- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-08-31
- Bylos Nr.
- eI2-9910-535/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06516-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Edgaras Gaučys
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės, ir Inos Kirkutienės,
dalyvaujant pareiškėjui A. S., jo atstovui advokatui Edgarui Gaučiui
vertėjai O. V.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas) 2023 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 23S9746 dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerių) metų laikotarpiui ir įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 (trijų) metų laikotarpiui.
Nurodo, kad 2022 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi UAB „Beljana“ (toliau – Darbdavys), ketino toliau dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pažymi, kad prašymo pateikimo metu, pareiškėjas pas darbdavį minėtas darbo funkcijas nepertraukiamai nuolatos vykdė beveik 6 (šešerius) metus t. y. nuo 2017 m. balandžio 22 d., pagal 2017 m. sausio 25 d. sudarytą darbo sutartį. Tuo pačiu, pareiškėjas pateikė užpildytą Migracijos departamento parengtą klausimyną.
Teigia, kad iš atsakovo priimto sprendimo turinio matyti, kad iš pateikto klausimyno buvo vertinamas tik vienas vienintelis klausimas ir atsakymas, t.y tik klausimyno 11 punkte pateiktas klausimas ir atsakymas, tačiau tinkamam ginčo išsprendimui ir realios asmens grėsmės nustatymui yra aktualūs klausimyno 10 punkte ir 11 punkte numatyti klausimai ir į juos pareiškėjo pateiktų atsakymų visuma.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atsakydamas į klausimą ar pritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, pareiškėjas nurodė, kad nepritaria.
Pažymi, kad nors skundžiamame sprendime aiškiai ir motyvuotai nėra nurodyta kokių konkrečių duomenų pagrindu, pripažinta, jog pareiškėjas neva kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, tačiau įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, matyti, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerių) metų laikotarpiui bei duomenų įtraukimas į Šengeno informacinę sistemą apie draudimą atvykti ir apsigyventi 3 (trijų) metų laikotarpiui, taikytas atsakovui deklaratyviai įvertinus vieną vienintelį pareiškėjo atsakymą į klausimyne pateiktą klausimą – kam priklauso Krymas, į kurį pareiškėjas atsakydamas iš galimų pasirinkimo variantų pasirinko ir nurodė, jog jo nuomone, Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Šios priežasties pagrindu, atsakovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą ir gautos išvados pagrindu, visiškai nesigilinant į klausimyne pateiktus kitus pareiškėjo atsakymus į užduotus klausimus, nevertinant migracijos asmens byloje esančių įrodymų visumos, atsakovas sprendime, konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su tokia atsakovo išvada nesutinka, motyvuodamas tuo, kad nei gyvendamas Rusijos Federacijoje, nei beveik 6 (šešerius) metus gyvendamas ir dirbdamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas niekados nepalaikė Rusijos Federacijos karinių veiksmų vykdomų prieš Ukrainą, neišreiškė paramos Rusijos Federacijos vykdomai agresyviai užsienio politikai, taip pat niekados neteigė, jog Ukrainos teritorijos dalis (Krymas) buvo/yra teisėtai užimta Rusijos Federacijos ir teisėtai jai priklausė ir/ar priklauso.
Mano, kad atsakovas priimdamas sprendimą uždrausdamas atvykti į Lietuvos Respubliką bei konstatuodamas asmens grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui nepateikė jokių motyvų ir argumentų, nevertino asmens byloje esančių duomenų visumos, o formaliai įvertino tik vieną Pareiškėjo atsakymą į Atsakovo Klausimyne užduotą klausimą.
Pažymi, kad pareiškėjui tik vėliau, tapo žinoma, koks iš tiesų buvo paslėptas klausimas po atsakovo klausimyno 11 p. užduotu akivaizdžiai dviprasmišku klausimu – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“. Iš paties atsakovo priimto sprendimo ir juose nurodytų motyvų akivaizdu, kad po šiuo klausimu iš tiesų buvo paslėpti klausimai – ar Krymas buvo teisėtai okupuota Rusijos Federacijos teritorijos dalis ir, ar Pareiškėjas remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką?
Teigia, kad tuo atveju, jei būtų užduotas aiškus ir nedviprasmiškas klausimas dėl šios Ukrainos teritorijos neteisėto okupavimo ar kam ši teritorija priklauso legitimiai (de jure), pareiškėjas nedvejodamas būtų atsakęs, jog Krymas yra neteisėtai okupuotas Rusijos Federacijos, nors teisiškai iki šiol priklauso ir turi priklausyti Ukrainai, tačiau tokio pasirinkimo klausimyne nebuvo, taip pat nebuvo ir papildomos vietos, kur pareiškėjas būtų galėjęs papildyti savo atsakymą į netinkamai suformuluotą atsakovo klausimą ir išdėstyti savo asmeninę poziciją bei pateikti atsakymo paaiškinimą. Pareiškėjas susipažinęs su klausimyno 11 punkte pateiktu klausimu, iš jo turinio, suprato, jog jo yra klausiama apie šiandieninę situaciją, t.y. kam šiai dienai faktiškai priklauso Krymo teritorija. Paaiškina, kad atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2014 metų Ukrainos Krymo teritorija buvo neteisėtai okupuota Rusijos ir jos faktiškai valdoma, pareiškėjas nurodė faktinę situaciją, tokia kokia ji yra dabar. Supratęs, jog dviprasmiško klausimo esmė buvo apie Ukrainai priklausančios Krymo teritorijos okupacijos teisėtumą, pareiškėjas atsakovui 2023 m. sausio 24 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, jog prašo pakeisti jo pateiktus duomenis anketoje, kadangi neteisingai suprato užduodamą klausimą apie Krymą.
Pažymi, kad pareiškėjo turimais duomenis, nuo 2023 m. kovo 1 d. atsakovas užsieniečiams teikia naują klausimyną, kurio turinys patvirtina, kad šios bylos kontekste aktualus klausimas – „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, šiai dienai, yra pakeistas į klausimą – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“.
Pareiškėjo nuomone, klausimo pakeitimas, t.y. dviprasmiškumo pašalinimas, patvirtina, kad atsakovo anksčiau klausimyne pateikiamas klausimas, kuris buvo užduotas pareiškėjui buvo suformuluotas netinkamai/ydingai.
Atkreipia dėmesį, kad įvertinus pareiškėjo pateiktus atsakymus į atsakovo užduotus 10 ir 11 klausimus, pareiškėjui supratus ko buvo iš tiesų klausiama 11 klausime, matyti, jog pareiškėjo atsakymai prieštarauja vienas kitam, t.y. formaliai vertinant atsakymus, pareiškėjas tuo pat metu, nepalaiko Rusijos Federacijos karinių veiksmų ir, kaip atsakovas deklaratyviai išsamprotavo – sutinka, jog neteisėtai okupuota Ukrainos teritorijos dalis – Krymas, priklauso Rusijai. Mano, kad nustačius šias prieštaringas aplinkybes, atsakovas neturėjo ir neturi galimybės priimti objektyvaus Sprendimo, nes tarp pareiškėjo pateiktų atsakymų egzistuoja akivaizdus prieštaringumas. Teigia, kad egzistuojant minėtiems prieštaravimams ir pareiškėjui patvirtinus, jog jis nepalaiko Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje, taip pat pateiktus papildomą paaiškinimą dėl atsakymo į klausimą, atsakovas visiškai nesiekė išsiaiškinti, nustatyti tikrosios pareiškėjo pozicijos, priešingai, atsakovas vertindamas tik vieną vienintelį pareiškėjo atsakymą į prieštaringą klausimą, nedelsiant šią informaciją perdavė jį Valstybės saugumo departamentui, kuris remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis (vienu atsakymu į klausimą) priėmė Išvadą dėl neva egzistuojančios asmens grėsmės, kuri atsakovui nepagrįstai sudarė pagrindą priimti skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju, atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmai negali būti laikomi tinkamais, nes atsakovas nesiekė visapusiškai surinkti ir įvertinti visų duomenų visumos, sprendžiant dėl asmens grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimo.
Pareiškėjo nuomone, atsakovas priimdamas sprendimą pažeidė gero viešo administravimo principus, visiškai nesiekė teisingai išsiaiškinti ginčo situacijos, pareiškėjo tikrosios pozicijos bei surinkti pakankamai objektyvių duomenų, kurie būtų teisėto sprendimo priėmimo pagrindas.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2023-01-27 sprendimu Nr. 23S9746 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2023-01-05 rašte Nr. 18-158 nurodė, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, nurodydamas, kad Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai agresyviai politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjas skunde nurodo nesutinkantis su ginčijamu sprendimu, nes jis priimtas vadovaujantis tik VSD išvada, neišnagrinėjus pareiškėjo individualios situacijos, nepagrindus realios ir akivaizdžios pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamos grėsmės valstybės nacionaliniam saugumui. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai yra nepagrįsti.
Pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi Valstybės saugumo departamento pateiktais duomenimis ir išvadomis. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jis nesuprato klausimo apie Krymo priklausomybę potekstės. Pareiškėjas nenurodo, kad Migracijos departamento darbuotojų būtų prašęs padėti atsakyti į klausimyno klausimus ar paaiškinti klausimyno klausimus. Mano, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras.
Pažymi, kad Lietuvos kaip valstybės pozicija nagrinėjamu klausimu yra akivaizdi, t. y., Rusija įvykdė Ukrainos teritorijos dalies - Krymo pusiasalio aneksiją pažeisdama pamatinius tarpvalstybinių santykių ir teritorinio vientisumo principus. Teigia, kad klausimyne nurodyta formuluotė yra korektiška, nedviprasmiška, atsakymas į ją leidžia identifikuoti asmens pažiūras, vertybes. Be to, ginčijamas sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo veiksmus (jos pateiktą atsakymą), iš atliktų veiksmų (pateikto atsakymo) galima spręsti dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjo pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymi, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai. Ekonominio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
Teigia, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Pažymi, kad šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo.
Pažymi, kad Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punktą užsieniečiui, kurio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Ginčijamu sprendimu uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Mano, kad šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
Nesutinka su skunde pateiktais teiginiais, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes Migracijos departamentas pats nesigilino ir nenagrinėjo jokių aplinkybių, o tik pasirėmė šia Valstybės saugumo departamento išvada. Teigia, kad ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
Teigia, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Teigia, kad kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos saugumo.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą, prašydami jį pilnai patenkinti, atsakovo atstovė prašė teismo skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 23S9746 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas nuo 2017-04-14 iki 2019-04-13 ir nuo 2019-04-19 iki 2021-04-09 turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi ir nuo 2021-02-25 iki 2023-02-25 galiojusį leidimą laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas 2023-01-27 UTPĮ 50 str. 1 d. 14 p. nustatytu pagrindu.
2022 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi UAB „Beljana“ (toliau – Darbdavys), ketino toliau dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjo darbdavys nurodo, kad pareiškėjas pasižymi geru strateginiu mąstymu, sugeba operatyviai reaguoti ir priimti sprendimus susijusius su jam pavestu darbu, taip pat yra pareigingas, sąžiningas, atsakingas, drausminių nuobaudų neturintis, puikiai sutariantis su darbo kolektyvu ir klientais. Pažymi, kad pareiškėjas nepritaria karui Ukrainoje.
2023-01-25 Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p. nustatytu pagrindu, kuriame nustatyta, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Be to, pareiškėjas 2022 m. gruodžio 12 d. užpildė klausimyną (toliau - ir Klausimynas). Atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas pažymėjo „Rusijos Federacijai“.
Migracijos departamentas gavo 2023 m. sausio 5 d. VSD raštą Nr. 18-158, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD vertinimu, pareiškėjas, nurodydamas, kad Krymas priklauso Rusijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai agresyviai politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Migracijos departamentas, VSD išvados pagrindu, 2023 m. sausio 27 d. priėmė ginčijamą sprendimą, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Migracijos departamento sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - ir Tvarkos aprašas).
Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė - pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858- 1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų - kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016,2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 - 1810/2010).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi VSD Rašte pateikta informacija. Teismas ginčo atveju akcentuoja, kad nurodytame VSD Rašte nėra individualizuojama konkrečiai situacija dėl grėsmės valstybės saugumui pareiškėjo atžvilgiu. Rašte pateikiamas bendras situacijos vertinimas apie užsieniečius teigiamai atsakiusius į Klausimyno 10 klausimą ir (arba), kurie atsakydami į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, vertinant, kad jie taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai bei, kad tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad VSD neatliko pareiškėjo grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimo, nes Migracijos departamentas rėmėsi VSD Raštu, kuris yra bendro pobūdžio, t. y. jame nėra nurodyti pareiškėjo duomenys, nėra konkrečiai su pareiškėju susijusių išvadų, todėl konstatuotina, jog nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra realios ir akivaizdžios.
Be to, sprendime nėra įvertintas prieštaravimas tarp pareiškėjo atsakymų į Klausimyno 10 ir 11 klausimus.
Kaip nurodyta VSD pareiškėjo individualios situacijos ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui nevertino.
Atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjo atsakymu į Klausimyne vienu iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas.
Sprendime nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ekonominiais, socialiniais ryšiais su Lietuvos Respublika, atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, tikslais, įsidarbinimu, nagrinėjamu atveju laikytinos nedarančiomis įtakos vertinimui dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realią, o ne formalią ir deklaratyvią grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl neturėjo pagrindo vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.
Teismas daro išvadą, kad nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas pildydamas Klausimyną aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau vertinant pareiškėjo grėsmę šitas klausimas nebuvo analizuojamas.
Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia.
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Ginčo atveju aktualu tai, kad individualaus pareiškėjo grėsmės vertinimo valstybės saugumui VSD net neatliko.
Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas bei jį įgyvendinantis Tvarkos aprašas, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - ir VAI) reikalavimai. VAI 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloj e Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130-142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858- 2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89-102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga - turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, neįvertino visų duomenų visumos bei nevertino Sprendimo proporcingumo principo.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pareiškėjas prašo priteisti iš Departamento jo patirtas bylinėjimosi išlaidas: sumokėtą žyminį mokestį (23 Eur) ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (1 936 Eur).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (40 straipsnio 1 dalis); proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (40 straipsnio 5 dalis); atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (40 straipsnio 5 dalis); dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (41 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas tenkintas, jam iš atsakovo priteistinas jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 1959 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 23S9746.
Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1959 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.