokėjo 2020 m. sausio 14 d., t. y. jau po įvykio. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies pagrindu ieškovas turi į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę 6811,18 EUR sumai, nes eismo įvykio metu atsakovui galiojo draudiminė apsauga pagal draudimo sutartį, o draudėjas nebuvo laiku sumokėjęs draudimo įmokos.
3. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas P. S. B. privalo atlyginti padarytą žalą ir dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo. Draudimo sutarties 1.5.2.7. punkte šalys sutarė, jog draudimo įmoka paskaičiuojama už draudiminę apsaugą apskaičiuotą remiantis aplinkybe, jog transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio vairavimo stažas mažesnis nei 2 metai, priešingu atveju draudiminė įmoka turėtų būti ne 335,72 EUR, bet 579,11 EUR. Atsakovas P. S. B. neinformavo ieškovo apie padidėjusią draudimo riziką, todėl privalo grąžinti draudikui išmokėtos išmokos dalį – 50 procentų, t. y. 3 405,59 EUR.
Atsiliepimas
4. Atsakovas P. S. B. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovas nurodė, jog ieškovas sutiko, kad atsakovas mokėtų draudimo įmokas dalimis. Ieškovas apie draudimo įmokos nesumokėjimą privalėjo informuoti atsakovą raštu bei nurodyti apie nesumokėjimo pasekmes. Ieškovas nereiškė pretenzijų atsakovui ir nepranešė apie netinkamą draudimo sutarties vykdymą, neinformavo, kad sutartis nutraukta ar bus sustabdyta. Net ir po eismo įvykio ieškovas nereiškė jokių pretenzijų ir priėmė pavėluotą draudiminę įmoką bei jos negrąžino. Atsižvelgiant į tai, ieškovas negali reikalauti draudimo išmokos iš atsakovo.
6. Ieškinio patenkinimas prieštarautų draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, nes sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudimo įvykio metu padarytą žalą.
7. Ieškovas nepagrįstai reikalauja grąžinti 3 405,59 EUR draudimo išmokos vien dėl to, jog eismo įvykį sukėlė asmuo neturintis 2 metų vairuotojo stažo. Ieškovas nenurodo, kaip didesnės draudiminės įmokos padidėjimas susijęs su atsakovu P. S. B., kuris jokio eismo įvykio nesukėlė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai: ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ solidariai iš atsakovų V. Č. ir P. S. B. priteista 6811,18 EUR žalos atlyginimo, penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos – už laikotarpį nuo bylos iškėlimo (2021 m. kovo 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovų ieškovui priteista po 111,54 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovų valstybei priteista po 15,77 EUR bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo P. S. B. nurodė šiuos argumentus:
9.1. Dėl laiku nesumokėtos draudimo įmokos. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas P. S. B. antrąją draudiminę įmoką sumokėjo praleidęs terminą šiek tiek daugiau nei pusantro mėnesio ir į tai, kad ginčo eismo įvykis įvyko būtent tuo metu kai buvo vėluojama ją atlikti, bei vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDI) 11 straipsnio 7 dalimi, 22 straipsnio 2 dalimi, teismas nustatė kad grąžinamos sumos dydis yra 4/5 dalys prašomos priteisti sumos, t. y. 5 448,94 EUR.
9.2. Dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas P. S. B. perdavė didesnio pavojaus šaltinį valdyti asmeniui, kurio stažas ne tik, kad ne didesnis nei 2 metai, kaip buvo įsipareigojęs Sutarties 1.5.2.7. punkte, bet iš viso tokios teisės neturinčiam asmeniui, todėl draudimo rizika išaugo maksimaliai ir ieškovas turi teisę į teisės aktų nustatytą maksimalią žalos dalies grąžinimo sumą – 50 procentų nuo padarytos žalos, t. y. 3 405,59 EUR.
9.3. Dėl solidariosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino ieškinio reikalavimą dėl solidariosios atsakomybės taikymo abiems atsakovams. Šioje dalyje pasisakydamas dėl atsakovo P. S. B. teismas nurodė, kad jo veiksmuose yra neatsargios kaltės bei visos kitos solidarios deliktinės atsakomybės sąlygos, todėl šį reikalavimą tenkino pilna apimtimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Atsakovas P. S. B. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimo dalį priimtą jo atžvilgiu.
11. Nurodė, kad:
11.1. Teismas netinkamai taikė TPVCAPD 11 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 2 dalies normas. TPVCAPDI 11 str. 7 d. įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDI 22 str. 2 d. įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nors ir vėluodamas, bet apeliantas visgi atliko įmoką, o ieškovas ją priėmė ir negrąžino, sutarties nenutraukė. Taigi, nors ir su tam tikrais trikdžiais, bet visgi draudimo sutartis buvo vykdoma tinkamai ir jos galiojimas nenutrūko. Todėl yra akivaizdi TPVCAPD 11 straipsnio 7 dalies ir 22 straipsnio 2 dalies taikymo klaida, todėl vien dėl šios priežasties skundžiamo sprendimo dalis apelianto atžvilgiu turi būti panaikinta.
11.2. Nors skundžiamame sprendime teisingai nurodyta, kad sutartinės atsakomybės atveju turi būti nustatytos sutartinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, tačiau teismas visiškai netyrė šių aplinkybių ir nenustatinėjo kiekvienos sutartinės atsakomybės sąlygos atskirai.
11.3. Įprastu civilinės atsakomybės draudimu draudžiamas kalto asmens turtinis interesas, už ką šis asmuo ir susimoka draudikui, todėl draudiko atgręžtinis reikalavimas į draudėją prieštarauja civilinės atsakomybės draudimo paskirčiai. Taigi, ieškovas neturi jokio pagrindo reikalauti atgręžtinio reikalavimo į draudėją (apeliantą).
11.4. Teismas nesigilino į vieną iš pagrindinių apelianto sutartinės atsakomybės sąlygų – kaltę, o apsiribojo tik fakto konstatavimu, kad didesnio pavojaus šaltinis buvo perduotas asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti transporto priemones. Tokia prielaida yra objektyviai egzistuojanti aplinkybė, o apelianto kaltė yra subjektyvus dalykas, todėl ji negali būti įrodinėjama objektyviais faktais. Taigi, ir dėl šių priežasčių skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas.
11.5. Apeliantas ir atsakovas V. Č. kartu dirbo ir apeliantas nuolat matydavo jį vairuojantį, todėl apeliantas pagrįstai tikėjo, jog V. Č. turi teisę vairuoti. Šiuo atveju apelianto veiksmai nėra ir negali būti kvalifikuotini kaip neatsargi kaltė, kadangi jis pagrįstai tikėjosi kad perduoda transporto priemonę turinčiam teisę ją vairuoti asmeniui. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad šioje byloje nebuvo nustatytos visos sąlygos solidariajai atsakomybei taikyti todėl toks sprendimas naikintinas.
11.6. Apeliantas šioje byloje yra vartotojas, tačiau teismas perkėlė įrodinėjimo naštą dėl civilinės sąlygų nebuvo būtent ant atsakovo, t. y. vartotojo. Netinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas tarp proceso dalyvių taip pat laikytinas pagrindu naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Atsiliepimas
12. Ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą.
13. Nurodė, kad teismas, priimdamas atsakovo skundžiamą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos tokio pobūdžio bylose. Teismas įvertino aplinkybę, kad apelianto argumentai dėl sunkios turtinės padėties, lėmusios negalėjimą laiku mokėti įmokų, yra nepagrįsti, taipogi, kad ieškinyje minimo įvykio metu tai buvo ne pirmas įmokos mokėjimo vėlavimas ir kad apeliantas jau buvo įspėtas apie draudimo sutarties nutraukimą šiuo pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
15. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą jo atžvilgiu, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę ieškovui reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš apelianto ir su tuo susijusią teismų praktiką. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.
16. Vieni iš ieškinio reikalavimų buvo grindžiami TPVCAPDĮ 11 ir 22 straipsniais, nes apeliantas, turėdamas pareigą per draudimo sutartyje nustatytą terminą sumokėti draudimo įmoką, to laiku nepadarė.
17. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje yra nurodyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala <...> draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
18. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
19. Apeliacinės instancijos teismo nuomone yra šioje byloje buvo nustatytos visos sąlygos, kodėl apeliantas ir atsakovas V. Č. turi solidariai atlyginti ieškovo patirtą žalą (t. y. grąžinti išmoką, kurią ieškovas sumokėjo nukentėjusiam asmeniui).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad draudimo įmoka yra draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą. Draudimo įmokų mokėjimas yra viena draudėjo pareigų. Ji turi būti vykdoma tinkamai, t. y. pagal įstatymo ar sutarties reikalavimus. Jeigu pažeidžiama sutartimi nustatyta draudimo įmokų mokėjimo tvarka, pavyzdžiui, draudimo įmoka mokama ne laiku ar ne visa, tai kvalifikuojama kaip draudėjo pareigų nevykdymas. Dėl pareigų nevykdymo gali būti ribojamos asmens teisės, nutraukiama sutartis, reikalaujama kompensacijų ar nuostolių atlyginimo ir kt. Tokios sankcijos yra nustatytos draudėjui už pareigos mokėti draudimo įmoką pažeidimą. Draudimo įmokos mokamos pagal sutarties reikalavimus, t. y. jos turi būti sumokėtos sutartyje nustatyto dydžio, joje nustatytomis dalimis, terminais ir tvarka. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinamas kaip draudėjo sutartinių pareigų pažeidimas. Tai reiškia, kad ir dalies įmokos sumokėjimas, ir jos sumokėjimas ne sutartyje nurodytu terminu yra sutarties pažeidimas. <...> Draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį atsiranda, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį. Taigi TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta teisinė kompensuojamojo pobūdžio sankcija, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).
21. Taigi draudimo įmokos nesumokėjimas sudaro pagrindą draudikui, išmokėjusiam išmoką, reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas (TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis). Grąžinamos sumos dydžio nustatymui svarbios šios aplinkybės: nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės.
22. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, apelianto atžvilgiu priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad apelianto argumentai dėl sunkios turtinės padėties, lėmusios negalėjimą laiku mokėti įmokų, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad atsakovo V. Č. sukelto eismo įvykio metu tai buvo ne pirmas įmokos mokėjimo vėlavimas, be to jis buvo ženklus, o apeliantas jau buvo įspėtas apie draudimo sutarties nutraukimą šiuo pagrindu.
23. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad įmoka, kad ir pavėluotai, buvo apmokėta, o ieškovas ją priėmė, kas rodo, kad sutartis buvo vykdoma tinkamai. TPVCAPDĮ nėra numatyta galimybė draudikui nepriimti ar grąžinti už galiojančią sutartį sumokėtas įmokas. Taigi, ieškovas, priimdamas pavėluotą apelianto draudimo įmoką, elgėsi teisėtai, bet tai negali būti vertinama, kaip apelianto elgesio toleravimas. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą padarė teisės taikymo klaidą, yra nepagrįsti, formalūs ir neįrodyti.
24. Kaip minėta, atsakovas antrąją draudiminę įmoką sumokėjo ženkliai praleidęs terminą – daugiau nei pusantro mėnesio. Draudiminės įmokos suma yra 27,98 EUR, todėl sutiktina su skundžiamo sprendimo argumentais, kad ji dirbančiam asmeniui nėra didelė. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad tuo metu jo turtinė padėtis buvo sunki. Be to, apeliantas galėjo kreiptis į ieškovą prašydamas atidėti antrosios įmokos mokėjimą, tačiau to nepadarė. Atsakovas P. S. B. taip pat galėjo nesinaudoti ir neperduoti naudotis transporto priemonės už kurios draudimą nebuvo sumokėjęs įmokų.
25. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovo civilinės atsakomybės egzistavimą. Apeliantas nurodo, kad ieškovo naudai priteisus išmokėtą draudimo išmoką, yra pažeidžiamas civilinės atsakomybės draudimo principas – draudimas reikšti reikalavimus draudėjui dėl jo padarytos žalos.
26. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovas draudėjui reikalavimą reiškia dėl draudimo sutarties netinkamo vykdymo ir reikalavimas grindžiamas specialiąja teisės norma – TPVCAPDĮ numatytais pagrindais, kurie draudikui suteikia teisę reikalauti išmokėtų draudimo sumų iš draudėjo, jeigu yra nustatomi minėtame teisės akte nurodyti pagrindai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šiuos aspektus ir pagrįstai priteisė iš apelianto ieškovo naudai žalą.
27. CK 6.248 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, todėl remiantis CPK 178 straipsniu būtent apeliantui teko pareiga šią prezumpciją nuginčyti. Jam nepateikus įrodymų, patvirtinančių jo civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą, teismas byloje vertino surinktus įrodymus ir padarė jais pagrįstas išvadas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad sprendimas priimtas pažeidžiant teisės normas. Atsakovas teigia, kad jis buvo vartotojas, tačiau pažymėtina, kad draudimo teisiniai santykiai yra specifiniai, reglamentuojami TPVCAPDĮ bei kitų teisės aktų, todėl aplinkybė, kad apeliantas yra vartotojas, neturi įtakos šioje byloje įrodinėjimo naštos paskirstymui.
28. Atsakovas nurodo, kad nėra teisinio pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais nesutinka.
29. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis vairavo transporto priemonę neblaivus arba padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę.
30. Pažymėtina, kad automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl apeliantas turėjo itin atsakingai patikrinti kokiam asmeniui perduoda jį vairuoti, o to nepadaręs turi prisiimti visas neigiamas iš to kylančias pasekmes, įskaitant ir solidarią atsakomybę už sukeltą žalą.
31. Pirmosios instancijos teismo išvados šioje byloje buvo padarytos teisingai taikant materialinės teisės normas ir atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tokio pobūdžio bylose. Pats apeliantas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad perdavė jam priklausančios transporto priemonės valdymą V. Č., neįsitikinęs, ar šis asmuo atitinka draudimo sutarties sąlygas, ar turi teisę vairuoti transporto priemones, taip pat ar yra blaivus. Nors apeliantas teigia, kad V. Č. vairuodavo ir darbdavio automobilį, tačiau be atsakovo P. S. B. paaiškinimų byloje nėra jokių kitų duomenų patvirtinančių, jog darbdavys būtų davęs, o atsakovas V. Č. būtų nuolat vairavęs darbdavio transporto priemonę. Be to, perduodamas transporto priemonę MB, atsakovas P. S. B. turėjo realią galimybę išsiaiškinti, ar atsakovas V. Č. turi teisę vairuoti priimamą transporto priemonę.
32. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi teisės norma, pagal kurią draudžiama vairuoti motorinę transporto priemonę, traktorių, savaeigę mašiną asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat esant neblaiviam, apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų.
33. Atsakovas pažeidė P. S. B. minėtos teisės normos ir Kelių eismo taisyklių 14 punkto nuostatas, leido vairuoti automobilį ir perdavė jo valdymą tokios teisės neturinčiam ir neblaiviam asmeniui. Atsakovas P. S. B. turėjo pareigą automobilio perdavimo momentu įsitikinti, kad vairuotojas turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą ir nėra kitų viešosios teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių perduoti vairavimą (t. y. ar nebuvo vartojęs alkoholinių gėrimų). Apeliantas turėjo realią galimybę tai padaryti, nes dirbo kartu su atsakovu V. Č., perdavė transportą priemonę tiesioginio kontakto būdu. Kadangi apeliantas minėtų veiksmų neatliko, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo P. S. B. veiksmai atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme (CK 6.248 straipsnio 2 dalis).
34. Šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos deliktinei atsakomybei atsirasti: atsakovas P. S. B. pažeisdamas draudimo sutarties, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatas, neįsitikinęs ar V. Č. turi teisę vairuoti, perdavė jam savo automobilį (neteisėti veiksmai ir neatsargi kaltė), o V. Č. būdamas neblaivus ir neturėdamas teisės vairuoti sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala (žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų). Taigi, už žalą, padarytą eismo įvykyje, solidariai atsakingi abu atsakovai P. S. B. ir V. Č., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai solidariai iš abiejų atsakovų ieškovui priteisė 6 811,18 EUR žalos atlyginimui (CK 6.6 straipsnis).
Dėl bylos baigties
35. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
36. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
37. Nors ieškovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nepateikia jokių jas pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas šio klausimo nesprendžia.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.