Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-02-23 · Civilinė byla Nr. 2S-240-823/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-23
Bylos Nr.
2S-240-823/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Dalia Višinskienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Pareiškėjas
O. D.
Suinteresuotas asmuo
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Kategorijos
  • 124.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-240-823/2009Procesinio sprendimo kategorija: 124.6 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. vasario 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, teisėjų Andžej Maciejevski ir Dalios Višinskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos O. D. skundą suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja O. D. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama pripažinti neteisėtu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras) 2007 m. sausio 5 d. raštu Nr. 13.2-16 įformintą sprendimą nesikreipti į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2⁷ – 5108/1994 dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ir įpareigoti Generalinį prokurorą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2⁷ – 5108/1994, užbaigtoje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 18 d. nutartimi, dėl netinkamo viešo intereso atstovavimo bylos nagrinėjimo metu, buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismas 1949 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi nustatė, kad mirus E. S. , namą, esantį (duomenys neskelbtini), pradėjo valdyti jos dukterys Z. (S.) S. ir A. S. . Šiuo teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas, sukeliantis teisines pasekmes visiems asmenims. Kadangi Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismas 1949 m. rugpjūčio 9 d. nustatė, kad mirus E. S. , namą, esantį (duomenys neskelbtini) pradėjo valdyti ir A. S. , tuo pačiu teismas nustatė, kad A. S. , kaip ir Z. S. , yra priėmusi palikimą, o kadangi palikimo priimti dalimis negalima, ši teismo nutartis reiškia, kad ir visą kitą E. S. palikimą valdė ne tik Z. S. , bet ir A. S. . Šios aplinkybės iš naujo neturėjo būti nagrinėjamos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, tuo tarpu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2004 m. kovo 18 d. nutartimi šias aplinkybes nagrinėdami ir nustatydami priešingai, nei buvo nustatęs Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismas 1949 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, grubiai pažeidė CPK 182 straipsnio ir 279 straipsnio 4 dalies nuostatas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, kad Generalinis prokuroras prašymus atnaujinti procesą dėl padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos turi teisę paduoti ir dėl teismo sprendimų (nutarčių) peržiūrėtų apeliacine tvarka. Šiuo pagrindu pareiškėja 2006 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą, o 2006 m. gruodžio 7 d. – į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, tačiau Generalinio prokuroro 2007 m. sausio 5 d. raštu Nr. 13.2-16 buvo atsisakyta kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjos manymu, toks Generalinio prokuroro sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Skundžiamame sprendime nepateikti paaiškinimai, kodėl pareiškėjos kreipimesi išdėstyti motyvai nepripažinti aiškia teisės normos taikymo klaida. Generalinio prokuroro argumentai dėl to, kad proceso atnaujinimas byloje negalimas vadovaujantis CPK 374 straipsniu, pareiškėjos manymu, taip pat nėra pagrįsti, nes paminėta norma draudžia tik pakartotinį proceso atnaujinimą tuo pačiu pagrindu, tuo tarpu CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu procesas byloje atnaujintas nebuvo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pirmosios instancijos teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad analogiškas pareiškėjos prašymas Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje jau buvo nagrinėtas, apie išsamius atsisakymo kreiptis į teismą motyvus pareiškėja buvo informuota 2006 m. spalio 2 d. atsakymu Nr. 13.2-889. Tokios pačios aplinkybės pareiškėjos buvo nurodytos ir teismui pateiktuose prašymuose dėl proceso atnaujinimo bei apeliaciniame skunde dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimo. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2⁷ – 5108/1994 apeliacine tvarka pagal pareiškėjos skundą, 2004 m. kovo 18 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, nenustatęs nei materialinių, nei proceso teisės normų taikymo klaidų. Pareiškėja O. D. , manydama, kad priimti sprendimai neteisėti, turėjo galimybę kreiptis kasaciniu skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Suinteresuoto asmens teigimu, prejudiciniais faktais pripažįstamos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, todėl Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismo 1949 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi nustatytas faktas ir nutarties motyvų išvados neturi prejudicinės galios byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nes, kaip pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, prieštarauja civilinėje byloje Nr. 2⁷ – 5108/1994 surinktiems rašytiniams įrodymams, minėtoje civilinėje byloje dalyvavo kiti asmenys, buvo skirtingi bylų nagrinėjimo dalykai. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 3 straipsnyje ir 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu prokurorų nepriklausomumo principu, prokuroras negali būti įpareigotas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo, jei jis pats nenustatė pagrindų tokiam prašymui teikti. Proceso atnaujinimo institutas turi būti taikomas atsižvelgiant į ekonomiškumo, koncentruotumo, protingumo principus, ir negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, turi elgtis sąžiningai, ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė. Nurodė, kad pareiškėja O. D. neįrodė, jog 2003 m. lapkričio 13 priimant teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2⁷ – 5108/1994 dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo būtų pažeisti įstatymo reikalavimai, ar būtų padaryta esminė ir aiški teisės normos taikymo klaida. 1949 m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismo nutartimi buvo pripažintas juridinis faktas, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), 173,3 kv. metrų ploto, buvo valdomas nuosavybės teisėmis E. S. iki jos mirties, t.y. iki 1934 m. sausio 24 d. Šioje byloje šalimis buvo Z. S. ir A. S. . Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1948,436 kv. metrų ploto žemės sklypą. Taigi civilinėje byloje Nr. 2⁷ – 5108/1994 priimtas sprendimas yra tarp kitų šalių ir dėl skirtingų juridinių faktų nustatymo. Todėl civilinę bylą Nr. 2⁷ – 5108/1994 nagrinėjęs teismas pagrįstai vertino ne tik 1949 metais priimtą Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismo nutartį, bet visus pateiktus į bylą rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus. Priimtas sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio - žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Teismui pateiktame skunde dėl prokuratūros veiksmų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nenurodytos įtikinančios ir svarbios aplinkybės dėl kurių turėtų būti atnaujintas procesas byloje ir pripažinta, jog yra pažeistas viešasis interesas. Kadangi nėra įstatymo nustatytų pagrindų proceso atnaujinimui, suinteresuotas asmuo pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos O. D. pareiškimą ir kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja O. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - pareiškėjos skundą tenkinti. Nurodo, kad CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta išimtis, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas gali sukelti teisines pasekmes ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Vienas iš atvejų, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir byloje nedalyvavusiems asmenims, yra teismo sprendimas dėl pripažinimo. Pareiškėjos nuomone, 1949 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismo sprendimas yra sprendimas dėl pripažinimo, todėl šios sprendimo res judicata galia taikoma visiems asmenims. 1949 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismo sprendimas ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimas bei Vilniaus apygardos teismo 2004 m. kovo 18 d. nutartis priimti iš esmės dėl tų pačių faktų, kadangi Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismas 1949 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu nustatydamas faktą dėl namo valdymo, kartu nustatė ir palikimo priėmimo faktą, kurį Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismas 2004 m. kovo 18 d. nutartimi išsprendė priešingai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė klaidingai teigia, jog Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismo 1949 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi buvo nustatytas faktas, kad 1934 m. po motinos E. S. mirties namą pradėjo valdyti jos dukros S. S. ir A. S. . Šia nutartimi buvo nustatytas faktas, kad E. S. nuosavybės teisėmis valdė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Būtent ši nutarties dalis, o ne apeliantės nurodytas faktas, sukėlė teisines pasekmes ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Paminėtos nutarties motyvų išvados neturi prejudicinės galios civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad Z. S. nuo 1934 iki 1940 metų valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatymo. Mano, kad viešasis interesas nėra pažeistas. Pažymi, kad pačios pareiškėjos iniciatyva procesas civilinėje byloje Nr. 2⁷ – 5108/1994 buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 2 ir 7 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti kasacinį skundą byloje, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso atnaujinimas dėl užbaigtose civilinėse bylose priimtų įsiteisėjusių teismų sprendimų yra išimtinė civilinio proceso stadija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad šį institutą įstatymų leidėjas vertina kaip ekstraordinarų būdą peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 23 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-188/2005, 2006 m. gegužės 29 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-356/2006, 2008 m. sausio 21 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-57/2008).

CPK 365 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria suteikiama galimybė Generaliniam prokurorui inicijuoti proceso atnaujinimą, yra bendrosios taisyklės, kad procesas gali būti atnaujinamas tik asmenų, kurių materialioji teisė pažeista ar ginčijama, iniciatyva (CPK 365 straipsnio 1 dalis), išimtis, įstatymų leidėjo suteikta siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Taigi Generalinis prokuroras šią įstatymų leidėjo jam suteiktą teisę gali įgyvendinti tik esant dviem sąlygoms: 1) esant rimto pagrindo manyti, kad egzistuoja aplinkybės, sudarančios bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose numatytų proceso atnaujinimo pagrindų, ir 2) esant būtinybei proceso atnaujinimo instituto pagalba apginti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į išimtinį proceso atnaujinimo instituto pobūdį, taip pat į tai, kad Generalinio prokuroro teisė (ir pareiga) inicijuoti proceso atnaujinimą yra bendrųjų civilinio proceso principų išimtis, akivaizdu, kad viešojo intereso sąvoka CPK 365 straipsnio 2 dalies prasme negali būti aiškinama plečiamai, kaip įpareigojanti Generalinį prokurorą kreiptis į teismą bet kuriuo atveju, kai byloje dalyvavusiems asmenims kyla abejonių byloje priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Proceso įstatymuose teismų sprendimų kontrolei nustatyta speciali – instancinė tvarka, kuria turi galimybę naudotis byloje dalyvaujantys asmenys, nesutinkantys su byloje priimtais teismų sprendimais. Nors viešojo intereso sąvoka yra neišvengiamai plati, ir apie viešojo intereso egzistavimą turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, akivaizdu, kad viešojo intereso gynimas negali būti tapatinamas vien tik su konkretaus asmens teisių ar interesų gynimu, jis turi būti susijęs su neindividualizuotu visos visuomenės, jos dalies ar tam tikrų asmenų grupių socialiai vertingų teisių bei interesų pažeidimo pašalinimu. Kadangi teisė inicijuoti proceso atnaujinimą Generaliniam prokurorui suteikta viešojo intereso apsaugos tikslais, šia teise Generalinis prokuroras negali naudotis vien siekdamas apginti byloje dalyvavusio privataus asmens interesus, ypač tais atvejais, kai tokiam asmeniui buvo sudarytos visos galimybės savo interesus procese ginti savarankiškai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti išvados, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo neginčijamai pažeistas viešasis interesas, kurį būtina ginti inicijuojant proceso atnaujinimą. Skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas paaiškino, kad viešąjį interesą, jų nuomone, pažeidžia tai, jog nagrinėjant bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kuri nebuvo pastebėta ir ištaisyta, nes byla nebuvo nagrinėjama kasacine tvarka (b.l. 3, 106). Tačiau atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėja O. D. turėjo visas galimybes savo teises teismo procese ginti pati, o nesutikdama su byloje priimtais teismų sprendimais – kreiptis kasaciniu skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad civilinėje byloje Nr. 2⁷ – 5108/1994 priimtų sprendimų panaikinimu būtų suinteresuota ne tik pareiškėja O. D. , bet ir visa visuomenė ar jos dalis, kurios interesą įstatymų nustatyta tvarka turėtų ginti Generalinis prokuroras, pateikdamas teismui prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal įstatymą įgyja nenuginčijamumo savybę, jam galioja teisėtumo prezumpcija. Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia saisto ne tik bylos šalis, bet ir Generalinį prokurorą, todėl ne bet kuri abejonė byloje priimto teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu gali būti pagrindu kreiptis į teismą prašant atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad aiški teisės taikymo klaida kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą gali būti imperatyvios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas akivaizdžiai netinkamai, neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-403/2008), t.y. teisės normos aiškinimo klaida turi būti pakankamai akivaizdi ir nekelianti abejonių. Galimybė atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu negali būti vertinama kaip dar viena galimybė byloje dalyvaujančiam asmeniui apskųsti jį netenkinantį teismo sprendimą, todėl kitoks, nei įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose pateiktas, faktinių bylos aplinkybių ar byloje pateiktų įrodymų vertinimas savaime negali būti pripažintas pagrindu manyti, kad bylą nagrinėję teismai padarė aiškią teisės taikymo klaidą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje 2008 m. gruodžio 8 d. nutartyje be kita ko nurodė, kad pareiškėja neįrodė, jog teismų sprendimuose civilinėje byloje Nr. 2⁷ – 5108/1994 būtų padaryta aiški teisės taikymo klaida. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nors pareiškėja pagrįstai teigia, kad teismų sprendimai dėl pripažinimo (o tokiu laikytinas Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismo 1949 m. rugpjūčio 9 d. procesinis sprendimas) sukelia teisines pasekmes ir byloje nedalyvavusiems asmenims, atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai pažymima, kad ši teismo sprendimo dėl pripažinimo savybė taikytina tik tokių sprendimų rezoliucinės dalies nuostatoms. Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismo 1949 m. rugpjūčio 9 d. nutarties rezoliucine dalimi nustatytas juridinis faktas, kad S. E. iki mirties nuosavybės teisėmis valdė gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (civilinės bylos Nr. 2⁷ – 5108/94 I tomo 7 l.). Tuo tarpu pareiškėjos teiginys, kad Vilniaus m. Dzeržinskio rajono II apylinkės liaudies teismas 1949 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu nustatydamas faktą dėl namo valdymo kartu nustatė ir palikimo priėmimo faktą, grindžiamas ne paminėtos nutarties rezoliucine dalimi, o šios nutarties motyvuojamosios dalies, neturinčios prejudicinės galios, interpretavimu. Tai, kad šis interpretavimas skiriasi nuo bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose pateikiamų išvadų, nesudaro pagrindo teigti byloje esant aiškią teisės normos taikymo klaidą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama teismo nutartimi pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, nenustatęs įstatymo nustatytų pagrindų Generaliniam prokurorui kreiptis dėl proceso byloje atnaujinimo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė - BalynienėTeisėjai Andžej MaciejevskiDalia Višinskienė