Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. M. ir N. V. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų N. V. ir V. M. ieškinį atsakovams A. K., V. K. ir L. Z. dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys G. S. ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami: 1) pripažinti atsakovų 2013 m. spalio 31 d. pasirašytą panaudos sutartį niekine, vadovaujantis CK 1.80 str. kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį ir/arba vadovaujantis CK 1.87 str. kaip apsimestinį sandorį; 2) priteisti iš atsakovų visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovai ieškovų apie ketinamą sudaryti turto panaudos sandorį neinformavo, iš ieškovų nebuvo gavę jokių leidimų/sutikimų panaudos sutarties sudarymui. Atsakovai panaudos sutarties pagrindu faktiškai perdavė atsakovei L. Z. ir sudarė jai galimybę naudotis visu turtu, o ne tik atsakovams priklausančiomis 7/12 dalimis turto. Dėl tokių atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovams buvo atimta galimybė naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu. Santykiuose su trečiaisiais asmenimis turto bendraturčiai (ieškovai ir atsakovai) privalėjo veikti kaip vienas savininkas. Panaudos sutartimi atsakovai siekė pridengti nuomos teisinius santykius, t. y. pagal panaudos sutartį perduotu turtu atsakovė L. Z. naudojosi už piniginį atlygį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu (t. 3, b. l. 97-103):

Ieškinį atmetė; Priteisė atsakovei A. K. iš ieškovų V. M. ir N. V. po 154,41 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno; Priteisė iš ieškovų V. M. ir N. V. po 331,16 Eur už antrinę teisinę pagalbą ir po 15,98 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2011, suformuota praktika bei CK 4.75, 4.78 straipsnių nuostatomis atmetė kaip teisiškai nepagrįstus ieškovų argumentus, kad atsakovai V. K. ir A. K. savo turto dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, galėjo perduoti panaudai tik esant bendraturčių sutikimui ir, kad nesant tokio sutikimo, sudaryta panaudos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Taip pat atmetė kaip teisiškai nepagrįstus ieškovų argumentus, kad santykiuose su trečiaisiais asmenimis turto bendraturčiai (ieškovai ir atsakovai K.) privalėjo veikti kaip vienas savininkas. Įstatyme nėra numatyta bendraturčiui pareiga, esant bendrosios dalinės nuosavybės teisiniams santykiams, informuoti kitą (-us) bendraturtį (-ius) apie ketinamą sudaryti bendraturčiui priklausančios turto dalies panaudos sandorį. Atsižvelgdamas į viešame registre įregistruotas bendraturčių dalių proporcijas, jei namo naudingasis plotas yra 31,66 m2 , įvertinęs mirusios I. J. vardu registruotą nuosavybės dalį, teismas darė išvadą, kad atsakovų K. naudingo ploto dalis atitiktų 18,46 m2, ieškovų – 5,27 m2. Teismas pažymėjo, kad yra nustatytos tik idealiosios šalims priklausančios bendro turto dalys, realios dalys bendrame daikte iki šiol nėra nustatytos, t. y. nėra nustatyta, kur randasi konkrečios šalims tenkančios dalys bendrame daikte. Nors naudojimosi tvarka ginčo namu ir pastatais iki šiol nėra nustatyta, tačiau remiantis šalių teisme duotais paaiškinimais, nustatė, kad iki ginčijamos panaudos sutarties sudarymo ginčo tarp šalių dėl naudojimosi bendru turtu nebuvo, ieškovai neprieštaravo, kad atsakovė A. K. gyventų ginčo name ir jį prižiūrėtų. Tai, kad nėra nustatyta naudojimosi bendru turtu tarp bendraturčių tvarka, nepanaikina bendraturčių teisės naudotis savo nuosavybės dalimi. Turėdamas teisę naudotis savo nuosavybės teisės dalimi, atitinkamai bendraturtis šią savo teisę gali ir perduoti. Bendraturčiai patys laisvai sprendžia, ar jiems įgyvendinti ir kokiu būdu įgyvendinti naudojimosi jiems priklausančia turto dalimi teisę. Teismas laikė, kad faktinė naudojimosi ginčo namu tvarka tarp šalių nusistovėjo, kai ieškovai pareiškė savo pretenzijas įgyvendinti savo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų dalių naudojimosi teisę ir atvežė savo daiktus į namo mažąjį kambarį. Duomenų, kad ieškovai panaudos sutarties galiojimo metu ar šiai dienai negalėtų naudotis jų dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje atitinkančiu gyvenamojo namo plotu (5,27 m2), byloje nėra. Atsakovai šioje byloje nekvestionavo ieškovų teisės naudotis mažuoju kambariu, iki kol bus išnagrinėtas šalių teisminis ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėjo, kad byloje galėtų būti keliamas atsakovų, kaip bendraturčių, sąžiningumo klausimas tuo atveju, jei atsakovai būtų perdavę panaudai ieškovų naudojamą plotą. Nors atsakovai sudarytoje panaudos sutartyje nenurodė, kurias konkrečias jiems priklausančių patalpų dalis perduoda atsakovei, tačiau panaudos sutartyje buvo nurodyta, kad panaudai yra perduodama tik atsakovams priklausančios turto dalys. Ieškovams pareiškus pretenzijas, L. Z. buvo patikslinta, kuriomis gyvenamojo namo dalimis ji gali naudotis (didžiuoju kambariu ir virtuve). Sprendė, kad nėra pagrindo išvadai panaudos sutartį pripažinti nesudaryta pagal CK 6.629 str. 2 d., 6.477 str. 3 d. Net pripažinimas panaudos sutarties nesudaryta nesukeltų ieškovams jokių teisinių pasekmių, nes ieškovai turėjo galimybę naudotis jų turimą dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje atitinkančia patalpų ploto dalimi (mažesniuoju gyvenamojo namo kambariu) ir jokių negatorinių reikalavimų šioje byloje atsakovams suformulavę nebuvo. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios panaudos sandorį leistų vertinti kaip apsimestinį, kuriuo pridengti nuomos teisiniai santykiai, nes byloje negauta duomenų apie šio sandorio atlygintinumą. Nenustatyta, kad panaudos sutartis sudaryta neaptarus joje naudojimosi tvarkos, tačiau ieškovai neįrodė, kad atsakovai panaudai perdavė ir ieškovams priklausančias turto dalis. Ieškovai neįrodė, kad L. Z. būtų naudojusi mažu kambarėliu, kuriame buvo ieškovų daiktai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai, atstovaujami advokato D. P., prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1093-925/2016 bei priimti naują sprendimą, tenkinant ieškovų ieškinį. Priteisti iš atsakovų visas ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 97-103).

atsakovai, neįspėję ieškovų, negavę ieškovų sutikimo, negalėjo sudaryti panaudos sutarties su L. Z. dėl neatidalinto turto, kurio bendraturčiais yra ieškovai. Atsakovai faktiškai L. Z. perdavė naudotis ne tik savo 7/12 ginčo namo bei pastatų dalis, nurodytas sudarytoje panaudos sutartyje, bet visą turtą, tame tarpe, ir ieškovams nuosavybės teise priklausančias turto dalis. A. K. 2013 m. spalio 31 d. sudarydama panaudos sutartį žinojo, jog ginčo namo naudojimosi tvarka yra nenustatyta, tačiau nesiėmė jokių priemonių, jog būtų nustatyta ginčo namo naudojimosi tvarka; atsakovė yra ieškovų giminaitė, todėl, kol buvo geri santykiai, ieškovai jai nereiškė jokių pretenzijų dėl naudojimosi visu ginčo turtu. Teismas nevertino, jog ieškovai leido ginčo name gyventi atsakovei A. K., o ne svetimam žmogui. A. K. puikiai žinojo, jog ginčo namo dalys yra neatidalintos, todėl neturėjo teisės veikti savavališkai bei vienašališkai apgyvendinant svetimą žmogų ir leisti jam naudotis visu ginčo namu bei kitais statiniais. Tokiais veiksmais atsakovai iš esmės pažeidė interesų derinimo, proporcingumo, tarpusavio supratimo principus; teismas padarė nepagrįstą išvadą, neva atsakovai savo turto dalį, priklausančią bendrosios dalinės nuosavybės teise, galėjo perduoti panaudai nesant bendraturčių sutikimui, kadangi 2013 m. spalio 31 d. nebuvo nustatyta, kuri turto dalis priklauso atsakovams. Ieškovams ir atsakovams ginčo namas ir pastatai priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, tačiau kur randasi konkrečios atsakovams tenkančios 7/12 dalys bendrame daikte nėra aišku, t. y. naudojimosi tvarka ginčo namu ir pastatais yra nenustatyta; panaudos sutartis buvo sudaryta 2013 m. spalio 31 d., tačiau atsakovė L. Z. visu turtu naudojosi iki šiol, net ir pasibaigus panaudos sutarčiai. Atsakovė L. Z. patvirtino, jog ne 1 metus ji naudojosi visu namu. Nepagrįsta išvada, kad nėra jokių ginčų dėl L. Z. naudojimosi mažuoju kambariu, kai ieškovai ne kartą patvirtino, jog į ginčo namą ir kitus statinius jie apskritai negalėjo įeiti, atsakovai sudarė kliūtis patekti į ieškovams teisėtai priklausantį gyvenamąjį namą, todėl netgi buvo iškviesta policija; nesuprantama, kodėl teismas 7/12 turto dalis laiko esmine viso turto dalimi, nes tai sudaro tik šiek tiek daugiau nei puse viso turto. Teismas sprendime nevertino tos aplinkybės, kad dalis turto priklauso mirusiai I. J., o jos turto dalies paveldėtoja yra dukra G. S.; nesuprantama, ar teismas pripažįsta, ar nepripažįsta, jog buvo perduodamas visas ginčo namas. Teismas teigia, jog L. Z., sudarius ginčijamą panaudos sutartį, turėjo galimybę naudotis visu namu savaime nereiškia ieškovų teisių pažeidimo, tačiau vėliau nurodo, jog nėra pagrindo išvadai, kad atsakovai panaudos sutartimi L. Z. būtų siekę perduoti ir perdavę ne tik jiems priklausančias turto dalis, bet visą turtą.

Atsakovė A. K. atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovų valstybei bylinėjimosi išlaidas (t. 3, b. l. 124-127).

ieškovai neketina gyventi bendrosios dalinės nuosavybės name (dėl jiems priklausančios labai mažos dalies to padaryti netgi fiziškai negalėtų) ir siekia bet kokiu būdu patekti į bendrosios dalinės nuosavybės objektą vien tam, kad galėtų daryti spaudimą kitiems bendraturčiams dėl jų dalies nepagrįstai pigaus nupirkimo ar minėtiems asmenims priklausančios dalies nepagrįstai brangaus pardavimo. Bendraturtės I. J. nekilnojamojo turto dalies paveldėtojai dar nėra nustatyti; apeliaciniame skunde be jokio pagrindo teigiama, kad atsakovai yra sudarę visos bendrosios dalinės nuosavybės panaudos sutartį. Panaudai perduota tik atsakovams K. tenkanti bendrosios dalinės nuosavybės turto dalis. Ieškovai atsisakė prižiūrėti ir rūpintis bendrąja nuosavybe, kai dėl namo avarinės būklės remontas buvo būtinas, visą namą remontavo A. K.. A. K. pripažintas 30 procentų darbingumas, o V. K. 35 procentų darbingumas. Namo priežiūrą teko organizuoti A. K., kuri paprašė kaimynystėje gyvenančios L. Z. prižiūrėti minėtą namą, kuri tik prižiūrėjo visą statinį, tačiau ieškovams priklausančia dalimi nesinaudojo; V. M. pripažino, kad yra užėmęs ir naudojasi mažesniuoju gyv. namo kambariu (6,21 kv. m.), kuris apytiksliai atitinka ieškovų turimą dalį bendrojoje nuosavybėje, o panaudos gavėja L. Z. patvirtino, kad ji šiuo mažesniuoju kambariu nesinaudoja, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad panaudai buvo perduotas visas namas, nepagrįstas. Nesant tarp namo bendraturčių patalpų pasidalinimo naudotis sutarties, tokia patalpų naudojimo tvarka faktiškai yra susiformavusi; atsakovė, panaudos gavėja L. Z. ūkiniais pastatais apskritai nesinaudoja, ji yra K. paprašyta tik pakūrenti gyvenamą namą, todėl ieškovų teisės dėl ūkio pastatų naudojimo taip pat nepažeistos.

Atsakovas V. K. atsiliepimu palaikė visus A. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus ir prašė apeliacinį skundą atmesti bei pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (t. 3, b. l. 122-123).

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje ištirtus įrodymus, faktines aplinkybes bei tinkamai taikė ir aiškino materialines teises normas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje reiškiami reikalavimai nėra tiesiogiai susiję su Nacionalinės žemės tarnybos kompetencija, o ieškinio patenkinimas ar atmetimas nesukurs Nacionalinei žemės tarnybai teisių ir pareigų, prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra (t. 3, b. l. 118-119).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).Nustatyta, kad atsakovei A. K. asmeninės nuosavybės teise priklauso 7/12 gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r. sav., o apeliantams (ieškovams) N. V. ir V. M. po 1/12 šio gyvenamojo namo su priklausiniais (toliau – ginčo turtas). Šalys ginčo name negyveno ir negyvena, naudojimosi tvarka turtu nenustatyta. 2013 m. spalio 31 d. su atsakove L. Z. sudaryta panaudos sutartis (toliau – panaudos sutartis), pagal kurią atsakovai A. K. ir V. K. iki 2016 m. spalio 30 d. L. Z. perdavė neatlygintinai naudotis 7/12 pastatų, esančių Kaišiadorių r., (duomenys neskelbtini). Panaudos sutartis pasibaigusi, nėra pratęsta. Atsakovė A. K. nurodo, jog atsakovė L. Z. ginčo turtu nesinaudoja. Apeliacinio skundo esmė – panaudos sutartis pripažintina negaliojančia, nes ji sudaryta negavus ieškovų (bendraturčių) sutikimo, pažeidžiant CK 4.75 straipsnio nuostatas.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino materialinės teisės normas ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pažymėtina, kad apeliantai nepagrįstai, siekdami pripažinti negaliojančia panaudos sutartį, remiasi CK 4.75 straipsnio nuostatomis bei teigia, jog šiam sandoriui buvo būtinas ieškovų, kaip bendraturčių, sutikimas. Kasacinis teismas yra konstatavęs (pirmosios instancijos teismas tai nurodė), kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio principinė nuostata, reglamentuojanti bendraturčių tarpusavio, t. y. „vidinius“, santykius, kurie yra daiktinio–teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis. Šios CK 4.75 straipsnio 1 dalies normos nereguliuoja bendraturčių „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Ši teisės norma, skirtingai nuo CK 4.75 straipsnio 1 dalies, reguliuoja bendraturčių „išorinius“ santykius su trečiaisiais asmenimis ir šie santykiai pagal savo prigimtį yra prievolinio–teisinio pobūdžio (pirkimo–pardavimo, mainų, nuomos, panaudos ir kiti teisiniai santykiai). Pažymėtina, kad CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka buvo nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja bendraturčių tik „vidinius“ santykius ir nereguliuoja jų „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Dėl to CK 4.78 straipsnyje, reguliuojančiame bendraturčių „išorinius“ santykius, nurodyta išimtimi, kuri varžytų (ribotų) bendraturčio teisę laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartis Nr. 3K-3-449/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai ginčo turtu nesinaudojo, visu turtu faktiškai naudojosi atsakovai, kurie panaudos sutartimi išnuomojo tik jiems priklausančią ginčo turto dalį (7/12 dalis), todėl nėra pagrindo spręsti, jog suteikti panaudai atsakovams priklausantį turtą (7/12 dalis) buvo būtinas apeliantų sutikimas. Atsakovams tokia teisė (perduoti naudotis) numatyta CK 4.78 straipsnyje. Taip pat tikslinga pažymėti, kad apeliantai nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog sudaryta panaudos sutartimi buvo pažeistos jų teisės ir teisėti interesai.

Be to, kaip matyti, panaudos sutartis yra pasibaigusi, turtu tretieji asmenys nesinaudoja, todėl jau vien tai leidžia spręsti, jog apeliantų ieškinys atmestinas. Tokiu atveju (jau nesant galiojančiai sutarčiai) galėtų būti vertinamas panaudos sutarties teisėtumo klausimas, tačiau tuo atveju, jeigu apeliantai reikštų tam tikrus reikalavimus, susijusius su panaudos sutarties sudarymu, jos vykdymu atsakovams (pvz.: žalos atlyginimas dėl neteisėto sutarties sudarymo, vykdymo ir pan.), tačiau byloje nėra keliami jokie panašaus pobūdžio reikalavimai.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, kaip neturintys reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, dėl ko jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus iš apelianto atsakovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 162,12 Eur išlaidos už advokatės teisines paslaugas (valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba), apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. V., a. k. (duomenys neskelbtini) po 81,06 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą 6 ct) (įmokos kodas – 5630, paskirtis – už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) valstybei.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.